TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………….
………………………………………………………..3
1. Finansų rinkos formavimosi
ypatybės…………………………………………………………..
………………4
2. Pinigų ir kapitalo rinkų finansiniai
instrumentai……………………………………………………….
…….6
2.1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir
rūšys…………………………………………………………….6
2.2. Verslo įmonių vertybiniai
popieriai………………………………………………………….
……….7
2.3. Skolos vertybiniai
popieriai………………………………………………………….
……………………7
2.4. Mišrieji vertybiniai
popieriai………………………………………………………….
………………….9
2.5. Užsienyje platinami skolos vertybiniai
popieriai…………………………………………………..9
2.6. Valstybės skolos vertybiniai
popieriai………………………………………………………….
……11
2.7. Išvestiniai vertybiniai
popieriai………………………………………………………….
……………..12
3. Tarptautinės finansų rinkos
struktūra………………………………………………………….
………………..15
4. Pasaulinė kredito ir finansų rinka.
Eurorinka………………………………………………………….
……..17
IŠVADOS……………………………………………………………
………………………………………………………22
Literatūros
sąrašas……………………………………………………………
……………………………………………23
ĮVADAS
Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis.
Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių
pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas
ypatingas šių žodžių teisingumas. Tie pokyčiai yra didžiuliai, todėl
drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą
tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių
elementas yra reiškinys, vadinamas „globalizacija“ arba valiutos ir finansų
rinkų „globalinė integracija“, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų
rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną
globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina
tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje
sunku pervertinti.
Finansų rinkos apima pinigų (trumpalaikių investicijų iki 1 metų),
kredito, kapitalo (ilgalaikių lėšų, t.y. vertybinių popierių) bei įvairių
sandorių, susijusių su pinigų ir kapitalo judėjimu, rinką.
Finansų rinka plačiąja prasme apibūdinama kaip teisinių, institucinių
ir organizacinių – techninių priemonių, kuriomis suderinama laisvo kapitalo
pasiūla ir paklausa, visuma. Finansų rinkose sukoncentruojamos piniginės
santaupos bei laikinai laisvos lėšos ir investuojamos ten, kur jos gali
duoti didžiausios naudos.
Dažnai pinigai vadinami šiuolaikinės ekonomikos krauju, o finansų
rinkos – arterijomis, kuriomis šis kraujas pulsuoja ir pasiskirsto bendrojo
vidaus produkto kūrimo procese. Juo labiau išsivysčiusi šalis, tuo geriau
išvystytos jos finansinės rinkos ir tuo svaresnį vaidmenį vaidina
finansinės investicijos.
Šio darbo tikslas yra apžvelgti pasaulines finansų rinkas, jų
naudojamus instrumentus bei pasaulinius finansinius santykius.
1. FINANSŲ RINKŲ FORMAVIMOSI YPATYBĖS
Finansų rinkos gali būti skirstomos į finansavimo ir kreditavimo
rinkas. Nupirkdamas akcines bendrovės išleidžiamų akcijų, investuotojas
tampa savininku arba bendrasavininku, finansuojančiu atitinkamos įmonės
veiklą. Kreditavimo rinkose investuotojai skolina kapitalą. Didesnę šių
rinkų dalį formuoja bankai perskolindami indėliais pritrauktus pinigus.
Pagal investavimo riziką finansų rinkos skirstomos į pinigų ir
kapitalo rinkas. Pinigų rinkoje investuotojai siekia saugiai ir trumpam
(iki vienerių metų) investuoti laikinai laisvas lėšas. Bendra investavimo
taisyklė – kuo saugesnės investicijos, tuo mažesnės potencialios pajamos.
Investuojant kapitalo rinkoje tikslas yra pelnas, todėl šioje rinkoje
sąmoningai daugiau ar mažiau rizikuojama, nors investicijos (pvz., į
akcijas arba į išvestinius instrumentus) g.b. ir trumpalaikės.
Pinigų rinkos
produktai (instrumentai)
▪ indėliai bankuose,
▪ perleidžiamieji indėlių sertifikatai,
▪ iždo vekseliai,
▪ atviros rinkos vekseliai,
▪ solidžių bankų akceptuoti vekseliai ir kt.
Kapitalo rinkos produktai (insgtrumentai)
▪ notos ir obligacijos,
▪ akcijos,
▪ mišrūs vertybiniai popieriai,
▪ išvestiniai instrumentai (fjučeriai, opcionai ir kt.).
Finansų rinkose galima išskirti atskirą segmentą – Vertybinių popierių
rinkas. Šioms rinkoms būdingi specifiniai dėsningumai bei ypatybės.
VP rinka sudėtinga, nes joje dalyvauja daug ūkio subjektų:
▪ emitentai, leidžiantys VP;
▪ tarpininkai, dalyvaujantys platinant VP bei antrinėje VP
apyvartoje;
▪ investuotojai, investuojantys savo pinigus į VP.
Be to, VP sudėtingumą lemia ir tai, kad norint joje dalyvauti, reikia
turėti aukštą kvalifikaciją investiciniams sprendimams priimti. VP rinkos
sudėtingumo problema reikalauja rinkos priežiūros ir reguliavimo. Lietuvoje
šias funkcijas atlieka VP komisija. VP rinkos reguliavimas bei priežiūra
reikalinga, nes egzistuoja dar ir apgaulės pavojaus problema.
VP rinkoje prekiaujama finansiniais instrumentais (VP), kurie nutolę
nuo realaus kapitalo judėjimo ir kurie išreiškia tik kapitalo nuosavybės
simbolius. Šios ypatybės kelia pavojų apgauti investuotoją. Pvz.,
emitentas, leisdamas VP, gali pateikti iškreiptą ar neišsamią informaciją
apie save ir taip suklaidinti investuotoją, nuslėpdamas investavimo į savo
VP riziką.
Apgaulės galimybės gali kilti ir iš tarpininkų pusės.
Egzistuoja ir likvidumo problema susijusi su antrinės VP apyvartos
apimtimi. Perkant VP, investuotus pinigus galima atgauti dažniausiai juos
perparduodant kitam investuotojui.
Taigi, kiekvienas suinteresuotas kuo didesne VP apyvarta. Kadangi
antrinės VP apyvartos dydis yra likvidumo rodiklis, todėl VP rinkos
reguliavimo institucijos privalo kontroliuoti rinkos vystymąsi. Kuo daugiau
kartų perparduodamas VP, tuo didesnė apyvarta ir likvidumas.
Vadinasi, labai svarbu, kad visuomenėje susiformuotų VP
perpardavinėjimo tradicijos, kurių Lietuvoje šiandien dar trūksta, todėl ir
likvidumo problema pas mus labai aktuali.
VP rinkoje dominuoja VP viešoji apyvarta. Viešoji apyvarta – tai VP
siūlymas, platinimas, perleidimas ar siūlymas perleisti tarpininkaujant VP
viešosios apyvartos tarpininkui ir (arba) per reklamą ar kaip kitaip viešai
kreipiantis į visuomenę ir kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų.
Sandoriai, kurie sudaromi dėl VP privačiai, neįeina į viešosios
apyvartos sąvoką (pvz., UAB akcijos nėra viešosios apyvartos objektas).
VP rinka skirstoma į: pirminę rinką ir antrinę rinką.
Pirminėje rinkoje VP išleidžiami emitento parduodami pirmą kartą.
Antrinėje rinkoje VP perparduodami. Šioje rinkoje susidaro galimybė ne
tik parduoti VP kitiems bet ir nustatyti realią VP kainą kiekvienu momentu.
Antrinė VP rinka gali būti: organizuota VP biržoje (biržinė prekyba)
ir neorganizuota (užbiržinė prekyba).
2. PINIGŲ IR KAPITALO RINKŲ FINANSINIAI INSTRUMENTAI
2.1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys
Šiuolaikinis VP apibendrinti pakankamai sunku. Per egzistavimo
šimtmečius VP įvairovė labai išaugo. Jie tapo sparčiausiai besivystanti,
dominuojanti ir tampanti vis sudėtingesnių šiuolaikinių finansų rinkos
dalimi.
Vertybiniai popieriai – tai nuosavybę liudijanti vertinė kapitalo
pusė, kuri funkcionuoja lygiaverčiai su fizine kapitalo puse kaip
savarankiškas pirkimo-pardavimo objektas.
Svarbiausi bruožai būdingi visiems VP:
➢ VP savininkas (investuotojas) turi didesnę ar mažesnę galimybę gauti
vienkartines ar periodiškas pajamas;
➢ VP turi gerai teisiškai sureguliuotą pirminę ir antrinę rinkas, todėl
jie pranašesni už kitus finansų investicijų objektus, (kitos investicijos
tik sąlyginai);
VP būdingos šios savybės:
➢ saugumas, t.y. nuosavybės teisės apsauga,
➢ galimybė greitai įvykdyti piniginius įsipareigojimus,
➢ minimalios saugojimo ir tvarkymo išlaidos investuotojams, emitentams bei
tarpininkams,
➢ VP rinkos vientisumas, standartizacija, efektyvi priežiūra.
Egzistuoja vertybinių popierių įvairovė. Vertybinius popierius pagal
įvairius požymius galima skirstyti į rūšis:
1. Pagal išpirkimo terminą:
– trumpalaikiai VP (išpirkimo terminas iki 1m.),
– vidutinio termino VP (išpirkimo terminas 1-5 m.),
– ilgalaikiai VP (išpirkimo terminas virš 5 m.),
– neterminuoti VP (be išpirkimo termino).
2. Pagal ekonominę prigimtį:
– nuosavybės VP (akcijos),
– skolos (kredito) VP (konvertuojamos obligacijos, konvertuojamos
privilegijuotos akcijos, perleidžiamieji indėlių sertifikatai),
– išvestiniai VP (VP teisės, ateities sandoriai, apsikeitimo
sandoriai, opcionai).
3. Pagal pajamų išmokėjimo būdus:
– fiksuotų pajamų VP (obligacijos, privilegijuotos akcijos),
– kintamų pajamų VP (paprastosios akcijos).
4. Pagal
emitentus:
– verslo įmonių VP,
– valstybės VP,
– užsienio valstybių VP.
5. Pagal išleidimo formą VP gali būti:
– materialūs (popieriniai sertifikatai, lakštai),
– nematerialūs (įrašai buhalterinės apskaitos sąskaitose ir
registruose).
2.2. Verslo įmonių vertybiniai popieriai
Akcija – tai serijomis leidžiamas VP, liudijantis apie dalyvavimą
nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta į akcijas.
Akcijos yra investicijų (nuosavybės) VP, pažymintis jų savininkų
(akcininkų) dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines ir
neturtines teises.
Pagal disponavimo būdą akcijos gali būti vardinės (nurodomas
savininkas, duomenys įrašomi į AB akcininkų registracijos knygą. UAB
akcijos gali būti tik vardinės) ir pareikštinės (savininkas yra jos
pateikėjas, akcijos laisvai cirkuliuoja ir nereikia AB sutikimo joms
įsigyti).
Pagal savininkams suteikiamas teises akcijos gali būti: paprastosios
(šių akcijų savininkams išmokamų dividendų suma kinta priklausomai nuo
gauto pelno sumos) ir privilegijuotosios (jos yra saugesnės už parastąsias,
bet suteikia mažiau teisių ir esant sėkmingiems AB finansiniams metams, yra
mažiau pelningos). Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju
(akcijų savininkui garantuojama teisė į nurodyto dydžio dividendą. Jei
pelno nepakanka visam dividendui išmokėti, tai neišmokėta suma turi būti
perkelta į kitus ūkinius metus) ar nekaupiamuoju dividendu (savininkams
neišmokėtas dividendas ar jo dalis negali būti perkelta į kitus ūkinius
metus).
2.3. Skolos vertybiniai popieriai
Vekselis yra VP – dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškai
įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje
nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam.
Vekseliai gali būti dviejų rūšių:
• paprastasis (solo) vekselis. Šio vekselio davėjas pats pasižada
sumokėti jame nurodytą sumą).
• įsakomasis (trata) vekselis. Jo davėjas (trasantas) paveda kitam
asmeniui (trasatui) sumokėti jame nurodytam asmeniui (remitentui)
tam tikrą sumą.
Tradiciniais vekseliais dažnai įforminamas komercinis kreditas – kada
verslo įmonė skolon kitai tiekia prekes, žaliavas ir t.t.
Vekseliai būna trumpalaikiai (iki 12 mėn.). Šalies viduje dažnai
naudojami paprastieji (solo) vekseliai), o tarptautiniuose atsiskaitymuose
(prekyboje) – įsakomieji (trata) vekseliai. Vekselius gali išrašyti įvairių
rūšių verslo įmonės ir fiziniai asmenys.
Kiekvienas vekselis gali būti perleistas kitam asmeniui, įforminant
indosamentą (perduodamasis įrašas vekselio kitoje pusėje, liudijantis kad
vekselis atiteko kitam asmeniui). Vekselio apmokėjimas gali būti
garantuojamas laiduojant kitų asmenų visą arba dalį sumos.
Pastaruoju metu užsienio šalyse išpopuliarėjo antrines rinkas turintys
vekseliai:
atviros rinkos vekseliai;
bankų akceptuoti vekseliai.
Atviros rinkos vekseliai – viešai platinami trumpalaikiai pramonės,
prekybos ar finansinių AB vekseliai, turintys viešą ir aktyvią antrinę
rinką. Jie priskiriami prie vienų iš saugiausių VP. Šiuos vekselius
pirminėje rinkoje platina žinomos ir aukštą reitingą turinčios stambios AB,
kurios iš karto operatyviai gautus pinigus panaudoja savo apyvartiniam
kapitalui kredituoti. (Tuo tarpu tradiciniai komerciniai vekseliai išrašomi
ne už skolinamus pinigus, bet už kreditan tiekiamas prekes.)
Bankų akceptuoti vekseliai. Bankas akceptuodamas vekselį už tam tikrą
mokestį, gaunamą iš savo kliento (skolininko), pats tampa tiesioginiu
vekselio skolininku ir prisiima skolininko nemokumo riziką. Bankas
akceptuodamas vekselį tuo pačiu pažymi jį savo gerai žinomu vardu ir taip
išpopuliarina tarp pinigų rinkos dalyvių. Pasaulio rinkose labiausiai
paplitę importuotojus aptarnaujančių bankų akceptuoti įsakomieji
eksportuotojų vekseliai.
Obligacijos – serijomis leidžiami terminuoti skolos VP, teikiantys jų
savininkui pajamas, dažniausiai obligacijų galiojimo metu periodiškai
mokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantys ir kitas kreditoriaus teises,
nurodomas obligacijoje. Obligacijos palūkanų norma ir nominalioji vertė
nekinta per visą obligacijos galiojimo laiką. Obligacijos yra vidutinės
trukmės (1-10 metų) ir ilgalaikiai (10-20 metų) VP. Kai kuriose valstybėse
vidutinės trukmės obligacijos vadinamos notomis. Obligacijas gali leisti
tik AB, UAB neturi teisės.
Obligacijos pagal mokamų pajamų formas gali būti:
• fiksuotos palūkanų normos;
• kintamosios palūkanų normos (palūkanos yra apskaičiuojamos
kiekvieną kartą kai būna mokamos, prie pinigų rinkos palūkanų
normos pridedant fiksuotąjį rizikos priedą);
• pelno obligacijos (leidžia pretenduoti į dalį AB pelno);
• neatkarpinės („nulinio kupono“) obligacijos (neteikia
periodiškų palūkanų, tačiau iki jų išpirkimo termino jos
parduodamos kaip vekseliai – diskontuojant nominalą.. investuotojas
uždirba iškarto, nupirkdamas pigiau. „Nulinio kupono“ obligacijos
išvaduoja nuo palūkanų reinvestavimo rūpesčių, tačiau bendrojo
palūkanų lygio kitimai labiau veikia tokių obligacijų rinkos
kursą).
2.4. Mišrieji vertybiniai popieriai
Be klasikinių vertybinių popierių formų (akcijų ir obligacijų),
egzistuoja ir mišrieji VP, kurie turi ir akcijų ir obligacijų savybių. Prie
jų priklauso:
▪ privilegijuotosios akcijos,
▪ konvertuojamos obligacijos,
▪ perleidžiamieji indėlių sertifikatai.
Šie VP skirti investuotojams, kuriems akcijų rizika yra per didelė, o
obligacijų duodamos pajamos per mažos.
Konvertuojamos (keičiamos) obligacijos suteikia teisę po tam tikro
laiko (pvz.:5 m), po jų išleidimo, per apibrėžtą laiką (pvz.: per kitus 3