Fizinių asmenų civililinis teisnumas ir veiksnumas
5 (100%) 1 vote

Fizinių asmenų civililinis teisnumas ir veiksnumas

1121

ĮVADAS

Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar nenumatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomeninei ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

Civilinė teisė yra vienintelė teisės šaka, kurios normos civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiksmų laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiausiems teisiniams santykiams, taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.

Pirmajame skyriuje apibrėžiami civilinio teisinio santykio subjektai. Analizuojama, kokias subjektines teises įgyja fiziniai, juridiniai asmenys, asmenys be pilietybės, valstybė, įgyvendinant subjektiškumo galimybes.

Dėstyme apibrėžiama fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas, civilinis veiksnumas, asmenų pripažinimas neveiksniais ir ribotai veiksniais.

Dėstyme panaudoti komentarai apie fizinių asmenų teisnumą, kaip fizinio asmens galėjimą turėti civilinių teisių ir pareigų, veiksnumą – kaip fizinio asmens galimybę savarankiškai ir visa apimtimi įgyti, įgyvendinti savo teises ir prisiimti pareigas bei savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą.

1. CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO SUBJEKTAI

Civilinio teisinio santykio subjektai, arba dalyviai, yra tie asmenys, tarp kurių atsiranda civilinis teisinis santykis.

Teisiniai santykiai atsiranda tuomet, kai tarp asmenų dėl daiktų užsimezga kokie nors teisės normomis reguliuojami santykiai. Teisiniame santykyje apibrėžtas asmuo yra santykyje arba su visiškai apibrėžtu atskiru asmeniu, arba su visais kitais neapibrėžtais žmonėmis.

Civilinės teisės subjektas gali būti kiekvienas asmuo (fizinis ar juridinis), kuriam civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų subjektu, t.y. asmuo, turintis civilinį teisinį subjektiškumą.

Įgyvendindamas subjektiškumo galimybes, fizinis ar juridinis asmuo savo poreikiams bei interesams tenkinti įgyja daugybę konkrečių subjektinių teisių: nuosavybės teisę, teisę naudotis išsinuomotu ar pagal panaudos sutartį gautu turtu ir t.t. be fizinių asmenų, organizacijų, turinčių juridinio asmens teises, įstatymu numatytais atvejais civilinių teisinių santykių subjektas gali būti ir valstybė, savivaldybės.

Fiziniai asmenys – tai individai, turintys civilinį teisinį subjektiškumą. Pagal pilietybę jie skirstomi į tris kategorijas: 1) Lietuvos piliečius; 2) užsieniečius; 3) asmenis be pilietybės. Faktiškai dauguma fizinių asmenų yra Lietuvos piliečiai. Tačiau civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja ir užsieniečiai, užsienio šalių juridiniai asmenys bei valstybės.

Asmenys be pilietybės – tai asmenys, netekę savo valstybės, pilietybės ir neįgiję jokios kitos valstybės pilietybės. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip ir Lietuvos piliečiai.

Juridiniai asmenys – tai organizacijos (socialiniai junginiai), kurios turi atskirą turtą, savo vardu gali įgyti turtines bei asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškovais bei atsakovais teisme arba trečiųjų teisme. Tokias teises turi privačios, valstybinės, visuomeninės, kooperatinės organizacijos (akcinės bendrovės, valstybinės, savivaldybės įmonės, kitos įstaigos, organizacijos).

Valstybė įstatymų numatytais atvejais taip pat dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, jog žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir valstybei, o išimtine nuosavybės teise tik valstybei priklauso: žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, parkai, miškai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Daugelis civilinių santykių tarp valstybės, piliečių, juridinių asmenų atsiranda privatizuojant valstybinį turtą. Tačiau visas turtas niekada nebus privatizuotas, ir Lietuvos valstybė, kaip ir daugelis užsienio valstybių, liks nemažos turto dalies savininke.

Valstybės, kaip civilinės teisės subjekto, veiklą reguliuoja ir viešosios normos (valstybinės, administracinės ir kt.) Juk ir privatizuojant valstybės turtą, pati valstybė nustato sandorių tvarką, sąlygas, turinį ir kt., konfiskacijos ir kitais valdingais aktais įgyja nuosavybės teisę.

Valstybė, kaip valdžios turėtoja, yra ypatingas teisės subjektas, kuris steigia juridinius asmenis, reorganizuoja, likviduoja juos ir t.t.) t.y. toks ypatingas civilinės teisės subjektas, kur persipina ir viešoji, ir privatinės teisės.

2. FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINIO TEISNUMO SAMPRATA

Civilinis teisnumas apibrėžiamas kaip fizinio asmens galėjimas turėti civilinių teisių ir pareigų.[…]Teisnumas yra bendroji teisės kategorija, apibūdinanti asmens teisinį statusą. Tik teisnus asmuo yra teisinių santykių subjektas […] ir gali įgyti teisių ir pareigų, […] todėl
civilinis teisnumas yra neatskiriamas žmogaus teisinio statuso elementas ir negali būti atimamas arba perleidžiamas.

Civilinis teisnumas yra bendriausia teisinė abstrakcija, tik padedanti nustatyti, kalbama apie civilinės teisės subjektą ar ne. […] Konkrečių civilinių teisių ir pareigų asmuo įgyja tam tikrų juridinių faktų pagrindu […] arba tik teisės normų nustatyta tvarka. […]

Civilinis teisnumas pripažįstamas tiek Lietuvos piliečiams, tiek užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės be jokių skirtumų. Tačiau įstatymai numato išimtis, kai užsienio piliečių ar asmenų be pilietybės civilinis teisnumas gali būti ribojamas.[…]

Remiantis lygiateisiškumo principu pripažįstamas lygus civilinis teisnumas visiems žmonėms, t.y. galėjimas turėti civilinių teisių ir pareigų nepriklauso nuo fizinio asmens amžiaus, jo sveikatos būklės, nacionalinės ar socialinės kilmės, rasės, tautybės, odos spalvos, lyties, kalbos, socialinės padėties, išpažįstamos religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų ar pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, šeiminės padėties, gimimo vietos ar kitokio statuso ir kitokių aplinkybių.[…]

2.1. FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINIO TEISNUMO ATSIRADIMAS IR IŠNYKIMAS

Civilinis teisnumas yra neatsiejamas žmogaus teisinio statuso elementas, todėl […] civilinio teisnumo atsiradimas siejamas su fiziologiniu, medicininiu kriterijumi – žmogaus gimimu. […]

Žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, egzistavimas baigiasi jam mirus, tada baigiasi ir jo civilinis teisnumas. Mirties ir civilinio teisnumo pabaiga nustatoma vadovaujantis medicininiais kriterijais. Tik konstatavus žmogaus mirtį įstatymų nustatyta tvarka, galima teigti, kad jo civilinis teisnumas baigėsi. […]

Civiliniai teisniai santykiai gali atsirasti ir pradėto, bet dar negimusio asmens atžvilgiu. […] Kadangi civilinis teisnumas atsiranda gimus, tai teisės įgyjamos tik nuo gimimo momento.[…]

Kai negalima nustatyti, vaikas gimė gyvas ar ne, pripažįstama, jį gimus gyvą.[…]

Tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti, kuris iš kelių fizinių asmenų mirė anksčiau, pripažįstama, asmenis mirus tuo pačiu momentu.[…]

Fizinio asmens mirtis reiškia jo civilinio teisnumo pabaigą. […] Todėl tikrai nustatyti mirties faktą ir momentą yra labai svarbu.

3. FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINIS VEIKSNUMAS

Civilinis veiksnumas – tai fizinio asmens galimybė savarankiškai ir apimtimi įgyti, įgyvendinti savo teises ir prisiimti pareigas bei savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą.[…]

Civilinis veiksnumas priklauso nuo dviejų aplinkybių: pirma, nuo amžiaus, antra, nuo asmens psichikos būklės, t.y. nuo gebėjimo ir galėjimo suvokti savo veiksmų esmę ir reikšmę ir juos valdyti.

CK visiško veiksnumo atsiradimą sieja su pilnametyste. Pilnamečiu pripažįstamas asmuo, sulaukęs 18 metų. Asmuo, turintis 18 metų, gali savarankiškai sudaryti visus sandorius ir atlikti kitokius teisinius veiksmus, tvarkyti savo turtą ir savarankiškai atsakyti už savo veiksmus.[…]

Nustatyta ir išimtis, asmuo, kuriam teismas (CK 3.14 str.) numatytais atvejais leido sudaryti santuoką nesulaukus 18 metų, sudaręs santuoką taip pat tampa visiškai veiksnus.

Teismas dėl svarbių priežasčių gali leisti sudaryti santuoką turinčiam 15 metų ir asmeniui, nesulaukusiam 15 metų. […] Nepilnametis, sudaręs santuoką, tampa visiškai veiksnus, t.y. santuokos sudarymas teisinių padarinių požiūriu šiuo atveju prilygsta pilnametystės pasiekimui.

Tačiau iki sudarydamas santuoką nepilnametis nėra visiškai veiksnus, todėl negali sudaryti išankstinės vedybų sutarties. Vedybų sutartį jis gali sudaryti tik įregistravus santuoką (CK 3.102 str.3d.). […]

Sudarydamas santuoką be teismo leidimo, nepilnametis visiško civilinio veiksnumo taip pat neįgyja, nes tokia santuoka negalioja. […]

Nepilnamečio, sudariusio santuoką ir vėliau šią santuoką nutraukus, įgytas visiškas civilinis veiksnumas išlieka.

3.1. NEPILNAMEČIŲ IKI KETURIOLIKOS METŲ CIVILINIS VEIKSNUMAS

Iki 14 metų asmuo laikomas neveiksniu, todėl negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Nepilnamečio iki 14 metų vardu veikia ir sandorius sudaro jo atstovai pagal įstatymą – tėvai ar globėjai. Jų pareiga sudarant ir vykdant sandorius nepilnamečio vardu bei tvarkant kitokius turtinius ir asmeninius neturtinius nepilnamečio reikalus veikti tik nepilnamečio interesais.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1376 žodžiai iš 2675 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.