Filosofinė tiesos koncepcija
5 (100%) 1 vote

Filosofinė tiesos koncepcija

Šiaulių universitetas

Menų fakultetas

FILOSOFINĖ TIESOS KONCEPCIJA

Spec. Dailė ir technologija

neakivaizdinis skyrius, II kursas

stud. Aušra Maslauskienė

dėstytojas V. Kinčinaitis

2003

TURINYS

1. Tiesos sąvoka ir jos reliatyvumas…………………………………………………… 3

2. Tiesos koncepcija antikoje………………………………………………………….. 4

3. Tiesa – tikrovę atitinkanti mintis……………………………………………………. 6

4. Naujieji amžiai ir neklasikinės tiesos koncepcijos………………………………….. 7

5. Lietuvos filosofai apie tiesą…………………………………………………………. 9

6. Išvados………………………………………………………………………………. 14

7. Literatūra……………………………………………………………………………. 15

1. TIESOS SĄVOKA IR JOS RELIATYVUMAS

Piloto klausimas Jėzui “kas yra tiesa?” – vienas iš pamatinių filosofijos klausimų. Kankinantis tiesos ieškojimas padeda suprasti pačią filosofiją. Pagal tai, kaip buvo suprantama tiesa, Vakarų filosofijos istorijoje išsiskyrė atskiros filosofijos mokyklos, filosofinės minties raidos etapai.

Šventajame rašte, ypač Naujajame Testamente, tiesa yra Dievas, geriausia ją liudija Jo Sūnus. Biblinė tiesa labiau liudijama, o ne įrodoma (15). Filosofija, remdamasi protu, ieško ir stengiasi pažinti tiesą. Bet ar iš viso to galima tiesą pažinti? Juk žmogus dažnai klysta: arba pernelyg pasitiki savo protu, jėgomis, arba išvis abejoja. Jei žmogus nori gyventi prasmingą gyvenimą, kai kurių filosofų įsitikinimu, negali neieškoti dalykų, kuriais jis nepagrįstų. O tikra yra tai, kas akivaizdžiai rodo, kaip yra.

Pažinimo proceso rezultatai yra žinios, kurios nuolat gausėja ir kinta. O kadangi vienos žinios nuolat keičia kitas, kas yra pačioje tikrovėje, ir kiek galima pasitikėti dabartinėmis mokslo žiniomis, t.y kiek tose žiniose yra tiesos? Ir apskritai, kas yra tiesa ir kur ji egzistuoja – tikrovėje ar žmogaus galvoje?

Iš vienos pusės, tiesa turėtų būti kažkas kas nepriklauso žmogui, nepajudinama stabilumu. Iš kitos pusės, neginčijama, kad pasaulį pažįsta žmogus. Vadinasi tiesa negali būti daiktas, nes ji priklauso idėjų sferai. Tiesa gimsta, egzistuoja ne kur kitur, o žmogaus galvoje. Bet ne visos žmogaus galvoje atsirandančios idėjos yra tiesos. Todėl kyla klausimas, ar mūsų teiginių turinys gali turėti tokią reikšmę, kuri nepriklausytų nuo mūsų pačių, bet priklausytų nuo tikrovės. Kitaip tariant, ar mokslo žinios turi objektyvų turinį, kuris nepriklauso nuo pažįstančiojo subjekto. O gal mokslinis pasaulio vaizdas yra tik mūsų subjektyvių išgyvenimų aprašymai, gal žmogus tik sukasi savo sąmonės sferoje, iš kurios nėra perėjimo į tikrovę?

Filosofai iškelia nemaža argumentų, kuriais neigiamas tikrovės pažinimas. Pavyzdžiui, sakoma, kad nėra objektyvaus kriterijaus mūsų žinioms patikrinti. Logika, galinti padėti surasti tik teorijos prieštaravimus, bet ne teorijos teisingumą, o faktinės prielaidos, kuriomis remiasi mokslo teorijos, nėra pastovios.

Polemizuojant su tiesos teorijomis ar pačiam svarstant, kas yra tiesos problema, reikia išsiaiškinti, ar norime apibrėžti tiesos sąvoką, ar tik ieškome kriterijų, nusakančių teiginių teisingumą. Tai gali pailiustruoti pavyzdys iš chemijos: lakmuso popierėliui galime nustatyti, ar tam tikras skystis yra rūgštis, ar ne, tačiau šiuo testu nesužinosime tikslaus rūgštis apibrėžimo, nekalbant jau apie tai, kas ji iš tikrųjų yra. Tačiau tam,kad paaiškintume, kodėl lakmuso popierėlis yra tinkamas kriterijus atskirti rūgštims nuo bazių, turėtume nurodyti, kad rūgštims būdinga reaguoti tam tikru būdu. Taigi tiesos kriterijai turi nurodyti tikrinimo sąlygas, nuo kurių priklauso, ar posakis “yra teisingas” gali būti pritaikytas tam tikram teiginiui, taigi ar sąvoka čia vartojama teisingai. Tiesos apibrėžimas turėtų paaiškinti tikras vartojimo prielaidas. Nereikia tikėtis, kad galimas tobulas, neginčijamas tiesos apibrėžimas. Iš viso tiesos problema turi objektyvumo ir santykinumo aspektus. Tai klausimas – ar gali būti mūsų žiniose, moksliniame pasaulio vaizde toks turinys, kuris nepriklausytų nei nuo žmogaus, nei nuo žmonijos? Ar gali teiginiai, mokslinės teorijos savo turinyje išreikšti tikrovę absoliučiai, ar tik santykinai? Filosofinė diskusija, kas yra tiesa, tebėra nebaigta.

2. TIESOS KONCEPCIJA ANTIKOJE

Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos probleminius klausimus. Susiformavo įvairios koncepcijos. Jau senovėje tiesos pažinimo problema buvo svarbi. Antikoje atsirado tiesos koncepcija, kuri vadinama klasikine tiesos koncepcija.

Sofistai manė, kad viską galima įrodyti ir viską galima nuneigti, t.y kad nėra jokios objektyvios tiesos. Pasak sofistų, visų dalykų matas esąs žmogus, t.y skirtumas tarp tiesos ir netiesos pridera vien nuo žmogaus. Teisinga tai, ką jis mano esant teisinga ir klaidinga tai, ką jis vaizduojasi klaida. Objektyvios tiesos sofistams iš viso nėra.

Vienas žymiausių sofistų Protagoras žinomas kaip pirmasis
senovės graikų mąstytojas išreiškęs požiūrį, kad žmonės tiesą pažįsta tik savo interesų ir galimybių ribose, kad pažinimas neatsiejamas nuo jų kasdieninių praktinių poreikių.

Daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri žmonės juos suvokia, patiria, ką nors apie juos pasako. Jeigu viskas nepaliaujamai keičiasi ir egzistuoja tik tai ką patiriame tiesiogiai, tikrovė yra tokia, kokia mums atrodo. Kad pažinimo procese žmonės savo pojūčiais ir protu tik atspindi daiktų savybes. Todėl, jeigu atskirų žmonių įspūdžiai apie tikrovę yra prieštaringi, prieštaringa yra ir pati tikrovė. Ją pažinti galima labai nedaug, ir nėra nieko objektyvaus, visiems žmonėms vienodai teisingo. Kadangi tikra tik tai, ką žmonės tiesiogiai jutimiškai suvokia, o tokie suvokimai dažnai esti skirtingi, netgi prieštaringi, vadinasi gali būti vienodai teisingi du visiškai skirtingi teiginiai. Tiesa visada yra tik pavienių individų ar žmonių grupių subjektyvios nuomonės nusiteikimai bei tvirtinimai. Žmonės žino tik savo įspūdžius ir poreikius, jie žino tai, kas naudinga, o ne tai kas teisinga. Todėl nėra tokių argumentų, kuriais galėtume įrodyti, kad vienas teiginys teisingas už kitą. Teisingesnis bus tik tas teiginys, kuris naudingesnis.

Vienas iš senovės graikų skepticizmo pradininkų Pironas teigė, jog jei tiesa ir yra, tai žmogui ji nepasiekiama. Daiktai yra tokie, kokie atrodo, kokius juos padaro žmonių nuomonės, norai, nuotaikos, papročiai. Dėl to kiekvienas daiktas, kiekvienas poelgis bus ir geras ir blogas, ir gražus ir bjaurus, ir teisus ir neteisus. Kalbant apie kiekvieną daiktą galima ką nors teigti ir kartu neigti, bet kuris sprendimas nėra teisingesnis už jam priešingą sprendimą. Tikrovė yra nepažįstama, dėl to lieka vienintelė išmintinga išeitis – susilaikyti nuo bet kurių teigiamų ar neigiamų sprendimų apie daiktus. Tikrovės atžvilgiu reikia laikytis visiškai abejingai, išsivaduoti iš troškimų ir aistrų, visur ir visada išlaikyti dvasinę ramybę, t.y. pasiekti būseną, teikiančią žmogui laimę. Pirmasis išeitį iš sofistų skelbtos reliatyvumo (santykinumo) pasiūlo Sokratas, vėliau Platonas. Klasikinės tiesos koncepcijos autoriai – senovės graikų filosofai – Platonas ir Aristotelis. Jie teigia, kad jeigu mūsų minties ir teiginio turinys nusako faktinę būseną, tai galime sakyti,kad ta mintis ar teiginys yra tiesa. Tuo pasakoma, kad jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa. Toks tiesos apibrėžimas turi teigiamą aspektą, nes teiginių teisingumą susieja su objektyvia tikrove. Tuo tarpu asmeniniai norai, įsitikinimai turi pasitraukti į antrą planą ir nedaryti jokios įtakos pažinimo rezultatų teisingumui. Tačiau tokiame tiesos apibrėžime buvo tam tikri neaiškumai, ypač buvo neaišku ką reiškia “atitikimo” sąvoka. Ką reiškia “minties atitikimas tikrovei”? Juk mintis nėra tapati ar identiška su daiktu, kurį ji išreiškia. Ar mintis “sniegas yra baltas” panaši į sniegą? Joks realus daiktas nėra panašus į mintį apie jį. Aristotelio tiesos definicija taip pat nepasako kuomet galima pasakyti kada tas minties ir tikrovės atitikimas jau yra, kaip galima žinoti,kada atsiranda minties ir tikrovės adekvatumas. Trūksta kokios nors priemonės, kuri galėtų į tuos klausimus atsakyti, t.y. trūksta tiesos kriterijaus. Aristotelis tokio kriterijaus nenurodė, o daugelis filosofų manė, kad sunku tokį kriterijų, kuris atsižvelgtų į minties ir tikrovės ypatybes, surasti. Platonas, nagrinėdamas tiesos ir vertybės klausimus, niekur griežčiau neskiria tiesos, kaip teorinio pažinimo rezultato,nuo vertybės, kaip praktinio elgesio prielaidos,o jei ir mėgina tai daryti, tai tik tam, kad vėliau vėl jas sujungtų. Tiesa, kuri neatitinka realybės, o pati siekia būti jos matas, jos norma – tokia tiesa yra idealas, o tikslas, kuriam trūksta sąmonės, gali būti atsektas tik iš paties dalyko objektyvios eigos,- toks tikslas yra to dalyko prigimtis, jo tiesa. Teorinis pasaulio pažinimas turi realizuoti ir praktinę žmogaus gyvenimo paskirtį, atskleisti ir iškelti ne tik tiesą, bet ir žmogaus gyvenimo vertybes. Teorinis pasaulio pažinimas kuris yra vertybių realizavimasis žmoguje, kartu yra kupinas vidinio dramatizmo ir valios įtempimo, nes tiesa yra organiškai susijusi su dorybe bei teisingumu ir yra pasiekiama tik įveikiant visa tai, kas pačiame žmoguje yra netikra ir nevertinga. Žmogaus gyvenimo vertybės, kaip ir tiesa, yra objektyvaus pasaulio charakteristika. Platonas tvirtino, kad kai kurias tiesas žino opriotiškai, iki pažinimo. Anot mąstytojo, tai turėtų būti tiesos atsineštos iš praeitų gyvenimų ar idėjų pasaulio. Tokių tiesų yra daug. Jos lyg snaudžia žmogaus prote ir laukia kol bus pažadintos, o piktai, panašūs į idėjas, anot mąstytojo, galėtų žmogui tas tiesas priminti. Žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1534 žodžiai iš 5039 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.