Valstybės finansų makroekonominis poveikis
5 (100%) 1 vote

Valstybės finansų makroekonominis poveikis

Įvadas

Fiskalinė politika pagrįstai laikoma valstybės ekonominės politikos branduoliu ir jos galingiausiu įrankiu. Fiskalinė politika tiesiogiai įtakoja visuomeninių išteklių panaudojimą ir agreguotos paklausos lygį. Kartu su pinigų ir valiutos kurso politika ji sąlygoja valstybės skolos dydį, mokėjimų balanso rodiklius, infliacijos lygį ir ekonominį augimą. Sudėtinės fiskalinės politikos dalys (mokesčių, valstybės išlaidų politika, valstybės skolos valdymas) daro įtaką ekonominių agentų (gamintoju ir vartotojų) elgsenai, jų lūkesčiams ir planams. Fiskalinė politika turi įtakos pajamų ir turto perskirstymui visuomenėje. Labai dažnai didelis makroekonominis disbalansas, kiek išorinis, tiek ir vidinis, susiklosto dėl fiskalinio disbalanso, laiku nesukoreguoto fiskalinės politikos priemonių pagalba.

Nors visas šių paskaitų ciklas skirtas fiskalinės politikos ir valstybės finansų poveikio ekonominiams procesams analizei, prieš aptariant daugiaspalvę ir prieštaringą praktiką bei detales, tikslinga priminti kai kuriuos ekonomikos teorijos postulatus. Šioje paskaitoje paprasto Keinso modelio pagalba pademonstruosime valstybės finansų vietą ekonomikoje ir jų makroekonominio efekto teorinius principus.

Pusiausvyra I – valstybės išlaidos

Žinoma, kad Keinso modelis yra grindžiamas tokiomis prielaidomis:

1. Pagrindinis makroekonominis disbalansas Keinso modelyje yra nepilnas užimtumas (arba bedarbystė). Kadangi tai yra ne atskirų įmonių, fermų ar įstaigų problema, jo sprendimo būdų paieška adresuojama valstybei. Kitaip tariant, pilnas užimtumas siekiamas, taikant tam tikras valstybės politikos priemones. Infliacija modelyje nėra nagrinėjama – daroma prielaida, kad kainų lygis išlieka pastovus. Tai yra sąlygos, realiai egzistavusios, kai Keinsas kūrė savo makroekonominį modelį Didžiosios depresijos metu. Ir nors nesikeičiančių kainų prielaida yra gana griežta, su ja galima sutikti, jei tiriamas trumpalaikis periodas.

2. Vartojimas tiesiogiai priklauso nuo pajamų, išskyrus tam tikrą dalį, kuri vadinama autonominėmis namų ūkių pajamomis a (supaprastintai tai yra pajamų lygis, kuris užtikrina individų fiziologinių poreikių minimalų patenkinimą, leidžiantį tik išgyventi, ir yra fiksuotas bet kuriai ekonominei sistemai). Didėjant pajamoms, didėja ir vartojimas, bet mažesne proporcija, nes dalis pajamų skiriama santaupoms. Vartojimo padidėjimą apsprendžia taip vadinamas ribinis polinkis vartoti MPC, kuris parodo, kiek namų ūkiai išleidžia vartojimo prekėms/paslaugoms iš kiekvieno papildomo (ribinio) pajamų piniginio vieneto (atitinkamai ribinis polinkis taupyti MPS=1 – b, kur b=MPC). Taigi, vartojimo funkcijos lygtis būtų : C=a+ b *Y

3. Pajamų multiplikatorius m rodo visuminių pajamų galutinius pokyčius, jei visuminių išlaidų pasikeitimai yra lygūs vienetui. ; arba

4. Investicijų funkcija I yra sąlyginai nepriklausoma (autonominė) nuo pajamų.

5. Pusiausvyra pasiekiama tada, kai bendros numatomos išlaidos yra lygios bendroms pajamoms:

Y = C + I + G + NX;

Y – agreguotos/visuminės pajamos; C – privatus vartojimas; I – privačios investicijos; G – valstybės išlaidos; NX – grynasis eksportas (prekybos balansas) NX = X – M, t.y. eksportas atėmus importą.

Paprasčiausiame modelio variante ekonomiką sudaro tik namų ūkiai ir verslo įmonės, kuriems atitinka bendrų pajamų Y, vartojimo C, taupymo S ir investicijų I funkcijos, t.y. kol kas įsivaizduojama, kad ekonomikos sistemoje valstybė nedalyvauja, t.y. nėra nei mokesčių, nei valstybės išlaidų; taip pat NX=0, tada Y= C + I.

Kadangi pagrindinis Keinso tikslas buvo pagrįsti būtent valstybės įsikišimo į ekonominius procesus būtinybę, logiškas žingsnis, siekiant sukurti realesnį modelį – valstybės modulio įvedimas. Pradžioje modelis papildomas valstybės išlaidų G komponentu: Y= C+I+G (kaip ir anksčiau, ekonomikos sistemoje nėra mokesčių, valstybės išlaidos yra lygios deficitui ir finansuojamos iš skolintų lėšų). Kaip šiuo atveju modelyje pasiekiama pusiausvyra, pademonstruosime naudojant paprastą skaitmeninę iliustraciją ir jos grafinę interpretaciją:

Pav. 1 Pusiausvyra I – valstybės išlaidos Pavyzdys 1.

Tarkime, a=500 , b = 0.7 ir vartojimo funkcija yra C =500 +0.7*Y.

Tegul, I=1000, tada

Y=500+0.7*Y+1000=1500+0.7*Y

Jei valstybė išleido G=500,

Y = 2000+0.7*Y

Esant MPC =0.7, m yra lygus 3.33 ir pusiausvyros pajamų lygis būtų Y=3.33*2000=6666.6



Fiskalinė politika recesijos metu

Sutinkamai su Keinso diagnostika, bedarbystė yra neadekvačios (pernelyg mažos) paklausos pasekmė. Didindama savo išlaidas (prekėms ir paslaugoms pirkti), valstybė gali padidinti visuminę paklausą. Tai, savo ruožtu, paskatintų gamybą, atsirastų daugiau papildomų darbo vietų ir padidėtų užimtumas. Pažymėtina, kad visuminė paklausa multiplikatoriaus efekto dėka padidės kelis kartus daugiau, nei tiesiog pridėjus valstybės išlaidų sumą. Taigi, esant nepilnam užimtumui recesijos metu (o tai reiškia ne tik darbo jėgos ir ekonomikos apskritai potencialo nepilnu panaudojimu, bet ir ekonominio
augimo tempų sulėtėjimu bei gerovės praradimu ateityje), receptas valstybės politikai būtų toks: kuo didesnės valstybės išlaidos. Kai Keinso teorija išpopuliarėjo ir tapo daugumos šalių ekonominės politikos pagrindu, toks patarimas paprastai įgauna viešųjų darbų formą. Vėl gi panaudosime konkretų pavyzdį, kad parodyti, kaip veikia paminėta politikos priemonė:

Pav. 2 Fiskalinė politika recesijos metu Pavyzdys 2.



Tegul a=250 , b = 0.7, I=1000, G =250,

tada Y=250+0.7*Y+1000+250=1500+0.7*Y

Kaip ir anksčiau, m=3.33 ir pusiausvyros pajamų lygis būtų Y=3.33*1500=5000

Darome prielaidą, kad vyriausybė nustato, kad bedarbystės lygis šalyje yra 16 % ir tam, ir norint pasiekti pilną užimtumą, būtina padidinti gamybos lygį (ir pajamų taip pat) iki 6000. Siūloma politinė priemonė – padidinti valstybės išlaidas. Lieka išsiaiškinti, kokia būtent suma reikalinga padidinti.

Reikalingas pajamų padidėjimas yra 6000-5000=1000, bet kadangi veikia pajamų multiplikatoriaus efektas, pakaktų mažesnio valstybės išlaidų padidinimo. Perrašysime pusiausvyros pajamų lygtį: DY = m*DG , t.y. 1000=3.33*DG, tada DG=300. Taigi tam, kad pasiekti visuomeninės paklausos lygį, kuris užtikrintų pilną užimtumą šalyje, valstybės išlaidos turėtų padidėti 300. (Patikrinsime savo rezultatą: jei G=250+300=550, autonominės išlaidos sudarytų 250+1000+550=1800. Pusiausvyros pajamų lygis būtų Y=1800*3.33=5999.4, t.y. apytikriai 6000).

Pusiausvyra II – mokesčiai

Be abejo, pristatytą ekonominę sistemą, kurioje valstybė manipuliuoja savo išlaidomis ir, be skolinimosi, neturi kito išteklių šaltinio, yra nereali, todėl reikalingas sekantis žingsnis – įtraukti į modelį mokesčius. Šiame modelyje nenagrinėjama atskirų mokesčių specifika. Paprasčiausiai daroma prielaida, kad mokesčiai bet kokiu atveju įtakoja namų ūkių pajamas (lyg pastarosios būtų apmokestintos tiesiogine prasme). Akivaizdu, kad pajamos iki ir po mokesčių mokėjimo skiriasi, todėl kalbama apie taip vadinamas disponuojamas pajamas Yd, t.y. pajamas, atėmus mokesčių sumą T. Jas namų ūkiai gali skirti vartojimui C arba taupymui S (sutinkamai su ribiniu polinkiu vartoti MPC arba b). Vartojimo funkcija būtų C = a+ b *Yd = a+ b *(Y – T),

tada

Pavadinsime atsiradusį skirtumą (lyginant su anksčiau pateikta pusiausvyros lygtimi) mokesčių multiplikatoriumi, kuris reiškia, kad mokesčiai mažina pusiausvyros pajamos ir išlaidas, būtent, mokesčių padidinimas vienetu mažina pusiausvyros pajamų lygį b/(1-b) suma.

Pademonstruosime mokesčių įvedimo efektą konkretaus pavyzdžio pagalba, kur panaudosime supaprastintą mokesčių variantą, kai visi mokesčių mokėtojai moka tą pačią mokesčių sumą, nepriklausomai nuo jų pajamų lygio.

Pav. 3. Pusiausvyra II – mokesčiai Pavyzdys 3.

Tegul a=500 , b = 0.7, I=1000, G =500

tada nesant mokesčiams

Y =500+0.7*Y +1000+500 =2000+ 0.7*Y

Kaip ir anksčiau, m=3.33 ir pusiausvyros pajamų lygis būtų Y =3.33*2000=6667

Jei T =500,

C=500+0.7*(Y-T)=500+0.7*Y-0.7*T=

=500+0.7*Y – 0.7*500 = 150+0.7*Y

Naujas pusiausvyros pajamų lygis būtų

Y =3.33*(150+1000+500) =3.33*1650=5500.

Taigi, įvedus mokesčius, lygius 500, pusiausvyros pajamų lygis sumažėtų DY =6667-5500 =1167.





Iki šiol mes visoms valstybės išlaidoms pažymėti naudojome simbolį G, tačiau iš tikrųjų yra du valstybės išlaidų tipai, iš esmės skirtingi pagal savo poveikį nacionalinėms pajamoms:

· Valstybės pirkimai. Kai valstybė perka prekes ir paslaugas (pvz. lėktuvus kariuomenei ar kompiuterius mokykloms), ji tiesiogiai įtakoja, t.y. didina visuminę paklausą (žr. pvz.1 ir pav.1).

· Neatlygintini pervedimai arba transferai. Valstybė perveda pinigus namų ūkiams (pvz., parama daugiavaikėms šeimoms arba bedarbystės pašalpos) ir tokiu būdu tiesiogiai didina jų pajamas, tačiau visuminę paklausą tik netiesiogiai – tuo momentu, kai transferų gavėjai leidžia gautas lėšas vartojimo pirkiniams. Panašus netiesioginis, vartojimo dėka, poveikis suartina transferus su mokesčiais, tiktai su priešingu ženklu. Todėl kai šiame modelyje kalbama apie mokesčius, turima omenyje grynuosius mokesčius, t.y. mokesčiai atėmus transferus. Tai pateisinama agreguotame lygyje, kai mokesčių mokėtojai ir transferų gavėjai yra namų ūkiai (kaip visuma), bet mikrolygyje, kaip taisyklė, tai nebūtinai yra tie patys asmenys.

Subalansuoto biudžeto multiplikatorius

Įsivaizduokime situaciją, kai vyriausybė, turėdama subalansuotą biudžetą, kuriame valstybės išlaidos yra lygios pajamoms, siekia ir toliau išlaikyti šią situaciją, bet nori padidinti (sumažinti) savo operacijų apimtį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tam pakanka padidinti išlaidų sumą lygiai tiek, kiek galima padidinti mokesčius (priminsime, kad mūsų modelyje mokesčiai išreikšti fiksuota suma T).

Kad supaprastinti skaičiavimus, tegul G= T=0. Kaip ir anksčiau I=1000, a =500, m =3.33;

C = 500+0.7*(Y-T) ir Y = 1500+0.7*Y.

Pusiausvyros pajamų lygis būtų Y =3.33*1500 =5000.

Dabar darome prielaidą, kad DG = DT = 500,

tada autonominės išlaidos sudarytų a + I+ G= 500+1000+500=2000.

Pritaikę mokesčių multiplikatoriaus formulę ,

paskaičiuosime naują pusiausvyros pajamų lygį: Y =3.33*2000 – 2.3333*500=5500.

Kaip matome, nors biudžeto subalansuotumas nepažeistas, pusiausvyros taškas pasislinko į dešinę, t.y. pusiausvyra pasiekiama, esant didesniam pajamų lygiui. Kas gi atsitiko? Valstybės išlaidų padidinimas DG=B padidino pusiausvyrą 1/(1-b)*B suma, o tos pačios apimties mokesčių padidinimas DT= B (; DG=DT= B) sumažino pusiausvyrą b/(1-b)*B suma.

Bendras efektas būtų lygus (1/(1-b)-b/(1-b))*B=B.

Kitaip tariant, Keinso modelyje taip vadinamas subalansuoto biudžeto multiplikatorius yra lygus vienetui ir subalansuotas biudžetas nereiškia subalansuotos ekonomikos (t.y., kad pasiekta pusiausvyra). Deja apie šį teorinį fenomeną, kurį patvirtina paprasti aritmetiniai veiksmai, dažnai pamiršta politikos kūrėjai, linkę vadovautis “sveika nuovoka”.

Jeigu vyriausybė stengtis subalansuoti faktinį biudžetą kasmet, ji pateks į ekonominės politikos pinkles ir imsis destabilizuojančių veiksmų. Pavyzdžiui, ekonomikos aktyvumo nuosmukio metu, kai biudžetas savaime krypsta į deficitą, vyriausybė, siekdama subalansuoti biudžetą, sumažins valstybės išlaidas ar/ir padidins mokesčius ir taip dar labiau pagilins nuosmukį. Tokių pinklių galima išvengti, jeigu korekcijos objektu yra pasirinktas ne faktinis, o visiško užimtumo (arba struktūrinis) biudžetas, kuris rodo, koks būtų perteklius/deficitas esant dabartinei mokesčių sistemai ir išlaidų struktūrai/programoms, jei ekonomika būtų pasiekusi visišką užimtumą. Visiško užimtumo biudžetas nelinkęs savaime krypti į deficitą nuosmukio laikotarpiais, todėl jis nesiunčia politikams klaidingų signalų, pvz., sumažinti mokesčius.

Fiskalinė politika ekonominio pakilimo ir infliacijos metu

Kaip jau buvo minėta, Keinso teorija rekomenduoja didinti valstybės išlaidas G recesijos metu tam, kad padidinti visuomeninę paklausą ir pasiekti pusiausvyrą pilno užimtumo taške. Šis receptas atsispindi ekonominę situacija, kurią patyrė dauguma pasaulio šalių 1930-sias.Bet jau pats Keinsas ir, tuo labiau, jo pasekėjai pripažino, kad pusiausvyros gamybos lygis gali būti ne tik mažesnis, bet ir didesnis nei pilno užimtumo gamybos lygis. Tada ir valstybės politikos receptas turėtų būti kitoks. Apibendrinant, galima išskirti du tipus atotrūkių tarp pusiausvyros ir pilno užimtumo gamybos lygio:

· Recesijos atotrūkis. Pusiausvyra pasiekiama tada, kai gamybos lygis yra mažesnis, nei tas, kuris atitinka pilną užimtumą. Čia pagrindinį nerimą kelia bedarbystė, su kurią valstybė gali susidoroti, skatindama visuminę paklausą papildomų valstybės išlaidų ir/ar sumažintų mokesčių dėka. Šie veiksmai didina biudžeto deficitą (mažina perteklių). Adekvatų efektą duotų ir subalansuoto biudžeto padidinimas. Tokia fiskalinė politika vadinama ekspansine (skatinančia).

· Infliacijos atotrūkis. Pusiausvyros taškas yra dešiniau, nei pilno užimtumo taškas. Kadangi visi resursai jau dalyvauja visuomeninio produkto kūrime, verslo įmonės konkuruoja tarpusavyje, bandydamos “privilioti” papildomus resursus iš kitų sferų. Tam jie siūlo didesnes gamybos veiksnių kainas, o tai, savo ruožtu, tempia į viršų ir gatavos produkcijos kainą. Tai lemia bendro kainų lygio padidėjimą, t.y. infliaciją. Tinkama fiskalinė politika – šiuo atveju restrikcitnė (ribojanti) – būtų mažinti valstybės išlaidas, didinti mokesčius (šie veiksmai stumia biudžetą link perteklinio) ir mažinti subalansuoto biudžeto apimtį. Tokia politika sąlygotų visuminės paklausos sumažėjimą ir ekonomikos “atvėsimą”.

·

Pav. 4. Fiskalinė politika ekonominio pakilimo ir infliacijos metu Pavyzdys 4.

Paveiksle tiesė “C+I+G” atitinka visumines išlaidas prieš valstybės intervenciją.

Tiesė, pažymėta ženklu 45o – modelyje atspindi tų situacijų visumą, kada pajamos yra lygios išlaidoms. Taigi susikirtimo taškas su “C+I+G” atitinka pusiausvyros būklę, kai visuminės pajamos yra 7000.

Kai valstybė sumažina savo išlaidas iki G’ (G’=G-350), visuminės išlaidos taip pat sumažėja. Jas parodo tiesė “C+I+G’ ”.

Naujas pusiausvyros pajamų lygis Y =6000.

Savaiminiai stabilizatoriai

Iki šiol fiskalinę politiką mes siejame su įvairiais diskretiniais sprendimais valstybės finansų sferoje. Tačiau yra dar vienas būdas, kaip valstybės išlaidos ir mokesčiai veikia visuminę pasiūlą ir paklausą. Tai taip vadinamieji savaiminiai (autonominiai) stabilizatoriai – fiskalinės sistemos “įstatyti” elementai, kurie pasikeičia atitinkamai ekonominės sistemos pokyčiams be jokių papildomų valdžios veiksmų.

· Įplaukos iš kai kurių mokesčių, augant pajamoms, didėja daugiau, nei proporcingai. Pavyzdžiui, esant progresiniams pajamų mokesčių tarifams, kai nacionalinės pajamos didėja, vis daugiau mokesčių mokėtojų atsiduria pajamų skalės tarpe, atitinkančiame didesniam tarifo dydžiui, todėl kaip vidutinis mokesčių tarifas, taip ir mokestinės įplaukos būtų didesnes.

·

Mažėjant nacionalinėms pajamoms, atskiros valstybės išlaidų rūšys ir transferai, pvz., bedarbystės pašalpos, parama socialiai remtiniems žmonėms ir pan. automatiškai santykinai didėja. Sumažėjus nacionalinėms pajamoms, didesniam žmonių skaičiui reikalinga valstybės parama, todėl pastarosios apimtis santykinai didėja.

“Savaiminių stabilizatorių”[71] pavadinimą sąlygoja minėtų instrumentų veiklos mechanizmo ypatumai. Pavyzdžiui, jei ekonomika pergyvena nuosmukį, visuminės pajamos mažėja (tarkime, dėl staigaus autonominio vartojimo lygio kritimo). Šiuo atveju įplaukos iš progresyvinio pajamų mokesčio sumažėtų netgi daugiau, ir tai papildomai įgaus ir multiplikacinį efektą. Pastarojo dėka autonominio vartojimo sumažėjimas būtų šiek tiek kompensuotas, todėl pusiausvyros taškas pasislinks ne taip toli į kairę, kaip būtų buvę ekonomikos sistemoje be minėto mokesčio. Analogiškai, parama skurstantiems ir bedarbiams nuosmukio metu padidėtų, ji yra palydima multiplikacinio efekto, kurio dėka sulėtėtų autonominio vartojimo kritimas. Cikliniai svyravimai tampa švelnesni o ekonomikos sistema visumoje – stabilesnė be jokių papildomų valstybės pastangų, svarbu tik sukurti tinkamas mokesčių ir socialinės paramos sistemas.

Nereikia pamiršti, kad automatiniai stabilizatoriai yra lazda su dviem galais, ir ekonominio bumo metu jie veikia priešinga kryptimi. 1997 metais JAV vyriausybė paskelbė apie savo ketinimus palaipsniui ateityje sumažinti biudžeto deficitą iki nulio. Jau metų pabaigoje visus nustebino užfiksuotas neįprastai žemas deficito lygis. Tai atsitiko todėl, kad nacionalinio produkto (gamybos) augimas lėmė didžiausią per pastaruosius 25 metus užimtumo lygį. Atitinkamai, faktinės biudžeto mokestinės pajamos viršijo pačias optimistiškiausias prognozes ir išnyko poreikis dideliems ir gausiems transferams. Visa tai ir sumažino biudžeto deficitą.

Deja, multiplikatoriaus teorija teigia, kad tam tikrose situacijose biudžeto deficito sumažinimas diskretinės fiskalinės politikos priemonių pagalba gali stabdyti nacionalinio produkto gamybą, atsverdamas visumines paklausos didėjimą.

Bendrai paėmus, savaiminiai stabilizatoriai yra geras dalykas. Jei vyriausybė nusprendžia sumažinti mokesčių tarifus ekonominio nuosmukio metu, priklausomai nuo įteisintos įstatymų pakeitimų procedūros trukmės, tam įgyvendinti prireiks tam tikras laikotarpis. Pagaliau, kai įsigalios nauja tvarka, ekonomika jau pati gali “išsikrapštyti” iš ciklo dugno ir pradėti augti. Tai – geriausiu atveju. Blogiausiu – ji jau pajudės ekonominio pakilimo link, ir tada fiskalinės politikos sprendimai veiks piešinga kryptimi, negu privalo, atsižvelgiant į esamą ekonominę situaciją. Savaiminiai stabilizatoriai veikia automatiškai ir greitai.

Dar viena fiskalinės politikos profilaktinė priemonė – dengti biudžeto deficitą, neišvengiamą recesijos metu, tomis perteklinėmis biudžeto lėšomis, kurios buvo sukauptos, esant ekonominiu augimui ir pakilimui. Tai vadinama cikliškai subalansuotu biudžetu – turbūt, vienintelis atvejis, kai biudžeto subalansuotumas yra ekonomiškai pateisinamas. Deja, tai lieka greičiau gražia svajone ir teorinėmis insinuacijomis, nei įgyvendinamu modeliu.

Biudžeto deficitas ir valstybės skola

Valstybės vykdoma ekspansinė fiskalinė politika dažnai neišvengia biudžeto deficito, kurį ji priversta finansuoti skolintomis lėšomis. Pastaruoju metu į didėjančius fiskalinį deficitą ir valstybės skolą vis dažniau žiūrima kaip į atskirą rimtą problemą.

Valstybės skolos ir biudžeto deficito rodiklius sieja priklausomybė – didėjant skolai, didėja skolos aptarnavimo išlaidos, tarp kurių pagrindinę dalį sudaro palūkanų mokėjimai, o tai savaime didina biudžeto išlaidas ir, jei nesikeičia biudžeto pajamų lygis, deficitą. Norint eliminuoti šią abipusę įtaką ir įvertinti lėšų kitoms išlaidoms poreikio atotrūkį nuo biudžete surinktų pajamų, skaičiuojamas pirminis deficitas. Skirtumas tarp pirminio ir fiskalinio deficitų yra svarbus indikatorius, rodantis šalies galimybes grąžinti skolas.

Vos vieną kartą išleidusi skolos vertybinius popierius, valstybė pradeda manipuliuoti savo skola: vietoje to, kad gražinti kreditoriams lėšas, tam panaudojant dalį savo mokestinių pajamų, ji leidžia naujus įsipareigojimus, kurių grąžinimo terminai nukeliami į dar tolimesnę ateitį, tam, kad dabar atiduoti skolas, kurių terminai baigiasi. Šis , neturintis pabaigos procesas vadinamas skolos refinansavimu. Čia nėra nieko stebuklingo – milijonai privačių korporacijų kasdien daro tą patį, kadangi tikisi, kad jų ateities verslo pajamos bus pakankamos tam, kad mokėti palūkanos ir išlaikyti gera vardą finansų (kapitalo) rinkoje, kur yra platinami jų bondai ir obligacijos. Bet ir valstybė savo rankose turi panašų “perepetum mobile” – biudžeto mokestines pajamas, iš kurių ji pastoviai gali mokėti skolos palūkanas. Tačiau kuo didesne tampa valstybės skola, tuo sunkesnė palūkanų mokėjimo našta tenka mokesčių mokėtojams:

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2966 žodžiai iš 5714 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.