Filosofijos paskaitų1
5 (100%) 1 vote

Filosofijos paskaitų1

FILOSOFIJOS PASKAITŲ KONSPEKTAS

dėst . E. Čiuldė

Filosofijos objekto problema

Filosofijos specifinė ypatybė yra ta, jog jos objekto tiesiogiai nusakyti beveik neįmanoma. Kodėl? Tai padaryti keblu dėl to, jog amžių eigoje labai ryškiai kito ir įvairavo supratimas, kas yra filosofija ir kokia jos užduotis. Be to antra visais laikais, o ir dabar egzistuoja skirtingos filosofinės mokyklos, kurios skirtingai apibrėžia filosofijos uždavinį, taigi pateikia skirtingas filosofijos sampratas.

1) Filosofijos objekto supratimo istoriniame kitime galima išskirti tokius etapus:

2) Filosofijos objekto samprata antikoje;

3) Filosofijos padėtis viduramžiais;

4) Filosofijos objekto apibrėžimo problema naujaisiais amžiais;

5) Dabartinės filosofijos alternatyvos;

Filosofija atsiranda antikinėje visuomenėje kaip universalus (visą apimantis) teorinis mokslas. Visų mokslų teorinis turinys tuo metu yra vadinamas bendru vardu – filosofija. Todėl filosofijos objekto apimties požiūriu faktiškai čia net nekyla, nes filosofijos objektas yra visa tikrovė visais tos tikrovės atžvilgiais.

gr. theoria

thea – dievybė

ora – kam nors rodyti išskirtinį dėmesį

horao – įtraukti į savo regėjimo lauką

teorija – nesuinteresuota tikrovės žiūra

Kitą vertus laipsniškai antikinės kultūros raidoje išryškėjo pastanga askirti taip vadinamą pirmają filosofiją, t. y. žiūrint iš dabarties pespektyvos, filosofiją tikrąja to žodžio prasme, nuo konkrečių orientuotų į atskiras sferas tyrimų vadinamų antrąja filosofija.

Pirmą kartą aiškiai tokią perskyrą suformuoja Aristotelis. Pagal kokį požymį galime skirti 1 ir 2 filosofijas. Pasak Aristotelio 1 filosofijos užduotis yra bendrųjų būties principų aptarimas, fokusuojantis dėmesį į patį esinio buvimą, kai tuo tarpu 2 filosofija orientuoja į tai kaip kiekvienas esinys konkrečiai yra pagal savo požymių sankaupą. Vėliau 1 filosofija pavadinta metafizika (meta – už), o 2 – fizika.

Savitos filosofinės minties raidai sąlygos susiklosto viduramžiais. Ypač svabiu viduramžių filosofijai dalyku tampa savo santykio su teologija apibrėžimas. Viduramžiai – teocentriškai (į dievą) orientuota epocha, kurioje dominuojančia institucija ir pagrindine kultūrinio gyvenimo tvarkytoja tampa bažnyčia. Todėl filosofija šioje epochoje yra pajungiama teologijai kaip pagrindinei pažintinio mąstymo disciplinai, tampa savotiška teologijos tarnaite.

Filosofijos pastanga išsivaduoti iš teologijos priklausomybės išryškėjo taip vadinamoje „dviejų tiesų“ teorijoje, kurioje vienaip ar kitaip turėjo parodyti, jog filosofija ir teologija kuria skirtingas tiesos perspektyvas, formuoja skirtingus tiesos tipus.

Savitą „dviejų tiesų“ modifikaciją pateikė garsiausias viduramių mąstytojas Tomas Akvinietis, įrodinėdamas, kad skirtumas tarp filosofijos ir teologijos yra tas, jog filosofija visada remiasi prigimtiniu žmogaus protu, kai tuo tarpu teologija yra tiesiogiai išvedama iš apreiškimo. Pasak Tomo yra visa aibė tiesų, dėl kurių filosofija ir teologija gali sutarti (pvz.: sielos nemirtingumo problema). Kitą vertus Tomas pažymi, kad yra dar ir tokios tikėjimo tiesos, kurios iškyla virš žmogui duoto natūralaus sugebėjimo pažinti ir gali būti įgyjamos išimtinai apreiškimo būdu (pvz.: šv. Trejybės paslaptis).

Ypač dramatiškai filosofijos objekto apibrėžimo problema iškyla naujaisiais amžiais, asiradus specialiajam teoriniam mokslui dabartine to žodžio prasme. Būtent naujaisiais amžiais nuo filosofijos asiskiria ir savarankišką statusą įgyja taip vadinami specialieji mokslai, kurie dabar savo priemonėmis pradeda realizuoti tikrovės tyrimą. Kyla klausimas, koks tyrimo uždavinys dar lieka filosofijai, jeigu dabar tikrovės interpretacijos uždavinį perima taip vadinamos specialiosios teorijos, turinčios daug tikslesnes tyrimo priemones nei filosofija? Atsakat į šį klausimą, išryškėja kelios skirtingos filosofijos pagrindinio uždavinio sampratos.

Didelė dalis naujųjų amžių filosofų šioje specialaus mokslo atsiradimo situacijoje filosofijai iškelia užduotį tapti užbaigiamuoju sisteminiu tikrovės pažinimu. Čia atkreipiamas dėmesys į tai, jog specialusis mokslas, pasiekęs didžiausių laimėjimų savo specializacijos dėka, vis tik iš kitos pusės suskaido tikrovės pažinimą į atskiras menkai tarpusavy susijusias sferas. Taigi esą yra taip, jog filosofija kaip iš tradicijos universalus mokslas privalo apibendrindama tų specialiųjų mokslų tyimo rezultatus, kurti sisteminį pasaulio aiškinimą, paaiškinti tikrovę kaip visumą, atlikti tai ko nepadaro nė vienas iš specialiųjų mokslų.

Būtent naujaisiais amžiais labai aiškiai išryškėja visuminės filosofinės sistemos sukūrimo uždavinys, iškelia to meto filosofams loginio nuoseklumo, įrodinėjimo pakankamo pagrindo, sistemos išvedamumo iš vieno aukščiausiojo principo, reikalavimus. Vis tik tokioje filosofijos objekto apibrėžtyje slypi pavojus pačiai filosofijai ir ypač mokslui.

Visų pirma kyla klausimas dėl pačio filosofo kompetencijos specialiųjų mokslų tyrimų sferose. Tačiau dar svarbiau pastebėti, jog mėgindama sutalpinti viso specialaus mokslo turinį į savo išvadas, filosofija gali pradėti stabdyti to specialaus mokslo vystymasi. Specialusis mokslas yra labiau dinamiškas, sparčiau
besivystantis žinojimas nei filosofija. Verta atkreipti dėmesį dar ir į tai, jog iškėlusi logiškai darnios filosofinės sistemos sukūrimo užduotį, to meto filosofai dažnai pateikia tokius specialaus mokslo tyrimų schematizavimo principus, kurie patys išeina už įrodomumo ribų.

Kiti naujųjų amžių filosofai, atsiribodami nuo tikrovės sisteminio aiškinimo uždavinio, savo dėmesį sutelkia į pažinimo problematiką, aiškinasi paties pažinimo, kuris naujaisiais amžiais įgyja mokslinio tyrimo pavidalą, principinius klausimus. Čia atkreipiamas dėmesys, kad modernusis mokslas nėra svaime suprantamas vakarų intelektualinės kultūros įvykis. Taigi filosofijai, iš kurios atsirado mokslas dabartine to žodžio prasme, iškeliama užduotis tapti to naujai atsiradusio mokslo teorija. Taip suvokiant filosofijos paskirtį, filosofija yra visiškai pašalinama iš tikrovės pažinimo ir tampa savitu mokslu apie patį mokslą. Vis tik nesunku pastebėti, jog šiuo atveju filosofijos objektas yra kraštutinai susiaurinamas filosofiją paverčiant savotišku mokslo priedėliu neturinčiu savo turinio.

Taip vadinamoje tradicinėje arba kitaip tariant klasikinėje filosofijoje savitumu išsiskiria Imannuelio Kanto kritinė filosofija, kurios pavyzdys įgalina įveikti filosofijos objekto apibrėžimo keblumus išryškėjusius naujųjų amžių plėtroje. Kanto filosofija neapsiriboja tik mokslo problema, dar daugiau Kantas apriboja paties mokslo pretenzijas į galutinę tiesą, teigdamas, jog mokslas kaip toks neišreiškia visų žmogaus proto interesų. Charakterizuodamas modernųjį mokslą kaip turintį užduotį rekonstruoti gamtinės būtinybės sferą, Kantas tuo pačiu parodo, jog mokslas iš principo negali atsakyti į klausimą, o kokios yra žmogaus laisvės prielaidos. Žmogaus laisvę jis tapatina su moralinio apsisprendimo sfera, o patį moralinį santikį su tikrove apibrėžia kaip giliausio proto interesą. Kitą vetus šiam filosofui rūpi žmogaus spontaniškumo, vaizduotės, grožio idėjos reabilitavimo užduotis. Taigi Kanto filosofavimo tipas įgalina teigti, jog filosofija yra tokių fundamentaliausių žmogaus vertybių kaip tiesa, gėris, grožis metodologija.

Klasikinė filosofija pasibaigia su Georgo Hegelio filosofine sistema, kurios pavyzdys iliustruoja jau visai klasikinei filosofijai būdingą, ryškią racionlistinę orientaciją, kuri pasiekia savo kraštutinę ribą ir tampa besaikiu panlogizmu (gr. pan – visur). Klasikinė filosofija – racionalistinė filosofija.

XIX a. II pusėje formuojasi neklasikiniai filosofinio mąstymo tipai, parodantys naujas filosofavimo galimybes. XX a. Filosofija didele dalimi yra praradusi tikėjimą aukščiausiąja proto verte. Tačiau čia iškyla įvairiapusiškesnis požiūris į patį žmogų, įrodinėjant, jog racionalizmas nesudaro viso žmogaus veiklos turinio, didesnį dėmesį skiriant irracionaliems veiklos motyvams, tokiems kaip valia, išgyvenimas, pasamonė ir individualus situacinis potyris.

Diskusijose su klasikine filosofija, kuri orientavosi į universalių būties pradų atskleidimą proto pastangomis, ir ta prasme gali būti vadinama esmės filosofija, XX a. filosofija labai dažnai individualią žmogaus patirtį iškelia aukščiau visa to, kas yra bendra ir visuotina. Taigi klasikinės filosofijos kultivuoti loginio pobūdžio teiginiai apie žmogaus bendrą prigimtį ir esmę, čia neretai yra vertinami kaip tuščios, išgalvotos schemos ir reikalaujama į žmogų žiūreti kaip į analitiškai neišskaidomą, bet gyvenimiškai besiskiriančią asmeninę būtį.

Dar XIX a. II pusėje formuojasi taip vadinama gyvenimo filosofija, kurioje valia iškeliama kaip daug reikšmingesnis pradas nei protas, kaip toks pradas, kuris labiausiai adekvačiai iškelia tikrąją gyvenimo prigimtį. Atstovai: Šopenhaueris, Nyčė. Pats gyvenimas čia suprantamas kaip tokia begalinė duotybė, kuri netelpa į jokią teoriją ir kurios esą negalima išreikšti tradiciniu, t. y. loginio diskurso būdu.

Taigi jau XIX a. II pusėje didele dalimi pakinta pats filosofavimo stilius, t. y. tradicinį, pagrystą loginiais įrodinėjimais filosofinį diskursą neretai keičia filosofavimas, kuris atsiremia į alegorijų, metaforų, simbolinių šifrų vartojimą, kuris kartais susilieja su meniniais vaizdiniais. Taigi ypač XX a. išryškėja gana diskutuotina filosofijos suartėjimo su menu ir nutolimo nuo mokslo tendencija.

Gyvenimo filosofijos išvados XX a. iš naujo buvo įprasmintos taip vadinamoje egzistencijos filosofijoje (egzistencializme). Egzistencijos folosofijos diskursu (šerdimi) tampa žmogaus gyvenimo prasmės ir ypač taip vadinamų ribinių egzistenijos situacijų klausimai. Tokių klausimų apmąstymo pagrindu čia yra pripažystama tik asmeninė žmogaus patirtis (individualus situacinis potyris). Ypač svarbiu dalyku egzistencijos filosofijoje yra egzistencijos pirmumo prieš esmę postulatas, kur įrodinėjama, jog jokios išankstinės žmogaus esmės nėra, ir teigiama jog, vienokią ar kitokią apibrėžtį žmogus įgyja tik per savo konkrečios egzistencijos patirtį, savo unikalių išgyvenimų pagrindu.

Kraštutinė alternatyva egzistencializmui yra įvairiai besireiškianti pozytivizmo ir neopozytivizmo filosofija (neo – naujas). Dar XIX a. pabaigoje iškeliama idėja, jog yra tik vienas pozityvaus (teisingo) žinojimo kelias, t. y. specialaus mokslo laimėjimai,
filosofinę spekuliaciją iš principo kaip istorinę atgyveną.

Taigi taip pačioje filosofijoje formuojasi savilikvidacijos reikalavimas, įgyjantis pozityvizmo pavadinimą, o XX a. vadinamas neopozityvizmo vardu (grynasis scientizmas). Taigi neopozytivizmas ir egzistencializmas yra diametrialiai (labiausiai vienas nuo kito nutolę) priešingi XX a. filosofavimo poliai, išreiškiantys nesutaikomą scientizmo ir antiscientizmo priešpriešą, parodantys XX a. filosofijos kraštutines galimybes ir kitimo diapazoną.

Istoriškai kintanti filosofija yra susiskaldžiusi į atskiras savo pačios disciplinas pagal svarstomus svarbiausius probleminius klausimus. Visais laikais svarbiausiomis filosofijai yra būties, pažinimo ir žmogaus problemos.

Būties problemą sprendžianti disciplina yra ontologija (gr. on – būtis), pažinimo – gnosenologija (gr. gnosis – pažinimas) arba epistemologija (gr. episteme – žinojimas). Žmogaus ir jo istorinės raiškos klausimus filosofijoje aptariančios disciplinos yra vadinamos atitinkamai antropologija (gr. anropoj – žmogus) ir istorijos filosofija.

Ikiplatoninė antikos ontologija pirmųjų mokyklų pavyzdžiu

Žodis būtis pačia bendriausia prasme reiškia esinių buvimą. Kaip filosofinė kategorija (privilegijuota sąvoka) minėtas žodis antikos filosofijoje įsitvirtino palaipsniui, didžiausią reikšmę įgydamas Platono filosofijos išvadose. Tačiau vienaip ar kitaip įvardijama būties intuicija iškyla su pačios filosofijos atsiradimu. Dar daugiau galima sakyti net taip, jog būties apmąstymo užduotis grindžia paties filosofijos atsiradimą ir suteikia jai savitumą, kasdieninio empirinio, t. y. jusliškai fiksuoto žinojimo atžvilgiu (gr. empeiria – patyrimas juslinio, išorinio pasaulio).

Kasdieninis žmogaus žinojimas, tame tarpe empiriniai taikomieji mokslai, kyla iš juslinės žmogaus patirties ir yra orientuoti į esančių daiktų savybių, jų ypatybių atskleidimą bei panaudojimą. Tuo tarpu atsirandančiai filosofijai jau nuo pat pradžių svarbiau yra ne tiek esančių daiktų savybinės charakteristikos, kiek pats jų buvimo faktas, vienijantis visus daiktus skirtingų jų savybių fone. Vienas daiktas skiriasi nuo kito savo požymių sankaupa, bet visus vienija jų buvimo faktas.

Taigi galime sakyti, kad būties sąvoka yra ribinė kategorija, orientuojanti mus į maksimalų tikrovės apibendrinimą. Tačiau tai reiškia, jog logine prasme būties sąvokos apibrėžti neįmanoma. Pagal dedukcinę (lot. deduction – išvedimas) apibrėžimo logiką, privalu nurodyti apibrėžiamo dalyko santykį su bendresne nei jis pats sąvoka, kartu pažymint jo rūšinį skirtumą (klasikinis reikalavimas). Tačiau sąvoka būtis, kaip maksimalus tikrovės apibendrinimas, yralabiausiai bendra, kraštutinė sąvoka ir jos neįmanoma išvesti iš dar bendresnės sąvokos. Kita vertus, kažin ar įmanomas logiškai tikslus, indukcinis (lot. inductio – įvedimas) būties sąvokos apibrėžimas, susidedantis iš atskirų dalių sumavimo, nes būties sąvoka pirminėje savo duotybėje yra nedali sąvoka. Būties sąvoka skirtinguose reiškiniose fiksuoja tą patį visų reiškinių pagrindą, t. y. pačią būtį.

Taigi jau pirmapradė būties intuicija suponuoja (iškelia) užduotį pasiaiškinti kaip kiekvienam reiškiniui egzistuojant skyriuj, vis dėlto viskas yra viena. Tai reiškia, jog būties įžvalgos kontekste jau pirmiesiems antikos filosofams ypač svarbia tampa, pasaulio vieningumo arba kitaip tariant vienio problema. Pirmieji antikos filosofai didžiausią dėmesį skyrė gamtos problematikai, todėl pasaulio vieningumo pagridų ieškojo gamtinėse stichijose.

VI a. pr. Kr. formuojasi pirmoji antikos, apskritai vakarų kultūros, filosofinė mokykla, įgijusi Mileto pavadinimą (nuo miesto pav.). Mileto mokyklos įkūrėjai Talis, Anaksimenas, Anaksimandras yra pirmieji vakarų kultūros filosofai. Svarbiausiu Mileto mokyklos apmąstymų dalyku yra taip vadinma archės (gr. arche – pradas) problema, t. y. klausimas, kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta.

Archę Talis įvardija kaip vandenį, Anaksimenas – kaip orą, Anaksimandras – kaip neapibrėžtį (apeiron). Konkretus tokios archės įvardijimas per gamtines stichijas čia dar yra archajiškas ir naivus, nes filosofinis mąstymas dar neatskiriamai yra suaugęs su esamomis sąlygomis, nebrandžiu moksliniu pažinimu. Tačiau filosofiškai prasmingas yra paties tokio klausimo iškėlimas. Taip vadinama archės teorija yra ne kas kita kaip pasaulio vieningumo principo paieška. Taigi nežiūrint kaip konkrečiai apibrėžiamas tas visuotinis pradas, čia jau keliamas klausimas, kas tikrovę daro vieninga visuma, už daiktų skirtumų siekiama įžvelgti visus daiktus vienijančią bendrą prigimtį.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2238 žodžiai iš 7225 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.