Filosofijos paskaitų
5 (100%) 1 vote

Filosofijos paskaitų

TURINYS

Pratarmė 5

PIRMAS SKYRIUS 6

Filosofija – kas tai? 6

Filosofijos savitumas ir esmė 6

1.1 Kas yra filosofija? 7

1.2 Filosofijos prigimtis. Filosofinė būsena. 14

1.3 Filosofijos struktūra ir problematika 20

1.4 Filosofija ir kultūra. 23

1.5 Filosofija ir mokslas 26

1.6 Filosofija ir religija 30

ANTRAS SKYRIUS 35

Filosofijos kilmė. Antikinės filosofijos ištakos 35

2.1 Mitologinė pasaulėjauta 36

2.2 Mileto gamtos filosofija. Mileto mokykla. 40

2.3 Klasikinės graikų filosofijos tradicijos 46

TREČIAS SKYRIUS 55

Būties problema. Būties vienovė 55

3.1. Būties problemos susiformavimas 56

3.2. Būtis ir Nebūtis. Nebūties pradas 62

3.3. Erdvės ir laiko problema 65

3.4. Judėjimo problema 74

KETVIRTAS SKYRIUS 81

Pažinimo problema. Gnoseologija 81

4.1. Pažinimo šaltinio prasmė 81

4.2. Racionalizmo ir empirizmo ginčas 86

4.3. Determinizmo problema. Tikrovės dėsningumas 98

4.4. Tiesos problema. Tiesos klausimo ypatingumas 102

4.5. Naujas metafizinis požiūris į tiesą 107

PENKTAS SKYRIUS 112

Sąmonės problema. Sąmonė ir būtis 112

5.1. Sąmonės mįslingumas 112

5.2 SĄMONĖS IRACIONALUMAS. PASĄMONĖ 117

ŠEŠTAS SKYRIUS 125

6.1. Rytų filosofinės išminties takais 125

Priedai 134

Trumpas sąvokų žodynėlis 153

Cituojama literatūra 157

Viršelyje Rafaelio freskos ,,Atėnų mokykla“ (apie 1510) fragmentas

Nemanykite esą nekviesti svečiai išminčių puotoje. Sėskitės į jums skirtą vietą. Ir tuomet, susidūrę akis į akį su nuostabiais visų laikų ir tautų poetų mokslininkų, filosofų bei istorikų kūriniais, įvertinsite savo sugebėjimus, ir jums atsivers nauji, platūs, neregėti horizontai.

A.Francas

Pratarmė

Gyvendamas žmogus paprastai nepastebi, kaip kasdienybė įtraukia į savo sūkurį. Jos verpete nekyla jokių abejonių, stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta – tiesiog džiaugiamės šia akimirka, šia diena. Tačiau mes gyvendami visuomet esame įvairiose situacijose. Jos keičiasi, nebepasikartoja; esama tokių, kurias vokiečių filosofas Karlas Jaspersas vadina ribinėmis situacijomis. Tai tokios situacijos, kurių mes negalime nei išvengti, nei pakeisti: kančia, kova, kaltė ir mirtis. Atsidūręs neįprastoje padėtyje, žmogus tarsi prabunda. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas – didžiulė paslaptis. Pasaulis yra mįslingas ir mistiškas, nėra savaime suprantamas. Ribinėje situacijoje žmogus aštriai pajunta, jog jis nėra savosios būties šaltinis.

Savo patyrimo pasaulį žmogus išgyvena ne kaip savaime suprantamą, o kaip nuostabą keliantį dalyką. Jis nustebęs klausia, „kas yra mane supančio pasaulio priežastis, kodėl apskritai kas nors yra? Kodėl aš esu, užuot iš viso nebuvęs?“ Tai filosofiniai klausimai, sukelti nuostabos, kuriuos uždavę, priartėjame prie filosofijos.

Jau Platonas ir Aristotelis klausė apie tą žmogaus akstiną, kuris duoda pradžią filosofijai. Jų nuomone, filosofija prasideda nuo nuostabos.

„Nes nuostaba ir anksčiau, ir dabar skatina žmones filosofuoti… O kas klausia ir stebisi, tas jaučiasi nežinąs… Taigi norėdami išsivaduoti iš nežinojimo, jie ėmė filosofuoti…“ (Aristotelis, Metafizika)

Šios knygos tikslas – supažindinti studentus, nestudijuojančius filosofijos teorijos, aukštesniųjų mokyklų moksleivius su filosofijos pagrindais, ugdyti filosofinį mąstymą ir raštingumą. Kviesdamas išminties bičiulius (taip senovėje buvo vadinami filosofai ) į tiesos, gėrio ir grožio kelią, norėčiau sužadinti žmoguje glūdintį akstiną, kuris duoda pradžią filosofijai, sugebėjimą stebėtis, nes filosofija prasideda nuo nuostabos.

Autorius atsiprašo už galimus nesklandumus ir klaidas.

Autorius

PIRMAS SKYRIUS

Filosofija – kas tai?

Filosofijos savitumas ir esmė

Laisva filosofija nenukrinta iš dangaus. Niekam ji nėra įgimtas dalykas. Dėl jos nuolat reikia grumtis. Ją pasiekia tik tas, kuris jai atsiveria pasinerdamas į savo ištakas…

Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinio, neturi šventojo objekto, šventos vietos ir nusistovėjusios formos. Jo vyksmo tvarka netampa taisykle, bet lieka kintančia galimybe. Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinės bendruomenės realizuojamas vienatvėje. Karlas Jaspersas

Bendra skyriaus apžvalga

Skaitydami šį skyrių, rasite tokius probleminius klausimus apmąstymui:

• kas yra filosofija?

• kodėl filosofija prieinama kiekvienam?

• kodėl filosofija žmogui yra būtina?

• koks yra filosofinis klausimas?

• kodėl filosofai nesugeba prisitaikyti prie pasaulio?

• kodėl filosofija neduoda materialinės naudos?

• kodėl tiesos ieškojimas, o ne tiesos turėjimas yra filosofijos esmė?

• kodėl žmogus yra klausianti būtybė?

• kokios gali būti filosofijos studijos?

1.1 Kas yra filosofija?

Kadangi pradedame studijuoti filosofijos pamatinius klausimus, be abejo, rūpi, kas bus nagrinėjama, ko laukiama iš filosofijos, ko ji verta. Ar į filosofiją žvelgti su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, ar skeptiškai vertinti jos pastangas doroviškai įprasminti savarankišką žmogaus egzistenciją, ar tiesiog niekinti ją kaip niekam nenaudingą svajotojų išmonę?

Pradėdami
kalbėti apie filosofiją, mes esame tam tikro neapibrėžtumo būsenoje. Kasdienybėje įprastas žodis ,,filosofija“ neturi daiktiškumo, nėra mūsų pačių išradimas, sukurtas ne mūsų protėvių, perduotas tūkstantmetės kultūros tradicijos. Niekas negali tiksliai nustatyti filosofijos atsiradimo pradžios. Spėjama, kad filosofuojantis žmogus pasirodė trijose Žemės planetos vietose – Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje prieš 3-2,5 tūkstančio metų. Rašytinė filosofija visai nesena – jai keli tūkstančiai metų. Filosofijos ištakos slypi Atėnų kultūroje. Išrasdami filosofiją, graikai pradėjo žmonijos istorijos epochą. Filosofija slypi mąstyme, ieškant atsakymo, kaip reikia gyventi dorą, nepriekaištingą, išmintingą gyvenimą. Mąstymas pats atranda save, išsivaduoja iš dogmų, suranda logikos dėsnius. Filosofija pasirodo ir vystosi kaip teigimas ir prieštaravimas, kaip dialogo menas ir visapusiškas dalyko nagrinėjimas. Dabar, ieškodami atsakymo ,,kas yra filosofija?“, išgirskime kitų nuomonę.

Dažnai tenka išgirsti filosofiją gretinant su tuščiakalbyste, galvojant, kad filosofavimui pakanka daug plepėti ir ginčytis. Ne, tai – klaidingas manymas, nes filosofija nieko bendro neturi su tuščiakalbyste. Neretai galvojame, kad kitiems dalykams reikalingos rimtos, gilios studijos, o filosofijoje tikimasi jaustis kaip namie be niekur nieko. Pakanka turėti savo likimą ir gyvenimišką patirtį. Iš dalies teisūs žmonės, taip galvodami. Filosofija kaip išmintis yra susijusi su pačia žmogiškos būties esme, su giliausiais jos esybės klodais ir todėl yra prieinama kiekvienam, turinčiam žmogišką prigimtį. Tačiau paviršutiniškas žmogaus santykis su filosofavimu, pasiplepėjimais, neturi nieko bendra su filosofija.

Filosofais kartais pavadinami žmonės, kurių elgesys ar išvaizda bendruomenės elgesio normų atžvilgiu atrodo gana keistai, netelpa į įprastinių vaizdinių rėmus. Pirmasis Vakarų Europos kultūroje žinomas senovės graikų filosofas Talis (624 – 545m.pr.Kr.) buvo tarnaitės išjuoktas. Pasakojama, jog vaikščiodamas sode ir mąstydamas, Talis įkrito į šulinį ir vos nenuskendo. Pasak tarnaitės, kvaila mąstyti apie žvaigždes danguje, jei nematai žemės po kojomis. Išminčius Sokratas (470 – 399m.pr.Kr.) neretai buvo išjuokiamas žmonos Ksantipės. Ji Sokratą apliedavusi vandeniu, bardavusi už jo nepraktiškumą ir už tai, kad mokydamas jaunimą, neimdavęs iš jų pinigų, buvęs lėtas. Tas žemiškas juokas iš filosofų atsklinda iki šių dienų. Filosofija neduoda nei pinigų, nei iškart juntamos naudos, netarnauja žmogaus kūnui, jo gamtiškumui, filosofinė išmintis niekada nebuvo praktiška. Natūralu, kad filosofai yra pajuokiami, nenaudingi. Kodėl? Šio amžiaus vokiečių filosofas Josef Pieper, atsakydamas į šį klausimą, pamini gana taiklią ,,darbo pasaulio“ sąvoką. Pasak filosofo, darbo pasaulis – tai vartojimo,tikslingumo, rezultatų,darbo dirbimo pasaulis. Tai poreikių ir pelno, alkio ir jo malšinimo pasaulis, visais laikais pasiglemžęs, beveik visą žmogiškąją būtį, nepaliekąs vietos filosofiniam mąstymui. Tai darbo, kaip naudingos veiklos pasaulis. Toks pasaulis nėra joks blogis ar priešybė. Žmogui reikia dirbti savo darbą ir vargu bei prakaitu pelnytis sau duoną. Jis privalo dalyvauti visuotinės gerovės kūrimo procese, nes to reikalauja darbo pasaulis, o kas šį reikalavimą ignoruoja, tampa pajuokos objektu. Pasak filosofo, jeigu savimi patenkintų verslininkų kompanijoje kas nors paklaustų, kodėl apskritai yra būtis, o ne niekas, šis žmogus būtų pavadintas silpnapročiu nevykėliu. Ten, kur vyksta grumtynės dėl duonos kąsnio, dėl patogios vietos po saule, filosofiniai klausimai retai aplanko ,,darbo pasaulyje“ nugrimzdusio žmogaus sąmonę. Žymiausias viduramžių krikščioniškosios filosofijos atstovas Šv. Tomas Akvinietis (1225 – 1274) diskutuodamas pasakė, jog visuotinei gerovei tarnauja ir tas, kuris filosofuoja. Nesuprasdamas, kaip žmogus geidžia išminties nesuinteresuotai, dėl jos pačios, darbo pasaulis juokiasi iš filosofijos.

Nei darbo pasauliui, nei žmogui, kuris laikosi naudingumo principo, filosofijos reikalingumo įrodyti neįmanoma. Vertindami filosofiją apčiuopiamos naudos kriterijumi, žmonės nepajėgia filosofijos suprasti, negali mąstymu išmatuoti jos gelmės, nes ji nėra tas, kas paviršutiniška ir negilu. Čia aptarėme neigiamą, nihilistinį požiūrį į filosofus ir filosofiją.

Dabar paklauskime ,,kas yra filosofija?“. Neretai filosofija vadinama išmintis, užrašyta begalėje knygų, kurias galime studijuoti tik dedant didelias pastangas. Su pagarba ir nuolankumu minimi vardai: Sokratas, Platonas, Aristotelis, Šv. Augustinas, Descartes, Kantas, Heideggeris, Husserlis. Taip samprotaujant, nuvertinamos savo paties galimybės suprasti filosofų mintis ir pradėti dialogą su jais. Remiantis antikine tradicija žodžiai ,,filosofija“, ,,filosofuoti“ apytikriai reiškia žmogaus sugebėjimą savarankiškai mąstyti, – tai tarsi kelias, kuriame, surasdamas save, žmogus mąsto pats. O savarankiškas filosofinis mąstymas prasideda jau vaikystėje. Nuostabus žmogaus įgimto polinkio filosofuoti ženklas yra vaikų klausimai. K.Jaspersas subtiliai akivaizdžiai atskleidžia vaiko filosofavimo gelmę: ,,Aš vis bandau galvoti, kad esu kas nors kitas, o vis tiek
esu aš pats.“ (1.27) Šis vaikas prisiliečia prie tikrumo ištakų, prie savo paties buvimo mįslės, klausdamas apie tai, stebėdamas tuo, ko nesuvoksi iš nieko kito, tik iš savęs. Kitas vaikas klausosi suaugusiojo pasakojimo apie pasaulio sukūrimą: iš pradžių Dievas sukūrė dangų ir žemę … Vaikas nutraukia pasakojimą ir klausia: ,,O kas buvo iki pradžios?“ Tai ir yra žmogaus proto nerimo išraiška, klausinėjimo begalybės, kurio nepatenkina joks galutinis atsakymas, poreikis.

Mergaitė, eidama į svečius, kopia laiptais. Ji pajunta, kaip viskas nuolat keičiasi, plaukia pro šalį, išnyksta tarsi nebūtų buvę. ,,Bet juk turi būti kažkas pastovu… Aš noriu prisiminti, kad štai dabar lipu laiptais pas tetą.“ Vaiko nuostata ir baimė dėl visuotinio nykimo ir laikinumo K.Jasperso žodžiais tariant ,,beviltiškai ieško išeities“ (1.28).

Vaikišką klausinėjimą, šį genialumo pradą, užčiaupia, užgesina augant atsiradęs refleksas bijoti galimos pajuokos. Metams bėgant, vaikas tartum patenka į nuomonių, slepiamų dalykų, banalybių, draudimų kalėjimą, prarasdamas savo natūralumą. Vėliau ir pats vaikas, kai tėvai jam pasakoja jo vaikiškas kalbas, smagiai iš to pasijuokia. Jis pamiršta, kas jam spontaniškai atsivėrė tik akimirką, buvo tyras ir tikras žmogiškosios prigimties veržimasis begalybės link. Šis veržimasis pasireiškia klausimais, kurie yra svarbesni nei atsakymai. Atsakymai neduoda ar bent dvasia neužsnūdusiam žmogui neturėtų duoti visiško begalybės poreikio patenkinimo, nes nėra tokio atsakymo, kuris būtų proporcingas begalybei. Kadangi filosofija žmogui būtina, ji visais laikais gyvavo viešoje nuomonėje, iš kartos į kartą atskleisdama save priežodžiuose, posakiuose, įsitikinimuose, jausmuose. Filosofija nuo pat žmonijos pradžios gyveno ir gyvena mituose.

Filosofo Arvydo Šliogerio žodžiais tariant, į klausimą ,,kas yra filosofija?“ būtų nesunku atsakyti, jeigu filosofija būtų koks nors mūsų kasdienybėje randamas daiktas, kuriuo mes naudojamės ir kurį suvartojame. Bet taip nėra. Filosofija nėra nei stalas, į kurį galime parodyti pirštu, nei miestas, kuriame gyvename, nei knyga, kurią mes skaitome. Paprastai sakant, filosofija nėra joks daiktas, joks esinys. Ji pati nėra nei kalba, nei tekstas, nors ir išreikšta tam tikra kalba ir tekstais (2.9). Filosofija, šis kol kas mįslingas žodis, mus veda į Vakarų kultūros ištakas, į senovės Graikiją. Filosofijos prasmę (o gal ir reikšmę) geriausiai išsako jos pirmapradė graikiška suvoktis. Senovės graikams žodis ,,filosofija“ reiškė išminties meilę. Išminties meilė – tai tam tikras mąstantis atvirumas pasauliui, sugebėjimas regėti ir jausti, įsimąstyti į pasaulį tokį, koks jis yra savaime ir iš tikrųjų. Išmintis – tai pačių daiktų ir žmonių reikalų esmės matymas ir mąstymas (2.9).

Išmintis yra savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje. Aristotelis parodo bene svarbiausią išminčiaus savybę – sugebėjimą žinoti visa, kas tik įmanoma: Pirma, mes manome, kad išmintingas žino visa, kas tik įmanoma, nors ir neturėdamas žinių iš kiekvienos atskiros srities. Antra, išmintingu mes vadiname tą, kuris sugeba pažinti painų ir nelengvai žmogui pažįstamą dalyką (o juslinis suvokimas būdingas visiems, todėl tai lengva ir išminties jame nėra). Trečia, mes manome, kad tarp mokslų išmintingesnis yra tas, kuris tikslesnis ir moka rasti priežastis…

Aristotelio žodžiais tariant, žinias apie viską būtinai turi tas, kuris labiausiai pažįsta bendra, nes tam tikra prasme jis žino visa, kas priklauso bendrybei. Tačiau, matyt, būtent tą bendrybę žmogui sunkiausia pažinti, nes bendrybė tolimiausia jusliniam suvokimui… o labiausiai verti pažinimo yra daiktų pradai bei reiškinių priežastys, nes per jas ir jomis pažįstama ir visa kita esanti substancijoje.

Taigi iš viso, kas pasakyta, jos (išminties) vardą būtina sieti su vienu ir tuo pačiu mokslu, – tai turi būti mokslas, tiriantis pirmuosius pradus bei priežastis… (3.43)

Pasak graikų, išmintis yra savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje. Tokiai orientacijai būtinas išlavėjęs mąstymas. Aristotelis ypač vertina pažinimo pirminių pradų ir priežasčių išsiaiškinimą. Ugdydama pažintines proto galias, filosofija padeda išlavinti žmogaus jautrumą tiesai, grožiui, gėriui.

Gal todėl paprastai pateikiamas lingvistiniu požiūriu, ne visai geras žodžio ,,filosofija“ vertimas – ,,išminties meilė“. Senąja graikų kalba žodis ,,philosophia“ reiškė: ,,myliu išmintį“.

Phylosophia sophija – išmintis philia – meilė

Be šių senosios graikų kalbos žodžių, filosofijos neįmanoma paaiškinti. Graikai pirmieji atskleidė filosofinio pažinimo specifiką, aiškiai pasakę, kad tik žmogiškosios dvasios galimybe įmanoma aprėpti ir turėti pasaulio visumą. Tad filosofiją galėtume vadinti išminties bičiuliu, kuriam būdingas visokeriopo žinojimo siekimas. Sunku dabar pasakyti, kas pirmasis iš graikų ištarė žodį ,,filosofija“. Jei remsimės antikine tradicija, šį žodį pirmasis iš graikų ištaręs Pitagoras (570 – 496m.pr.Kr.). Apie filosofus kalbėjo ir Herakleitas Efesietis (540 – 480m.pr.Kr.). Tačiau apie juos išgirsite vėliau.

Graikų
mąstytojų požiūriu kasdienių žmogaus rūpesčių pasaulis nėra nei tobulas, nei teisingas, nei geras, nei gražus. Tokio pasaulio negalima per daug mylėti; jis pakenčiamas kaip žmogaus gyvenimo vieta, iš kurios ištrūkti neįmanoma. Žmogus kaip gamtiška būtybė, pririštas prie savo kūno, prie jo gyvybinius poreikius tenkinančių daiktų ir žmonių. Tik Dievas ar dievai savo išmintimi, savo kiaurai reginčiu žvilgsniu prasiskverbia į kosmosą, t.y. į harmoningą ir tobulą, gražią ir teisingą pasaulio gelmę. Graikai yra nuostabiausio išradimo – teorijos – autoriai. Mąstymą, įsiskverbiantį į pačią daiktų esmę, ypatingą būdą žinioms perteikti ir įgauti, jie vadindavo teorija. Filosofas eina dievų takais, seka jų išmintimi, todėl jis yra teoretikas. Kaip teoretikas ir išminties mylėtojas filosofas siekia įsimąstyti į tobulą pasaulio esmę, kosmosą, ką galime mylėti, kuo galima grožėtis, kas yra gera ir teisinga. Graikų požiūriu meilė išminčiui sutampa su meile pasauliui ir su tuo, kas yra tobula viduje, gelmėje, kas retai pasirodo pasaulio paviršiuje. Meilė išminčiai – tai žmogaus sielos žvilgsnis daiktų būties link, kūno žvilgsnis prie pačių daiktų. Iš praktinės naudingumo pažiūros išplėšti, tačiau medžiagiškai pasaulyje esantys daiktai, jų pasaulis graikų kultūroje buvo pavadinti kosmosu, o filosofai vėliau tai pavadino būtimi. Graikiškas žodis ,,kosmosas“ savo prasme reiškia ,,teisingą tvarką“. Ankstyvieji filosofai ir norėjo atskleisti šią tvarką, tikrovės harmoniją. Jiems rūpėjo, kodėl pasaulis yra koks yra. Mąstytojai stengėsi atrasti universalius principus, kurie paaiškintų visą gamtą. Graikų filosofams rūpėjo vienio ir daugio problema. Jie pastebėjo, kad tikrovei, kurią suvokiame pojūčiais, būdinga kintanti dalykų įvairovė. Jeigu viskas nuolat keičiasi, teka, kinta, kaip tada galima atrasti visų tikrovės reiškinių tvarkos dėsnį? Atrasti dėsningumą reiškia pažinti pasaulį iš esmės, atskleisti jo amžinybę, visuotinumą. Pasaulis kaip visuma gali būti teoriškai apmąstytas. Nei vienoje pasaulio kultūroje nerasime teorijos. Nei senovės kinai, nei indai, nei inkų ar actekų civilizacijos nieko panašaus nebuvo sugalvoję. Žinias jie perduodavo poetiniu tekstu, pasakojimu, palyginimu. Rytų kultūroje nesurasime filosofijos kaip teorijos, tokios, kokią mums perdavė senoji graikų kultūra.

Pirmapradis žmogaus sąlytis su pasauliu ir jame esančiais daiktais, jo natūralūs instinktai yra redukuoti. Dėl to žmogus priverstas įgimtus elgsenos būdus keisti proto padiktuotu, motyvuotu elgesiu. Pasak Voltero (Voltaire), žmogiška būtybė visados nori daugiau negu leidžia jo galios, o padaryti gali daugiau negu privalo.

Kaip minėjome, filosofavimas – nepaprastai sena veikla, neatsiejama nuo sąmoningo, atsakingo už save ir savo poelgius, žmogaus. Filosofija visada susijusi su klausimu, t.y. filosofuojant klausiama. Koks klausimas yra filosofinis? Pateiksime tris klausimų grupes.

1

1. Kada lydosi varis?

2. Kokių nuodų esama grybuose?

3. Kiek kainuoja vaistai?

4. Kuo pavojingos atominės elektrinės?

Tai informatyvūs klausimai. Jie nėra gilūs, pamatiniai. Klausimo veiksmas slypi paviršiuje. Tai darbo pasaulio (apie kurį minėjome) klausimai. Į juos galime atsakyti labai nesunkiai, pasitelkus enciklopediją, vadovėlį, kitus informacijos šaltinius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2892 žodžiai iš 9557 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.