Gamtinės sąlygos
Sirijos ir Finikijos (vieno Sirijos pakraриio) geografinл padлtis yra trijш юemynш sаvartoje: kontinentine dalimi glaudюiai susijusi su prieрakine Azija, rytinлs sritys siekia Sirijos – Mesopotamijos stepж, рiaurinл dalis – Maюаjа Azijа, o pietinл dalis drauge su Palestina ribojasi su Arabijos pasauliu.
Geografiniu atюvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdюiui, Finikijos pakraрtys arba Oronto upлs slлnis, kur iр vakarш ir iр rytш saugo Libano ir Antilibano kalnagыbriai, buvo izoliuotos, nebuvo dideliш upiш, kurios galлjo prisidлti prie istorinio ir kultыrinio visos рalies susivienijimo. Iр tikrшjш, Sirija ir Finikija beveik per visа savo istorijа buvo susiskaldюiusios б eilж nuolatos tarp savжs besivaidijanиiш maюш valstybiш. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidлjo senos galingos ir kultыringos valstybлs: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitш valstybл, kurios nuo seno siekл nukariauti tas turtingas sritis ir uюimti klestinиius jш prekybos miestus.
Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sаlygos padлjo iрsivystyti юemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajыrio juostoje, ypaи Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos bыtinos dirvos ir klimato sаlygos, kad galлtш iрsivystyti юemdirbystл ir sodininkystл.
Gyventojai
Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumiрж. Jau III tыkst. pr. Kr vienа iр seniausiш gentiniш sluoksniш sudarл huritai, kurie gyveno рiaurлs vakarш Mesapotamijoje ir рiaurлs Sirijoje, o iр иia matyt iрsiskirstл б kaimynines sritis. Huritш gyventa ir Ugarito рalyje.
Pagrindinж Sirijos ir Finikijos gyventojш dalб sudarл vakarinлs semitш gentys. Paиiа рiauriausiа Sirijos dalб ir gretimas Maюosios Azijos sritis (Kilikijа) bei Mesopotamijа buvo uюлmusios “рiaurлs vaikш” (bene-samal) gentys, paиiame pietiniame pakraрtyje gyveno “pietш vaikш” (bene-jamina) gentys, o б rytus nuo Sirijos gyveno “rytш vaikш” (bene-ludem) arba amoritш gentys, kurios buvo б vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos – Mesopotamijos stepiш рiaurinлje dalyje gyveno aromлjai kurie irgi priklausл semitinei tautш grupei. Amoritai ir aramлjai daюnai prasiskverbdavo б Sirijа, ten бsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikрtystes.
I tыkst. pr. Kr. “finikieиiш” vardа graikai davл pajыrio gyventojams, daugiausia бsikыrusiems Vidurюemio jыros rytinio pakraриio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarл savarankiрka Finikijos valstybл su centrais Sidone ir Tire. Finikieиiai taip pat priklausл vakarш semitш grupei.
Socialiniai – ekonominiai santykiai
Daugelyje Finikijos ir Sirijos sriиiш nebuvo palankiш sаlygш юemdirbystei vystytis, todлl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajokliрkа gyvuliш augintojш gyvenimа. Tik Oronto upлs slлnyje ir Finikijos pakraрtyje gamtos sаlygos padлjo iрsivystyti юemdirbystei. Иia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grыdiniш kultыrш (kvieиiш, mieюiш, sorш) atsiranda seniausios techniniш augalш kultыros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis.
Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių – vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje.
Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas „finikiečiai“ yra kilęs iš egiptiečių žodžio „fenechu“, kuris reiškia „laivų statytoją“. Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti.
Prekyba.
Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti)
dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II – oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto.
Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos.
Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai.
Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją.
III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas – valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką.
II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai.
XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr.