Finansų politikos esmė
5 (100%) 1 vote

Finansų politikos esmė

112131

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Finansų politikos sąvoka 4

2. Valstybės finansų politikos turinį formuojantys veiksniai 7

3. Reikalavimai efektyviai finansų politikai 9

4. Finansų politikos tikslai ir uždaviniai 10

5. Finansų politikos realizavimas LR 12

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 6

3. ĮVADAS

Finansų politika yra labai svarbi kiekvienai valstybei. Ji numato, kaip bus naudojami ekonominiai, kultūriniai, socialiniai ištekliai savo tautos pažangai didinti, kaip bus sprendžiamos svarbiausios ekonominėms problemoms pasinaudojant valstybės sukauptais finansiniais resursais. Nuo to, kokia yra finansų politika, kaip ji bus įgyvendinama, priklauso valstybės pozicijų tvirtumas pasaulinėse prekių, paslaugų bei kapitalo rinkose, numatoma, kaip bus užtikrinama valstybės nacionalinių interesų apsauga. Tai ypač svarbu šiuo metu, kada vis daugiau valstybių vykdo finansinę ir ekonominę integraciją į tarptautines organizacijas ir į bendrąsias rinkas.

Šio referato tikslas – paaiškinti kas yra finansų politika ir atskleisti jos esmę.

Šiam tikslui pasiekti keliami uždaviniai:

1. apibrėžti finansų ir finansų politikos sąvokas;

2. aptarti finansų politikos turinį formuojančius veiksnius;

3. apibūdinti reikalavimus, keliamus efektyviai finansų politikai;

4. paanalizuoti finansų politikos tikslus ir uždavinius;

5. aptarti finansų politikos realizavimą LR.

1. FINANSŲ POLITIKOS SĄVOKA

Siekiant išsiaiškinti valstybės finansų politikos esmę, visų pirma reikėtų apibrėžti, kas apskritai yra finansai ir finansų politika.

V.Aleknavičienės knygoje ,,Finansai ir kreditas“ pateiktame trumpame finansų ir kredito terminų žodyne yra pateikiami tokie finansų ir finansų politikos apibrėžimai:

 Finansai- ekonominiai ir piniginiai santykiai, kurių pagalba, paskirstant ir perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas, yra sudaromi bei panaudojami decentralizuoti ir centralizuoti pinigų fondai, siekiant atlikti valstybės funkcijas ir užtikrinti ekonomikos plėtros sąlygas.

 Finansinė politika – valstybės rengiamas ir realizuojamas priemonių planas, grindžiamas pinigų apyvartos, kredito sąlygų ir valstybinių finansų įtaka ekonominiame procese .

Daugelis autorių pateikia tai, kad žodžio ,,finansai“ kilmė nėra visai aiški. Vieni jį išveda iš anglų kalbos žodžio fine – bauda, piniginė bausmė, kiti iš lotynų kalbos žodžio finiše – baigti, iš kurio padarytas daiktavardis finitio, finitia – baigimas. Finitio pradžioje reiškė bylos baigimą, teismo sprendimą, vėliau teismo nustatytą baudą, pagaliau, ne tik teismo, bet ir kiekvieno valdovo užkrautą mokėjimą . Ilgainiui žodžio ,,finansai“ prasmė susiaurėjo, jis tapo tarptautiniu žodžiu, ir finansais pradėta vadinti tik valstybės pajamos ir išlaidos.

Politikos sąvoką pasauliui davė graikų filosofas, tyrinėtojas Aristotelis (384 m. pr.m.e. – 322 pr.m.e.), kartu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje.

Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu: ,,Politika- tai menas valdyti valstybę“ .

Jo amžininkai politika laikė visa, kas susiję su valstybe. Dabar politika tapatinama ne tik su valstybe, bet ir su viešpatavimu apskritai, valdžia, siekiu valdyti, naudotis valdžia arba daryti jai įtaką.

Sąvoka ,,politika” turi kelias reikšmes. Graikiškai ,,politika” reiškia valstybės valdymo meną. Tarptautinių žodžių žodyne pateikiamos tokios politikos reikšmės :

1. politika – tai valstybės valdžios veikla; valstybės vidaus reikalų ir santykių su kitomis valstybėmis tvarkymas;

2. politika – tai visuomenės grupės ar partijos veikla, priklausanti nuo jos tikslų, siekiant išlaikyti valstybės valdžią;

3. politika – tokios veiklos tikslai ir uždaviniai bei jos realizavimo būdai.

Finansų politikos sąvoka yra glaudžiai susijusi su ekonomikos politikos sąvoka, taigi labai dažnai šios dvi kategorijos ir jų turinys yra maišomos. Įvairių šalių mokslinėje literatūroje taip pat nėra vieningos nuomonės bei griežtos ribos tarp finansų bei ekonominės politikos.

Daugumoje politologijos, makroekonomikos vadovėlių autoriai laikosi nuomonės, kad ekonomikos politika – tai kolektyviai vyriausybės priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti.

Tuo tarpu finansų politika įvardijama kaip pagrindinių priemonių visuma, kurias naudojant ir įgyvendinami pagrindiniai ekonomikos bei kitų politikų tikslai. Šios priemonės, remiantis LR Vyriausybės programa, yra: mokesčių ir mokesčių administravimo politika, biudžeto politika, valstybės skolinimosi politika, investicijų politika, kapitalo ir pinigų politika.

Tokia ekonomikos bei finansų politikos sąveika yra pateikiama literatūroje lietuvių kalba.

Kitų šalių literatūroje apskritai finansų politikos sąvoka yra mažai vartojama, kadangi dažniausiai ji yra tapatinama su ekonomikos politika, priskiriant jai visas minėtas minėtas finansines priemones.

Taigi finansų politika yra valstybės finansinių santykių organizavimo, finansinių išteklių fondų sudarymo ir jų naudojimo būdai ir metodai, nustatyti valstybės įstatymais ir kitais teisiniais aktais (vyriausybės, finansų ir kitų institucijų sprendimais). Finansų politika pasireiškia per pačius finansus ir ypač ryškiai- per
mokesčių politiką.

Apie finansų politiką ir mokesčius knygoje ,,Finansų mokslo pagrindai“ vaizdingai rašė profesorius Vladas Jurgutis: ,,Finansai gali būti techninės pažangos, mechaninių pagerinimų priemonės, bet taip pat ir techninės pažangos stabdžiai. Finansai gali remti vieną ūkio šaką, o kitai pakirsti gyvybės šaknis… Finansų politika gali turėti reikšmės net krašto klimatui ir krašto vandenų sistemai (miškų politika). Šalies finansų politika savo geležinkelių tarifais gali smarkiau veikti krašto ūkį negu visa šalies muitų sistema. Ta pati finansų politika gali remti arba smaugti stambųjį ar smulkųjį žemės ūkį. Pagaliau finansai gali būti sėkminga kreivų priesaikų mokykla ir kontrabandininkų džiaugsmas. Šiandien vargu ar galima abejoti, kad finansų sistema gali visai nematomai imti iš vienų turtus, o kitiems tartum koks aitvaras ar kaukas tuos turtus nešti slaptai į namus (apsaugos muitai, mokesčių perkrovimas).

Be ekonominių sąlygų finansų politiką bei finansų sistemą, o per jas patį finansų mokslą dar veikia socialinės, kultūrinės bei politinės krašto gyvenimo sąlygos. Bet kurio krašto finansinė politika bei finansų sistema rodo to krašto socialines, kultūrines ir politines kovas; bet kurio krašto finansų sistemoje lengvai galima pastebėti tų socialinių, politinių ir kultūrinių kovų laimėjimų ir pralaimėjimų rezultatus“ .

2. VALSTYBĖS FINANSŲ POLITIKOS TURINĮ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI

Tvarkant valstybės finansus svarbų vaidmenį vykdo finansų politika. Finansų politika – tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant pagal paskirtį. Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kredito politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką.

Finansų politikos turinys yra daugiareikšmis. Pagrindinės grandys arba finansų politikos turinį formuojantys veiksniai yra:

1. Moksliškai pagrįstų finansų plėtojimo koncepcijų parengimas, siejamas su visiškais valstybės ūkio, gyventojų poreikių tyrimais, ekonomikos įstatymų reikalavimais. Tai yra finansų vystymo programų paruošimas ir pagrindimas. Jos formuojamos remiantis ekonomikos dėsnių reikalavimais, visapusiška ūkio vystymosi padėties analize, gamybinių jėgų ir gamybinių santykių vystymosi perspektyvų analize, gyventojų poreikių analize.

2. Pagrindinių krypčių nustatymas panaudojant finansus (arba pagrindinių finansų panaudojimo krypčių einamajam periodui ir tolimesnei perspektyvai nustatymas) Šioje grandyje, atsižvelgiant į ekonominės politikos nustatytus tikslus, turi būti įvertinami tarptautiniai veiksniai, gautų rezultatų lygis, numatytos finansinių atsargų didinimo galimybės.

3. Praktinis taikymas, įgyvendinant numatytus tikslus. Tai veikla, susijusi su nustatytų programų ir tikslų įgyvendinimu, bei šios veiklos kontrolė.

Šių grandžių arba elementų vienovė apibūdina finansų politiką. Priklausomai nuo periodo trukmės ir keliamų užduočių sprendimo būdų finansų politiką sudaro:

 Finansų strategija. Tai ilgalaikė finansų politikos kryptis, besiorientuojanti į tolimesnę perspektyvą ir numatanti stambių, sudėtingų finansinių problemų, atitinkančių nustatytą visuomenės ir valstybės ekonominio bei socialinio vystymosi strategiją, sprendimą.

Finansų strategijos ruošimo procese:

• prognozuojamos pagrindinės finansų vystymosi tendencijos;

• formuojamos jų panaudojimo kryptys;

• numatomi finansinių santykių organizavimo principai.

Ilgalaikių tikslų parinkimas ir tikslinių programų sudarymas taip pat yra neatskiriama finansų strategijos dalis, leidžianti sukoncentruoti reikalingus finansinius išteklius svarbiausiems valstybės socialiniams ir ekonominiams uždaviniams spręsti.

 Finansų taktika. Tai konkretus visuomenės ir valstybės vystymosi etapo finansinių uždavinių sprendimas, keičiant finansinių santykių organizavimo būdus, metodus, pergrupuojant finansinius išteklius.

Jei finansų strategija yra santykinai stabili, tai finansų taktikai turi būti būdingas lankstumas, prisitaikymas prie nuolat kintančių ekonominių sąlygų. Finansų strategija ir taktika yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Strategija sudaro palankias sąlygas taktinių uždavinių sprendimui. Iš kitos pusės, taktika, išsiaiškindama svarbiausias ekonominės ir socialinės sferos vystymosi problemas, leidžia šiuolaikiškais metodais ir per trumpiausią laiką išspręsti finansų strategijoje numatytus uždavinius.

Politiniai sprendimai turi būti priimami, remiantis ekonominės logikos dėsniais, tiksliais apskaičiavimais ir numatytų finansinių priemonių įvykdymo pasekmių numatymu, nes tik tuo atveju galima išvengti dažnų, kartais neprognozuojamų pokyčių finansų politikoje. Vėl gi čia ypatingai svarbi pakankama ir patikima informacija apie ekonomikoje ir socialinėje sferoje vykstančius procesus, įvairių finansinės politikos priemonių realizavimo rezultatus. Tik tada galima paruošti efektyvią finansinę politiką.

3. REIKALAVIMAI EFEKTYVIAI FINANSŲ POLITIKAI

Tam, kad finansų politika būtų efektyvi, jai turi būti keliami tokie reikalavimai:

• Grįžtamojo ryšio užtikrinimas. Grįžtamasis ryšys būdingas kiekvienai sistemai. Bet kuri sąveika, žvelgiant iš kurio nors elemento pozicijos,
tiek tiesioginiu, tiek grįžtamuoju ryšiu. Šių dviejų ryšių dėka įmanomas sistemos egzistavimas, funkcionavimas ir tobulėjimas. Grįžtamasis ryšys padeda koreguoti tiesioginio ryšio poveikį, tuo pačiu padedant siekti sistemos tikslų, gauti norimų rezultatų. Finansų rezultatyvumo augimas. Pasiekti rezultatai rodo ar finansinė politika pasirinkta teisingai.

• Finansinė logika. Tiesioginė priklausomybė tarp numatomų panaudoti finansinių lėšų ir turimų finansinių išteklių turi būti pagrįsta logika. Pavyzdžiui, jei valstybė, formuodama savo išlaidas, neatsižvelgs į turimų finansinių išteklių dydį, didės biudžeto deficitas, skolos, šalyje kils infliacija.

• Lankstumas. Tai reagavimas į konkretaus momento ypatybes tinkamiausiu laiku, pavyzdžiui, įvedant politikos pakeitimus, būtinus strateginių uždavinių įgyvendinimui.

• Kompleksiškumas. Priemonės, kurios įgyvendinamos įvairiose finansų sistemos grandyse turi būti tarpusavyje suderintos, orientuojantis į svarbiausių to etapo finansinių uždavinių sprendimą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1618 žodžiai iš 3206 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.