Filosofijos kilmės prielaidos atsiradimas šaltiniai
5 (100%) 1 vote

Filosofijos kilmės prielaidos atsiradimas šaltiniai

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

KINANTROPOLOGIJOS IR SPORTO RAIDOS KATEDRA

Referatas

Filosofijos kilmės prielaidos, atsiradimas, šaltiniai.

Darbą rengė:

Darbą priėmė:

Kaunas 2006Turinys

ĮŽANGA 2

1. FLOSOFIJOS KILMĖS PRIELAIDOS 4

2. FILOSOFIJOS ATSIRADIMAS 6

2.1. TALIO ASMENYBĖ 6

3. PAŽIŪROS 7

3.1. PERĖJIMAS NUO PRAKTINIŲ ŽINIŲ PRIE MOKSLO 7

3.2. PERĖJIMAS NUO MITOLOGIJOS PRIE MOKSLO 8

3.3. PIRMOJI FILOSOFIJOS PROBLEMA 8

4. TALIO REIKŠMĖ 9

5. FILOSOFIJOS ŠALTINIAI 10

5.1. RELIGINIAI TIKĖJIMAI 10

6. FILOSOFIJOS CENTRAI 12

6.1. GRAIKIJA 13

6.2. ŠALTINIAI 14

7. IŠVADOS 15

NAUDOTA LITERATŪRA 16Įžanga

Kas yra filosofija

Kiekvieną kartą, kai imame nagrinėti filosofiją, turime atsakyti į vieną klausimą, kas yra filosofija. Tačiau šis klausimas niekada neturėjo ir neturės vieningo atsakymo. Šis klausimas kiekvieną pabandžiusį į jį atsakyti įsuka į amžiną filosofijos sūkurį.

Filosofija, tarsi neišsenkantis šaltinis. Ji – pradžių pradžia. Ji – viso ko motina. Taip tikriausiai galėtų apie save pasakyti pati filosofija, kadangi visos mąstančios būtybės yra jos vaikai. Tačiau ji turi ir keletą mokslinių apibrėžimų: -FILOSOFIJA (gr. phileo – myliu ir sophia – išmintis) – mokslas apie visuotinius būties (t. y. gamtos ir visuomenės), žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus. Pagrindinis filosofijos, kaip atskiro mokslo, klausimas yra mąstymo ir būties santykio problema. Bet kuri filosofinė sistema yra konkretus išplėstinis šios problemos sprendimas. Nagrinėdami filosofiją, mes susiduriame su jos raidos etapais; tai – mitai, religija,…ekonomika, politika. Taigi filosofija, kaip ir kiekvienas mokslas, vystėsi.Pats terminas filosofija pirmąkart randamas Pitagoro mokyme; kaip atskirą mokslą ją pirmą kartą išskyrė Platonas. Filosofija atsirado vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijantis visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie patį save. Esant žemam žinių išsivystymo lygiui ankstyvuose žmonijos istorijos etapuose, tai buvo visai natūralu. Vystantis visuomeninei gamybinei praktikai ir kaupiantis mokslinėms žinioms, mokslai vienas po kito atsiskyrė nuo filosofijos o ji išsiskyrė į savarankišką mokslą. Filosofija kaip mokslas atsiranda, prireikus paruošti bendrą pažiūrą į pasaulį, ištirti bendrus jo pradus ir dėsnius, turėti racionaliai pagrįstą mąstymo apie tikrovę metodą, logiką ir pažinimo teoriją. Kartu dėl konkrečių žinių stokos filosofija mėgino trūkstamus pasaulio ryšius ir dėsningumus pakeisti išgalvotais, tuo būdu virsdama ypatingu, virš kitų mokslų esančiu, „mokslų mokslu“. Gamtos atžvilgiu tokia filosofija buvo gamtos filosofija (natūrfilosofija), istorijos atžvilgiu – istorijos filosofija. Specifinė filosofijos mokslo problematika buvo tikslinama, jam vystantis. Dėl to pačioje filosofijoje atskiros jos pusės išsiskyrė į daugiau ar mažiau savarankiškus, o kartais ir griežtai skirtingus skyrius. Tai ontologija, gnoseologija, logika, etika, estetika, psichologija, sociologija ir filosofijos istorija Šitaip suprantant filosofija, jos dalys – psichologija, etika, estetika – vis labiau virsta savarankiškais mokslais, kurie tik iš tradicijos laikomi filosofiniais. Tiesa, ši tradicija yra pagrįsta, nes minėtieji mokslai yra daugiausia susiję su specifine filosofijos problematika, ypač su subjekto ir objekto santykio problema. Filosofija padeda vystytis žmogaus savimonei, suprasti mokslo atradimų vietą bei vaidmenį bendro žmonijos kultūros vystymosi sistemoje.

Šiuolaikinėms buržuazinėms teorijoms yra būdingos antifilosofinės tendencijos. Jos ypač būdingos neopozityvizmui, kuris filosofijos problemas laiko pseudo problemomis, mėgina filosofinę šiuolaikinio mokslo ir praktikos vystymosi analizę pakeisti „mokslo kalbos“ analize. Taigi šios teorijos iš esmės likviduoja filosofiją kaip mokslą. Filosofijos kilmės prielaidos, atsiradimas, šaltiniai.

1. FLOSOFIJOS KILMĖS PRIELAIDOS

Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimas. Pasaulio tautos sukūrė įvairiausių mitų, bet mus labiausiai domina tie, kuriuose aiškinama pasaulio kilmė ir jo dalių santykiai, pasakojama apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame vaizdą. Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus neieškojo jo konstravimo principų įvairovės. Svarbiausias jo mąstymo principas buvo analogija. Žmogus gerai žinojo, kad jo paties veiksmai turi tam tikrų padarinių: jis gali pagimdyti ir užmušti, pastatyti ir sugriauti. Visais šiais atvejais už padarinio slypi veikėjas. Todėl ir aiškindamas didžiulį bei paslaptingą pasaulį, žmogus, jį sudvasinęs , ėmė ieškoti žmogų globojančių ir baudžiančių bei gamtos reiškinius sukeliančių veikėjų. Kadangi gamtos reiškinių mastas pranoksta jo paties veiksmų padarinių mastą, tai,
aišku, tie veikėjai turėjo būti galingesni už žmogų. Ilgainiui jie buvo pradėti vadinti dievais. Daugelio tautų mituose, taip pat ir graikų mitologijoje, kuri mums ypač svarbi, dievai yra labai žmogiški. Moksliškai kalbant, jie yra antropomorfiški (gr. anthropos – žmogus; morphe – forma). Taigi mitologinis pasaulio aiškinimas paprastai turėjo antropomorfinį pobūdį. Budingas tokio aiškinimo pavyzdys – graikų mitas „Pasaulio ir dievų atsiradimas“: „Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas“ – gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso – visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė – Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, .duodanti gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje. O giliai po Žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras – siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė – Erotas. Beribis Chaosas pagimdė ir amžinąją Tamsą – Erebą ir tamsiąją Naktį – Niuktę. Iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena – Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.“ Atsiriboti nuo mitologijos (ir glaudžiai su ja susijusios politeistinės, t. y. daugelį dievų pripažįstančios, religijos) filosofijai pirmą kartą pavyko senovės Graikijoje. Žinoma, atsiribojimas nebuvo absoliutus. Tiek graikų, tiek vėlesnėje filosofijoje išliko mitologinio mąstymo elementų, bet ne jie lėmė filosofijos plėtros kryptį. Todėl ir teigiame, kad filosofija gimė Heladoje – taip graikai vadino savo šalį. Būtent Graikijoje filosofija pirmą kartą tapo iš esmės savarankiška, teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame forma. Tiesa, pirmosios filosofinės idėjos buvo iškeltos gerokai anksčiau senovės Rytų civilizacijose. Seniausias tekstas, kuriame ryškėja filosofinė problematika – „Upanišados“, buvo pradėtas kurti jau X a. pr. Kr. Indijoje. Bet Indijoje filosofija atsirado mitologinio – religinio mąstymo gelmėse kaip senovės indų Vedų himnų religiniai filosofiniai komentarai. Todėl Indijoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, filosofija ilgą laiką neįgavo savarankiškos, nuo mitologijos ir religijos atskirtos intelektualinės jėgos pobūdžio. Tuo metu, kai graikų filosofai jau drąsiai formulavo pirmąsias teorijas mitams pakeisti, indų mąstytojai tik interpretavo mitus, aiškino juos alegoriškai. Senojoje indų filosofijoje svarbesnė yra metafora, o ne sąvoka, tradicija, o ne griežti įrodymai. Dėl šios priežasties ji poetiškesnė negu graikų filosofija ir dažnai traukia žmones, pavargusius nuo griežto, racionalaus (lot. ratio – protas), argumentuoto, logiško mąstymo. Tačiau Europos (o dabar jau ir pasaulio) civilizacijos, jos mokslo ir politikos, apskritai visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir visų pirma graikų filosofija. Todėl jei norime pažinti save, suprasti, kas mes esame ir iš kur mes atėjome, tai savo ištakų turime ieškoti senovės Graikijoje. Tiesa, kartais minimi ne vienas, o trys Europos kultūros kertiniai akmenys – graikų filosofija, romėnų teisė ir Palestinoje gimusi krikščionybė. Tačiau, net ir priėmus tokį požiūrį, reikia pripažinti, jog be seniausio iš jų – graikų filosofijos — mūsų civilizacija negalėtų susiformuoti.

Kodėl teorinis pasaulio aiškinimo būdas atsirado ne seniausiose pasaulio valstybėse, o būtent senovės Graikijoje, kuri VII a. pr. Kr. buvo dar ne taip seniai išžengusi iš barbarystės epochos? Kodėl ši nedarni mažų valstybėlių asociacija tokia reikšminga pasaulio istorijai? Juk graikų valstybėse – poliuose, išsidėsčiusiuose Balkanų pusiasalio pietuose, Egėjo jūros salose ir pakrantėse, dažniausiai gyveno vos po keliasdešimt (ar net kelis) tūkstančių, gyventojų? Priežasčių yra nemaža, bet svarbiausios, matyt, dvi. Pirma, nors kai kuriuos astronomijos ir matematikos pradmenis graikai perėmė iš Babilono ir Egipto žynių, pačioje Graikijoje nebuvo įtakingo žynių luomo, kuris būtų suinteresuotas ir sugebėtų išlaikyti mitologinio religinio mąstymo monopolį. Todėl Graikijoje susiklostė kur kas geresnės sąlygos laisvai, dogmų nevaržomai kritinio mąstymo plėtotei. Tik tokiomis sąlygomis ir galėjo atsirasti naujas požiūris į pasaulį ir žmogų. Antra, pats žmogus šioje valstybėje buvo kur kas laisvesnis negu Rytų despotijose. Graikija yra ne tik filosofijos, bet ir demokratijos tėvynė. Tiesa, ne visi graikų poliai buvo demokratiški, bet ne veltui filosofija suklestėjo demokratiškiausiame iš jų – Atėnuose. Mąstymas Rytuose buvo dogmatiškas ne tik dėl žynių draudimo abejoti jų skelbiamomis tiesomis, bet ir dėl despotiškų valdovų, kurie neleisdavo svarstyti savo įsakymų. Jie turėjo būti tik vykdomi. Todėl nekildavo ir politinių diskusijų. Kadangi viskas buvo aišku, tai nieko nereikėjo ir įrodinėti. Graikijoje, priešingai, tautos susirinkime, teisme kiekvienas (ar beveik kiekvienas) galėjo reikšti savo nuomonę. Norėdamas nuginčyti oponentą, jis turėjo argumentuoti, įrodinėti. Todėl visiškai natūralu, kad įrodymų pradėta reikalauti ne tik siūlant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio ir žmogaus, gėrio ir teisingumo prigimtį. Siekdami įrodyti savo
teiginius, žmonės privalėjo vartoti tikslias sąvokas ir samprotauti nuosekliai. O tai ir sudarė prielaidas teoriniam mąstymui, taigi filosofijai atsirasti.

2. FILOSOFIJOS ATSIRADIMAS

2.1. TALIO ASMENYBĖ

Ikimoksliniu laikotarpiu sąlygiškai artimiausi mokslui buvo poetai kosmologai ir praktinių žinių atstovai. Tačiau pirmieji problemas suprato tik mitologiškai, o antrieji – vien techniškai, vadinasi, dar nebuvo sukūrę mokslo. Taip buvo tol, kol graikai neperėjo nuo mitų ir praktinių žinių prie mokslų: atrodo, kad tai įvyko VI amžiuje. Vėlesnieji graikai nurodydavo Talį, kuris esą įvykdęs šį perėjimą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1682 žodžiai iš 5539 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.