Fiskalinė decentralizacija
5 (100%) 1 vote

Fiskalinė decentralizacija

Įvadas

Dvidešimtame amžiuje valstybių vyriausybės ėmė vaidinti didžiulį vaidmenį šalies ekonomikos valdyme. Amžiaus pradžioje vyriausybės dalis nacionaliniame produkte sudarė tik dešimt procentų. Baigiantis amžiui pažangiausių rinkos ekonomikos valstybių vyriausybėms priklausanti dalis šalies BVP vidutiniškai sudaro beveik penkiasdešimt procentų.

Jungtinėse Amerikos Valstijose centrinės vyriausybės vaidmuo pradėjo didėti po 1920 ir 1930-ųjų metų didžiosios krizės. Stengdamasi kovoti su masiniu nedarbu JAV vyriausybė didino valstybės investicijas, plėtė valstybinių darbų projektus ir tokiu būdu kūrė amerikietiškąjį gerovės valstybės variantą. Praėję du pasauliniai karai ir keletas regioninių karinių konfliktų dar labiau paskatino Jungtinių Valstijų centrinės vyriausybės vaidmens didėjimą.

Rytų Europoje dvidešimtas amžius pasižymėjo tuo, kad čia atsirado socialistinės ir komunistinės vyriausybės. Šie režimai centrinės vyriausybės valdžią visiškai sąmoningai išplėtė į visas ekonominio gyvenimo sferas. Vakarų Europoje po antrojo pasaulinio karo centrinės vyriausybės vadovavo didelio masto atstatomiesiems darbams. Vakarų Europoje įsigalint socializmo idėjoms atsirado europinis gerovės valstybės variantas, kuriame centrinės vyriausybės dalyvavo didžiulėse transferų programose.

Neseniai tapusiose nepriklausomomis besivystančiose valstybėse centrinės vyriausybės ėmė komanduoti ekonominį valdymą, nes buvo manoma, kad industrializacijai stiprinti reikalinga masto ekonomika, o vietinės privačios įmonės negali sukaupti pakankamai kapitalo, kuris užtikrintų pramonės augimą. Be to, buvo manoma, kad viena svarbiausių nepakankamo išsivystymo priežasčių yra kapitalo trūkumas, o užsienio pagalbą gali pritraukti tik stipri valstybė.

Taip smarkiai išaugus centrinės vyriausybės vaidmeniui, pasaulio finansų ministerijos pradėjo valdyti didžiulius finansų išteklius. Kadangi finansų ministerijos savo žinioje turėjo tokius didelius išteklius, buvo tikimasi, kad jos užtikrins ekonomikos augimą ir visišką užimtumą bei sumaniai vykdys fiskalinę politiką, siekdamos mažinti infliaciją.

Tačiau dešimtame dešimtmetyje tikėjimas didelės centrinės vyriausybės pranašumais baigėsi. Komunizmas žlugo iš dalies dėl to, kad buvo pripažinta, jog komandinė centrinė vyriausybė paprasčiausiai negali valdyti ekonomikos taip, kad ji patenkintų visuomenės poreikius ir sukurtų pakankamai prekių ir paslaugų. Sunki fiskalinė našta, kurią užkrovė Europos Sąjungos gerovės valstybė, iššaukė didžiulį struktūrinį nedarbą ir sumažino socialinę vienovę. Besivystančiose šalyse vyriausybės vadovaujama industrializacija sukūrė dešimtis nekonkurencingų ir neekonomiškų pramonės šakų, apsunkino ir taip neturtingas šalis blogomis paskolomis ir neužtikrino tolygaus augimo. Jungtinėse Valstijose kartu didelis nedarbas ir infliacija (stagfliacija) privertė visuomenę atsisakyti minties, kad “išmaninga” finansų ministerija gali taip sureguliuoti ekonomiką, kad ji duotų puikius rezultatus.

Fiskalinė decentralizacija – tai vienas iš pagrindinių būdų, kaip visuomenė reagavo į savo nusivylimą didele ir neefektyvia centrine vyriausybe. Fiskalinėje decentralizacijoje taip pat atsispindi demokratijos stiprėjimas ir rinkėjų noras daugiau dalyvauti kasdieniniuose valdžios reikaluose. Žiūrint per demokratinio sprendimų priėmimo proceso prizmę galima sakyti, kad decentralizavimas – tai vienas iš būdų, kaip didinti vyriausybės atskaitomybę ir skatinti ją našiau naudoti turimus išteklius. Kadangi manoma, kad vietinė valdžia geriau supranta ir atstovauja rinkėjų pageidavimus, fiskalinė decentralizacija gali padėti išsaugoti demokratiją.

Rusijoje ir Rytų Europoje centrinio planavimo idėją sukompromitavo komunistinio režimo žlugimas. Iširus buvusiai Tarybų Sąjungai postsocialistinėms pereinamosios ekonomikos valstybėms pasitaikė proga perskirstyti valdžios funkcijas ir vaidmenis. Daugelis jų nusprendė pagrindines valdžios funkcijas priskirti vietinėms savivaldybėms.

Prie didesnės fiskalinės decentralizacijos prisidėjo ir globalizacija. Globalizacija apriboja nacionalinės politikos autonomiją, kadangi politika, kuri pasauliniu mastu yra nekonkurencinga, iššaukia neigiamą reakciją kapitalo rinkose. Pasaulinėje ekonomikoje didėja konkurencija tarp regionų visose srityse – prekyboje, pritraukiant investicijas ir kvalifikuotą darbo jėgą. Regionuose, kuriems sekasi geriau, yra daugiau darbo vietų, auga pajamos ir kyla gerovė. Dabar regionai konkuruoja, stengdamiesi pateikti tiek visuminių gėrybių ir tokį jų derinį, kurio pageidauja į visą pasaulį besiorientuojantys investitoriai.

Pagrindinis fiskalinės decentralizacijos tikslas – priartinti valdžią prie žmonių. Tam reikia, kad vietinės valdžios organai turėtų daugiau finansų. Fiskalinę decentralizaciją galima vykdyti daugeliu būdu, nors visuomet išlieka bendras tikslas – vietinės valdžios organams suteikti daugiau galių mokesčių srityje, didesnę atsakomybę išlaidų srityje ir leisti jiems spręsti, kokio dydžio ir kokios struktūros turi būti jų viešosios išlaidos. Tokiu būdu rinkėjai geriau galės pasirinkti tokią valdžią, kurios jie pageidauja, ir turės progos aktyviau dalyvauti valdant
šalį. Galutinis viso šito rezultatas – geresnės vietinės valdžios paslaugos ir labiau patenkinta rinkėjų bendruomenė.

Ši paskaita susideda iš trijų dalių. Pirmoje aptarsime ekonominę vietinių viešųjų finansų teoriją. Antrojoje dalyje kalbėsime apie Įvairių valdžios organų įplaukų sulyginimo problemas. Trečiojoje aptarsime keletą ginčytinų problemų, kurios iškyla vykdant fiskalinį decentralizavimą.

Vietinių viešųjų finansų teorija

Fiskalinė decentralizacija vykdoma įvairiais būdais, kuriais fiskalinė valdžia perkeliama iš centrinės vyriausybės vietinės valdžios organams:

• Dekoncentracija: centrinės vyriausybės atsakomybės paskirstymas jos regioniniams filialams;

• Įgaliojimas: situacija, kai vietiniai valdžios organai veikia kaip centrinės vyriausybės agentai, atlikdami jos vardu tam tikras funkcijas

• Funkcijų perdavimas: situacija, kurioje vietinė valdžia yra atsakinga ne tik už įgyvendinimą to, kas yra nuspręsta įgyvendinti, bet ir už sprendimus, ką reikia įgyvendinti



Išteklių srityje fiskalinė decentralizacija gali būti siejama su šių vietinės valdžios galių didėjimu: rinkti įplaukas, skolintis, skirstyti įplaukas, dalinti įplaukas, teikti negrąžinamas paskolas, derinti lėšas ir kitus sąlyginius transferus.

Fiskalinė decentralizacija gali vykti “nuo viršaus į apačią” ir “nuo apačios į viršų” (King, 1998 m.). Fiskalinė decentralizacija vyksta nuo viršaus į apačią, kai fiskalinę valdžią decentralizuoja pati centrinė vyriausybė. Šiuo atveju centrinė vyriausybė struktūruoja fiskalinius santykius tarp įvairių valdžios organų ir siekia užtikrinti, kad vietinės valdžios organai veiktų visuomenės interesais. Taip susidaro fiskalinė federacija, kurioje centrinė vyriausybė “padalija” valstybės įgaliojimus nacionalinės ir vietinės valdžios organams.

Kita fiskalinės decentralizacijos vyksmo forma – iš apačios į viršų – atsiranda atskirų institucijų plėtros procesuose. Šiuo atveju galima kalbėti apie federacinį modelį, kai vietinės (regioninės) valdžios organai susivienija ir paskiria tam tikras ribotas fiskalines funkcijas centrinei vyriausybei. Toks federacinis finansų modelis yra būdingas JAV, Kanadai, Vokietijai, Šveicarijai, Indijai ir Brazilijai. Pereinamojo laikotarpio valstybių tarpe daugiausia federacinės valstybės bruožų turi Rusija. Tokiose iš apačios į viršų susidariusiose federacijose dažnai yra daug deramasi tarp įvairius fiskalinius principus palaikančių institucijų dėl įvairių valdžios lygmenų vaidmens ir atsakomybės.

Decentralizacija yra procesas, kuris perskirsto sprendimų priėmimo atsakomybę valstybės finansų srityje. Jei tai atliekama gerai, decentralizacija gali smarkiai padidinti valstybės finansų našumą ir efektyvumą. Jei fiskalinė decentralizacija suprojektuojama ir įgyvendinama netinkamai, ji gali duoti priešingus rezultatus.

Fiskalinė decentralizacija sprendimus dėl valstybės išlaidų ir apmokestinimo priartina prie rinkėjų. Čia galima įžiūrėti tris pagrindinius ekonominius pranašumus. Pirma, jei žmonės gauna daugiau to, ko jie nori (tame tarpe ir iš valdžios bei valstybės institucijų), jų gerovė didėja. Antra, gyventojai noriau moka mokesčius už viešąsias paslaugas, kurias jie vertina. Atitinkamai, pastangos surinkti daugiau vidaus įplaukų duoda geresnius rezultatus. Ir trečia, viešosios paslaugos teikiamos ekonomiškesniu būdu. Taip yra daugiausia dėl to, kad paprastai yra lengviau atskaitomybės pareikalauti iš vietinių pareigūnų nei iš valstybės centrinėje vyriausybėje dirbančių pareigūnų.

Į fiskalinę decentralizaciją galima žiūrėti ir kaip į procesą, kuris leidžia panaudoti neišnaudojamus ekonominius pajėgumus. Fiskalinė decentralizacija pasinaudoja vietinės bendruomenės įgūdžiais, žiniomis ir supratimu. Tokiu būdu ji pajungia tuos neišnaudotus pajėgumus nacionalinės plėtros tikslams. Fiskalinė decentralizacija skatina žmones ieškoti sprendimų savo kolektyvinėms problemoms, o ne vykdyti įsakymus ar nurodymus, kuriuos jiems duoda toli esanti vyriausybė.

Bet norėdamos gauti fiskalinės decentralizacijos vaisių, šalys turi turėti vietinės valdžios organus, kuriuos renka vietos gyventojai. Vietinės valdžios organai turi turėti tam tikrą autonomiją rinkdami įplaukas iš mokesčių ir nustatydami išlaidų prioritetus. Vietinės valdžios organai taip pat turi turėti tam tikrą autonomiją, kai jie nustato savo teikiamų viešųjų paslaugų kiekį. Taip pat jie turi turėti pakankamai administracinių pajėgumų įplaukoms iš jiems priskirtų šaltinių surinkti.

Kokie įgaliojimai turi priklausyti vietinės valdžios organams? Kad galėtų derinti socialines sąnaudas su socialine nauda, kiekviena valdžia turi teikti tokias paslaugas, kurios atneš naudą atitinkamam regionui, ir turi naudoti tokius finansų šaltinius, kurie leistų padengti išlaidas. Atidus socialinių sąnaudų derinimas su socialine nauda – tai pirmoji taisyklė, kurios reikia laikytis skirstant fiskalinę atsakomybę.

Kokia turi būti valdžios jurisdikcijai priklausančios paslaugos dydis, kad būtų galima ją našiai teikti? Tai priklauso nuo paslaugų pobūdžio, paslaugos teikimo sąnaudų ir per
didelės sangrūdos santykio, ir tikėtino naudos iš viešosios prekės pasiskirstymo.

Pirmiausia, paslaugas, kurios teikia naudą vietinei visuomenei, padeda apibūdinti sąvoka “naudos regionas” (t. y. regionas, kuriame viešoji paslauga duoda vaisius). Viešosios prekės, kurios nėra vartojimo konkurentai ir kurios atneša grynai vietinę naudą, turėtų iš principo būti teikiamos ir finansuojamos vietiniu mastu. Tokį apibūdinimą atitiktų daugelis viešųjų paslaugų, pavyzdžiui, gatvių apšvietimas.

Antra, kol nesusidaro vadinamosios sangrūdos sąnaudos, kuo didesnis tam tikra viešąja paslauga besinaudojančiųjų skaičius, tuo mažesnės vieneto sąnaudos tenka vienam gyventojui. Tai reiškia, kad optimalus vietinės viešosios paslaugos dydis būna tame taške, kuriame nauda, susidaranti sumažinus vieneto sąnaudas, kai prisideda dar vienas paslauga besinaudojantis asmuo, yra lygi sangrūdos sąnaudoms (arba bendruomenės gerovės nuostoliams), kurios atsiranda dėl sangrūdos[1].

Trečia, žmonių pageidavimai įvairiose šalies vietose būna skirtingi. Kai kurie regionai pageidauja daugiau viešųjų prekių ir mažiau privačių. Kitų regionų pageidavimai priešingi. Pageidavimus galima lengvai sužinoti, kai asmenys nutaria kraustytis iš vienai jurisdikcijai priklausančio regiono į kitą. Jei vietinės valdžios organams bus duota nemažai autonomijos renkant mokesčius, skirstant išlaidas ir nustatant teikiamų paslaugų mastą, įvairioms valdžioms priklausančios jurisdikcijos srityse bus sudaryti tokie viešųjų ir privačių prekių deriniai, kurie patenkins įvairius skonius ir pageidavimus.

Ketvirta, kai kurioms viešosioms prekėms ir paslaugoms būdinga teigiama masto arba apimties ekonomija. Vietinės valdžios teikiamos paslaugos dydis turėtų būti nustatytas toks, kad jis būtų pakankamas ir leistų pasinaudoti tokios masto ekonomijos teikiamais privalumais. Norint pasiekti optimalią masto ekonomiją teikiant viešąją paslaugą gali reikėti padidinti paslauga besinaudojančiųjų asmenų skaičių, nedidinant paslaugos dydžio, arba padidinti (ar pamažinti) paslaugos dydį nustatytame regione besinaudojančiųjų paslauga asmenų skaičių.

Vienas iš decentralizacijos privalumų yra tai, kad esant decentralizacijai galima geriau derinti rinkėjų pageidavimus su valstybinio sektoriaus teikiamomis paslaugomis. Tačiau praktikoje rinkėjų pageidavimai tikrai nebūna vienodi. Norint sužinoti vietinius pageidavimus, reikia laikytis balsavimo taisyklės. Bet balsavimas atskleidžia rinkėjų daugumos pageidavimus. Mažumos (arba įvairių mažumų) pageidavimai nebus atskleisti, jei bus taikoma taisyklė “laimi dauguma”. Ignoruojant mažumos pageidavimus dėl decentralizuotų viešųjų paslaugų prarandamas socialinis efektyvumas, nes mažumos rinkėjų pageidavimai lieka užmiršti. Vienas būdas, kaip išspręsti šią problemą, – decentralizuoti fiskalinę jurisdikciją iki tokio laipsnio, kuriame kolektyviniai pageidavimai yra gana vienodi. Kitas sprendimas – suteikti nesutinkančiai mažumai galimybes persikraustyti į tokius rajonus, kuriuose geriau atsižvelgiama į jų pageidavimus. Praktikoje nei vienas iš šių sprendimų nėra idealus, nes pritaikius pirmąjį padidėja vieneto sąnaudos, o pritaikius antrąjį – atsiranda didelės privačios prisitaikymo sąnaudos. Realiame gyvenime visuomet yra tam tikri kompromisai derinant ribinę socialinio efektyvumo naudą, susidarančią dalijantis sąnaudomis, ir ribines sąnaudas, susidarančias nepatenkinant mažumos pageidavimų.

Netgi ir labai išsivysčiusioje federacinėje sistemoje nacionalinės vyriausybės turi padėti koordinuoti (arba reguliuoti) vietinės valdžios organų veiklą. Kartais vietinė valdžia bando įvesti “pranašesnį” fiskalinį režimą, norėdama pritraukti kvalifikuotą darbo jėgą arba investicijas iš kitų regionų. Jei pradeda konkuruoti daug regionų, kurie siūlo vis geresnius ir geresnius sandorius būsimiems investitoriams, fiskalinė spiralė spaudžiama žemyn ir susidaro tai, kas vadinama “suprastėjusia” vietinės valdžios viešųjų finansų sistema. Fiskalinis koordinavimas būtinas, kad įplaukos iš mokesčių nemažėtų, ir vietinės valdžios organai turi būti skatinami vengti tokių fiskalinių priemonių, kurios gerintų jų statusą kitų vietinių valdžių sąskaita (tai vadinama politika, kuri “elgetomis paverčia kaimynus”).

Kartais vietinės valdžios organai sukuria tokią fiskalinę politiką, kuri jiems leistų turėti naudos iš kitų jurisdikcijų teikiamų viešųjų prekių ir paslaugų (t. y. specializuotų ligoninių, greitosios pagalbos tarnybų). Kad vietinės valdžios organai nepradėtų nemokamai naudotis kitų jurisdikcijų teikiamomis paslaugomis, reikalingas fiskalinis koordinavimas. Realiame gyvenime tai reiškia, kad reikia fiskalinių sulyginimo priemonių, kurios vietinės valdžios organams atlygintų už jų paslaugų teikiamą naudą, kertančią jų jurisdikcijos sienas ir pereinančią į kitas jurisdikcijas. Nemokamo naudojimosi viešosiomis paslaugomis problemą galima išspręsti taikant diferencinius sąnaudų išieškojimo mechanizmus (pavyzdžiui, taikyti vieną normą vietiniams gyventojams, kitą – gyventojams, kurie nėra to regiono rezidentai).

Šiuo metu Jūs matote 39% šio straipsnio.
Matomi 2260 žodžiai iš 5863 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.