Filosofijos kurso konspektai
5 (100%) 1 vote

Filosofijos kurso konspektai

FILOSOFIJOS ĮVADAS

(KONSPEKTAS STUDENTAMS NEAKIVAIZDININKAMS)

Parengė: dėst.ekspertė V.Marcinkevičienė

2004

KAS YRA FILOSOFIJA?

• – TEMOS TIKSLAS

Įrodyti, kad filosofija yra neišvengiama kiekvieno išsilavinusio žmogaus gyvenimo dalis.

- LITERATŪRA

Apie filosofijos esmę, jos atsiradimą, funkcijas bei struktūrą Jūs galite pasiskaityti šiuose leidiniuose:

Anzenbacher A.Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis,1992, p.15-21.

Jaspersas K Filosofijos įvadas. Vilnius: Mintis,1989, p.25-46.

Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. Vilnius: Litimo,1999, p.8-11,21-50.

Furst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius: Lumen,1995, p.10-16.

Filosofija /Mokomoji knyga /parengė R. Dabkus. Kaunas: Technologija, 2000, p.4-8.

Lietuvos filosofinė mintis. Chrestomatija/ sud. G. Mikelaitis. Vilnius,1996, p.29-51.

Nekrašas E. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla,1993, p.1-5.

Plėšnys A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Taura,1996, p.11-18.

Raeper W.,Smith L. Po idėjų pasaulį. Vilnius: Alma Littera,1996, p.11-27.

Šalkauskis S. Filosofijos įvadas. /Rinktiniai raštai. T.I. Vilnius: Mintis,1990, p.29-41.

Ž – SPECIALYBĖS TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Išmintis – – tai savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje, neturint daug specialiųjų ar įprastinių žinių.

Filosofija – (gr.phileo -mylėti, sophia – išmintis ) žodis, reiškiantis išminties meilę, vienas iš pasaulio pažinimo ir aiškinimo būdų.

Filosofas – filosofijos specialistas, mąstytojas.

Mitas – (gr. mythos) pasakojimas, perteikiantis senovės tautų pažiūras apie pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę, dievus ir legendinius herojus.

Mitologija – susisteminta mitų visuma.

Okultizmas – įsitikinimas, kad tikrovėje, gamtoje ir pačiame žmoguje slypi mokslui neprieinamos jėgos, kurios gali suteikti pageidautinų žinių.

Okultizmo apraiškos: astrologija, spiritizmas, ufonautika, magija, mistika, antroposofija, teosofija.

Teorija – tikrovės reiškinių aiškinimas abstrakčia, logine forma arba kurios nors srities tiriamąjį dalyką aiškinančių mokslinių teiginių visuma.

Žodžio filosofija kilmė.

Filosofiją kiekvienas supranta savaip. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad filosofija – tai bendros kultūros sudėtinė dalis, pažiūrų bendriausiais būties bei pasaulio pažinimo klausimais sistema. Kas yra filosofija ir ko ji verta – ginčytinas klausimas. Dažniausiai filosofija vadinama tai, kas surašyta begalėje knygų, tai, ką filosofai dėsto universitetuose, tai, kam suteiktas universalizuotas pobūdis ir ką galima studijuoti. Jei šitaip žiūrime į filosofiją, tai matome tik jos susvetimėjusį pavidalą. Tokia filosofija iš tikrųjų gali būti tik atitrūkusi nuo pasaulio ir skirta tik elitui. Tačiau tikroji filosofijos prasmė yra kita.

Nėra kitos teorinių svarstymų srities, kuri keltų tiek ginčų, kaip filosofija. Kai kas ją laiko vos ne svarbiausiu mokslu, apibendrinančiu kryptis specialiems teoriniams svarstymams, kiti mano, kad filosofavimui pakanka plepėjimo įgūdžių ir mokėjimo ginčytis. Jie mano, kad gali lengvai spręsti apie filosofinius dalykus. Pripažindami, kad kitiems mokslams reikalingos studijos, mokyklos, metodai, tokie žmonės įsitikinę, kad filosofiniais klausimais kiekvienas be niekur nieko gali reikšti savo nuomonę. Ir iš tiesų, filosofiniai klausimai paliečia kiekvieną, todėl kiekvienas laiko save sugebančiu ir įgaliotu į juos atsakyti.

Pasirodo, visi mes esame kada nors filosofavę. Dar būdami vaikais. Iš esmės filosofija mums nėra naujiena. Filosofija prasideda klausimais, kuriuos keliame, kai įprastas, kasdienis pasaulis praranda ,,savaimesuprantamumą” ir tampa problema. Paprastai mes gyvename savo pasaulyje kaip gerai įrengtame name, kuriame be vargo orientuojamės. Tačiau kai šis įprastumas pasidaro problemiškas, mes staiga atsiduriame lyg plyname lauke. Viskas tampa abejotina.

Įvardykime keletą šios rūšies klausimų – klausimų, kuriuos gali kelti vaikai, bet kurie yra žinomi kiekvienam, nes kiekvienas juos sau jau yra kėlęs: Kodėl apskritai yra kažkas? Kodėl aš esu aš, o ne kas nors kitas? ( Tai tapatumo, tikrumo ištakos, būties suvokimo savimonė). O kas buvo iki pradžios? Kas buvo, kai dar nieko nebuvo? (Tai klausinėjimo begalybė, proto, kurio nepatenkina joks galutinis atsakymas, nerimas.). Kas bus po mirties? Kas yra teisingumas? Kas yra sapnas? Ar aš esu laisvas ir atsakingas už tai, ką darau, ar mano veikla yra priverstinė?

Tokie klausimai yra pirmapradė filosofijos versmė. Žmonėms jie yra neišvengiami. Problemos, kurias apima filosofija, dažnai vadinamos filosofijos klausimais. Juos įvairūs filosofai sprendė panašiai.

Nors filosofijos klausimai kiekvienam žmogui kyla vis iš naujo, vis dėlto mes nesame pirmieji jų svarstytojai. Filosofijos klausimai turi tradiciją. Šioje tradicijoje vis labiau suvokiamas tų klausimų problemiškumas. Šis suvokimas suteikia mūsų pačių filosofavimui matą, standartą. Nors kiekvienas galime filosofuoti, vis dėlto tas problemiškumas rodo, kad filosofija gali būti įvairaus lygio. Galima filosofuoti gerai ir blogai, diferencijuotai ir nediferencijuotai. Galima tik tam tikra prasme
mokytis filosofuoti.

Tačiau tai įmanoma tik tada, kai mes įsijungiame į dialogą, kuriame nuo pat mūsų kultūros pradžios dalyvauja filosofuojantys žmonės. Turime atgaivinti susvetimėjusį filosofijos pavidalą įtraukdami jį į nuosavą filosofavimą. Praeities filosofavime turime atsrasti savojo filosofavimo problemas. Tai ir yra svarbiausia.

Žodis filosofija yra graikiškos kilmės. Veiksmažodis philein reiškia mylėti, o sophia – iš pradžių reiškė bet kokį tobulumą ar gebėjimą, vėliau šiuo žodžiu imta nusakyti žinojimą, aprėpiantį dorybę bei gyvenimo meną. Todėl filosofija dažniausiai verčiama kaip išminties meilė.

Remiantis antikine tradicija, žodžio filosofija autoriumi laikomas Pitagoras (570-496 pr.m.e.). Sokratas /Platonas suteikė šiam pavadinimui istoriškai patvarią reikšmę. Sokrato ir išmintingosios Diotimos pokalbyje Platonas nusako filosofiją kaip išminties meilę, personifikuodamas tiesos, gėrio ir grožio meilę demono Eroto įvaizdžiu (Anzenbacher A., p.16).

Sokrato pavyzdys rodo, kad nei vienas žmogus neturi išminties monopolio. Filosofui ne tiek svarbu tarti paskutinį, lemiamą žodį ar galutinai išspręsti problemą. Svarbiau yra iškelti problemą, ją suvokti, ištirti galimus sprendimo kelius. Filosofas vengia įgyti klaidingų bet kurios srities žinių, jis siekia klaidos nelaikyti tiesa, ir todėl sako, kad jis ,,nieko nežino“.

Apie termino filosofija lingvistinį vertinimą plačiau kalba senųjų kalbų tyrinėtojas W.Shadewaldtas (Furst M., Trinksas J., p.321-323).

Tai kuo gi skiriasi išmintis nuo filosofijos, išminčius nuo filosofo? Ar visi išminčiai yra filosofai? Jau Aristotelis (384-324 m.pr.m.e.) nurodė vieną iš svarbiausių išminčiaus bruožų – sugebėjimą žinoti visa, kas tik įmanoma. Bet ar tai yra vien tik žinios apie pasaulio sandarą ir funkcionavimą? Žinoma, kad ne. Tai ir tam tikras nusimanymas apie žmogaus gyvenimą ir jo prasmę, apie elgesio vertinimo pagrindus, žmonių tarpusavio santykius: meilę, draugystę, vienybę ir kt. Kas suteikia galimybę spręsti šiuos klausimus? Patirtis, bendra orientacija gyvenimiškose situacijose, sugebėjimas spręsti net tada, kai specialiąsias žinias turįs žmogus pasimeta.

Vakarų kultūroje labiau, nei Rytų, svarbi gamtamokslinė ir techninė orientacija. Dėl sparčios šių mokslų pažangos jaunimas gamtotyros ir technikos srityse lengviau susivokia. Tačiau specialios žinios ir sugebėjimai negarantuoja išminties.

IŠMINTIS yra savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje, neturint daug specialiųjų ar įprastinių žinių. Tokiai orientacijai reikia tam tikro mąstymo išlavinimo.

Filosofijai rūpi išsiaiškinti svarstomo dalyko pagrindus, juos kritiškai apmąstyti. Tai taisyklingo mąstymo dalykai. Bet, vystydama išminties proto galias, filosofija kartu siekia ugdyti žmogaus jautrumą tiesai, grožiui, gėriui.

Pagal St. Šalkauskį, išminčiui būdingi 3 požymiai:

1.Pažiūrų visapusiškumas.

2.Išlavintas mąstymas.

3.Tinkamas dorinis apsisprendimas.

Ar galima išugdyti išmintį? Taip.Tam reikia:

1.Domėtis pasaulio ir gyvenimo problemomis, daug skaityti.

2.Mąstyti (pvz.: norint tapti geru dailininku, reikia piešti).

3. Jei nori būti doras, privalai gerai elgtis ir vengti blogio.

Visapusiškų pažiūrų neįmanoma įgyti domintis ir tikint viskuo, kas pakliūva. Reikalinga atranka. Mąstymui lavinti taip pat reikia sistemos ir metodo. Kiek orientaciją gamtoje ir visuomenėje galima įgyti proto pastangomis, tiek tą orientaciją turėtų teikti filosofija. Filosofas tobulina ją savo apmąstymams teikdamas teorinį pavidalą ir pasitikėdamas proto argumentais.

Filosofijos atsiradimas.

Filosofija atsirado daugiau kaip prieš 3 tūkstančius metų Rytų šalyse. Ji atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Dirvą filosofijai atsirasti parengė mitologinis aiškinimas. Kiekviena tauta mitais pateikia gana vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimą, vaizdą. (Nekrašas E., p.1-2). Tūkstančius metų tokio aiškinimo žmonėms užteko. Tačiau socialinės raidos procesas kėlė žmogui naujų problemų. Prekybai reikėjo aritmetikos, statybai ir žemdirbystei – geometrijos, laivininkystei – astronomijos. Greta mitologijos atsirado ir kitų žinių perteikimo būdų, tokių, kaip poezija (poetiniai tekstai), technologiniai aprašymai (gaminimo receptai), teorija (mokslo tiesos).

Teorijai būdinga yra tai, kad ji aiškina daugybę įvairiausių reiškinių, remdamasi keliais ar dėl kitų priežasčių pirminiais pasirinktais principais ar pradais. Teorijos teiginiai yra bendrieji teiginiai. Jais aprašomas ne konkretus koks nors įvykis ar reiškinys, o bendras, pasikartojantis reiškinių ryšys. Teorijos teiginiai yra grindžiami proto argumentais.

Mitologiniam pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimui ir teorijai būdinga:

Mitas Teorija

Mite veikia ir paprasto mirtingojo likimą lemia įvairūs dievai ir pusdieviai. Dievus ir herojus keičia beasmenės jėgos bei stichijos.

Mite naudojami poetiniai įvaizdžiai Teorijoje vartojamos tikslios sąvokos

Mitas yra paprastas pasakojimas (nors gali būti ir poetinis) Teorija – tai loginiais ryšiais siejamų teiginių visuma.

Mitas remiasi tradicija ir tikėjimu. Teorija remiasi proto argumentais,
įrodymu.

Rytų filosofijoje svarbesnė yra metafora, o ne sąvoka, tradicija, o ne griežti įrodymai. Dėl šios priežasties ji poetiškesnė, negu graikų filosofija. Ji dažniau traukia žmones, pavargusius nuo griežto, racionalaus, argumentuoto mąstymo. Tačiau Europos civilizacijos ir visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir visų pirma jų filosofija.

Dažnai kyla klausimas, kodėl teorinis pasaulio aiškinimas atsirado ne seniausiose pasaulio valstybėse, o senovės Graikijoje? Visų pirma, pačioje Graikijoje nebuvo žynių luomo, kuris būtų išlaikęs mitologinio – religinio mąstymo monopolį. Antra, pats žmogus Graikijoje buvo laisvesnis, negu Rytų despotijose. Graikija – demokratijos tėvynė. Joje beveik kiekvienas teisme ar tautos susirinkime galėjo reikšti savo nuomonę. Įrodymų reikėjo ne tik priimant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio ir žmogaus, gėrio ir teisingumo prigimtį. Siekdami įrodyti savo teiginius, žmonės privalėjo vartoti tikslias sąvokas ir samprotauti nuosekliai. O tai ir sudarė sąlygas teoriniam mąstymui, taigi, ir filosofijai, atsirasti.

Savo teoriniu požiūriu filosofija yra artima mokslui, tačiau nuo jo ir skiriasi.

Mokslui būdinga Filosofijai būdinga

Orientacija į tai, kas tiriama. Orientacija į tą, kuris tiria.

Mokslui rūpi, kaip objektas veikia. Filosofijai rūpi, ką objektas reiškia.

Todėl filosofija artimesnė ne mokslui, o pasaulėžiūrai.

Nuo ko prasideda filosofija?

,,…Tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė”. Tuo ji skiriasi nuo galutinių teorijų moksle ir dogmų religijoje. Kai kurių filosofų teigimu, klausimai filosofui svarbesni, negu atsakymai, nes kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu. Kitų gi autorių teigimu, būtent atsakymai į iškeltus klausimus yra pati didžiausia filosofijos vertybė. Jų nuomone, tolesnė filosofavimo ir filosofijos specifika išplaukia iš filosofinių atsakymų pobūdžio. Kaip ten bebūtų, filosofijai svarbu atsakyti į klausimą ,,Kas tai?”Tiksliai atsakyti į klausimą, kas yra filosofija, beveik neįmanoma. Filosofijoje svarbiausia – pačiam įsitikinti, kas ji yra ir ar tai, kuo ji užsiima, yra prasminga. Šis aiškinimas visada susijęs su tam tikro autoriaus ar filosofinės krypties koncepcija. Kiekvienas pats skaitydamas ar gilindamasis į kitų mintis turi mėginti nustatyti savo santykį su filosofija.

Esminiai klausimai kyla dėl įvairiausių priežasčių. Dvasinis sukrėtimas, nuostaba ar didelė abejonė, nesaugumo pojūtis, krizės skatina iš naujo apmąstyti dalykus, kurie iki tol atrodė savaime suprantami. Anot filosofų, bet kokio filosofavimo pagrindas yra: patyrimas, nuostaba, abejonė. Kad galėtum filosofuoti, visiškai nebūtina studijuoti ,,patyrimo mokslus” (fiziką, biologiją, kt.). Filosofija greičiau kyla iš ikimokslinio patyrimo, kuriame pasaulis jau yra atviras mūsų pažinimui ir veiklai [2, p. 17-18].

Filosofinis klausimas kyla tada, kai mūsų patyrimo pasaulis praranda savaimesuprantamybę ir įprastumą. Tai -,,ribinės situacijos”. Kai nustembame, pasirodo, kad kasdienis mūsų žinojimas, pagrįstas patyrimu, yra nežinojimas Sokratui filosofavimas prasidėjo žinojimu, kad jis nieko nežino. Nežinojimas siekia žinojimo. (Anzenbacher A., p.18-19).

Belieka abejonė. Augustinas ir R.Dekartas parodė, kad abejonė, kaip pradinis filosofavimo taškas, veda į tai, kas neabejotina. Radikalią abejonę įveikia neabejotinas sąmonės faktas. (Anzenbacher A., p.20). K.Jaspersas, kalbėdamas apie filosofijos pagrindus, mini dar ir žmogaus sukrėtimą, ir savęs pasmerkties suvokimą. Jo nuomone, ,,iš nuostabos kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo, kas pažinta – kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo – klausimas dėl savęs”.

Nūdienis filosofijos apibūdinimas

Vieningo teiginio, nusakančio, kas yra filosofija – nėra. Senovės mąstytojai sakė:,,savo objektu filosofija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslu ji yra mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės, pagaliau, savo plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas, mokslas apskritai, neapsiribojantis kokia noras viena sritimi”.

Bendriausi samprotavimai apie filosofiją geriausiu atveju tegali suteikti protui teigiamą nuostatą skaityti filosofijos tekstus, nes geriausias būdas sužinoti, kas yra filosofija – bendravimas su filosofijos dvasia. Sąmoningas filosofijos kūrimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantis uždavinys – ji gyvuoja didžiųjų filosofų veikaluose. Šio uždavinio suvokimas, nesvarbu, kokiu pavidalu, išliks, kol žmonės bus žmonėmis.

Kalbėdami apie filosofiją, mes ją suvokiame dvejopai:

1.Kaip asmeninį santykį su problemomis, apmąstymus, t.y. kaip kūrybinį procesą.

2.Kaip mokslą, kai mes nesame sąlytyje su problemomis, mąstymu, o tik aiškinamės, kokios yra problemos ir kaip kiti sprendžia šiuos klausimus.

Filosofijos funkcijos ir struktūra

Nepriklausomai nuo filosofavimo pobūdžio, nuo filosofinės krypties, filosofija turi tiesioginę reikšmę žmogaus gyvenimui, atlieka svarbias funkcijas. Svarbiausios iš jų yra: pažintinė, praktinė ir kritinė.

Pažintinė filosofijos samprata apima
bendriausių patyrimo formų, idėjų, vaizdinių aiškinimą, jų apibendrinimą bei tam tikrų koncepcijų formulavimą. Tai turi didelę reikšmę konkrečiai kultūrai ir visuomeniniam istoriniam žmonių gyvenimui. Čia vartojamos tokios sąvokos, kaip: būtis, materija, idealybė, daiktas, procesas, savybė, santykis, priežastis, pasekmė, būtinumas, atsitiktinumas ir kt. Šios sąvokos vartojamos visose srityse, be jų neapsieinama nei kasdieniniame gyvenime, nei moksle. Jos yra bet kokio mąstymo priemonės, žmogiškojo protingumo pagrindas.

Racionaliai apdorodama, sistematizuodama ir integruodama žmogiškąjį patyrimą, filosofija formuoja apibendrintą pasaulio vaizdą. Jei atskiram žmogui filosofija, atlikdama pažintinę funkciją, pateikia tam tikrą sumą žinių, tai specialiesiems mokslams be žinių pateikia dar tam tikrus metodologinius pagrindus, nuorodas, kaip galima gauti norimų rezultatų.

Praktinė filosofijos funkcija susijusi su žmogaus ir visuomenės problemomis. Kiekvienas žmogus turi tam tikrus įsitikinimus apie pasaulį, gyvenimą ir visuomenę. Tos pažiūros yra įvairiai susistemintos. Į jas įeina etinės pažiūros, emocijos, norai, normos. Visas tokias pažiūras vadiname pasaulėžiūra. Ji turi lemiamą vaidmenį žmogaus elgesiui, praktinių problemų sprendimui, jo gyvenimiškai pozicijai. Kai kurie pasaulėžiūros aspektai turi filosofinį pobūdį nepriklausomai nuo to, ar žmogus, turintis tokią pasaulėžiūrą, apie tai žino, ar ne. Jis gali vadovautis kokia nors filosofine koncepcija, visai apie tai nežinodamas. Žinoma, galima ir atvirkštinė situacija, kai žmogus sąmoningai ieško filosofinės teorijos savo pasaulėžiūrai paremti. Tai liudija, kad filosofija formuoja pasaulėžiūros turinį ir tuo daro didelį poveikį atskirų žmonių, socialinių grupių praktinei veiklai.

Ideologinė filosofijos funkcija. Kartais filosofija praktinę funkciją atlieka per ideologiją. Graikiškai ,,ideologija” reiškia idėjų mokslą. Ši sąvoka pradėta vartoti tik 19 a. pradžioje. Šiuo metu ideologijomis vadinamos įvairios teorijos, o kartais ir visa žmogaus sąmonė. Dažniau ši sąvoka reiškia politinę ideologiją. Ja paprastai vadinamas teorinis pagrindas, kuriuo vadovaujasi kurios nors politinės partijos veikėjai. Ideologijos formomis socialinės grupės, atskiri žmonės sąmoningai teoriškai formuluoja tikrovės supratimą bei savo veiklos tikslus atitinkamomis visuomeninėmis istorinėmis sąlygomis. Ji visada atspindi tam tikrų socialinių grupių interesus. Ideologija palaiko visuomeninę tvarką, formuoja socialines idėjas, kurios orientuoja žmones. Ideologija remiasi tam tikromis filosofinėmis koncepcijomis. (Pvz. buržuazinės revoliucijos vyko viešpataujant ideologijoje prigimtinės žmogaus teisės koncepcijai.)

Kritinė filosofijos funkcija pasireiškia dabarties kritika. Tai nuolatinės atgyvenusių būties struktūrų ir formų, kurios stabdo pažangų vystymąsi, kritika. Filosofija formuluoja naujas socialines vertybes ir perteikia jas visuomenei. Praradusi kritikos funkciją, filosofija gali tapti dogmatiška.

Tradicinės filosofijos struktūrinės dalys yra:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2774 žodžiai iš 9197 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.