ĮVADAS
Filosofija neatsiranda, kaip revoliucija, staigus žmogiškosios minties šuolis. Ji nuoseklios žmogaus civilizacijos vystymosi padarinys, kuris tiesiogiai įtakojo ir mūsų kultūrą.
Būtybės gelmė yra tikroji ir pati giliausioji filosofijos kilmės pradmena, o tuo pačiu ir pačios šios kilmės priežastis. Jeigu butybė būtu vienamatė, tuomet neklausiančioji būklė būtu tikroji antropologinė mūsų būsena, ir filosofijos nebūtu iš viso. Tai reiškia : filosofijos kilmė yra metafizinio pobūdžio. Ji glūdi anapus visos antropologiniės apraiškos, slypėdama pačioje būtybės sąrangoje. Filosofų požiūriu filosofiškai mąstyti žmogų privertė tokios žmogiškosios savybės kaip sugebėjimas stebėtis, abejoti, kentėti, o taip pat mirties baimė. Tie dalykai vadinami filosofijos ištakomis, Nes filosofija yra negalima neklausiant; tačiau klausimas yra negalimas nesistebint, neabejojant, nekenčiant; savo ruoštu nuostaba, abejonė ir kančia yra negalima be būtybės gelmės. Jeigu būtybė gelmės neturėtu, mes niekuo nesistebėtume, niekuo neabejotume ir dėl nieko nekentėtume, todėl net neklaustume ir nefilosofuotume. O kadangi mes klausiame ir filosofuojame, tai tik todël, kad būtybė nėra tokia kokia ją pergyvename kasdienybėje būdami, kaip bevardis subjektas neklausiančioje būklėje. Filosofijos kilmė veda mus į amžinos būtybės gelmę ir joje randa galutinį išaiškinimą.
FILOSOFIJOS PRIEŠISTORĖ
Filosofija neatsiranda, kaip revoliucija, staigus žmogiškosios minties šuolis. Ji nuoseklios žmogaus civilizacijos vystymosi padarinys, kuris tiesiogiai įtakojo ir mūsų kultūrą.
Kiekvienam žmogui yra tekę filosofuoti. Dar vaikystėje mums kilo klausimai: Kodėl kažkas yra?, Kas aš esu?, Kas yra po mirties?, Kas yra teisingumas ir tiesa?, Kas yra laisvė?, ir daugelis kitų. Žmogus būdamas gamtos dalis gali keisti aplinką, kurioje gyvena, stebėti savo veikimo padarinius, tačiau dažnai jis negali paaiškinti: Kas?, Kaip?, Iš kur viskas atsiranda ir yra?. Tokie ir panašūs klausimai žmogui kilo jau neolite. Tuo laikotarpiu pradeda formuotis sąvokos (bandoma atskirti žodį nuo konkretaus daikto), bunda pažinimas, asociacijos vaizduotė. Pažinimui stumiantis į priekį pradedama atsisakyti pirmykščio konkretizmo, o tai dar labiau iškelia problemą: Kodėl viskas vyksta ir viskas taip atsiranda. Nesuvokiami dalykai veda į aplinkos sudvasinimą, padeda pagrindus religijai. Atsiradęs skaičiaus, kaip apstrakčios sąvokos suvokimas ( analogijos tarp pvz. trijų medžių ir trijų žmonių atradimas), sugebėjimas ja operuoti padeda žmogui susiorientuoti laike ir erdvėje. Visa tai pastūmėja į mitinį pasaulio tvarkos aiškinimo atsiradimą, o tai jau pereinamasis koridorius į filosofiją.
Mitinis pasaulio aiškinimas – tai žmogiškosios patirties perkėlimas į paprastą sudvasintą pasakojimą, kuriuo bandoma paaiškinti tuo metu nesuprantamus dalykus. Mitui būdinga:
1).Paprastojo mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai .
2). Mite naudojami poetiniai įvaizdžiai.
3). Mitas – paprastas pasakojimas.
4). Mitas remiasi tradicija.
Kurį laiką toks pasaulio aiškinimas tenkino žmones tačiau vykstant socializacijos procesui, didėjant tautų prekybiniams ir civilizaciniams mainams, mitinio pasaulio aiškinimo paradigma ima griūti. Kita vertus mitinis pasaulio aiškinimas vienas bandymų kiek įmanoma „racionaliau“ paaiškinti pasaulio kilmę jo dabartinę sandarą, žmogaus vietą tame pasaulyje. Tai mes galėtume vadinti pirmaisiais „filosofavimais“, kurie pagrįsti gana nedideliu empirinių žinių kiekiu, tačiau tai jau bandymas viską paaiškinti.
Filosofijos kilmė
Filosofijos kilmė. Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinio pasaulio aiškinimas. Mitologinis pasaulio aiškinimas buvo būtinas žmogaus dvasinės raidos etapas. Tačiau laikui bėgant mito autoritetas ėmė mažėti, socialinės raidos procesas kėlė žmogui naujų problemų. Jie rėmėsi tradicija, o skirtingos tautos susidūrusios, mitus ima ginčyti. Tokiomis sąlygomis greta mitologinio, antropomorfinio pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdo atsiranda visiškai kitoks teorinis aiškinimas. Teorinis pasaulio aiškinimas atsirado maždaug VIIa.pr. Kr. Senovės graikai jį vadino filosofija. Šį žodį pirmą syk pavartojo matyt Pitagoras (apie 580-500m pr.Kr.) Jis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių. Philein- mylėti ir sophia – išmintis. Taigi filosofija – tai išminties meilė. Filosofija, kaip teorinis pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdas iš pradžių buvo bendras, universlus mokslas. Iš pat pradžių filosofija siekė atsiriboti nuo dviejų dalykų. Pirma, nuo grynai praktinių, vien instrumentinę, bet ne aiškinamąją vertę turinčių žinių, liečiančių daiktinę žmonių veiklą. Antra, nuo antrapomorfinio pasaulio aiškinimo. Graikijoje filosofija pirmą kartą tapo iš esmės savarankiška, teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame formos