Turinys:
Įvadas 3
D.Velaskeso kūryba 4
Išvados 9
Lieteratūros sąrašas 10
Įvadas
XVI amžiaus pabaigoje Italijoje atsirado naujas stilius – Barokas, kuris pakeitė Renesansą. Šis pavadinimas reiškia “neįprastas” . Baroko stiliui būdinga jausmų įvairovė, staigumas, aistra, daugelis dalyku perdėta, pernelyg išryškinta, kas ypač šokiruoja žiūrovą. Smarkiausiai išsivystęs Barokas buvo katalikiškose šalyse, besirūpinančiose tikėjimo klestėjimu. Galų gale Barokas paplito visoje Europoje ir ispanų dėka net pasiekė Ameriką, kur iki šiol yra vadinamas “Ispaniškuoju stiliumi”.
Baroko dailė gimė Italijoje. XVII amžiuje itališkų bažnyčių ir pilių sienos buvo ištapomos barokinėmis freskomis. Siužetai pagrinde antikiniai arba religiniai.
Ispaniškas Barokas skyrėsi ypatinga rimtimi, net su šiokiu tokiu fanatizmo atspalviu. Paveikslai beveik išimtinai buvo tapomi bažnyčios užsakymu, tačiau liko vietos ir portretams. Dailininkai mėgo tamsius, rudus tonus, “rūsio” apšvietimą, kas suteikdavo reikiamą įtampą šventųjų gyvenimo legendų įkūnijimui, portretų tikroviškumui.
Pirmas ir labai savitas ispaniškojo Baroko meistras buvo El Grekas (graikų kilmės tapytojas). Atskleidęs savo kūryboje gimtojo krašto ir itališko manierizmo bruožų, jis sugebėjo išlaikyti ypatingą ispanišką bruožą. Jo paveiksluose glūdi aiški inkvizicijos baimė. Žmonių figūros ištemptos, išvargę veidai. Tai simbolizuoja dievobaimingumą ir religinę ekstazę.
Žinomiausias ispanų Baroko menininkas buvo Diegas Velaskesas (1599-1660), žymus portretistas, ne tik tiksliai atkartojęs tikrovę savo portretuose, bet ir atskleidęs savo modelių tikrąsias natūras. Jis buvo Ispanijos karaliaus šeimos dailininkas, tapė visos giminės ir dvariškių portretus. Nors ir būdamas karališkuoju dailininku, Velaskesas išlaikė savo prigimtinį paprastumą ir natūralumą. Menininkas puikiai gaudėsi perspektyvoje, erdvėje, meistriškai perteikdamas apšvietimą ir atmosferą, daiktų medžiagiškumą. Jo paveikslai tiesiog švyti, skleidžia savo nuotaiką ypatingų švelnių pustonių žaismu.
XVI-XVII amžiuje Nyderlanduose įvyko nemažai politinių pokyčių – Olandija tapo nepriklausoma, o Flandrija liko katalikiškos Ispanijos pavaldume. Flandrijos barokas orientuotas į dvariškių puošnumą, formų turtingumą, sveiko, gyvybingo turinio vaizdavimą. olandiškas gi stilius vystėsi paprastumo, intymumo, tiesos link.
Flamandiškojo Baroko pripažintu meistru tapo Peteris Paulis Rubensas (1577-1640). Jis nepaprastai tiksliai įkūnijo Baroko idealus savo kūryboje. Dailininkas buvo labai kūrybingas, daug dirbo, ypač mėgo tapyti religinių ir mitologinių siužetų dideles drobes. Jose viskas lyg susilieja į vieną galingą iššūkį, apstu žydinčios jėgos ir gyvenimo džiaugsmo, žmonės trykšta sveikata, vyrauja gausybė, švarumas, energija.
Olandiškas barokas suklestėjo XVII amžiuje kartu su visa šalimi, tačiau tapyba liko išlaikyta, griežta, realistinė, tiesmuka. Nors Barokas laikomas XVII amžiaus stiliumi, jis kai kuriose šalyse, dalinai palietė net iki trijų ketvirčių XVIII amžiaus.
Diego Velaskeso kūryba
Velaskeso tapyba skiriasi realistinių pastebėjimų gyvumu, drąsa, mokėjimu atspindėti vaizduojamo personažo charakterį, ypatingu charakterio, harmonijos jutimu, subtiliu turtingu koloritu.
Ypač įdomiais laikomi religiniai ir mitologiniai Velaskeso paveikslai (“Venera prieš veidrodį”), istoriniai (“Bredos kapituliacija”) siužetai. Taip pat įdomios ir liaudiško gyvenimo scenos (“Pusryčiai”), portretai (“Princo Baltazaro Karloso portretas”). Ankstyvose drobėse pavaizduoti skurdūs pusryčiai, virtuvinės scenos su negausiomis pusfigūrėmis ir natiurmortais pirmame plane. Religiniai siužetai kūrybinės karjeros pradžioje taip pat negausūs (“Kristus Mortos ir Marijos namuose”).
1623 metais Velaskesas buvo paskirtas rūmų dailininku. Gyvenimas Madride papildė ir praturtino jo meninį akiratį, patobulino jo meistriškumą. Pavyzdžiui neįprastose antikiniuose siužetuose (“Bakchas”, “Vulkano kalvė”) jaučiamas buitinis kontrastas, ironija, mitologiniai įvaizdžiai glaudžiai surišti su realybe.
Velaskeso portretuose randame nedaug įvairių aksesuarų, taip pat galime pasigesti gestų, judesio. Pilkai-rudas fonas tarsi permatomas, gilus, laisvi potepiai sudaro ploną sluoksnį pro kurį švyti drobė. Griežtą tamsią gamą pagyvina imantrūs pilkos ir raudonai-rožinės spalvos deriniai, žalsvi, alyviniai tonai, aksominė juoda su auksu. Pilkų tonų efektai ypač patrauklūs savo įvairove – nuo tamsių, gilių aksominių, pereina prie švaraus perlo atspalvio. Vienas iš tokių šedevrų “Venera prie veidrodžio”, buvo net uždraustas šventos inkvizicijos.
“Venera prie veidrodžio” iki 1651 metų.
Tai vienas rečiausių ispanų tapybos istorijoje apnuoginto moteriško kūno vaizdavimas. Vyrauja ryškios spalvos ir kontrastų žaismas. Venera nusukus nugarą, stebina kūno formų tobulumas ir gyvumas. Dailininkas sugebėjo subtiliai atspindėti erotiškumą ir tyrumą. Veidrodyje, prilaikomame Amūro, atsispindi tik Veneros veidas, nėra net užuominos į gašlumą, tik jaunos, nuostabios moters tyras veidas. Jos poza dvelkia gyvybe, ramybe, tuo pat metu
primena meilės aromatą. Labai įspūdingai atrodo priešingų spalvų – žalios ir raudonos – derinys, meistriškai ištapytos draperijos sudaro tiesiog fotografinį vaizdą. Kūnai taip pat pavaizduoti tobulai, krupščiai išdailinta kiekviena duobutė, venerai, žinoma skirta kur kas daugiau demesio, nei antraplaniam Amūrui, tačiau ir jis yra gana tikroviškas. Šiek tiek kelia abejonių Amūro kairė koja, atrodanti disproporciška kūnui, tačiau tai ne kiek negadina paveikslo visumos. Amūras puoštas rožinėmis juostomis, vaikiško veido, kelia teigiamas emocijas. Tai nekaltas žaidimas tarp erotikos ir šventumo. Meilės deivė mergaitės veidu, kaip nekaltybės simbolis, buvo gana drastiškas iššūkis inkvizicijos režimui.