Valstybės finansų makroekonominis poveikis
5 (100%) 1 vote

Valstybės finansų makroekonominis poveikis

112131

Įvadas

Fiskalinė politika pagrįstai laikoma valstybės ekonominės politikos branduoliu ir jos galingiausiu įrankiu. Fiskalinė politika tiesiogiai įtakoja visuomeninių išteklių panaudojimą ir agreguotos paklausos lygį. Kartu su pinigų ir valiutos kurso politika ji sąlygoja valstybės skolos dydį, mokėjimų balanso rodiklius, infliacijos lygį ir ekonominį augimą. Sudėtinės fiskalinės politikos dalys (mokesčių, valstybės išlaidų politika, valstybės skolos valdymas) daro įtaką ekonominių agentų (gamintoju ir vartotojų) elgsenai, jų lūkesčiams ir planams. Fiskalinė politika turi įtakos pajamų ir turto perskirstymui visuomenėje. Labai dažnai didelis makroekonominis disbalansas, kiek išorinis, tiek ir vidinis, susiklosto dėl fiskalinio disbalanso, laiku nesukoreguoto fiskalinės politikos priemonių pagalba.

Nors visas šių paskaitų ciklas skirtas fiskalinės politikos ir valstybės finansų poveikio ekonominiams procesams analizei, prieš aptariant daugiaspalvę ir prieštaringą praktiką bei detales, tikslinga priminti kai kuriuos ekonomikos teorijos postulatus. Šioje paskaitoje paprasto Keinso modelio pagalba pademonstruosime valstybės finansų vietą ekonomikoje ir jų makroekonominio efekto teorinius principus.

Pusiausvyra I – valstybės išlaidos

Žinoma, kad Keinso modelis yra grindžiamas tokiomis prielaidomis:

1. Pagrindinis makroekonominis disbalansas Keinso modelyje yra nepilnas užimtumas (arba bedarbystė). Kadangi tai yra ne atskirų įmonių, fermų ar įstaigų problema, jo sprendimo būdų paieška adresuojama valstybei. Kitaip tariant, pilnas užimtumas siekiamas, taikant tam tikras valstybės politikos priemones. Infliacija modelyje nėra nagrinėjama – daroma prielaida, kad kainų lygis išlieka pastovus. Tai yra sąlygos, realiai egzistavusios, kai Keinsas kūrė savo makroekonominį modelį Didžiosios depresijos metu. Ir nors nesikeičiančių kainų prielaida yra gana griežta, su ja galima sutikti, jei tiriamas trumpalaikis periodas.

2. Vartojimas tiesiogiai priklauso nuo pajamų, išskyrus tam tikrą dalį, kuri vadinama autonominėmis namų ūkių pajamomis a (supaprastintai tai yra pajamų lygis, kuris užtikrina individų fiziologinių poreikių minimalų patenkinimą, leidžiantį tik išgyventi, ir yra fiksuotas bet kuriai ekonominei sistemai). Didėjant pajamoms, didėja ir vartojimas, bet mažesne proporcija, nes dalis pajamų skiriama santaupoms. Vartojimo padidėjimą apsprendžia taip vadinamas ribinis polinkis vartoti MPC, kuris parodo, kiek namų ūkiai išleidžia vartojimo prekėms/paslaugoms iš kiekvieno papildomo (ribinio) pajamų piniginio vieneto (atitinkamai ribinis polinkis taupyti MPS=1 – b, kur b=MPC). Taigi, vartojimo funkcijos lygtis būtų : C=a+ b *Y

3. Pajamų multiplikatorius m rodo visuminių pajamų galutinius pokyčius, jei visuminių išlaidų pasikeitimai yra lygūs vienetui. ; arba

4. Investicijų funkcija I yra sąlyginai nepriklausoma (autonominė) nuo pajamų.

5. Pusiausvyra pasiekiama tada, kai bendros numatomos išlaidos yra lygios bendroms pajamoms:

Y = C + I + G + NX;

Y – agreguotos/visuminės pajamos; C – privatus vartojimas; I – privačios investicijos; G – valstybės išlaidos; NX – grynasis eksportas (prekybos balansas) NX = X – M, t.y. eksportas atėmus importą.

Paprasčiausiame modelio variante ekonomiką sudaro tik namų ūkiai ir verslo įmonės, kuriems atitinka bendrų pajamų Y, vartojimo C, taupymo S ir investicijų I funkcijos, t.y. kol kas įsivaizduojama, kad ekonomikos sistemoje valstybė nedalyvauja, t.y. nėra nei mokesčių, nei valstybės išlaidų; taip pat NX=0, tada Y= C + I.

Kadangi pagrindinis Keinso tikslas buvo pagrįsti būtent valstybės įsikišimo į ekonominius procesus būtinybę, logiškas žingsnis, siekiant sukurti realesnį modelį – valstybės modulio įvedimas. Pradžioje modelis papildomas valstybės išlaidų G komponentu: Y= C+I+G (kaip ir anksčiau, ekonomikos sistemoje nėra mokesčių, valstybės išlaidos yra lygios deficitui ir finansuojamos iš skolintų lėšų). Kaip šiuo atveju modelyje pasiekiama pusiausvyra, pademonstruosime naudojant paprastą skaitmeninę iliustraciją ir jos grafinę interpretaciją:

Pav. 1 Pusiausvyra I – valstybės išlaidos Pavyzdys 1.

Tarkime, a=500 , b = 0.7 ir vartojimo funkcija yra C =500 +0.7*Y.

Tegul, I=1000, tada

Y=500+0.7*Y+1000=1500+0.7*Y

Jei valstybė išleido G=500,

Y = 2000+0.7*Y

Esant MPC =0.7, m yra lygus 3.33 ir pusiausvyros pajamų lygis būtų Y=3.33*2000=6666.6



Fiskalinė politika recesijos metu

Sutinkamai su Keinso diagnostika, bedarbystė yra neadekvačios (pernelyg mažos) paklausos pasekmė. Didindama savo išlaidas (prekėms ir paslaugoms pirkti), valstybė gali padidinti visuminę paklausą. Tai, savo ruožtu, paskatintų gamybą, atsirastų daugiau papildomų darbo vietų ir padidėtų užimtumas. Pažymėtina, kad visuminė paklausa multiplikatoriaus efekto dėka padidės kelis kartus daugiau, nei tiesiog pridėjus valstybės išlaidų sumą. Taigi, esant nepilnam užimtumui recesijos metu (o tai reiškia ne tik darbo jėgos ir ekonomikos apskritai potencialo nepilnu panaudojimu, bet ir ekonominio
augimo tempų sulėtėjimu bei gerovės praradimu ateityje), receptas valstybės politikai būtų toks: kuo didesnės valstybės išlaidos. Kai Keinso teorija išpopuliarėjo ir tapo daugumos šalių ekonominės politikos pagrindu, toks patarimas paprastai įgauna viešųjų darbų formą. Vėl gi panaudosime konkretų pavyzdį, kad parodyti, kaip veikia paminėta politikos priemonė:

Pav. 2 Fiskalinė politika recesijos metu Pavyzdys 2.



Tegul a=250 , b = 0.7, I=1000, G =250,

tada Y=250+0.7*Y+1000+250=1500+0.7*Y

Kaip ir anksčiau, m=3.33 ir pusiausvyros pajamų lygis būtų Y=3.33*1500=5000

Darome prielaidą, kad vyriausybė nustato, kad bedarbystės lygis šalyje yra 16 % ir tam, ir norint pasiekti pilną užimtumą, būtina padidinti gamybos lygį (ir pajamų taip pat) iki 6000. Siūloma politinė priemonė – padidinti valstybės išlaidas. Lieka išsiaiškinti, kokia būtent suma reikalinga padidinti.

Reikalingas pajamų padidėjimas yra 6000-5000=1000, bet kadangi veikia pajamų multiplikatoriaus efektas, pakaktų mažesnio valstybės išlaidų padidinimo. Perrašysime pusiausvyros pajamų lygtį: DY = m*DG , t.y. 1000=3.33*DG, tada DG=300. Taigi tam, kad pasiekti visuomeninės paklausos lygį, kuris užtikrintų pilną užimtumą šalyje, valstybės išlaidos turėtų padidėti 300. (Patikrinsime savo rezultatą: jei G=250+300=550, autonominės išlaidos sudarytų 250+1000+550=1800. Pusiausvyros pajamų lygis būtų Y=1800*3.33=5999.4, t.y. apytikriai 6000).

Pusiausvyra II – mokesčiai

Be abejo, pristatytą ekonominę sistemą, kurioje valstybė manipuliuoja savo išlaidomis ir, be skolinimosi, neturi kito išteklių šaltinio, yra nereali, todėl reikalingas sekantis žingsnis – įtraukti į modelį mokesčius. Šiame modelyje nenagrinėjama atskirų mokesčių specifika. Paprasčiausiai daroma prielaida, kad mokesčiai bet kokiu atveju įtakoja namų ūkių pajamas (lyg pastarosios būtų apmokestintos tiesiogine prasme). Akivaizdu, kad pajamos iki ir po mokesčių mokėjimo skiriasi, todėl kalbama apie taip vadinamas disponuojamas pajamas Yd, t.y. pajamas, atėmus mokesčių sumą T. Jas namų ūkiai gali skirti vartojimui C arba taupymui S (sutinkamai su ribiniu polinkiu vartoti MPC arba b). Vartojimo funkcija būtų C = a+ b *Yd = a+ b *(Y – T),

tada

Pavadinsime atsiradusį skirtumą (lyginant su anksčiau pateikta pusiausvyros lygtimi) mokesčių multiplikatoriumi, kuris reiškia, kad mokesčiai mažina pusiausvyros pajamos ir išlaidas, būtent, mokesčių padidinimas vienetu mažina pusiausvyros pajamų lygį b/(1-b) suma.

Pademonstruosime mokesčių įvedimo efektą konkretaus pavyzdžio pagalba, kur panaudosime supaprastintą mokesčių variantą, kai visi mokesčių mokėtojai moka tą pačią mokesčių sumą, nepriklausomai nuo jų pajamų lygio.

Pav. 3. Pusiausvyra II – mokesčiai Pavyzdys 3.

Tegul a=500 , b = 0.7, I=1000, G =500

tada nesant mokesčiams

Y =500+0.7*Y +1000+500 =2000+ 0.7*Y

Kaip ir anksčiau, m=3.33 ir pusiausvyros pajamų lygis būtų Y =3.33*2000=6667

Jei T =500,

C=500+0.7*(Y-T)=500+0.7*Y-0.7*T=

=500+0.7*Y – 0.7*500 = 150+0.7*Y

Naujas pusiausvyros pajamų lygis būtų

Y =3.33*(150+1000+500) =3.33*1650=5500.

Taigi, įvedus mokesčius, lygius 500, pusiausvyros pajamų lygis sumažėtų DY =6667-5500 =1167.





Iki šiol mes visoms valstybės išlaidoms pažymėti naudojome simbolį G, tačiau iš tikrųjų yra du valstybės išlaidų tipai, iš esmės skirtingi pagal savo poveikį nacionalinėms pajamoms:

· Valstybės pirkimai. Kai valstybė perka prekes ir paslaugas (pvz. lėktuvus kariuomenei ar kompiuterius mokykloms), ji tiesiogiai įtakoja, t.y. didina visuminę paklausą (žr. pvz.1 ir pav.1).

· Neatlygintini pervedimai arba transferai. Valstybė perveda pinigus namų ūkiams (pvz., parama daugiavaikėms šeimoms arba bedarbystės pašalpos) ir tokiu būdu tiesiogiai didina jų pajamas, tačiau visuminę paklausą tik netiesiogiai – tuo momentu, kai transferų gavėjai leidžia gautas lėšas vartojimo pirkiniams. Panašus netiesioginis, vartojimo dėka, poveikis suartina transferus su mokesčiais, tiktai su priešingu ženklu. Todėl kai šiame modelyje kalbama apie mokesčius, turima omenyje grynuosius mokesčius, t.y. mokesčiai atėmus transferus. Tai pateisinama agreguotame lygyje, kai mokesčių mokėtojai ir transferų gavėjai yra namų ūkiai (kaip visuma), bet mikrolygyje, kaip taisyklė, tai nebūtinai yra tie patys asmenys.

Subalansuoto biudžeto multiplikatorius

Įsivaizduokime situaciją, kai vyriausybė, turėdama subalansuotą biudžetą, kuriame valstybės išlaidos yra lygios pajamoms, siekia ir toliau išlaikyti šią situaciją, bet nori padidinti (sumažinti) savo operacijų apimtį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tam pakanka padidinti išlaidų sumą lygiai tiek, kiek galima padidinti mokesčius (priminsime, kad mūsų modelyje mokesčiai išreikšti fiksuota suma T).

Kad supaprastinti skaičiavimus, tegul G= T=0. Kaip ir anksčiau I=1000, a =500, m =3.33;

C = 500+0.7*(Y-T) ir Y = 1500+0.7*Y.

Pusiausvyros pajamų lygis būtų Y =3.33*1500 =5000.

Dabar darome prielaidą, kad DG = DT = 500,

tada autonominės išlaidos sudarytų a + I+ G= 500+1000+500=2000.

Pritaikę mokesčių multiplikatoriaus formulę ,

paskaičiuosime naują pusiausvyros pajamų lygį: Y =3.33*2000 – 2.3333*500=5500.

Kaip matome, nors biudžeto subalansuotumas nepažeistas, pusiausvyros taškas pasislinko į dešinę, t.y. pusiausvyra pasiekiama, esant didesniam pajamų lygiui. Kas gi atsitiko? Valstybės išlaidų padidinimas DG=B padidino pusiausvyrą 1/(1-b)*B suma, o tos pačios apimties mokesčių padidinimas DT= B (; DG=DT= B) sumažino pusiausvyrą b/(1-b)*B suma.

Bendras efektas būtų lygus (1/(1-b)-b/(1-b))*B=B.

Kitaip tariant, Keinso modelyje taip vadinamas subalansuoto biudžeto multiplikatorius yra lygus vienetui ir subalansuotas biudžetas nereiškia subalansuotos ekonomikos (t.y., kad pasiekta pusiausvyra). Deja apie šį teorinį fenomeną, kurį patvirtina paprasti aritmetiniai veiksmai, dažnai pamiršta politikos kūrėjai, linkę vadovautis “sveika nuovoka”.

Jeigu vyriausybė stengtis subalansuoti faktinį biudžetą kasmet, ji pateks į ekonominės politikos pinkles ir imsis destabilizuojančių veiksmų. Pavyzdžiui, ekonomikos aktyvumo nuosmukio metu, kai biudžetas savaime krypsta į deficitą, vyriausybė, siekdama subalansuoti biudžetą, sumažins valstybės išlaidas ar/ir padidins mokesčius ir taip dar labiau pagilins nuosmukį. Tokių pinklių galima išvengti, jeigu korekcijos objektu yra pasirinktas ne faktinis, o visiško užimtumo (arba struktūrinis) biudžetas, kuris rodo, koks būtų perteklius/deficitas esant dabartinei mokesčių sistemai ir išlaidų struktūrai/programoms, jei ekonomika būtų pasiekusi visišką užimtumą. Visiško užimtumo biudžetas nelinkęs savaime krypti į deficitą nuosmukio laikotarpiais, todėl jis nesiunčia politikams klaidingų signalų, pvz., sumažinti mokesčius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1737 žodžiai iš 5714 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.