Finansų rinkos
5 (100%) 1 vote

Finansų rinkos

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………….………………..1

1. FINANSŲ RINKOS IR JŲ VAIDMUO EKONOMIKOJE …………………………………………….……………………………………………………………………… 3

2. INVESTICIJOS…………………………………………………………… ……………………..6

2.1. Investicijų esmė………………………………………………….………………………….6

2.2. Investicijų šaltiniai ir jų apibūdinimas……………………………………….………………6

2.3. Investicijų rūšys:

2.3.1. investicijos į fizinį kapitalą……………………………………………….………….8

2.3.2. finansų investicijos……………………………………………………………..……8

3. FINANSŲ RINKŲ PRODUKTAI, JŲ YPATYBĖS…………………………………………………..10

3.1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys………………………………………………..… 10

3.2. Verslo įmonių vertybiniai popieriai:

3.2.1. akcinės bendrovės ir jų akcijos……………………………………………………..12

3.2.2. skolos vertybiniai popieriai………………… …………………………………….14

3.2.3. mišrieji vertybiniai popieriai………………………………………………………..18

3.2.4. užsienyje platinami skolos vertybiniai popieriai……………………………………20

3.3. Valstybės skolos vertybiniai popieriai:

3.3.1. iždo vertybiniai popieriai, jų paskirtis ir rūšys………………………………………21

3.3.2. savivaldybių vertybiniai popieriai…………………………………………………..23

3.4. Išvestiniai vertybiniai popieriai ………………………………………………………………23

4. FINANSŲ RINKOS IR JŲ FUNKCIONAVIMAS………………………………………………………….27

4.1. Finansų rinkų formavimosi ypatybės……………………………………… ………………….27

4.2. Finansų rinkų dalyviai…………………………………………………………………………..28

4.3. Instituciniai vertybinių popierių rinkų dalyviai…………………………………………. ..32

4.4. Užbiržinė prekyba………………………………………………………………………….36

4.5. Vertybinių popierių emisijos organizavimas……………………………………………….37

4.6. Vertybinių popierių rinkos efektyvumas. Tarptautiniai

efektyvios rinkos organizavimo principai.……………………………………………….. 40

4.7. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimo įstatyminė bazė…………………………….. 45

4.8. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimas ir raida…………………………………….. 47

5. LIETUVOS NACIONALINĖS VERTYBINIŲ POPIERIŲ BIŽOS VEIKLA… ……………. 50

5.1. Lietuvos Nacionalinė vertybinių popierių biržos organizacija…………………………… 50

5.2. Listingas ir jo reikšmė…………………………………………………………………… 54

5.3. Makleriai, jų teisės ir pareigos…………………………………………………………… 59

5.4. Lietuvos Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sistema 60

5.5. Kapitalo rinkų indeksai 65

5.6. Vyriausybės vertybinių popierių apyvartos organizavimas 67

5.7. Lietuvos Nacionalinės vertybinių popierių biržos veiklos rezultatai ir Lietuvos

finansų rinkos plėtros perspektyvos 70

6. LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………….. 73

7. PRIEDAI…………………………………………………………………………………………74

1. FINANSŲ RINKOS IR JŲ VAIDMUO EKONOMIKOJE

Ekonomikai būtinos investicijos. Komercinėms firmoms, atskiriems asmenims, valstybinėms institucijoms dažnai būtina didinti kapitalą. Dėl to, padidėja poreikis piniginėms lėšoms ir atsiranda būtinybė ūkio subjektams išeiti į kapitalo rinkas.

Rinkos ekonomikos šalyse ekonominiai subjektai įsigyja tiek materialinių, tiek finansinių išteklių. Todėl kapitalo rinkoje galima išskirti:

 fizinio kapitalo rinkas;

 finansinio kapitalo rinkas.

Fizinio kapitalo rinkose perkami ir parduodami materialiniai ištekliai. Todėl jos dar vadinamos realiųjų aktyvų rinkomis. Šių rinkų operacijoms priklauso prekyba nekilnojamu turtu, įrengimais, automobiliais, kompiuteriais ir kt.

Fizinio kapitalo rinkas sudaro:

 turimų prekių rinkos;

 būsimųjų sandorių rinkos.

Šios rinkos skiriasi pagal įsigyto turto pristatymo terminus.

Pvz.: jeigu perkamas ar parduodamas turtas pristatomas nedelsiant, tai jis priklauso turimų (realių) prekių rinkai (spot market). šioje rinkoje prekyba vyksta iš karto pateikiant prekes ir iš karto už jas sumokant (po sandorio sudarymo).

Jeigu perkamas ar parduodamas pristatomas vėliau (po 30-60-90 dienų, po kelių mėnesių ar vienerių metų), tai jis (turtas) priklauso būsimųjų (ateities) sandorių rinkoms (forwarded markets).

Šios rinkos atsirado
tam, kad galima būtų pirkti – parduoti prekes nustatytomis kainomis ateityje pagal išankstinių sandorių sutartis.

Pvz.: grūdų augintojas gali sudaryti ateities sandorį parduoti būsimų metų derlių dabartinėmis kainomis.

Būsimieji sandoriai pasiteisina, kada prekiaujamų prekių kainos ateityje gali labai svyruoti. Todėl būsimieji sandoriai tuo atveju sumažina ūkio subjektų veiklos netikrumą ir riziką dėl būsimųjų kainų svyravimo.

Finansinio kapitalo rinkose prekiaujama finansiniu kapitalu. Šiose rinkose finansinis kapitalas pasiskirsto tarp rinkos dalyvių.

Finansinio kapitalo (arba finansų) rinka plačiąja prasme apibūdinama kaip teisinių, institucinių ir organizacinių – techninių priemonių, kuriomis suderinama laisvo kapitalo pasiūla ir paklausa, visuma.

Finansų rinkose sukoncentruojamos piniginės santaupos bei laikinai laisvos lėšos ir investuojamos ten, kur jos gali duoti didžiausios naudos.

Dažnai pinigai vadinami šiuolaikinės ekonomikos krauju, o finansų rinkos – arterijomis, kuriomis šis kraujas pulsuoja ir pasiskirsto bendrojo vidaus produkto kūrimo procese. Juo labiau išsivysčiusi šalis, tuo geriau išvystytos jos finansinės rinkos ir tuo svaresnį vaidmenį vaidina finansinės investicijos. Ekonomiškai atsilikusiose šalyse didžiąją investicijų dalį sudaro realios investicijos.

Finansinio kapitalo investavimo institucijų vystymas labai stipriai veikia ir realių investicijų augimą (abi šios investicijų formos papildo vieną kitą, bet nekonkuruoja tarpusavyje).

Finansų rinka susideda iš:

 trumpalaikių lėšų rinkos, vadinamos pinigų rinka;

 ilgalaikių lėšų rinkos, vadinamos vertybinių popierių (VP) rinka.

Pinigų rinkos – trumpalaikių investicijų rinkos (iki 12 mėn.).

Pinigams, kaip trumpalaikėms investicijoms būdinga:

 pelningumas;

 likvidumas;

 greitas jų grąžinimas.

Prie trumpalaikių pinigų investicijų priklauso indėliai (depozitai) vienai nakčiai – tarpbankiniai kreditai, valstybės iždo vekseliai, indėliai pagal įgaliojimus. Šiose trumpalaikėse paskolų ir skolinimosi operacijose pinigai yra perkami ir parduodami rinkos kaina. Pinigų kainą (kaip ir visų kitų prekių) nulemia pasiūla ir paklausa.

Ilgalaikių finansinių investicijų rinkos apima prekybą ilgalaikiais vertybiniais popieriais: obligacijomis, paprastomis ir privilegijuotomis akcijomis ar kitais ilgalaikių skolų konvertuojamais VP.

Didelį jų kiekį galima pirkti – parduoti, bet kuriuo metu VP rinkoje.

Išvada: vertybinių popierių rinka yra finansų rinkos sudėtinė dalis, kurioje pirkėjas ir pardavėjas vykdo prekybinius sandorius, kurioje stabilizuojasi VP kainos ir susibalansuoja pasiūla su paklausa.

VP rinkos šiuolaikinėje finansų rinkoje pritraukia vis daugiau visuomenės santaupų – vieną iš svarbiausių investavimo šaltinių. Todėl šiandien VP rinkos, yra viena iš svarbiausių finansų rinkos dalių.

Verslo įmonės vis dažniau domisi kaip pritraukti kapitalą VP rinkose ir išsprūsti iš pernelyg didelės, juos kredituojančių, bankų globos. Šiandien tradiciniai indėliai bankuose vis mažiau tenkina taupytojus. Todėl ši priežastis privertė bankus sukurti ir tobulinti indėlių rūšis, kurios jau turi VP savybių. Pvz.: perleidžiamieji indėlių sertifikatai, atpirkimo sandoriai. Be to, komerciniai bankai steigia savo klientams investicijų fondus, kurių veikimo principai puikiai prisitaikė prie šiuolaikinės VP rinkos.

Išvada: VP rinkos užtikrina laisvą ir greitą kapitalo persiliejimą į efektyviausias sritis, suteikia papildomą galimybę ūkio subjektams pritraukti kapitalą.

VP rinką galima klasifikuoti pagal įvairius požymius ir rinkų tipus. Pvz.: pagal emitentus, pagal ekonominę VP prigimtį, pagal VP pirkimo ir pardavimo sandorių tvarką (nuoseklumą), pagal pajamų išmokėjimo būdus, pagal VP cirkuliacijos teritoriją ir kt.

RINKA – MAINŲ SFERA, KURIOJE VYKSTA PREKIŲ PIRKIMO IR PARDAVIMO PROCESAS.

IŠVADA: rinkai susidaryti reikalingos prekės, kurios gali būti perkamos ir parduodamos

2. INVESTICIJOS

1. Investicijų esmė.

2. Investicijų šaltiniai ir jų apibūdinimas.

3. Investicijų rūšys:

3. 1. investicijos į fizinį kapitalą;

3. 2. finansų investicijos.

2. 1 INVESTICIJŲ ESMĖ

Ekonominis augimas šalyje įmanomas tik nuolat didinat investicijas.

Plačiąja žodžio prasme “investuoti” reiškia atsisakyti pinigų šiandien, kad gauti jų daugiau ateityje.

Investicija (investment) – tai finansinio kapitalo vienos formos pavertimas kita, tiek kapitalo savininko įmonėje, tiek svetur, siekiant gauti papildomas pajamas (kapitalo įdėjimai, siekiant sukurti naują realų kapitalą).

Investavimas – reiškia laikinai laisvų lėšų įdėjimą į turtą ar ekonominę veiklą, siekiant išsaugoti jų vertę arba gauti prieaugį.

Išvada: investuojant pinigus, vartojimas atidedamas, siekiant tikslų:

 apsaugoti įdedamas lėšas nuo nuvertėjimo;

 gauti papildomą investuotų lėšų prieaugį.

Kiekvienas pinigų investavimas susijęs su atitinkamu terminu, todėl atsiranda nežinomybė ir rizika negauti laukiamo pelno arba net patirti nuostolį.

Saugios investicijos tos, kurioms išsaugoma investuojamo kapitalo vertė ir jų
duodamas pelnas lengvai prognozuojamas.

Rizikingos investicijos padidina nuostolio tikimybę, bet tuo pačiu didėja tikimybė gauti didesnes pajamas, nors jos gali būti labai nepastovios ir nereguliarios.

2. 2. INVESTICIJŲ ŠALTINIAI IR JŲ APIBŪDINIMAS

Investicijų augimas susijęs su visuomenės santaupomis ir siekimu ne tik išsaugoti sukauptų lėšų vertę, bet ir jas padidinti.

Taigi, visuomenės santaupos yra svarbiausias investicijų šaltinis.

Bendrąsias visuomenės santaupas sudaro:

 šeimos santaupos – tai šeimos disponuojamų pajamų dalis, kuri lieka, sumokėjus valstybei mokesčius ir atsiskaičius už prekes ir paslaugas. Šeimos ūkis yra smulkiausia visuomenės ir jos ekonomikos sudėtinė dalis.

Svarbiausi šeimų taupymo motyvai: ligos, nedarbo atveju, senatvei, gyvenamajam būstui įsigyti, automobiliui ar kt. kilnojamam ar nekilnojamam turtui pirkti.

 verslo įmonių pelno dalis, investuojama į verslą. Toks įmonėse sukauptas pelnas vadinamas reinvestuojamu pelnu (returned earnings). Ši pelno dalis, kurią verslo įmonė nusprendžia investuoti dar kartą į savo veiklą, paprastai sumažina dividendams išmokėti skirtą dalį. Reinvestuojamo pelno panaudojimas susijęs su žymiai mažesne rizika ištikus nesėkmei (palyginus su naujų VP emisija).

Statistiniai duomenys rodo, kad verslo įmonių finansavimo šaltiniai didinami:

80 – reinvestuojamu pelnu,

15 – naujų akcijų emisija,

5 – išleidžiant obligacijas.

 verslo įmonių kaupiamos lėšos nusidėvintiems gamybos fondams (įrengimams, statiniams ir kt.) atnaujinti, vadinamos – amortizaciniais atskaitymais. Šios lėšos skiriamos tiek veikiančių gamybos fondų atnaujinimui, tiek naujų sukūrimui.

 valstybės sukauptos lėšos. Jos susideda iš:

 valstybės surenkamų pajamų ir išlaidų skirtumo (nors dažniausiai jos būna neigiamos, nes biudžetas dažnai subalansuojamas su deficitu);

 skirtumo, kaip užsienio lėšų investuojamų į šalies ūkį ir šalies lėšų, investuojamų užsienyje.

Pereinant į rinkos ekonomiką ypač padidėja užsienio investicijų vaidmuo. Ypatingą vaidmenį šiame procese vaidina valstybė.

Užsienio investicija – užsienio investuotojo piniginis, materialinis indėlis į tam tikras Lietuvos veiklos sritis. Tai tarsi vienos šalies santaupų perliejimas kitos šalies ekonomikai vystyti (lėšų poreikis investicijoms didesnis negu sukaupti savi šaltiniai).

Investicijos į Lietuvą patenka:

 per užsienio investuotojus, kuriant naujas bendras su užsienio kapitalu ar užsienio kapitalo įmones;

 per kreditą;

 per teikiamą paramą iš tarptautinių rėmimo fondų ar kitų finansinių institucijų.

Valstybei tenka svarbus vaidmuo, pritraukiant ir paskirstant užsienio investicijas. Užsienio investicijų apimtį Lietuvoje lemia:

 politinės padėties stabilumas, demokratijos brandumas;

 teisiniai santykiai ir veikiantys įstatymai;

 viešoji tvarka ir socialinė aplinka;

 ekonomikos reformų produktyvumas (numatomo lygio privatizacija, pinigų, mokesčių, kainų sistema);

 investicijas aptarnaujančių struktūrų rinka: bankų, draudimo ar kt. finansų tarpininkų veikla;

 verslininkų nuovokumas, žinios, patirtis, patikima partnerystė, finansinė padėtis.LAISVO KAPITALO SUFORMAVIMO SUBJEKTAI (TAUPYTOJAI):

 gyventojai (namų ūkiai)

 verslo įmonės

 valstybė

 užsienio subjektai (privatus asmenys, kompanijos, valstybė)SUKAUPTO KAPITALO VARTOTOJAI:

 verslo įmonės

 valstybė

 gyventojai

 užsienio subjektaiSantaupas investicijomis paversti galima tiesiogiai investuojant, tačiau dažniausiai kapitalo suformavimo subjektams (taupytojams) ir kapitalo vartotojams tarpininkauja profesionalūs tarpininkai – finansų įmonės: bankai, draudimo įmonės, investiciniai fondai, pensijų fondai, investicinės bendrovės.

Finansų tarpininkai – neatskiriama šiuolaikinės finansų rinkos dalis, kurioje aktyviausias segmentas – VP rinka.

Išvada: Ekonomikos vystymosi ir pažangos variklis – investicijos, o jų šaltinis – santaupos. Finansų tarpininkai padeda santaupoms virsti investicijomis.

2. 3. INVESTICIJŲ RŪŠYS

Pagrindinės investavimo kryptys:

 investavimas į fizinį turtą;

 finansų investicijos.

2. 3. 1. FIZINIS TURTAS

Fizinis turtas gali būti: nekilnojamas (žemė, patalpos, miškai)

kilnojamas (ilgo vartojimo, prabangos prekės, įrengimai, prietaisai, transporto priemonės ir kt.)Fizinis turtas gali būti: aktyviai naudojamas ekonominėje veikloje. Pvz.: verslo įmonės ilgalaikis pagrindinis turtas – patalpos, statiniai, mašinos, įrengimai, reikalingi verslui organizuoti. Šiuo atveju per investicijas pinigai pakeičiami realiuoju kapitalu. Pinigai panaudojami sudėtingam ir nesudėtingam kapitalui. Pvz.: be adatos ar siūlo negalima pasiūti drabužio, o be automobilių gamyklos negalima pagaminti automobilio.

Pinigai išleisti kapitalui netenkina tiesioginių žmonių poreikių. Jais tik per kapitalą atsiras galimybė padidinti prekių ir paslaugų gamybą, kuri ateityje padidins vartojimo galimybes.

Pinigų poreikis kapitalui suprantamas kaip finansavimas, ar vienkartinis investavimas:

 steigiant naują įmonę,

 rekonstruojant, modernizuojant, ar plečiant veikiančią įmonę,

 naudojamas aktyvioje ekonominėje
veikloje, tačiau pakankamai gerai išsaugantis vertę. Pvz.: gyvenamasis būstas, meno kūriniai, antikvarinės vertybės, brangiųjų metalų ir kt. vartojimo prekių atsargų kaupimas, “tvirtos” valiutos pirkimas.

Investicijų į fizinį turtą trūkumas: šį turtą, ypač nekilnojamą, sunku greitai ir pelningai parduoti, nes jis priskiriamas prie labiausiai nelikvidaus turto formų. Pvz.: parduodant gyvenamą namą, reikia rasti pirkėją, kuriam reikia kaip tik tokio namo, reikiamoje vietoje ir dar kad jį tenkintu nustatyta kaina.

Turto likvidumas – tai turto savybė greitai ir su minimaliomis tarpininkavimo sąnaudomis, bei minimaliu vertės praradimu pavirsti pinigais.

Patys pinigai yra likvidžiausia turto forma, kurią rinkoje galima lengvai išmainyti į bet kurią kitą prekę ar paslaugą.

Finansų turto formos bendraisiais atvejais yra standartizuotos ir žymiai likvidesnės už fizinį turtą.

2. 3. 2. FINANSŲ INVESTICIJOS

Finansų investicijoms priklauso:

 grynieji pinigai (banknotai, monetos);

 negrynieji pinigai – tai pinigai atsiskaitomosiose arba einamosiose sąskaitose banke (sąskaitiniai pinigai).

Šių sąskaitų savininkai pinigus gali įdėti ar išimti atsiradus poreikiui. Atsiskaitymai ir mokėjimai daromi, išrašant lėšas iš mokėtojo sąskaitos atsiskaitomųjų ar mokėjimo dokumentų pagalba ir įrašant į lėšų gavėjo sąskaitą.

 pusiau pinigai (nearmoney) – tai įvairūs indėliai (depozitai) bankuose ar kitose kredito institucijose.

Svarbiausios indėlių rūšys:

– neterminuoti (iki pareikalavimo) indėliai,

– terminuoti indėliai,

– taupomieji indėliai,

– mišriosios sąskaitos banke ir kt.

Neterminuoti indėliai (“iki pareikalavimo”) suteikia teisę indėlininkui bet kuriuo metu pervesti lėšas arba pareikalauti viso indėlio ar jo dalies išmokėjimo iš anksto neįspėjus banko. Šiuos indėlius priima visų tipų bankai. Šie indėliai yra likvidžios lėšos. Juos galima panaudoti įvairiems mokėjimams atlikti. Šie indėliai gali būti įmokėti į einamąsias sąskaitas. Už neterminuotus indėlius bankai moka nedideles palūkanas.

Terminuoti indėliai skirti terminuotam taupymui, todėl jie turi nustatytą standartizuotą terminą (pvz.: 1 mėn., 3 mėn., 6 mėn., 9 mėn., 12 mėn., 18 mėn., 2, 3, 5 metai). Šių indėlių negalima atsiimti terminui nepasibaigus, jų negalima atsiimti dalimis ar papildyti naujomis lėšomis. Už šiuos indėlius mokamos didesnės palūkanos. Jų dydis priklauso nuo indėlio sumos ir termino. Terminuotų indėlių sąlygos numatomos sutartyje, kurią pasirašo bankas ir indėlininkas. Jeigu sutartis nutraukiama pirma laiko, indėlininkas praranda dalį arba visas palūkanas.

Taupomieji indėliai – nenumatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią indėlininkui mokamos palūkanos. Šie indėliai įforminami taupomosiose knygelėse. Juos priima bankai ir kt. taupymo institucijos (pvz.: taupomosios kasos). Šiuos indėlis galima papildyti naujomis lėšomis arba pareikalauti išmokėti visą arba jo dalį

Šiuos tradicinius indėlius priima ir Lietuvos bankai.

Mišriosios sąskaitos bankuose arba pinigų fonduose turi taupomojo indėlio ir atsiskaitomosios sąskaitos savybių. Už šias lėšas mišriosiose sąskaitose skaičiuojamos palūkanos, be to, sąskaitoje esančias lėšas klientas gali panaudoti atsiskaitymams ir mokėjimams įvykdyti negrynaisiais pinigais. Tačiau galimybės atsiskaityti šiomis lėšomis yra ribojamos: gali būti nustatoma maksimali leidžiama pasiimti pinigų suma; gali būti nustatytas maksimalus pavedimų skaičius per mėnesį.

Išvada: Mišriosios sąskaitos užima tarpinę vietą tarp pinigų ir pusiau pinigų. Jos labiausiai paplitusios šalyse turinčiose išvystytas moderniausias finansų rinkas. (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje):

 užsienio valiuta (investicijos gali egzistuoti grynųjų pinigų, negrynųjų pinigų, bei pusiau pinigų forma);

 vertybiniai popieriai (VP) – specialiu būdu įforminti nuosavybės ar skolos dokumentai, naudojami vykdant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuose.

VP – tai serijomis leidžiamos finansavimo priemonės patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas.

VP vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje svarbus. Jie suteikia galimybę ekonominiams subjektams laisvus pinigus investuoti į ūkinės veiklos sritis, kurios jų nuomone patikimiausios arba rizikingiausios.

Vadinasi, VP įsigijimas reiškia laisvų pinigų įdėjimą į rinką. VP padeda verslo įmonėms, valstybei apsirūpinti papildomais piniginiais aktyvais, kurie reikalingi verslui vystyti (plėsti), biudžeto deficitui padengti ir kt.

VP – jų savininkams yra finansinis turtas.

VP – juos išleidusiai institucijai reiškia finansinį įsipareigojimą.

Išvada: kapitalo vartotojams (įmonei, valstybei, savivaldybėms) VP yra kapitalo pritraukimo ir sukoncentravimo priemonė, o kapitalo taupytojams (VP savininkams) VP leidžia išsklaidyti – diversifikuoti finansinį turtą (investicijas).

Daugelis VP yra nedidelio nominalo, todėl prieinami įvairiems investuotojams. Investuojant nedidelėmis sumomis į keliolika skirtingų VP, investuotojas sumažina bendrą investicijų riziką ir gali ją valdyti. Be to, gali
iš šio proceso, parduodamas turimus VP antrinėje rinkoje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2512 žodžiai iš 8344 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.