Finansų rinkos1
5 (100%) 1 vote

Finansų rinkos1

1121314151617181

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………….………………..1

1. FINANSŲ RINKOS IR JŲ VAIDMUO EKONOMIKOJE …………………………………………….……………………………………………………………………… 3

2. INVESTICIJOS…………………………………………………………… ……………………..6

2.1. Investicijų esmė………………………………………………….………………………….6

2.2. Investicijų šaltiniai ir jų apibūdinimas……………………………………….………………6

2.3. Investicijų rūšys:

2.3.1. investicijos į fizinį kapitalą……………………………………………….………….8

2.3.2. finansų investicijos……………………………………………………………..……8

3. FINANSŲ RINKŲ PRODUKTAI, JŲ YPATYBĖS…………………………………………………..10

3.1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys………………………………………………..… 10

3.2. Verslo įmonių vertybiniai popieriai:

3.2.1. akcinės bendrovės ir jų akcijos……………………………………………………..12

3.2.2. skolos vertybiniai popieriai………………… …………………………………….14

3.2.3. mišrieji vertybiniai popieriai………………………………………………………..18

3.2.4. užsienyje platinami skolos vertybiniai popieriai……………………………………20

3.3. Valstybės skolos vertybiniai popieriai:

3.3.1. iždo vertybiniai popieriai, jų paskirtis ir rūšys………………………………………21

3.3.2. savivaldybių vertybiniai popieriai…………………………………………………..23

3.4. Išvestiniai vertybiniai popieriai ………………………………………………………………23

4. FINANSŲ RINKOS IR JŲ FUNKCIONAVIMAS………………………………………………………….27

4.1. Finansų rinkų formavimosi ypatybės……………………………………… ………………….27

4.2. Finansų rinkų dalyviai…………………………………………………………………………..28

4.3. Instituciniai vertybinių popierių rinkų dalyviai…………………………………………. ..32

4.4. Užbiržinė prekyba………………………………………………………………………….36

4.5. Vertybinių popierių emisijos organizavimas……………………………………………….37

4.6. Vertybinių popierių rinkos efektyvumas. Tarptautiniai

efektyvios rinkos organizavimo principai.……………………………………………….. 40

4.7. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimo įstatyminė bazė…………………………….. 45

4.8. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimas ir raida…………………………………….. 47

5. LIETUVOS NACIONALINĖS VERTYBINIŲ POPIERIŲ BIŽOS VEIKLA… ……………. 50

5.1. Lietuvos Nacionalinė vertybinių popierių biržos organizacija…………………………… 50

5.2. Listingas ir jo reikšmė…………………………………………………………………… 54

5.3. Makleriai, jų teisės ir pareigos…………………………………………………………… 59

5.4. Lietuvos Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sistema 60

5.5. Kapitalo rinkų indeksai 65

5.6. Vyriausybės vertybinių popierių apyvartos organizavimas 67

5.7. Lietuvos Nacionalinės vertybinių popierių biržos veiklos rezultatai ir Lietuvos

finansų rinkos plėtros perspektyvos 70

6. LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………….. 73

7. PRIEDAI…………………………………………………………………………………………74

1. FINANSŲ RINKOS IR JŲ VAIDMUO EKONOMIKOJE

Ekonomikai būtinos investicijos. Komercinėms firmoms, atskiriems asmenims, valstybinėms institucijoms dažnai būtina didinti kapitalą. Dėl to, padidėja poreikis piniginėms lėšoms ir atsiranda būtinybė ūkio subjektams išeiti į kapitalo rinkas.

Rinkos ekonomikos šalyse ekonominiai subjektai įsigyja tiek materialinių, tiek finansinių išteklių. Todėl kapitalo rinkoje galima išskirti:

• fizinio kapitalo rinkas;

• finansinio kapitalo rinkas.

Fizinio kapitalo rinkose perkami ir parduodami materialiniai ištekliai. Todėl jos dar vadinamos realiųjų aktyvų rinkomis. Šių rinkų operacijoms priklauso prekyba nekilnojamu turtu, įrengimais, automobiliais, kompiuteriais ir kt.

Fizinio kapitalo rinkas sudaro:

• turimų prekių rinkos;

• būsimųjų sandorių rinkos.

Šios rinkos skiriasi pagal įsigyto turto pristatymo terminus.

Pvz.: jeigu perkamas ar parduodamas turtas pristatomas nedelsiant, tai jis priklauso turimų (realių) prekių rinkai (spot market). šioje rinkoje prekyba vyksta iš karto pateikiant prekes ir iš karto už jas sumokant (po sandorio sudarymo).

Jeigu perkamas ar parduodamas pristatomas vėliau (po 30-60-90 dienų, po kelių mėnesių ar vienerių metų), tai jis (turtas) priklauso būsimųjų (ateities) sandorių rinkoms (forwarded markets).

Šios rinkos atsirado tam,
kad galima būtų pirkti – parduoti prekes nustatytomis kainomis ateityje pagal išankstinių sandorių sutartis.

Pvz.: grūdų augintojas gali sudaryti ateities sandorį parduoti būsimų metų derlių dabartinėmis kainomis.

Būsimieji sandoriai pasiteisina, kada prekiaujamų prekių kainos ateityje gali labai svyruoti. Todėl būsimieji sandoriai tuo atveju sumažina ūkio subjektų veiklos netikrumą ir riziką dėl būsimųjų kainų svyravimo.

Finansinio kapitalo rinkose prekiaujama finansiniu kapitalu. Šiose rinkose finansinis kapitalas pasiskirsto tarp rinkos dalyvių.

Finansinio kapitalo (arba finansų) rinka plačiąja prasme apibūdinama kaip teisinių, institucinių ir organizacinių – techninių priemonių, kuriomis suderinama laisvo kapitalo pasiūla ir paklausa, visuma.

Finansų rinkose sukoncentruojamos piniginės santaupos bei laikinai laisvos lėšos ir investuojamos ten, kur jos gali duoti didžiausios naudos.

Dažnai pinigai vadinami šiuolaikinės ekonomikos krauju, o finansų rinkos – arterijomis, kuriomis šis kraujas pulsuoja ir pasiskirsto bendrojo vidaus produkto kūrimo procese. Juo labiau išsivysčiusi šalis, tuo geriau išvystytos jos finansinės rinkos ir tuo svaresnį vaidmenį vaidina finansinės investicijos. Ekonomiškai atsilikusiose šalyse didžiąją investicijų dalį sudaro realios investicijos.

Finansinio kapitalo investavimo institucijų vystymas labai stipriai veikia ir realių investicijų augimą (abi šios investicijų formos papildo vieną kitą, bet nekonkuruoja tarpusavyje).

Finansų rinka susideda iš:

• trumpalaikių lėšų rinkos, vadinamos pinigų rinka;

• ilgalaikių lėšų rinkos, vadinamos vertybinių popierių (VP) rinka.

Pinigų rinkos – trumpalaikių investicijų rinkos (iki 12 mėn.).

Pinigams, kaip trumpalaikėms investicijoms būdinga:

• pelningumas;

• likvidumas;

• greitas jų grąžinimas.

Prie trumpalaikių pinigų investicijų priklauso indėliai (depozitai) vienai nakčiai – tarpbankiniai kreditai, valstybės iždo vekseliai, indėliai pagal įgaliojimus. Šiose trumpalaikėse paskolų ir skolinimosi operacijose pinigai yra perkami ir parduodami rinkos kaina. Pinigų kainą (kaip ir visų kitų prekių) nulemia pasiūla ir paklausa.

Ilgalaikių finansinių investicijų rinkos apima prekybą ilgalaikiais vertybiniais popieriais: obligacijomis, paprastomis ir privilegijuotomis akcijomis ar kitais ilgalaikių skolų konvertuojamais VP.

Didelį jų kiekį galima pirkti – parduoti, bet kuriuo metu VP rinkoje.

Išvada: vertybinių popierių rinka yra finansų rinkos sudėtinė dalis, kurioje pirkėjas ir pardavėjas vykdo prekybinius sandorius, kurioje stabilizuojasi VP kainos ir susibalansuoja pasiūla su paklausa.

VP rinkos šiuolaikinėje finansų rinkoje pritraukia vis daugiau visuomenės santaupų – vieną iš svarbiausių investavimo šaltinių. Todėl šiandien VP rinkos, yra viena iš svarbiausių finansų rinkos dalių.

Verslo įmonės vis dažniau domisi kaip pritraukti kapitalą VP rinkose ir išsprūsti iš pernelyg didelės, juos kredituojančių, bankų globos. Šiandien tradiciniai indėliai bankuose vis mažiau tenkina taupytojus. Todėl ši priežastis privertė bankus sukurti ir tobulinti indėlių rūšis, kurios jau turi VP savybių. Pvz.: perleidžiamieji indėlių sertifikatai, atpirkimo sandoriai. Be to, komerciniai bankai steigia savo klientams investicijų fondus, kurių veikimo principai puikiai prisitaikė prie šiuolaikinės VP rinkos.

Išvada: VP rinkos užtikrina laisvą ir greitą kapitalo persiliejimą į efektyviausias sritis, suteikia papildomą galimybę ūkio subjektams pritraukti kapitalą.

VP rinką galima klasifikuoti pagal įvairius požymius ir rinkų tipus. Pvz.: pagal emitentus, pagal ekonominę VP prigimtį, pagal VP pirkimo ir pardavimo sandorių tvarką (nuoseklumą), pagal pajamų išmokėjimo būdus, pagal VP cirkuliacijos teritoriją ir kt.

RINKA – MAINŲ SFERA, KURIOJE VYKSTA PREKIŲ PIRKIMO IR PARDAVIMO PROCESAS.

IŠVADA: rinkai susidaryti reikalingos prekės, kurios gali būti perkamos ir parduodamos


2. INVESTICIJOS

1. Investicijų esmė.

2. Investicijų šaltiniai ir jų apibūdinimas.

3. Investicijų rūšys:

3. 1. investicijos į fizinį kapitalą;

3. 2. finansų investicijos.

2. 1 INVESTICIJŲ ESMĖ

Ekonominis augimas šalyje įmanomas tik nuolat didinat investicijas.

Plačiąja žodžio prasme “investuoti” reiškia atsisakyti pinigų šiandien, kad gauti jų daugiau ateityje.

Investicija (investment) – tai finansinio kapitalo vienos formos pavertimas kita, tiek kapitalo savininko įmonėje, tiek svetur, siekiant gauti papildomas pajamas (kapitalo įdėjimai, siekiant sukurti naują realų kapitalą).

Investavimas – reiškia laikinai laisvų lėšų įdėjimą į turtą ar ekonominę veiklą, siekiant išsaugoti jų vertę arba gauti prieaugį.

Išvada: investuojant pinigus, vartojimas atidedamas, siekiant tikslų:

• apsaugoti įdedamas lėšas nuo nuvertėjimo;

• gauti papildomą investuotų lėšų prieaugį.

Kiekvienas pinigų investavimas susijęs su atitinkamu terminu, todėl atsiranda nežinomybė ir rizika negauti laukiamo pelno arba net patirti nuostolį.

Saugios investicijos tos, kurioms išsaugoma investuojamo kapitalo vertė ir jų duodamas pelnas lengvai
prognozuojamas.

Rizikingos investicijos padidina nuostolio tikimybę, bet tuo pačiu didėja tikimybė gauti didesnes pajamas, nors jos gali būti labai nepastovios ir nereguliarios.

2. 2. INVESTICIJŲ ŠALTINIAI IR JŲ APIBŪDINIMAS

Investicijų augimas susijęs su visuomenės santaupomis ir siekimu ne tik išsaugoti sukauptų lėšų vertę, bet ir jas padidinti.

Taigi, visuomenės santaupos yra svarbiausias investicijų šaltinis.

Bendrąsias visuomenės santaupas sudaro:

• šeimos santaupos – tai šeimos disponuojamų pajamų dalis, kuri lieka, sumokėjus valstybei mokesčius ir atsiskaičius už prekes ir paslaugas. Šeimos ūkis yra smulkiausia visuomenės ir jos ekonomikos sudėtinė dalis.

Svarbiausi šeimų taupymo motyvai: ligos, nedarbo atveju, senatvei, gyvenamajam būstui įsigyti, automobiliui ar kt. kilnojamam ar nekilnojamam turtui pirkti.

• verslo įmonių pelno dalis, investuojama į verslą. Toks įmonėse sukauptas pelnas vadinamas reinvestuojamu pelnu (returned earnings). Ši pelno dalis, kurią verslo įmonė nusprendžia investuoti dar kartą į savo veiklą, paprastai sumažina dividendams išmokėti skirtą dalį. Reinvestuojamo pelno panaudojimas susijęs su žymiai mažesne rizika ištikus nesėkmei (palyginus su naujų VP emisija).

Statistiniai duomenys rodo, kad verslo įmonių finansavimo šaltiniai didinami:

80 – reinvestuojamu pelnu,

15 – naujų akcijų emisija,

5 – išleidžiant obligacijas.

• verslo įmonių kaupiamos lėšos nusidėvintiems gamybos fondams (įrengimams, statiniams ir kt.) atnaujinti, vadinamos – amortizaciniais atskaitymais. Šios lėšos skiriamos tiek veikiančių gamybos fondų atnaujinimui, tiek naujų sukūrimui.

• valstybės sukauptos lėšos. Jos susideda iš:

 valstybės surenkamų pajamų ir išlaidų skirtumo (nors dažniausiai jos būna neigiamos, nes biudžetas dažnai subalansuojamas su deficitu);

 skirtumo, kaip užsienio lėšų investuojamų į šalies ūkį ir šalies lėšų, investuojamų užsienyje.

Pereinant į rinkos ekonomiką ypač padidėja užsienio investicijų vaidmuo. Ypatingą vaidmenį šiame procese vaidina valstybė.

Užsienio investicija – užsienio investuotojo piniginis, materialinis indėlis į tam tikras Lietuvos veiklos sritis. Tai tarsi vienos šalies santaupų perliejimas kitos šalies ekonomikai vystyti (lėšų poreikis investicijoms didesnis negu sukaupti savi šaltiniai).

Investicijos į Lietuvą patenka:

• per užsienio investuotojus, kuriant naujas bendras su užsienio kapitalu ar užsienio kapitalo įmones;

• per kreditą;

• per teikiamą paramą iš tarptautinių rėmimo fondų ar kitų finansinių institucijų.

Valstybei tenka svarbus vaidmuo, pritraukiant ir paskirstant užsienio investicijas. Užsienio investicijų apimtį Lietuvoje lemia:

• politinės padėties stabilumas, demokratijos brandumas;

• teisiniai santykiai ir veikiantys įstatymai;

• viešoji tvarka ir socialinė aplinka;

• ekonomikos reformų produktyvumas (numatomo lygio privatizacija, pinigų, mokesčių, kainų sistema);

• investicijas aptarnaujančių struktūrų rinka: bankų, draudimo ar kt. finansų tarpininkų veikla;

• verslininkų nuovokumas, žinios, patirtis, patikima partnerystė, finansinė padėtis.LAISVO KAPITALO SUFORMAVIMO SUBJEKTAI (TAUPYTOJAI):

• gyventojai (namų ūkiai)

• verslo įmonės

• valstybė

• užsienio subjektai (privatus asmenys, kompanijos, valstybė)SUKAUPTO KAPITALO VARTOTOJAI:

• verslo įmonės

• valstybė

• gyventojai

• užsienio subjektaiSantaupas investicijomis paversti galima tiesiogiai investuojant, tačiau dažniausiai kapitalo suformavimo subjektams (taupytojams) ir kapitalo vartotojams tarpininkauja profesionalūs tarpininkai – finansų įmonės: bankai, draudimo įmonės, investiciniai fondai, pensijų fondai, investicinės bendrovės.

Finansų tarpininkai – neatskiriama šiuolaikinės finansų rinkos dalis, kurioje aktyviausias segmentas – VP rinka.

Išvada: Ekonomikos vystymosi ir pažangos variklis – investicijos, o jų šaltinis – santaupos. Finansų tarpininkai padeda santaupoms virsti investicijomis.

2. 3. INVESTICIJŲ RŪŠYS

Pagrindinės investavimo kryptys:

• investavimas į fizinį turtą;

• finansų investicijos.

2. 3. 1. FIZINIS TURTAS

Fizinis turtas gali būti: nekilnojamas (žemė, patalpos, miškai)

kilnojamas (ilgo vartojimo, prabangos prekės, įrengimai, prietaisai, transporto priemonės ir kt.)Fizinis turtas gali būti: aktyviai naudojamas ekonominėje veikloje. Pvz.: verslo įmonės ilgalaikis pagrindinis turtas – patalpos, statiniai, mašinos, įrengimai, reikalingi verslui organizuoti. Šiuo atveju per investicijas pinigai pakeičiami realiuoju kapitalu. Pinigai panaudojami sudėtingam ir nesudėtingam kapitalui. Pvz.: be adatos ar siūlo negalima pasiūti drabužio, o be automobilių gamyklos negalima pagaminti automobilio.

Pinigai išleisti kapitalui netenkina tiesioginių žmonių poreikių. Jais tik per kapitalą atsiras galimybė padidinti prekių ir paslaugų gamybą, kuri ateityje padidins vartojimo galimybes.

Pinigų poreikis kapitalui suprantamas kaip finansavimas, ar vienkartinis investavimas:

• steigiant naują įmonę,

• rekonstruojant, modernizuojant, ar plečiant veikiančią įmonę,

• naudojamas aktyvioje ekonominėje veikloje, tačiau pakankamai
išsaugantis vertę. Pvz.: gyvenamasis būstas, meno kūriniai, antikvarinės vertybės, brangiųjų metalų ir kt. vartojimo prekių atsargų kaupimas, “tvirtos” valiutos pirkimas.

Investicijų į fizinį turtą trūkumas: šį turtą, ypač nekilnojamą, sunku greitai ir pelningai parduoti, nes jis priskiriamas prie labiausiai nelikvidaus turto formų. Pvz.: parduodant gyvenamą namą, reikia rasti pirkėją, kuriam reikia kaip tik tokio namo, reikiamoje vietoje ir dar kad jį tenkintu nustatyta kaina.

Turto likvidumas – tai turto savybė greitai ir su minimaliomis tarpininkavimo sąnaudomis, bei minimaliu vertės praradimu pavirsti pinigais.

Patys pinigai yra likvidžiausia turto forma, kurią rinkoje galima lengvai išmainyti į bet kurią kitą prekę ar paslaugą.

Finansų turto formos bendraisiais atvejais yra standartizuotos ir žymiai likvidesnės už fizinį turtą.

2. 3. 2. FINANSŲ INVESTICIJOS

Finansų investicijoms priklauso:

• grynieji pinigai (banknotai, monetos);

• negrynieji pinigai – tai pinigai atsiskaitomosiose arba einamosiose sąskaitose banke (sąskaitiniai pinigai).

Šių sąskaitų savininkai pinigus gali įdėti ar išimti atsiradus poreikiui. Atsiskaitymai ir mokėjimai daromi, išrašant lėšas iš mokėtojo sąskaitos atsiskaitomųjų ar mokėjimo dokumentų pagalba ir įrašant į lėšų gavėjo sąskaitą.

• pusiau pinigai (nearmoney) – tai įvairūs indėliai (depozitai) bankuose ar kitose kredito institucijose.

Svarbiausios indėlių rūšys:

– neterminuoti (iki pareikalavimo) indėliai,

– terminuoti indėliai,

– taupomieji indėliai,

– mišriosios sąskaitos banke ir kt.

Neterminuoti indėliai (“iki pareikalavimo”) suteikia teisę indėlininkui bet kuriuo metu pervesti lėšas arba pareikalauti viso indėlio ar jo dalies išmokėjimo iš anksto neįspėjus banko. Šiuos indėlius priima visų tipų bankai. Šie indėliai yra likvidžios lėšos. Juos galima panaudoti įvairiems mokėjimams atlikti. Šie indėliai gali būti įmokėti į einamąsias sąskaitas. Už neterminuotus indėlius bankai moka nedideles palūkanas.

Terminuoti indėliai skirti terminuotam taupymui, todėl jie turi nustatytą standartizuotą terminą (pvz.: 1 mėn., 3 mėn., 6 mėn., 9 mėn., 12 mėn., 18 mėn., 2, 3, 5 metai). Šių indėlių negalima atsiimti terminui nepasibaigus, jų negalima atsiimti dalimis ar papildyti naujomis lėšomis. Už šiuos indėlius mokamos didesnės palūkanos. Jų dydis priklauso nuo indėlio sumos ir termino. Terminuotų indėlių sąlygos numatomos sutartyje, kurią pasirašo bankas ir indėlininkas. Jeigu sutartis nutraukiama pirma laiko, indėlininkas praranda dalį arba visas palūkanas.

Taupomieji indėliai – nenumatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią indėlininkui mokamos palūkanos. Šie indėliai įforminami taupomosiose knygelėse. Juos priima bankai ir kt. taupymo institucijos (pvz.: taupomosios kasos). Šiuos indėlis galima papildyti naujomis lėšomis arba pareikalauti išmokėti visą arba jo dalį

Šiuos tradicinius indėlius priima ir Lietuvos bankai.

Mišriosios sąskaitos bankuose arba pinigų fonduose turi taupomojo indėlio ir atsiskaitomosios sąskaitos savybių. Už šias lėšas mišriosiose sąskaitose skaičiuojamos palūkanos, be to, sąskaitoje esančias lėšas klientas gali panaudoti atsiskaitymams ir mokėjimams įvykdyti negrynaisiais pinigais. Tačiau galimybės atsiskaityti šiomis lėšomis yra ribojamos: gali būti nustatoma maksimali leidžiama pasiimti pinigų suma; gali būti nustatytas maksimalus pavedimų skaičius per mėnesį.

Išvada: Mišriosios sąskaitos užima tarpinę vietą tarp pinigų ir pusiau pinigų. Jos labiausiai paplitusios šalyse turinčiose išvystytas moderniausias finansų rinkas. (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje):

• užsienio valiuta (investicijos gali egzistuoti grynųjų pinigų, negrynųjų pinigų, bei pusiau pinigų forma);

• vertybiniai popieriai (VP) – specialiu būdu įforminti nuosavybės ar skolos dokumentai, naudojami vykdant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuose.

VP – tai serijomis leidžiamos finansavimo priemonės patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas.

VP vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje svarbus. Jie suteikia galimybę ekonominiams subjektams laisvus pinigus investuoti į ūkinės veiklos sritis, kurios jų nuomone patikimiausios arba rizikingiausios.

Vadinasi, VP įsigijimas reiškia laisvų pinigų įdėjimą į rinką. VP padeda verslo įmonėms, valstybei apsirūpinti papildomais piniginiais aktyvais, kurie reikalingi verslui vystyti (plėsti), biudžeto deficitui padengti ir kt.

VP – jų savininkams yra finansinis turtas.

VP – juos išleidusiai institucijai reiškia finansinį įsipareigojimą.

Išvada: kapitalo vartotojams (įmonei, valstybei, savivaldybėms) VP yra kapitalo pritraukimo ir sukoncentravimo priemonė, o kapitalo taupytojams (VP savininkams) VP leidžia išsklaidyti – diversifikuoti finansinį turtą (investicijas).

Daugelis VP yra nedidelio nominalo, todėl prieinami įvairiems investuotojams. Investuojant nedidelėmis sumomis į keliolika skirtingų VP, investuotojas sumažina bendrą investicijų riziką ir gali ją valdyti. Be to, gali pasitraukti iš šio proceso,
turimus VP antrinėje rinkoje.

3. FINANSŲ RINKŲ PRODUKTAI, JŲ YPATYBĖS

1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys.

2. Verslo įmonės vertybiniai popieriai:

2. 1. akcinės bendrovės ir jų akcijos – nuosavybės VP.

2. 2. skolos vertybiniai popieriai.

2. 3. mišrieji vertybiniai popieriai

2. 4. užsienyje platinami skolos vertybiniai popieriai.

3. Valstybės skolos vertybiniai popieriai

3. 1. iždo vertybiniai popieriai, jų paskirtis ir rūšys.

3. 2. savivaldybės vertybiniai popieriai.

4. Išvestiniai vertybiniai popieriai.

3. 1. VERTYBINIAI POPIERIAI, JŲ FORMOS IR RŪŠYS

Kas yra vertybiniai popieriai (VP)?

Šiuolaikinius VP apibendrinti pakankamai sunku.

Per egzistavimo šimtmečius VP įvairovė labai išaugo.Jie tapo sparčiausiai besivystanti, dominuojanti ir tampanti vis sudėtingesnių šiuolaikinių finansų rinkos dalimi.

Pirmąsias akcijas išleido ir išplatino Olandijos Rytų Indijos bendrovė 1602 m., o 1622 m. savo akcijas išleido konkuruojanti Vakarų Indijos bendrovė, kuri pradėjo jas platinti ne tik Olandijoje, bet ir kitose valstybėse.

Atsiranda valstybės ir verslo VP. Vis didėja kova dėl laisvo kapitalo: tarp verslo įmonių, tarp valstybės ir verslo įmonių, tarp atskirų valstybių. Ši komercinė kova ir skatina atsirasti įvairioms VP rūšims.

VP galima apibūdinti įvairiais aspektais.

Finansų valdymo aspektu:

• VP emitentui (jį išleidusiai institucijai) reiškia finansinį įsipareigojimą.

• VP investuotojui (savininkui) reiškia jo investuotą finansinį turtą.Vertybiniai popieriai (VP) – tai serijomis leidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises, kylančias iš kreditinių santykių, ir suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas (LR VP viešosios apyvartos įstatymas).

Vertybiniai popieriai (VP) – finansiniai instrumentai, patvirtinantys teisę ar pareigą pirkti (parduoti) nurodytas finansavimo priemones.

Vertybiniai popieriai (VP) – nuosavybę liudijanti vertinė kapitalo pusė, kuri funkcionuoja lygiaverčiai su fizine kapitalo puse kaip savarankiškas pirkimo – pardavimo objektas.

Vertybiniai popieriai – palengvina kapitalo koncentraciją (kapitalo vartotojams), leidžia išskaidyti (diversifikuoti) investicijas (kapitalo tiekėjams).

Svarbiausi bruožai būdingi visiems VP:

• VP savininkas (investuotojas) turi didesnę ar mažesnę galimybę gauti vienkartines ar periodiškas pajamas;

• VP turi gerai teisiškai sureguliuotą pirminę ir antrinę rinkas, todėl jie pranašesni už kitus finansų investicijų objektus. (kitos investicijos tik sąlyginai).

Vertybiniams popieriams būdingos šios savybės:

• saugumas, t.y. nuosavybės teisės apsauga,

• galimybė greitai įvykdyti piniginius įsipareigojimus,

• minimalios saugojimo ir tvarkymo išlaidos investuotojams, emitentams bei tarpininkams,

• VP rinkos vientisumas, standartizacija, efektyvi priežiūra.

Vertybiniai popieriai susiję su rizika, t.y. pajamų ar nuostolių dydžio neapibrėžtumu. VP turi šias rizikos savybes:

• infliacijos rizika, kuri atsiranda dėl infliacijos tempo neapibrėžtumo. Infliacija daro įtaką kiekvienam investuotojui. Tad ją būtina skaičiuoti, priimant investicinį sprendimą.

Lietuvoje infliacijos tempai palaipsniui mažėja. Be to, jie sunkiai prognozuojami. Dažnai ekspertų prognozės nesutampa su faktiškais infliacijos tempais. Jie priklauso nuo vyriausybės fiskalinės politikos bei monetarinės sistemos pagrindų. Dažnai infliacijos rizikos veiksnys yra ypač jautrus ekonominės politikos atžvilgiu, ten, kur nėra stabilumo nei mokesčių nei monetarinėje srityje ir dėl to sunkiai prognozuojama.

• likvidumo rizika – pasireiškianti per kainos nuolaidą lyginant su normalia rinkos kaina, siekiant kuo greičiau parduoti VP.

Pvz.: Obligacija garantuoja jos vertės išpirkimą suėjus terminui. Tačiau, jeigu investuotojui staigiai reikalingi pinigai šiandien, jam būtina parduoti obligaciją. Svarbiausia – už kokią kainą pavyktų obligaciją parduoti.

Išvada: Šiuo atveju investuotojas susiduria su likvidumo rizika per kainos nuolaidą, lyginant su normalia rinkos kaina, siekiant kuo greičiau parduoti obligaciją.

• sisteminė rizika – atsirandanti dėl makroekonomikos veiksnių prognozės neapibrėžtumo, t.y. dėl bendros ekonominės situacijos (verslo ciklo, rinkos palūkanų normų kitimo, valiutos kurso kitimo, infliacijos tempų, įstatymų mokesčių srityje pakeitimu ir t.t.).

• nesisteminė rizika – susijusi su konkretaus emitento veiklos neapibrėžtumu (rizika investuojant į konkretų VP). Šiai VP rizikai turi įtakos konkretaus emitento sėkmė arba nesėkmė organizuojant veiklą, didinant investicijas, jo gamybos efektyvumas ir t.t. Ši rizikos forma susijusi tik su emitento būkle. Manoma, kad 60-70 VP bendros rizikos tenka nesisteminei rizikai. Šią riziką galima sumažinti iki minimumo diversifikuojant VP portfelį, t.y. įsigyjant ne vieno, o kuo didesnio skaičiaus emitentų VP.

Vertybinių popierių emitentai ir investuotojai turi skirtingus tikslus, kuriuos reikia suderinti.

VP investuotojai (pirkėjai) siekia:

• gauti kuo didesnį pelningumą;

• turėti kuo mažesnę riziką;

• gauti kuo didesnį likvidumą (t.y. iš anksto numatytą kainą ir be didelių nuostolių parduoti VP).

VP emitentai
(leidėjai) siekia:

• garantuoti akcininkams pakankamai dideles pajamas;

• išvengti didelio rizikos laipsnio

• garantuoti būtinas piniginių lėšų atsargas.

Emitentai visada sprendžia problemą: ką išleisti akcijas ar obligacijas ?

Investuotojo (pirkėjo) požiūriu bendrovė mažiau rizikuos jeigu išleis akcijas. Tačiau papildomų akcijų leidimas padidins akcininkų skaičių, dėl to, senieji akcininkai turės dalintis dividendais su naujaisiais akcininkais.

Investuotojo (pirkėjo) požiūriu bendrovė visada daugiau rizikuos, jeigu išleis obligacijas, nes už jas privalės mokėti palūkanas, nepriklausomai nuo to ar gaus pelno, ar ne. Be to, jas privalės išpirkti pasibaigus jų galiojimo terminui. O akcininkai gaus pajamas tik tada kai bus atsiskaityta su obligacijų savininkais.

Išvada: išleidus obligacijas įmonė turės tokį finansinį svertą, kuris jai sukels daug neaiškumų su jos akcininkais (dėl gaunamų pajamų, dėl rizikos ir t.t.).

Egzistuoja VP įvairovė. Vertybinius popierius pagal įvairius požymius galima skirstyti į rūšis:

1. Pagal išpirkimo terminą:

• trumpalaikiai VP (išpirkimo terminas iki 1 m.),

• vidutinio termino VP (išpirkimo terminas 1-5 m.),

• ilgalaikiai VP (išpirkimo terminas virš 5 m.),

• neterminuoti VP (be išpirkimo termino).

2. Pagal ekonominę prigimtį:

• nuosavybės VP (akcijos),

• skolos (kredito) VP (konvertuojamos obligacijos, konvertuojamos privilegijuotos akcijos, perleidžiamieji indėlių sertifikatai),

• išvestiniai VP (VP teisės, ateities sandoriai, apsikeitimo sandoriai, opcionai).

3. Pagal pajamų išmokėjimo būdus:

• fiksuotų pajamų VP (obligacijos, privilegijuotos akcijos),

• kintamų pajamų VP (paprastosios akcijos).

4. Pagal emitentus:

• verslo įmonių VP,

• valstybės VP,

• Užsienio valstybių VP.

5. Pagal išleidimo formą VP gali būti:

• materialūs (popieriniai sertifikatai, lakštai),

• nematerialūs (įrašai buhalterinės apskaitos sąskaitose ir registruose).

3. 2. VERSLO ĮMONIŲ VERTYBINIAI POPIERIAI

3. 2. 1. AKCINĖS BENDROVĖS IR JŲ AKCIJOSAkcija – tai serijomis leidžiamas VP, liudijantis apie dalyvavimą nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta į akcijas.

Akcijos yra investicijų (nuosavybės) VP, pažymintys jų savininkų (akcininkų) dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines ir neturtines teises (išvardintas LR Akcinių bendrovių įstatymo 15 ir 16 str.) t.y.:

• teisė gauti bendrovės pelno dalį – dividendą (jeigu daugumos akcijų savininkai nenusprendžia visą grynąjį pelną arba jo dalį reinvestuoti į bendrovės veiklą);

• teisė gauti likviduojamos bendrovės turto dalį,likusią sumokėjus mokesčius ir atsiskaičius su darbuotojais ir kreditoriais;

• nemokamai gauti akcijų, jei įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų;

• teisė dalyvauti akcinės bendrovės valdyme, balsuojant akcininkų susirinkimuose proporcingai turimų akcijų lyginamajam svoriui visame bendrovės akciniame kapitale.

Norint valdyti akcinę bendrovę, teoriškai reikia turėti kontrolinį akcijų paketą (51 akcijų balsų)

Akcijos yra susijusios su svarbiausia ūkinės veiklos organizavimo forma – akcine bendrove (JAV korporacija).

Pagal galimybes pritraukti kapitalą ir veiklos viešumą akcinės bendrovės skirstomos į: uždarąsias (UAB) ir viešąsias (AB).

UAB – įmonė, kuri veikia kaip ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo ir nuosavą kapitalą pritraukia platindama akcijas uždaruoju būdu. Lietuvoje įstatymas numato minimalų UAB įstatinį kapitalą , t.y. nemažiau kaip 10000 Lt ir negali būti daugiau kaip 100 akcininkų. Įstatinis kapitalas (akcinis kapitalas) – nuosavas bendrovės kapitalas, kuris turi būti sukauptas oficialiai įregistruojant jos įstatus.

UAB gali steigti vienas arba keli fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie privalo būti ir bendrovės akcininkai. UAB akcijomis negalima prekiauti viešojoje antrinėje rinkoje (VP biržoje). Šios akcijų emisijos neregistruojamos oficialiojoje institucijoje, kuri kontroliuoja šalies VP rinką ir gina investuotojų interesus.

Dauguma investuotojų pirmenybę teikia viešosioms akcinėms bendrovėms. Lietuvos Akcinių bendrovių įstatyme jos vadinamos tiesiog akcinėmis bendrovėmis (AB). Jos įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100000 Lt, o akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. (Europos Sąjungoje minimalus akcinis kapitalas – 25 000 EURŲ). AB kapitalas sukaupiamas arba didinamas išleidžiant naujas akcijas.

Akcijų pasirašymas – sutartis tarp bendrovės ir fizinio ar juridinio asmens, kuria viena šalis įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – apmokėti visą pasirašytą akcijų emisijos kainą.

Akcijos turi būti apmokėtos per akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą laiką (nurodomi konkretūs terminai), kuris negali būti ilgesnis kaip 1-neri metai (nuo sutarties pasirašymo dienos). Akcijas leidžiama apmokėti dalimis, tačiau pradinis įnašas turi būti ne mažiau kaip 25 akcijų emisijos kainos. Mokėjimai pervedami į kaupiamąją sąskaitą, kurios lėšas AB gali naudoti tik po jos įregistravimo.

Išvada: išleidžiant akcijas, suformuojamas AB veiklai reikalingas kapitalas. Asmuo, pirkdamas akcijas, neskolina lėšų AB, o
dalininku ir nebegali jų atsiimti kada panorėjęs (jos virsta gamybos įrengimais, darbo įrankiais, transportu ir kt.). Todėl akcijos neturi termino, jų “gyvenimo pabaiga” yra įmonės likvidavimas. Tačiau akcijas galima parduoti trečiam asmeniui ir tai dalinai sumažina investicijų į akcijas riziką. AB bankrutavus, akcininkas rizikuoja prarasti tik įsigytas tos įmonės akcijas.

Lietuvos VP rinkoje cirkuliuojančios akcijos pagal emitentus skirstomos į:

• AB akcijas,

• investicinių bendrovių (IB) akcijas,

• komercinių bankų akcijas,

• draudimo įmonių akcijas.

Akcijos į rūšis skirstomos pagal du požymius:

• disponavimo būdą,

• savininkams suteikiamas teises.

Pagal disponavimo būdą akcijos gali būti:

• vardinės (nurodomas savininkas, duomenys įrašomi į AB akcininkų registracijos knygą. UAB akcijos gali būti tik vardinės),

• pareikštines arba anoniminės (savininkas yra jos pateikėjas, akcijos laisvai cirkuliuoja ir nereikia AB sutikimo joms įsigyti).

Pagal savininkams suteikiamas teises akcijos gali būti:

• paprastosios akcijos,

• privilegijuotosios akcijos.

Paprastosios akcijos sudaro pagrindinę AB akcijų dalį. Šių akcijų savininkams išmokamų dividendų suma kinta priklausomai nuo gauto pelno sumos. Jie naudojasi visomis AB numatytomis teisėmis.

Privilegijuotosios akcijos yra saugesnės už paprastąsias, bet jos suteikia mažiau teisių ir esant sėkmingiems AB finansiniams metams, yra mažiau pelningos (palyginus su paprastosiomis akcijomis). Šių akcijų negali būti daugiau kaip 1/3 įstatinio AB kapitalo. Jų suteikiamos turtinės ir neturtinės teisės, bei jų pakeitimo tvarka turi būti nustatyta iš anksto iki jas parduodant ir parašyta AB įstatuose. Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju ar nekaupiamuoju dividendu (tai nustatoma AB įstatuose iš anksto).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4238 žodžiai iš 8332 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.