Filosofijos koliokviumas
5 (100%) 1 vote

Filosofijos koliokviumas

Filosofijos koliokviumas

Klausimai:

1. Filosofijos kilmė.

2. Filosofijos samprata (galimi apibrėžimai) ir struktūra.

3. Filosofijos santykis su mokslu, menu, religija.

4. Metafizika (Aristotelio prasme, sąvokos atsiradimas). Pasaulio genezės problema.

5. Platono idėjų teorija.

6. Būties hierarchijos koncepcija (Platonas, Aristotelis, Eriugena, Tomas Akvienietis).

7. Substancijos problema: dualizmas ir nonizmas (materialistinis ir spiritualistinis).

8. Būties problema šiuolaikinėje (XX amž.) filosofijoje.

9. Finalizmas ir kaulizmas.

10. Determinizmas ir indeterminizmas.

11. „Pažinimo šaltinių“ problema: racionalistų ir empiristų ginčas.

12. Apriorizmas (I. Kanto sintetiniai aprioriniai teiginiai; vėlesnė jų kritika)

13. Pagrindinės filosofijos tiesos, sampratos: klasikinė, akivaizdumo koherencijos ir pragmatinė.

14. Tiesos ir tikimybės santykis.

15. Mokslo filosofija: mokslo ir metafizikos demarkacijos problema (verifikacija, konfirmacija ir falsifikacija).

16. Mokslo metodo problema: dedukcionizmas ir indukcionizmas.

17. Moklso raidos samprata.

Atsakymai:

1. Filosofijos kilmė

Žodis filosofika yra graikškos kilmės: “philien“ – mylėti; “sophien“ – iš pradžių reiškė bet kokį tobulumą ar gebėjimą, tačiau vėliau šiuo žodžiu imta nusakyti žinojimą ir, vių pirma, aukštesnįjį žinojimą, aprėpiantį dorybę bei gyvenimo meną. Taigi “sophos“ iš pradžių reiškė žmogų, kuris nusimano apie profesiją ir apie gyvenimą.. o vėliau – pirmiausia „isminčių“. Todėl filosofija dažniausiai verčiama kaip „išminties meilė“.Jau Pitagoras ( apie 590-500), atrodo, vartojo šį žodį. Heraklitas Efezietis (apie 540-480) šnekėjo apie filosofus. Bet tik Sokratas (470-399) suteikė šiam pavadinimui istoriškai patvarią reikšmę. Sokrato ir išmintingiosios Diotomos pokalbyje Platonas nusako filosofiją kaip išminties meilę, personifikuodamas tiesos, gėrio ir grožio meilę demono Eroto įvaizdžiu.( „Puota“).

2. Filosofijos samprata

Filosfija aiškina būtie pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi; nagrinėdama, pavyzdžiui, pažinimo pagrindus ar principus filosofija tyrinėja, ką ir kaip žmogus pažįsta, ar gali pažinti, taigi aiškina žmogaus pažinitnį antykį su pasauliu. Kadangi žmogų domina ne tik išorinis pasaulis, bet ir jis pats (jo mąstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai), tai aišku,kad filosofui rūpi ne tik žmogaus santykis su pasauliu, bet ir su pačiu savimi. Filosfija yra bandymas argumentuotai atsakyti į iš esmės ginčytinus konceptinius klausimus. Filosofija yra mąstymo kritninė analizė. Yra fiksuojami du svarbūs filosofijai dalykai. Pirma, filosofija glaudžiai siejasi su refleksija (mąstymu, nukreiptu ne į išorinius dalykus, o į patį mąstymo procesą, prielaidas, kuriomis remaimės, sąvokas, kurias vartojame,būdus, kuriais samprotaujame, tikslus, kuriuos keliame, sprendimus, kuriuos darome. Antras svarbus dalykas yra filosofoijos kritinė orientacija. Filosofas siekia kritiškia įvertinti mąstymo priemones, būdus ir rezultatus. Filosofų teiginiuose gan dažnai slypi vertinimai ir normos.

Filosofijos struktūrizavimas

Kadangi filosfija gvildena daug įvairiį problemų, jas galima priskirti vienai iš trijų gan glaudžiai tarpusavy susijusių problemų grupių.

Pirmajai grupei yra priskirtinos problemos, susijusios su pasaulio (būties) prigimtimi ir jo daiktų ar reiškinių tvarka. Svarbiausi klausimai yra „kas yra visuotinis daiktų pradas ar pagrindas?“ ir „kas yra tikroji būtis?“. Platonas įrodinėjo, kad laikinas ir netobulas žemiškasis pasaulis nėra vertas didesnio dėmesio. Svrabiausias išminties siekiančio žmogaus tiklas yra pažinti mažinų ir tobulų esybių – idėjų – pasaulį, nes juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis tėra netobulų idėjų pasaulio atspindys.Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos kalusimus buvo vadinama Aristotelio pirmąja filosofija. Laikui bėgant jį buvo pradėta vadinti metafizika. Dra vėliau greta žodžio metafizika panašia, bet kiek siauresne reikšme buco pradėtas vartoti ontologijos (būties teorijos) terminas. Ontologija nagrinėja bendriausias, visuotines būties problemas.

Antrosios grupės šerdis yra klausimas,kaip reikia gyventi arba, anot I. Kanto, „Ką aš privalau daryti?“, kaip žmogui dera elgtis. Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos ir panašius dalykus yra vadinama etika.

Trečiąją didelę filosofinių problemų grupę sudaro pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Filosofijo dalis, nagrinėjanti šiuos klausimus yra vadinama epistomologija, gnoseologija arba tiesiog pažinimo teorija.

Egzistuoja dar estetika, meno, religijos ie teisės filosofija.

3. Filsofijos ir mokslo santykis

Paprastai filosofija ir teologija yra atskiriami nuo kitų mokslų; pasatrieji yra vadinami specialiaisiais mokslais. Juos galima klasisfikuoti įvairiai:

o Realieji mokslai: Gamots mokslai ( pvz., fizika, chemija, astronomija, teorinė medicina, biologija), Kultūros mokslai (Dvasios mokslai (pvz., istorija, religijotyra, kalbotyra ir menotyra) ir Socialiniai ir ūkio veiklos mokslai))

o Formalieji mokslai ( pvz., formalioji logika, matematika, struktūrų teorija)

Realiųjų mokslų objektas yra tam tikra patirtinės tikrovės dalis, kurią jie tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. Ta dalis gali būti gamta

(gamtos mokslai) arba tai, kas yra atsiradę dėl žmonių veiklos ir gamybos (kultūros mokslai); čia galima skirti istoriją, kalbą ir meną, kaip žmogiškosios dvasios kultūrinius ir socialinės bei ūkinės veiklos dėsningumas. Formalieji mokslai netyrinėja patirtinės tikrovės kokios nors atskiros dalies; jiems rūpi gryna forma, abstrakti ryšių struktūra, taip pat jų ryšių išraiškų apskaičiuojamumas, t.y. padarydamas, kad jas būtų galima „skaičiuoti“.

Realieji mokslai tyrinėja savo sritis, aptikdami aprašuomuosius ir grindžiamuosius ryšius. Apskritai galima nurodyti 3 būdingus realiųjų moklsų požymius, kurie, beje, įvairiuose moksluose reiškiasi labai įvairiai. Relieji mokslai visuomet yra:

 Empiriniai, t.y. jų objektas yra aptirtinio pasaulio sritis. Aprašomieji ir grindžiamieji ryšiai, kuriuos tie mokslai aptinka, tyrinėjamoje srityje visuomet gali būti patvirtinti ir neperžnegia srities ribų.

 Tematiškai redukuoti, t.y. jų tema (objektas) yra apribuota (redukuota) tam tikru požiūriu (aspektu), tuo tarpu į kitus požiūrius neatsižvelgiama

 Metodiškai abstraktūs, t.y. jų tena yra tik tiek sugriebiama, kiek tai leidžia padaryti metodas; tai, ko tam tikras metodas negali sugriebti, nėra tematizuota; į tai neatsižvelgiama.

Labai senas metodologinis principas teigia, kad joks mokslas nepateikia sau pačiam nei objekto, nei metodo. Pvz., klausimas, kaip istorikasnustato savo objektą arba apibrėžia savo metodą, nėra istorijos klausimas. Taškas, iš kurio yra nustatomi tam tikro mokslo objektas ir metodas, visuomet yra už mokslo ribų. Tas taškas yra ikimokslinio išankstinio žinojimo srityje. Šis išankstinis žinojimas tan tikra prasme yra žinojimas apie visumą, todėl jis leidžia iš visumos išskirti tan tikrą obejktą ir tam tikrą metodą. Filosofija ir realieji mokslai suponuoja tą patį pradinį tašką:ikimokslinį,kasdienį patyrimą.

Realieji mokslai yra empiriniai, nes jų objektas yra prtirtinio pasaulio sritis, jie neperžengia šios sritie ribų. Filosofija klausia apie patyrimo ar, atitinkamai, patirtinio pasaulio arba jo sričių galtuines sąlygas ir pamatus. Ji pradeda nuo patyrimo ir klausia, kas sudaro patyrimo pamatą. Kanto formuluotė:filosofija klausia apie patyrimo galimybės sąlygas.

Realieji mokslai yra tematiškai redukuoti , nes jų tema yra apribota tam tikru aspektu. Filosofija nėra tematiškai redukuota. Ji klausia apie to, kas empirška, neempirine sąlygas, kaip apie visumą.

Realieji mokslai yra metodiškai abstraktūs, nes jų tiriama sritis yra sugriebiama tik tiek, kiek leidžia jų apibrėžtas metodas. Filosofija nėra metodiškai abstrakti, nes ji nesiremia jokiu iš anksto nustatytu metodu, kurį taikytų, tirdama savo objektą. Filosofojos metodas greičiau yra pats filosofoijos turinio,jos objekto gyvenimas, kuris ir nustato filosofijos metodo pobūdį.

Galima nurodyti keletą svrabių išvadų: realieji mokslai tyrinėja savo sritis tam tikraisdaliniais aspektais ir taikydami tam tikrus metodus. Tad jie visumos kaip ir nepripažįsta, nes ji niekada nebūna šių mokslų tema.

Realieji mokslai nežino savo teiginų visumos apimties.

Yra bent trys požiūriai į filosofojos santykį su realiais mokslais.

 Filosofija yra realiųjų moklsų tarnaitė

 Filosofija ima realiųjų moklsų rezultatus kaip prielaidas ir juos apibendrina

 Filosfija egzistuoja autonomiškai šalia realiųjų mokslų bei jų metodų. Filosofinis tyrinėjimas iš esmės skiriasi nuo realiųjų moklsų tyrinėjimo.Filosofijos ir religijos santykis

Žodžiu „religija“žymime daugialypę reiškinių įvairovę. Religijos mokslai skiria įvairius religijos aspektus. Religija yra būdas, kuriuo „žmogus egzistuoja santykiaudamas su prasmės pagribdu, kuris, kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teikiantis, aprėpia ir būtį apskritai, ir atskiras būties sritis.

Čia esama 2 aspektų:

• Religija visuomet apibrėžtas, t.y. konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo, absoliuto.šventybės ir t.t), „tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo“;taigi religija yra „viso žmogaus egzistencinis saitas“ su šiuo prasmės pagrindu.

• Antra vertus, šis saitas visuomet priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. Plačiąja prasme galime šią sampratą traktuoti kaip pagrindą.

Tai koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos?

Kiekviena religija iš esmės atlieka tas pačias pagrindines funkcijas.Svarbiausias skirtumas yra šis: filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto pastangų. Todėl filosofija atmeta visus tuos teiginius , kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozičijų. Tiesa, egzistuoja visų pirma išvystytose religijose tam tikra mokslinė-sisteminė religinio tekėjimo refleksija. Šią refleksiją vadiname teologija. Tačiau teologijos kaip moksloyura kitoks pobūdis negu filosofijos; ji panašesnė į specialius mokslus. Teologijai svrbūs „pagalbiniai“ ir specialieji mokslai.Todėl jei tenka teiginiai, kurie negali būti įrodyti grynojo proto.

Taigi skirtumas tarp filosofijos yra aiškus. Kaip protu besiremiantis mokslas, filosofija žino judesį iš prasmės pagrindo pusėsgeriausiu atveju tik kaip ribinę sąvoką. Filosofijos
instancija yra žmogaus protas. Tačiau koks yra santykis tarp filosofijos ir religijos? Abiejų pagrindinė funkcija yra ta pati. Religija atlieka šią funkciją, įtraukdama ir prasmės pagrindo judesį, filosofija, kaip protu besiremiantis mokslas, to nedaro. Dažnai religijo ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis.

 Religija ir filosofija neturi nieko bendra (kiekviena sritis turi savo tiesą ir savas problemas. Jos yra visiškai atskirtos viena nuo kitos).

 Religija ir filosofija prištarauja viena kitai (tikėjimas įsitvirtina, kaip proto priešybė ir atmeta filosofiją. Filosofija bando demaskuoti religiją kaip prieštaraujančią protui dalyką).

 Religija ir filosofija sudaro vienovę (iš religijos pusės: tik tikėjimas įgalina tikrą filosofiją. Iš filosofijos pusės: filosofija bando redukuoti religiją į filosofiją ir pagrįsti ją protu grindžiamu mokslu.

Filosofija ir menas

 Menas yra laisvas. Jo tikslas yra jis pats.

 Menas kai ką pateikia. Jis kai ką išreiškia.

Meno kaip ir religijos bei filosofijos funkcijos yra egzistencijos nuskaidrinimas, orientavismasis pasaulyje ir transcendavimas. Todėl jie (menas, religija ir filosofija) yra susiję tarusavy. Dabar lengva nurodyti skirtumą tarp meno ir filosofijos: filosofija pradeda nuo juslumo, tačiau tas pagrindines funkcijas atlieka proto, sąvokos, mokslinės refleksijos terpėje. Tuo tarpu menas šias dvasios pagrindines funkcijas atleika juslumo terpėje. Filosofijos tiesą sudaro proto argumentacijos griežtumas, meno tiesą – visuotinai reikšmingas grožis kūrinio atskirume. Todėl filosofija nėra suinteresuota būti graži.

4. Metafizika (Aristotelio prasme, sąvokos atsiradimas). Pasaulio genezės problema.

Svarbiausias išminties siekiančio žmogaus tikslas yra pažinti amžinų ir tobulų esybių pasaulį, nes juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis tėra netobulas idėjų pasaulio atspindys.

Filosofijos dalį, nagrinėjančią šiuos ir panašius klausimus aristotelis vadina pirmaja filosofija laikui bėgant nuo I a.pr.Kr ji buvo pradėta vadinti metafizika, siekant pabrėžti kad nagrinėja pamatinius ir abstrakčius, juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai išaiškintos ne tokios brandžios ir abstrakčios fizikos problemos.

Metafizika – filosofinė sąvoka – tai, kas eina po fizikos – konkretaus faktinio žinojimo. Metafizika reiškia apibendrintą sąvokų mintį. metafizika remiasi ne tradicijomis, o logine argumentacija, sąvokų pagalba.

Metafizika, kurią Aristotelis vadino pirmąja filosofija ir kuri nagrinėjo bendriausius, visuotinius, būties pradus, buvo pirmoji logine prasme. Tačiau istoriškai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji Graikijos filosofijos forma, — filosofija Heladoje atsirado ne Aristotelio laikais, o gerokai anksčiau — VII—VI a. pr. Kr. Tuo metu Aristotelio vėliau atribotos metafizikos ir fizikos problemos dar nebuvo griežtai skiriamos.

Pirmieji graikų filosofai (ikisokratikai) labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimties temą perėmė iš mitologijos, ją suproblemino ir, aišku, gvildeno remdamiesi ne tiek mitologiniais įvaizdžiais, kiek teorinėmis priemonėmis. Bent jau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus, atrado, daugiausia domino pasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejonių lyg ir nekėlė — juk mes jį matome, jame gyvename ir veikiame. Problemiška atrodė ne tiek jo sandara, kiek kilmė. Todėl buvo klausiama, iš ko pasaulis atsirado, koks jis buvo iš pradžių. O pastarasis klausimas, jį teoriškai įprasminus, gan greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daiktų) pradą. Tiesa, šį terminą įvairūs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme, — pradu jie vadino ir pirmapradę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.

Jau minėtame pasaulio ir dievų atsiradimo mite pasaulis, kuriam būdinga tam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas iš chaoso. Kosmoso atsiradimą iš chaoso mitas aiškina kaip dievų ir dieviškų jėgų veiklos padarinį. Filosofijai, arba teoriniam mąstymui, toks aiškinimas buvo nepriimtinas. Filosofai nenorėjo lemtis ir mitologiniu, poetiniu chaoso įvaizdžiu.

Į klausimą, iš ko viskas atsirado, pirmasis mums žinomas graikų filosofas Talis Miletietis (apie 625—547 m. pr. Kr.), senovėje laikytas vienu iš septynių išminčių, atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yra gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Todėl Talio atsakymą nesunku suprasti ir pateisinti, nors ir nežinome visų argumentų, kuriais jis rėmėsi. Mat pirmųjų graikų filosofų, vadinamųjų ikisokratikų — gyvenusių prieš Sokratą (469—399 m. pr. Kr.), pilnų veikalų neišliko. Mus pasiekė tik jų fragmentai ir tai daugiausia todėl, kad juos citavo vėlesni filosofai.

5.Platono idėjų teorija

Platonas suformulavo problema, kuri tapo leimtinga visai filosofijai. Pažinimas negali būti paaiškinats remiantis tik juslumu. Juslumas rodo, kad mūsų kūnas ir juslėmis suvokiami daiktai yra tarpusavy susiję. Kaip galimas tšikras pažinimas?

Klausimą galima paaiškinti Platono įvaizdžiais. Mūsų dvasia yra tam tikra prasme uždaryta mūsų kūne ir tuo būdu atskirta nnuo tikrosios būties. Dvasią ir tikrąją būtį skiria juslumo iliuzijų pasaulis.bet juslumas negali būti tiltas tarp dvasios ir
būties. Ir vis dėlto mes ne tik juslėmis suvokiame, bet dar pažįstame pasaulį. Kaip tai įmanoma?

Paltonas sprendžia šią problemą taip: žmogaus dvasiai, iš vienos pusės, ir tikrajai daiktų būčiai,kuri sudaro reiškinių pagrindą, iš kitos, jis preišstato trečią momentą – idėjas.Idėjos egzistuoja atskirai nuo sielos bei fizinų daiktų anapus jų. Taigi idėjos yra daiktų esmių amžini povaizdžiai. Tikrasisa pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susieja idėjoje.

Platono trikampis

6.Būties hierarchijos koncepcija

Platonas

Platonas atsiasko griežto idėjų ir daiktų supriešinimo. Jo filosofijoje svarbų vaidmenį pradeda vaidinti Dievo ir materijos sąvoka. Žemiausią vietą būties hierarchijoe užima beformė materija, neapibrėžtumo ir blogio šaltinis. Aukštesnę padėtį užima juslinio pasaulio daiktai. Išskirtinę padėtį empiriniame pasaulyje užima žmogus, o sielą sudaro 3 dalys: protingoji, impulsyvioji ir juslinė. Nemateriali, nemirtinga ir tiesiogiai pažįstanti idėjas siela būties hierarchijoje iškyla virš virš empirinio daiktų pasaulio.Dar aukštesnę vietą užima idėjos. Siela nėra nei tobula, nei sbsoliučiai gera. Virš visų idėjų kyla Gėrio idėja. Ji yra „pasaulio, kurį galima pažinti, riba“. Gėris yra suartinamas su protu. Dievas yra Gėris.

Aristotelis

Aristotelis labai kritkavo Platono idėjų teoriją už tai, kad šis abstrakcijas paverčia savarankiškomis esybėmis. Todėl Aristotelio filosfijoje nerasime idėjų hierarchinių laiptų. Tačiau visą būtį Platono mokinys, kaip ir jo mokytojas, taip pat traktuoja hierarchiškai.

Pasak Aristotelio, žemiausią padėtį būties struktūroje užima beformė materija. Po jos eina negyvosios gamtos daikai, aukštesnę už juos padėtį užima organizmai, o dar aukštesnę – siela. Pačią aukščiausią padėtį užima tokia forma,kurios realizacijaai materija nereikalinga. Ja yra grynasis protas, arba, kitaip tariant, Dievas.

Nors Aristotelio vaizduojamoje būties hierarchijoje nėra idėjų hierarchijos, tačiau labiau nei Platono filosofijoje yra išplėtota daiktiškojo pasaulio hierarchinė sistema. Daiktiškasis pasaulis,pasak Aristotelio nėra sukurtas, jis yra amžinas. Tčiau Dievas yra jo pirmoji priežastis ir galutinis tikslas.Visa dangaus sritis yra dieviškojo veiksmo vieta.

Šios idėjos yra visos viduramžių filosofijos pagrindas.

Eriugena

Jis vaizduoja būties hierarchiją taip: „Man atrodo, jog, atsižvelgiantį 4 skirtumus, gamtą galima suskirstyti į 4 rūšis:1 – ta, kuri kuria ir nėra kuriama;2 – ta, kuri yra kuriama ir kuria;3 – ta, kuri yra kuriam ir nekuria;4 – ta, kuri nei kuria, nei yra kuriama.Jo požiūriu, Dievas yra visuose daiktuose. Dievo būtis – tai nuolatitnis pasaulio kūimas. Dievas yra visko pradžia., vidurys ir pabaiga (taip pat kaip ir Platonas). Pirmajai gamtai būdinga absoliuti vienovė, antrajai – giminių ir rūšių įvairovė. Terčioji – tai konkrečių juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis. Ketvirtoji – grįžimas į dieviškajį pagrindą.

Tomas Akvinietis

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2844 žodžiai iš 9239 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.