Filosofijos temos
5 (100%) 1 vote

Filosofijos temos

Filosofijos temos

1. Filosofinis klausimas, filosofinis veiksmas – svarbiausias Kas yra tikroji būtis, o kas tik regimybė. Atskyrus tikrą būtį nuo netikros kyla jų santykio kl. Kaip reikia gyvent arba ką aš privalau daryti. Pažinimo ir žinojimo klausimai. Klausimai ką mokslas nagrinėja vadinamas klausimu apie to mokslo dalyką. Filosofija aiškina būties pagrindus. žmogaus santykį su pasauliu ir su pačiu savimi. Aiškina žmogaus pažintį su pasauliu. Filosofą domina klausimai: Ką aš galiu žinoti, ką aš privalau žinoti, ko aš galiu tikėtis. (Kantas). Filosofijos problema: Kas yra filosofija.

2. Kultūros sąvokos interpretacija – apdirbimas, ugdymas, lavinimas, garbinimas – tai žmonių veiklos būdai ir rezultatai. Kultūra priešinama natūrai(gamtai). Ji, kas išskiria žmogų iš gamtos, – elgesio ir bendravimo formos ir visi tiek materialiosios tiek dvasinės veiklos produktai. Ją sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo, išugdė ir ėmė vertinti bei gerbti. Kultūra – materialinė ir dvasinė. Dvasinė – dvasinės, intelektualinės veiklos produktai ir veiklos būdai. Kai kultūra priešinama civilizacijai, ji paprastai tapatinama su dvasine kultūra. Dvasinę kultūrą sudaro įv. pobūdžio ir prigimties reiškiniai. Kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, tos kultūros puoselėjami idealai, jai būdinga vertybių sistema. Kultūrą integruojantis pradas – pasaulėžiūra – pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame.

3. ir 56. Filosofijos ištakos – kaltės jausmas, meilė, nepilnavertiškumas ir t. t. 1. Nuostaba – žmogus stebisi to, ko nesuprato. Kantas – mąstau, vadinasi esu. 2. Abejojimas – mąstau vadinasi esu – naujų laikų filosofai. 3. Ribinės situacijos – nekasdieninės – kaltės jausmas, mirtis, senatvė. Aristotelis ir Platonas stengiasi pažinti pasaulį stebėdamiesi. Dėl to, kad nėra tikrumo. D. Kantas ieškojo to, kas būtų visiškai tikra. Dėl gyvenimo teikiamų kančių Stoikai(Filą. mąstymo atstovai)gyvenę IV a. pr. m. e. technikos tobulėjimą, aiškinę matematikos pagrindais ieškojo sielos ramybės.

4. Kitimo ir vystymo teorijos – filosofija pirmoji Aristotelio(384 – 322m pr k)Po to(nuo I a pr. kr)ji buvo metafizika – nagrinėjo pamatinius ir abstrakčius juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus. Metafizikai – tai, kas eina po fizikos. Vėliau – ontologija – būties problemos, toliau fizinio ir juslėmis suvokiamo pasaulio prigimtį ir tvarką nagrinėjo kosmotologija, o nuo I m. e. a. greta jo buvo pradėtas vartoti vėliau jį pakeitęs terminas gamtos filosofija. Fizikos dalis nagrinėjanti moralės ir idėjų šaltinį ir pagrindą etika. Prie jos šliejasi politika, nagrinėjanti valstybės valdymo būdus ir principus(politinė filosofija) su ja siejasi istorijos filosofija. XIX a iš jos išsiskyrė kultūros filosofija. Epistemologija – pažinimo teorija – tai filosofijos dalis. Jai artina logika, samprotavimo būdus teisingus nagrinėjanti. XIX a nuo jos atsiskyrė mokslo filosofija, gvildenanti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdus.

5. Filosofijos kilmė ir esmė – sielos terapija. Filosofija – išminties meilė. Ji gimė Heladoje. Aiškina mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame. Žmonės privalėjo samprotauti nuosekliai, o tai padėjo filosofijai atsirasti. Mąstymo principai: 1. Graikų filosofija. 2. Romėnų teisė. 3. Krikščionybė. Visos kultūros paveldas yra Senovės Graikų filosofija. Atsirado kartu su žmogumi. Kaip atskirą pavadinimą pavartojo Platonas – žymus idealistas. Atsirado, kai žmogui nebepatiko mitologiniai atsakymai. Mitologija paruošė dirvą filosofijai. Dievai sužmoginti arba antropomorfizuoti. Yra mitologijos arba antropomorfinis teorinis arba filosofinis pasaulio aiškinimas. 1. Mita – reiškia dievai, pusdieviai. 2. Mitas – paprastas pasakojimas. 3. Mite yra poetinis įvaizdis. 4. Remiasi mitas tradicija. Teorinis aiškinimo būdas skiriasi nuo mitologinio. 1. Beasmenės jėgos – (ugnis, žemė, vanduo)2. Nėra poetinių įvaizdžių – o tikslai ir sąvokos. 3. Laisvą pasakojimą pakeičia teorija – loginių ryšių siejamų teiginių sistema. 4. Vietoj tradicijų argumentai ir įrodymai – jais remiasi teorija. Teorinis pasaulio aiškinimas atsirado VIIa pr. k. Tai ir buvo filosofija.

6. Tikėjimo ir žinojimo santykio problema – Platonas aiškina, kad žinojimas neturi būti maišomas netgi su “teisinga nuomone”. Žinojimas įgyjamas grynojo mąstymo, idėjų žinojime. Žinojimo objektas pagal Platoną yra “grynoji, tikroji būtis”. XIX a vidurys – pagal J. S. Milį – yra kelias į atvirą žinojimą. Mokslinis, pozityvus žinojimas – tai tikras, visiškai patikimas žinojimas sutapo su Kanto pažiūromis. Įrodinėjant Dievo egzistavimą, aiškinant tikėjimo ir pažinimo santykį, tyrinėjant nemirtingą žmogaus sielą, vieninteliu filosofo vadovu buvo protas, o ne juslinė patirtis(Aristotelis)Pagal jį taip pat juslinis patyrimas yra būtina pažinimo fazė: faktų nustatymas – būtinas mokslinio tyrimo etapas. Kalba klasifikuoja pasaulį. Klasifikacija yra žinojimo pradžia. Sąvokomis prasideda žinojimas, sąvokomis ir baigiamas.

7. Filosofojijos prigimtis. Filosofija apima kitas mokslų žinias. Maceina sakė, kad “savo turiniu ji pagimdė kitus mokslus”. Antikoje ji buvo universalus mokslas. Domino būties, gyvenimo ir pažinimo klausimus.
Filosofijos termino autorius yra Pitagoras. 11. Filosofinis klausimas, filosofinis veiksmas

2. Kultūros sąvokos interpretacija

3. ir 56. Filosofijos ištakos

4. Kitimo ir vystymo teorijos

5. Filosofijos kilmė ir esmė – sielos terapija. Filosofija – išminties meilė. Ji gimė Heladoje. Aiškina mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame. Žmonės privalėjo samprotauti nuosekliai, o tai

6. Tikėjimo ir žinojimo santykio problema

7. Filosofojijos prigimtis. Filosofija apima kitas mokslų žinias. Maceina sakė, kad “savo turiniu ji

klausimus. Filosofijos termino autorius yra Pitagoras. 1580 – 1500 m. pr. k. Į kasdieninį gyvenimą įnešė

o

580 – 1500 m. pr. k. Į kasdieninį gyvenimą įnešė Sokratas. Nuo visų žinių atskyrė Platonas. Graikų pirmasis filosofas Talis. Jis vienas iš 7 išminčių. (VIIa pr. k)Anasikmandras pirmasis pavartojo “prado” sąvoką. Dabartiniais laikais filosofija subjektyvesnė. Filosofija yra mąstymo kritinė analizė. Ji susijusi su refleksija. Naujausiais laikais filosofija pereina nuo daiktų, prie daiktų santykiu su žmogumi. Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Filosofija nagrinėdama pažinimo pagrindus tyrinėja, ką ir kaip žmogus pažįsta, ar gali pažinti.

8. Tiesa ir tikimybė. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Tiesos problemą nagrinėja epistemologija(žinios turi būti teisingos). Teisingumas priskiriamas mintims, koncepcijoms. Jei mintis, teiginys teisinga, tai tiesa. (Antika). 1. Teisinga bus tai, kas atitiks tikrąją dalykų padėtį. 2. Teisinga mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus. (Platonas, Aristotelis). Tiesa yra daikto ir minties atitikimas. (Viduramžiai). Tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis. Tiesą priešiname ne melui, o netiesai. Teiginys atitinka tikrovę. Svarbiausia filosofijos mokykla kritikavusi tiesioginę tiesos sampratą, yra skepticizmas. Tiesos kriterijus reikalingas spręsti galutinį tiesos kriterijų, kurio teisingumo nebūtų abejojama. Skeptikų argumentus prieš klasikinę tiesą reikėtų vertinti kritiškai. Aristoteliui tikrovė daiktiška. Dalis naujųjų laikų filosofų pripažino, kad reikia atsisakyti požiūrio į tiesą kaip į minčių ir daiktų atitikimą ir pabandyti sutapatinti tiesą su galutiniu tiesos kriterijumi. Dekarto pozicija – teisingos yra žinios, kurios yra aiškios, ryškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš tokių akivaizdžių tiesų. Platonas aiškina, kad tiesa, teisinga nuomonė yra teisėta ir naudinga, remiantis ja galima efektyviai veikti. Pagal jį nuomonės negali būti tikros. Jos tėra tikėtinos. O žinojimas visiškai tikras. Žinojimo ir nuomonės priešprieša būdinga visai antikos, viduramžių ir renesanso filosofijai. Renesanso epochoje galima buvo geriau pagrįsti beveik kiekvieną teiginį, nuomonė tapo logiškai pagrindžiamu dalyku. Leibnicas XVII a. vid. pirmasis suformulavo kai kurias svarbias idėjas, kuriomis remiantis dar vėliau apie XX a buvo plėtojama tikimybinė logika.

9. Filosofijos struktūra. (384 – 322 m pr. k) Pirmasis filosofijos struktūrą bandė aptarti Aristotelis. Atskyręs nuo jos logiką, pačioje filosofijoje išskyrė 2 sritis: teorinę( būties principai) ir praktinę filosofiją(žmogaus veiklos principai). Teorinė – fizika, matematika, pirmoji filosofija. Praktinė dalis – etika ir politika. Jis skyrė dar ir 3 – čia poetinę filosofiją (kūrybos principų) . Ji apima politiką ir retoriką. Bet šis terminas neprigijo.

10. Gyvenimo problemos sprendimas – Platonas ir Aristotelis būties ieškojo nuostaboje. Dėl begalinio netikrumo R. Dekartas ieškojo to, kas būtų tikra. Dėl gyvenimo teikiamų kančių Stoikai ieškojo sielos ramybės. Taigi gyvenimas kančia. Ateina per kančias, gyvename ir mirštame per kančias. Stoikas, kuris didvyriškai iškenčia kančias, žudosi dėl didingų dalykų.

11. Filosofijos ir mokslo santykis. Filosofija atsirado kaip universalus mokslas. Ji suskilo į atskirus mokslus. Mokslas apie žmonių intelektualines, pažintines veiklos formas. Tas problemas turi tirti filosofija, įgavusi mokslo filosofijos pavidalą. XX svarbiausias filosofijos mokslo uždavinys: mokslo žinių aiškinimas ir kt. Mokslo filosofija tampa mokslo talkininke. Filosofija naudinga specialiems mokslams. Kaip mokslinio pažinimo priemonė, prielaida, būdas, rezultatas – apmąstymas. Mokslininkas ieško tiriamojo reiškinio priežasčių, o filosofas bando nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti teiginių sistema. Filosofija svarbus mokslo raidos veiksnys. Mokslo laimėjimai daro didelę įtaką filosofijai. Tačiau mokslo filosofija neatsako į žmogui gyvybiškai svarbius jo egzistencijos, tiek individualius, tiek socialinius klausimus. Be to, ji sąveikauja ir su menu, religija, dorove, teise, politika. Nagrinėdami šį filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Ji yra visos kultūros savimonė. Filosofija apmąsto ne tik mokslo, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus, būdus.

12. Gėrio ir blogio samprata

13. ir 58 klausimas. Filosofijos vaidmuo kultūroje. Kultūra – apdirbimas, ugdymas, lavinimas, garbinimas – tai žmogaus veiklos būdai ir rezultatai. Kultūra, kas išskiria žmogų iš gamtos – elgesio ir
bendravimo formos ir visi materialinės ir dvasinės veiklos produktai. Kultūrą sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išugdė, išpuoselėjo ir ėmė vertinti ir gerbti. Kultūra: 1. Dvasinė. 2. Materialinė. . Dvasinę sudaro: žmogaus dvasinės, intelektualinės veiklos produktai ir būdai. Kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir vietą žmogaus jame. Kultūrą integruojantis pradas – pasaulėžiūra. Tai pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame sistema bei su šiomis pažiūromis glaudžiai susiję žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybinė orientacija. Pasaulėžiūra turi įtakos socialinio gyvenimo sąlygoms – visuomenėje naudojama technika ir technologija, švietimo būklė ir kiti mokslo atradimai. Mokslinis atradimas turi įtakos pasaulėžiūrai tik tuo atveju, kai pakeisdamas žmogaus santykį su pasauliu tampa jam viduje reikšmingas. Pasauly pagrinde yra filosofija. Ji formuoja bendrą požiūrį į pasaulį, žmogaus vietą jame. Idėjos patekusios į žmogaus sąmonę daro didelę įtaką jo pasaulėžiūrai, veikia epochos kultūrą. Žmogaus kultūrai didelį poveikį daro filosofinių paskaitų klausymas, filosofinės literatūros skaitymas, filosofiniai apmąstymai(savarankiški). Filosofija yra visos kultūros savimonė. Filosofai apmąsto ir žmogaus kūrybos pagrindus, principus būdus. O kultūra ir kūryba neatsiejama. Filosofija yra kultūros šerdis. Filosofinės idėjos persmelkia mūsų kultūrą ir visą gyvenimą, keičia žmonių požiūrį į pasaulį. Ji turi didelį santykį su religija.

14. Pragmatinė tiesos samprata. Ji atsirado XX a prad. Pragma – veiksmas. Teisinga, jeigu tai naudinga. (pragmatikai). Praktiškai naudinga tai efektyvu. Vienas svarb. pozityvių žinių – naudingumas. Kantas žinių praktinį naudingumą dar nelaiko teisingumo kriterijumi. Marksistinė filosofinė praktika laikoma tik tiesos kriterijumi, o ne tiesos apibrėžimo pagrindu. Džeimsas išplėtojo amerikietišką pragmatiką pagal anglų mąstytoją, o ne pagal Marksą. Žinių teisingumą glaudžiai sieja su efektyviu ir žinių naudingumu, o Marksas akcentuoja praktikos visuomeninį pobūdį. Džeimsas asmeninį. Yra 2 momentai: 1. Apibrėžtos tiesos kriterijus pateikiamas. 2 Tikrovė ir atitikimas jai suprantami visai kitaip. Pragmatinė tiesos samprata pranašesnė už koherencinę: žinių loginės darnos nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi. Adekvatumas – atitikimas faktams Skiriasi nuo klasikinės ne tik tuo, kad apibrėžtas tiesos kriterijus, bet ir tuo, kad pati tikrovė, tiek atitikimas suprantamas kitaip. Čia tikrovė yra žmogiška veikla, praktika. Pažindami tikrovę, mes prie jos artėjame. Pragmatinė tiesa: žinių loginės darnos ji nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi. Čia svarbiausias dalykas yra žinių [praktinis efektyvumas.

15. Būties problema: Daiktų pradai. Ikisokritai. Demokritas. Pirmieji filosofai vadinami Ikisokritais. Pasaulio kilmės klausimai labai greitai virto klausimu apie daiktų pradus. Pradu vadinama pirmoji stichija, pirmoji priežasties elementu. Anaksimandras nurodė nematiorų pasaulio atsiradimą. Jis pirmasis pradėjo vartoti prado( gr. arche). O pirmasis bandė atsakyti “Kas yra būtis? – Parmenidas. Elėjos filosofai sako, kad būtis nedaloma, neskaidoma. Nebūties nėra. Pitagoras matematikas(580 – 500 pr. m. ) Pitagoriečių kosmosas apibrėžtas, geometrijos pasaulis, gamtos. Atsirado bėribio būties samprata. Riba. Ji nulemia kokybinę normą. Kosmosas(Joniečių) – menkai stabilus. Pitagoriečių pasaulis yra geometrija. Jie buvo tikri, kad skaičiams paklūsta judėjimas( metų seka…). Pasaulis atsirado iš skaičiaus(Pitagoriečiai). Pitagorietiškas daiktų aiškinimas įgalino filosofiją pasukti dviem keliais: 1. Pirmuoju keliu buvo remiamasi Pitagorietiška(monos) vienas monados samprata. Skaičius1 nedalomas daiktas – Leukipas. Demokritas sutapatino Pitagorietišką menadą su atomu. Elijiečiai atomas nedalomas. Pagal Demokritą atomai – tuštuma. Daiktų skirtumus lemia – skirtingas atomų susigrupavimas. Siela, kūnas laikini, o atomai amžini.

16. Filosofinės minties raida Lietuvoje. Mintis yra idealus daiktas, tai kartu idealybė ir materialybė.

17. Būties problema: daiktai ir idėjos. Platonas”Valstybė”. Platonas ir Sokratas sutarė, kad pasaulis gražus, yra stebuklas. Platonas, kad protingi žmonės kuria blogį, kuo protingesnis – tuo didesnis blogis. Po Sokrato mirties Platonas klajojo. Sukūrė mokyklą. Čia gimė idėjų teorija. Grožistikras – neatsirandantis, tobulas, juslėmisneapčiuopiamas, amžinas, nesunaikinamas. Tai idėja. Idėja – daikto esmė. Idėja rūšis – egzistuoja, kaip loginis objektas. Gėris – pastovumas. Blogis – nepastovus, kintamas, neamžinas. Rūšis yra loginiu protu suvokiamas objektas, kurį reikia skirti nuo fizinio juslėmis suvokiamo objekto. Rūšis yra bendrybė. Jai priklausantis individas – atskirybė. Rūšis – idėja(Platonas), kuri egzistuoja nejusliame pasaulyje, o visiškai kitokiame – jusliame, . Idėjosnuo daiktų nepriklausomos(Platonas). Tikrove reikia laikyti ne daiktus, o idėjas. Viskas atsirado būčiai negalint, nebūčiai, žmonėms įtikinti. Platonas sukūrė”Olos įvaizdį arba Olos alegorija. Platonas, atskyręs idėjas nuo daiktų negali paaiškinti, koks yra jų tarpusavio
supriešino idėjas ir daiktų pasaulį.

18. Tikėjimo prasmės plotmė. Viltis. Dabartis yra suvokimo ateitis – vilties dalykas(Aristotelis). Spinozai – meilės ir džiaugsmo emocijos yra tikėjimo išpažinimo pagrindas: meilė amžinam ir begaliniam dalykui maitina sielą vieninteliu tikru džiaugsmu ir išlaisvina nuo bet kokio sielvarto.

19. Būties problema: materija ir forma. Aristotelis. Aristotelis būties esmės ieškojo nuostaboje. Materija – graik. daiktas, reiškinys, medžiaga. Tai ką galiu pajusti pojūčio dėka, nufotografuoti arba suieškoti kt. prietaisų pagalba. Ji objektyvi realybė. Savybės – nesukuriama, nesunaikinama, amžina, neapibrėžta, taki. Pirminė – neapibrėžta – amžina, grynoji. Antrinė – turi savo ribas, kintanti ir apibrėžta, išnykstanti. Materijos egzistavimo funkc. – erdvė ir laikas. Turi dvi būsenas: rimties judėjimas, judėj. . Judėjimo formos yra mechaninis(elementarus, paprastas)judėjimas, šiluminis, cheminis, biologinis, socialinis(visuomeninis)judėjimas. Begalybė pasireiškia per baigtinius objektus. . Amžinumas – per laikinumą. Aristotelis universaliausias mąstytojas. Idealizmas – sąmonės pirmumas, materijos antrumas. Sąmonė aukštai organizuotos materijos savybė. Pati svarbiausia filosofijos mokslo problema – būties. Būtis – buvimas būti. Esatis – esamybė, esinys – yra. Regimybė – nebūtis – nebuvimas – nebūti. Būtis yra tai, kas yra visuma. Ontologija yra tai, kas visuma. Tai mokslas apie būtį. Materijos egzistavimo būdas – judėjimas. Judėjimo formos – paprasta(mechaninis), šiluminis, cheminis, biologinis, visuomeninis arba socialinis. (Aristotelis – iš tikrųjų egzistuoja tik daiktai, vien tik jie egzistuoja patys savaime. Tik jie yra tai, kas vėliau pavadinta substancija. . Iš kiekvieno tyrinėjamo daikto substancijos galima išskirti tas savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendras tos rūšies daiktams. Tai bendros rūšinės savybės. Aristotelis jas vadino forma, o individualias – materija. Daikto materijos – kas nėra forma. Materija –pasaulio galimybė, forma esamybė. Aristotelio formos kaip daiktų esmės iš dalies primena Platono idėjas, bet matome jų skirtumą. Idėjos egzistuoja atskirai nuo daiktų, o formos pačiuose daiktuose.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2628 žodžiai iš 7949 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.