Filosofijos šperos
5 (100%) 1 vote

Filosofijos šperos

Kas yra filosofija?

Kodėl filosofijai beveik nebudinga pažanga? Kodėl tokia Į priekį nežengianti disciplina tebejaudina žmones? Kas yra filosofija? Filosofija – išminties meile. Filosofai žino, kad nieko nežino, tačiau geidžia /moti, todėl yra ne išminčiai, o mylintys išmintj. Kas yra išmintis? Išmintis yra savybe, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje, neturint specialiųjų žinių. Šią orientaciją ypač teikia mokslas, tiriantis pirmuosius pradus bei priežastis (Aristotelis). Išmintį charakterizuoja ne vien išlavintas mąstymas, bet ir dorinis apsisprendimas. Filosofui būdingos trys savybes — akiračio platumas, išlavintas mąstymas ir tinkamas dorinis apsisprendimas. Filosofija yra teorija, o teorijai būdinga nedideliu pradų ir priežasčių kiekiu paaiškinti daugybe įvairių reiškinių. Filosofija siekia aprėpti visa, kas (manoma, tad visuotinumas yra filosofijos, kaip teorijos, požymis. Filosofijai, kaip teorijai, būdinga proto argumentais gfjsti savo teigimus. Filosofija, siekdama padėti orientuotis gyvenimo ir gamtos visumoje, yra artimesnė pasaulėžiūrai, bet ne mokslui, kuris, irgi būdamas teorija, vis dėlto tokios orientacijos neteikia. Mokslui rūpi, kaip objektas veikia, o filosofijai – k;{ jis reiškia.

Filosofija ir pasaulėžiūra. Filosofijos santykis su kitomis pažinimo sritimis

Pasaulėžiūra – požiūrių į pasaulj (gamtinę tikrovę bei gyvenimą) visuma. Pasaulėžiūrą turi kiekvienas asmuo, įvairiausius požiūrius vienaip ar kitaip sujungdamas j vientisą sistemą. Filosofija ištobulina pasaulėžiūrą, remdamasi proto argumentais bei patyrimu. Teologija irgi tobulina pasaulėžiūrą, remdamasi Dievo apreiškimu. Mokslas tobulina ne tiek pasaulėžiūrą, kiek pasaulėvaizdį, svarstydamas pasaulio struktūrą bei veikimą, bet ne jo reikšme. Dabar galima atsakyti, kodėl, palyginti su mokslo pažanga, filosofijos pažanga tokia menka: pasaulėvaizdis sparčiai tobulėja, o pasaulio ir gyvenimo vertinimas kinta lėtai. Tačiau filosofija nuolat jaudina žmones, nes pasaulėžiūros formavimas rūpi kiekvienam. Filosofija, apmąstydama ncbepagrmdžiamus visa ko pradus bei principus, priversta ieškoti atramos šalia savęs. Jos pasmerkimas (ar pašaukimas) yra tarnaitės dalia – teologijos, mokslo ar pagaliau savo pačios. Tradiciškai susiklostė tokia filosofijos struktūra: 1) pasaulio pagrindų tyrimas (ontologija); 2) pažinimo tyrimas (logika ir gnoseologija); 3) gyvenimo pagrindų tyrimas (etika, socialinė filosofija, estetika ir kt.).

Būties problemos formavimasis

Kaip teorija, filosofija remiasi tam tikrais pradiniais principais, kurie turi būti kiek galima bendriausi, nes pati filosofija yra bendriausia teorija. Pirmieji filosofai – gamtos filosofijos kūrėjai jonie-čiai — bendriausiu principu laiko tikrovės pradą, kuriuo esą įmanoma paaiškinti visa, kas tik yra. Brandžiausią tokio pobūdžio filosofinę teoriją antikoje sukuria Demokritas, manės, kad gamtos daiktų buvimą galima paaiškinti nedalių atomų judėjimu. Anot gamtos filosofijos kūrėjų, bendriausias tikrovės vieningumą ir įvairumą grindžiantis principas, kurio dėka visa yra ir visa įmanoma paaiškinti, esąs vienas arba daugiau pradų.

Kito požiūrio šalininkai bendrumą įžvelgia ne tikrovės struktūroje, o visa ko buvime. Tikrovės daiktai daug kuo skiriasi, tačiau bendra jiems yra tai, kad jie yra. Taigi bendriausias pasaulio principas yra būtis. Būtimi vadiname tai, kas kokiu nors būdu yra. Kaip bendriausia, būties sąvoka logiškai neapibrėžiama ir nėra sudėtinė. Anot Parmenido, būtis yra nekintama ir nejudanti kiekviena įmanoma prasme, o nebūties iš viso nėra. Be to, mąstymas ir būtis yra tapatūs.

Toliau būties teoriją plėtojo Platonas. Jis skiria nuomones ir pažinimą. Apie regimus daiktus galima turėti tik nuomonę, nes žinojimo pagrindas privalo būti nekintamas ir bendras. Platonas mano, kad be mūsų juntamo daiktų pasaulio egzistuoja visiškai atskiras amžinų ir nekintamų idėjų pasaulis, o pažinimas esąs jo prisiminimas.

Aristotelis, kitaip negu Platonas, neigia idėjų pasaulio realumą. Jis mano, kad būtis visų pirma yra realūs, atskiri daiktai, – tai, kas būna nereikalaudamas kito buvimo. Neįmanoma pažinti be galo daug įvairių daiktų, todėl, analizuodamas būčių įvairovę ir ieškodamas bendrumo bei nekintamumo, Aristotelis skiria keturias kiekvienos būties (substancijos) priežastis: formaliąją, materialiąją, judėjimo priežastį bei tikslo priežastį. Svarbiausios yra materialioji ir formalioji priežastys: pirmoji susijusi su galimybe (potencija), o antroji – su aktualumu. Daikto, kaip būties, forma yra daikto esmė. Išreikšdama bendrumą u pastovumą, forma tampa svarbiausiu teorinio pažinimo sandu. Aristotelis, aiškindamas individualių daiktų kitimą, vartoja potencijos ir akto sąvokas. ‘J ai, ką daiktas iš tikrųjų luti, ku<> jis yra, vadinama aktu, o tai, kuo jis gali tapti, -potencija. Susipažinome su trimis būties aiškinimais: pirmiesiems (gamtos filosofijos atstovams) būtis yra pradas (nors pati būties sąvoka atsirado vėliau); antriesiems (Platonui) būtis yra nekintamų amžinų idėjų pasaulis; tretieji (Aristotelis) būtį supranta kaip atskira daiktą, individą, kuriame galima įžvelgti tikrą glūdinčią esmį*.

Mąstymas ir būtis. Filosofinių požiūrių klasifikavimo

problema

Nėra vienodų būties aiškinimų. Būties sąvoka yra bendriausia, todėl jokia protu ir patirtimi besiremianti teorija negali (rodyti tarn tikros būties sampratos besąlygiško pranašumo. Neįmanoma, remiantis tik protu, išmąstyti vieninteles teisingos būties teorijos, taip pat logiškai pagrįsti filosofijos atsiradimo būtinybės antikinėje Graikijoje ir logiškai {rodyti visų filosofines minties sklaidos krypčių būtinumo. lodė! būties sampratų analizė privalo būti istorine. Istoriškumu turi remtis ir požiūrių j būtį skitstymas. Filosofijos krypčių klasifikacijos pagrindu turėtų tapti būties samprata, nes ji nulemia visą filosofines teorijos plėtrą ir leid/ia adekvačiai suprasti fi loso fo pa/i u ras.

Būties problemą svarsto filosofijos mokslas, kuris vadinamas ontologija arba mctafi/.ika. Vakarų Kuropos filosofinį1 tradiciją daugiausia veikė anstoteline būties samprata. Nekartodami to, kas buvo pasakyta ankstesniame skyriuje, priminsime, kad Aristotelis bū-t[ aptaria dvejopai: kaip substanciją ir kaip daikto esme,, siejamą su jo rūšine charakteristika. Mąstyme sąvoka atitinka daikto esm^. l’o/iuris, ar esme, kuri išreiškiama bendrąja sąvoka, yra reali, ar tik sutartas pavadinimas, skiria realistines ir nominalistines filosofijos kryptis.

Nominalizmas ir realizmas

Nominalistiniai požiūriai j būtį

Visi nominalistinės krypties filosofai neigia bendrųjų sąvokų atitikmenų (esmių) realumą, jas laiko subjektyviomis, neturinčiomis objektyvių atitikmenų. Tačiau jie nevienodai supranta šių sąvokų prasme, ir nevienodai aiškina tikrovės objektų buvimą.

Nuosekliausią ir radikaliausią nominalistinį požiūrį į būtį išlaiko empirizmas, tardamas, kad bendrosios sąvokos neturi realaus atitikmens tikrovėje ir yra tik susitartos, kad jos prasmingos tik tiek, kiek tenkina atskirus stebėjimo faktus. Empiristai atsisako aiškinti tikrovės objektus, kokie jie yra savaime, nes tuomet reikia peržengti patyrimo ribas. Renesanse svarbiausias cmpin/mo atstovas buvo l’rancis Baconas. Jis išdėstė naujųjų laikų empirizmo programą: sukurti atradimų logiką, kuri leistų iš pojūčių duomenų gauti teisingus teorinius teiginius. XX a. empirizmo programa kinta – atradimų logiką pakeičia mokslo žinių patvirtinimo teorija. |i konstruojama kaip indukcine logika. Vėliau atsiranda ir dedukcinis požiūris, mokslo teorijų raidą suprantantis kaip spėjimų ir paneigimų procesą.

Kita nominali/.mo atmaina vadinama konceptualizmu, o jos žymiausias atstovas yra Immanuelis Kantas. Jis sprendžia klausimą, kiek įmanomas visuotiną verte, turintis pažinimas. Tokio pažinimo galimybe laiduoja aprioriniai sintetiniai sprendiniai. Jų, pasak Kanto, yra matematikoje ir gamtos moksluose. Matematikos visuotinumą sąlygoja įgimtos ikipatyriminės juslumo formos – erdvė ir laikas. Gamtos mokslo visuotinumą lemia ikipatyriminės intelekto formos – kategorijos. Grynasis protas apima tris idėjas – Dievo, pasaulio ir sielos. Jų nepakanka kuriant metafr/.ikos teoriją, jei siekiama, kad ji turėtų visuotiną reikšmę.

Ankstyviausia ir mažiausiai radikali nominalizmo kryptis yra materializmas. Pirmieji gamtos filosofai, remdamiesi kintamu tikrovės pradu, aiškino, kaip iš netvarkos (chaoso) atsiranda tvarka (kosmosas). Gamtos filosofijos atstovų pažiūras mes aptarėme ankstesniame skyriuje. Antikoje metodologiškai vaisingiausia buvo Demokrito atomų ir tuštumos idėja. Materialistams būdinga domėtis tikrovės geneze. Bulics teorijoje jie pripažįsta tik substanciją — daiktus ir individus. Daiktų esmę jie laiko subjektyvia, priklausoma nuo ]-JĮ pažįstančio asmens ypatumų, patyrimo ar tiriančiojo teorimo po/Hino, Tikrovės objektų realumui yytneti vėlyvojo (dialektinio) matenair/.mo atstovai vartoja materijos sąvokų, ją skirdami nuo struktūrinio tų objektų pagrindo. Pa/.inirna materialistai aiškina atspindžio sąvoka, tardami, kad pažinimo objektas yra ypatingas tikrovės atspindys mūsų sąmonėje.

Realistiniai požiūriai į būtį

Realistai teigta, kad bendrųjų sąvokų objektai egzistuoja realiai, tačiau tuos objektus jie supranta nevienodai.

Idealistams bendrųjų sąvokų objektas yra idėjų pasaulis. Idėjos daiktuose yra rūšinė bendrybė, o mastyme – bendroji sąvoka. Tikrasis idealizmo pradininkas yra Platonas, taręs, jog eg/istuoja savarankiškas nekintamų idėjų pasaulis, kuris yra daiktinės pasaulio sąrangos ir pažinimo pagrindas. Naujaisiais laikais žymiausias idealizmo atstovas buvo Hėgelis, jam daiktai yra tik visuotinybės apraiškos, tačiau visuotinybe I legeliui nėra nekintama kaip Parmenidui. Pasak Hėgelio, jai priskiriamas veikimas, kuriuo visuotinybe save teigia. Hegeliui mąstymas ir būtis, kurie yra tapatūs, pereina tris pakopas: iš savęs būties, ne savyje buvimo arba idėjos kitokumo (gamtos) ir savyje buvimo (dvasios). Todėl ir filosofija turi skilti į tris dalis: logiką, gamtos filosofiją ir dvasios filosofiją. Hegeliui ši skaidą yra būtina ir vyksta pagal specialios (dialektinės) logikosdėsnius. Kiekviena sąvoka (teze) būtinai virsta savo priešingybe (antiteze), kurios abi vėliau susivienija (sinteze), pavyzdžiui, būtis — nebūtis — tapsmas. Šiuolaikinis ideali/mas akcentuoja ne būtj, o tapsmą, bet ši filosofijos kryptis daug šalininkų neturi.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1640 žodžiai iš 5324 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.