Finikiečiai Rytuose
Finikiečių tauta ir jos kultūra visada kėlė gyvą susidomėjimą Vakaruose. Nuo to laiko, kai iš Homero sužinojome, kad iš jų kilęs mūsų alfabetas, finikiečiais imta domėtis ne mažiau, kaip kitomis senovės Rytų tautomis, kartais net daugiau, negu to susilaukė daugelis tautų, pasiekusių kur kas reikšmingesnių laimėjimų kultūros ir politikos srityje.
1200 m. Pr. M. E. Įvyko gilus lūžis Artimųjų Rytų senovės istorijoje. Tą lūžį galime laikyti tikrosios finikiečių istorijos ir kultūros pradžia. Pakrantės gyventojus tarp Viduržemio jūros ir Libano kalnų suspaudė užnugaryje iškilusios stiprios izraelitų ir aramėjų valstybės, tad susidariusi padėtis iš vienos pusės, skatino juos glaudžiau jungtis, iš kitos – stūmė į jūrą, kuri vėliau suvaidino svarbiausią vaidmenį jų istorijoje.
Kiekvieną tautą visų pirma apibūdina jos pavadinimas. Tautos pavadinimas finikiečiai ir krašto pavadinimas Finikija yra graikiškos kilmės ir randami jau Homero kūriniuose, jei ne anksčiau. Manoma, kad tuos pavadinimus vartojo tik svetimšaliai.
Vietiniuose šaltiniuose randama atitinkančius graikišką pavadinimą žodžius „kanaaniečiai“ ir „Kanaanas“, atsiradusius XV a. Pr. M. E. Kanaanas buvo vietinis terminas finikiečių teritorijai apibūdinti. Nors finikiečiai patys save vadino kanaaniečiais, tai nebuvo jų vienintelis pavadinimas galbūt, net ne pagrindinis. Ir Homeras, ir Biblija dažnai juos vadina sidoniečiais, pagal vieną iš jų miestų. Vėliau atitinkamai vartojami tokie pavadinimai, kaip kanaaniečiai arba sidoniečiai.
Tvirtinama, kad finikiečiai esą čiabuviai ir ne tik žmonių giminė, bet ir visa žmonijos kultūra kilusi iš jų krašto. Herodotas juos apgyvendina visų pirma ties Raudonąja jūra. Strabonas teigia, kad prie persų įlankos buvo rasta šventovių ir miestų, panašių į finikiečių. Justinas praneša, kad finikiečiai, per žemės drebėjimą išvyti iš savo šalies, iš pradžių apsigyveno prie Sirijos ežero, o vėliau Viduržemio jūros pakrantėje.
Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone. Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšu, kadangi toliau į šiaurę nuo tos vietos neberandame pastovių finikiečių gyvenviečių. Pietinę sieną žymime ties Aku. Rytinę ir vakarinę sienas savaime sąlygoje geografinė padėtis: vakaruose Viduržemio jūra, rytuose – Libano kalnai. Kraštas yra įsispraudęs tarp kalnų ir jūros, yra izoliuotas nuo užnugario, o tai turėjo ypatingą reikšmę galingų valstybių formavimosi epochoje. Vidaus susiskaldymas kliudė kurtis didesniems politiniams vienetams ir atsirasti sąmoningai bendruomenei, užtat skatino valstybių – miestų susidarymą. Natūralus kelias gyventojų ekspansijai buvo jūra.
Finikiečių miestų padėtis labai savita: paprastai jie kuriami uolėtuose iškyšuliuose taip, kad turėtų du uostus: šiaurinį ir pietinį, kuriais naudotasi pakaitom, priklausomai nuo vėjų krypties ir metų laiko. Kur būdavo galima, panaudodavo arti kranto esančias saleles – jose lengviau gintis apgulties atveju. Kaip tik šitaip buvo įkurta du stambūs finikiečių miestai: Aradas ir Tiras, pastarasis sujungtas su sausuma molu, kurį supilti įsakė Aleksandras Didysis.
Jūreivystė vystėsi ir skatino kurti sustojimo punktus bei prekybos centrus artimiausiose pakrantėse. Savo stovyklas finikiečiai stengėsi išdėstyti vieną nuo kitos tolygiais atstumais, kaip sustojimo punktus kelionių metu.
Finikija buvo vienas darbingiausių kraštų Artimuosiuose Rytuose. Žemdirbystė, nepaisant žemės skurdumo, buvo gerai išvystyta. Puikiai augo javai, alyvmedžiai, vynuogės, vaismedžiai, ypač figmedžiai ir sikomorai.
Istoriniai tekstai teigia, kad didžiausias Finikijos turtas buvę Libano miškai. Jie teikė gausybę kėnių, kiparisų, o daugiausia kedrų, išgarsėjusių visuose Artimuosiuose Rytuose. Šiandien beveik nieko neliko iš puikiųjų miškų.
Kalnuose buvo panterų, meškų, hienų, vilkų, kiškių ir šakalų. Naminių gyvulių tarpe vyravo asilai, jaučiai, avys ir ožkos. Jūra teikė gausybę žuvų ir ypač murex rūšies moliuskų. Kalnuose buvo randama marmuro, rudosios anglies ir geležies klodų. Smulkus smėlis buvo gera žaliava stiklo gamybai.
Vadinasi, finikiečių kraštas senovės gyventojams teikė daug turtų, bet jais visapusiškai pasinaudoti buvo galima tik gyvai prekiaujant mainais, visų pirma su kaimynais, o netrukus ir su visos Viduržemio jūros tautomis. Ne veltui finikiečiai tapo garsiausiais ir gabiausiais senovės pirkliais.
Duomenų, išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose, labai nedaug: valdovų vardai, dinastijų kaita, žinios apie pastatų šventinimą, apie dievus globėjus. Net seniausi iš tų trumpučių tekstų tėra iš X a. ir tik iš vienos vietovės – iš Biblo. Vienintelis tiesioginis šaltinis buvo Tiro metraščiai, pasiekę mus per fragmentus, kuriuos citavo Juozapas Flavijus pagal Menandros iš Efeso. Fragmentai liečia du laikotarpius, X – VIII a. ir V a.
Ypač svarbus netiesioginis šaltinis yra senovės testamentas. Istorinės knygos informuoja apie santykius su finikiečių miestais, visų pirma su Tiru.
Svarbiausiais miestais tapo Aradas, Biblas, Sidonas, Tiras ir Akas (apie Beirutą nėra žinių net iki pat persų epochos). Daug kas byloja, kad Sidonas iš pradžių vaidino svarbiausią
vaidmenį. Visų pirma tai liudija faktas, jog Biblijoje ir Homero kūriniuose minimi „sidoniečiai“ reiškia finikiečius. Kita nuoroda liudijanti Sidono pirmavimą, yra Justino teiginys, kurį jis perėmė iš Timajo, kad 240 m. prieš pastatant Jeruzalės šventovę, t.y. maždaug po 1200-ųjų m. pr. m. e., Sidono gyventojai, „askaloniečių“ karaliaus nugalėti, savo laivais pabėgo ir į kūrė Tirą. Ši žinia yra netiksli, jog Tiras egzistavo daug anksčiau. Tuo metu į Šiaurinę Siriją nužygiavo Sirijos karalius Tiglatpilesaras I ir priėmė duoklę iš Arado, Biblo ir Sidono miestų. Žygio tikslas buvo gauti kedro medžių.
Kitą įrodymą, patvirtinantį finikiečių miestų nepriklausomumą pateikia egiptiečių pasakojimas apie Ven Amoną. Valdovų titulas „Biblo karalius“ liudija jų nepriklausomumą. Ekspansijos laikotarpiu tiesioginiai finikiečių miestų priešai buvo filistiečiai ir izraelitai.
Iš Saliamono laikų (apie 961-922) turime daugiau žinių. Iš metraščių sužinome, kad jis praplėtė savo miestą, pastatė auksinę koloną Olimpo Dzeuso šventovėje (Baol Šamino), sujungė salelę, kurioje stovėjo Melkarto šventovė, su didesne Tiro sala, pastatė naują šventovę Herakliui ir Astartai. Metraščiai mini tik vieną karą, karą prieš gyventojus Kitijo, finikiečių kolonijos priešais esančioje Kipro salos pakrantėje, duoklės nemokėjimo dingstimi.
Asirijos valdžios galios atsinaujinimas ir palaipsnis jos plėtimasis Artimųjų Rytų rajone sąlygojo finikiečių miestų autonomijos apribojimą. Padaugėja asirų antpuolių valdant Tiglatpilesarui III ir keičiantis užgrobimų politikai.
Biblo padėtis buvo ypatinga. Kartais jis minimas tarp prijungtų miestų, o kartais kaip nepriklausomas miestas, tik mokantis duoklę. Panaši padėtis tikriausiai buvo ir Arade.
Teigiama, kad asirai buvo užkariavę šiaurinius Finikijos rajonus net iki Biblo, palikdami apribotą autonomiją Biblui ir Aradui. Asirijos imperija žlugo 612 m.
Neturima žinių apie Finikijos miestų likimą 640 – 590 m. pr. m. e. Laikotarpiu, tačiau teigiama, kad, kai asirų valstybė žlugo ir ją 612 m. sunaikino midai, situacija galėjo žymiai pagerėti. Nėra tiesioginių duomenų apie tai, kaip finikiečių miestai sutiko Babilono imperijos žlugimą ir persų pergalę. Tikriausiai neparodė priešiškumo, greičiausiai palankiai sutiko įvykį. Finikiečių miestai pergyveno sunkią krizę.
Kiekvienas finikiečių miestas sudarė autonominį vienetą, valdantį miesto teritoriją ir apylinkes. Miestus valdė karaliai, o valdžia iš esmės buvo paveldima. Valdovų titulavimas pabrėžia dinastinę įpėdinystę. Karaliui pareigas atlikti padėdavo vyresniųjų taryba. Vyresnieji, tai buvo stambiausieji pirkliai arba atstovai giminių, kurių rankose telkėsi prekyba.
Tiro metraščiai suteikia žinių apie ypatingą valdymo formą, kokia išsivystė šiame mieste. Susikūrė respublika, „teisėjų“ valdoma, paprastai dviejų, valdančių keletą metų.
Tiesioginis šaltinis finikiečių religijai pažinti, visų pirma yra įrašai, kilę iš finikiečių miestų, patvirtinantys duomenis apie religijos ypatybes. Tačiau įrašų specifika, taip pat jų trumpumas itin apriboja tuos duomenis, net ir apie dievų vardus. Pasakojimų, liečiančių religinį kultą ir gyvenimą, labai mažai, o mitologinių duomenų iš viso nėra. Todėl finikiečių religija yra sudėtinga. Atrodo, jog savitumu ir iš dalies originalumu toji religija laiko atžvilgiu yra tęsinys religijos, kurią antrojo tūkstantmečio prieš m. e. laikotarpiu galima apskritai apibūdinti kaip kanaanietišką.
Finikiečių mieste Bible svarbiausieji dievai buvo Elas, Baalatė ir Adonis. Vardas Elas reiškia „dievas“, jis yra pirminė dievybė, bet nelabai aktyvi. Kur kas aktyvesnė yra Baalotė, kurios vardas reiškia „valdovė“ ir kuri praktiškai iškyla kaip miestus valdanti deivė. Tačiau ji į kūnija vaisingumą ir per tai yra garbinama kaip dievų ir žmonių, taip pat augmenijos gimdytoja. Trečiasis Biblo dievas – Adonis. Vardas reiškia „mano viešpats“. Jis simbolizuoja kosmetinę augmenijos mintį ir atgijimą.
Biblo dievų aprašymą galima baigti teigimu, jog panteono sudėtis buvo ne visiškai nusistovėjusi. Nedaug težinoma apie kitų finikiečių miestų dievus. Berite buvo garbinamas Baalatas.
Finikijoje buvo plačiai paplitusi dievų triada: dievas – miesto globėjas, deivė ir jaunas dievas. Dievų triada apibūdina finikiečių religiją, bet neišsemia. Ji sudaro sąlygas įvairiems pasikeitimams. Visų pirma šitaip atsitinka su Bealu, kuris pasirodo kaip beal Šamimas ir kitų dievų vardai pakeisti. Finikijoje pasirodo astrolinių figūrų dievybių su aiškiais antriniais bruožais.
Platų finikiečių dievų veiklos aprašymą, mitologinę medžiagą, pateikia Filonas, graikų raštininkas, iš Biblo. Šie duomenys rodo, kad finikiečių miestuose egzistavo mitologinės tradicijos, aiškinančios pasaulio atsiradimą. Su tomis tradicijomis buvo susijusios kitos, liečiančios meną ir amatus. Galiausiai išaiškinti jų tarpusavio giminystę.
Dievų kultas vystėsi kalnuose, arčiau prie šaltinių, medžių ir akmenų, kurie garbinami kaip šventi. Svarbiausi miestai turėjo savo sanktuariumus aplinkinėse kalvose. Didžiai buvo garbinamas vanduo. Finikiečių kulto objektas Asklepijos upė buvo ypatingai garbinama. Jie statydavo
šventoves. Įrašuose dažnai minimi žyniai, taip pat jų viršininkai, randam žinių ir apie žynes. Buvo ir kitokių kategorijų, jų tarpe grupė sakralinių prostitučių, būdingų Astartos kultui.
Paprastai buvo aukojami žvėreliai ir augmenija, tačiau būdavę aukojami ir žmonės didelių nelaimių atveju. Finikiečiai tikėjo pomirtiniu gyvenimu ir dvasios nemirtingumu.
Finikiečių epochos meno paminklų labai maža, ypač radinių pačios Finikijos teritorijoje. Finikiečių menas yra tam tikru mastu sirų meno dalis, tačiau Egipto įtaka čia buvusi stipriausia. Keramikoje randama egėjiškų formų ir motyvų.
Finikiečių meną galima apibūdinti taip pat rūšių ir formų požiūriu. Pirmame tūkstantmetyje finikiečiai buvo dideli demų požiūriu. Pirmame tūkstantmetyje finikiečiai buvo dideli dekoratyvinių daiktų meistrai: plokštelių iš dramblio kaulo, metalinių indų, brangakmenių, antspaudų. Finikiečių produkcija išsiskiria savitumu, originalumu.
Finikijoje buvo paplitusi sakralinė statyba. Finikiečių šventovių griuvėsių buvo rasta Tel Sukve, Sidone, Amrite ir Aine l – Hajate. Amrito šventovė yra geriausiai išsilaikiusi. Minimi kapai uolose vertikalių šachtų pavidalo su kameromis apačioje.
Finikiečių statybininkai buvę ypatingi užtvankų ir tiltų konstrukcijos meistrai. Tam reikalui naudodavę didelius natūralios uolos blokus. Yra išlikę užtvankų liekanos Arade, Sidone ir Tire.
Yra nedaug išlikę akmeninių skulptūrų. Daugiau išlikę smulkiosios plastikos bronziniai paminklai. Taip pat Finikijai, nors ir svetimos kilmės, būdingi sarkofagų bareljefai.