Friedrich nietzsche tragedijos gimimas
5 (100%) 1 vote

Friedrich nietzsche tragedijos gimimas

Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VII a. pr. Kr. pradžioje. Senovės graikai padarė nepaprastai didelę įtaką visai Vakarų civilizacijai ir mūsų pasaulio sampratai. Jie laisvai samprotavo apie pasaulį, ir šių svarstymų nevaržė jokios religinės dogmos. Jų pačių religija, ta gausybė žmogaus pavidalo dievų, nedaug tebuvo susijusi su šitomis spekuliacijomis apie Visatą. Graikai sukūrė didžią literatūrą, jiems priklauso garsiosios Aishilo, Sofoklio, Euripido tragedijos.

Fridrichas Nyčė gyveno antrojoje XIX a. pusėje. Tuo laikotarpiu neregėtai iškilo ir sustiprėjo Vokietijos valstybė. Vokiečiai ypač didžiavosi savo universitetų kultūrine pažanga. Nyčė labai kritiškai vertino šią “kultūrą”. Jo įsitikinimu, tiek daug laimėjusi Vokietija neteko svarbiausio dalyko. Šalis prarado sielą, žmones užvaldė pasitenkinimas savimi, sukūrusi materialinę gerovę Vokietija užmiršo dvasią. Kultūra smuko. Nyčė laikė save pranašu, jautė turįs misiją – pažadinti savo kartą, atverti jai akis ir parodyti, kokioms netikroms vertybėms ji tarnauja.

Nyčė manė, kad jo laikų kultūros nuosmūkį sąlygojo destruktyvių, gyvenimą griaunančių jėgų pergalė: patologija sunaikino sveikuosius pradus, moteriškumas įveikė vyriškumą. Pirmojoje jo knygoje pateikiama nepaprastai originali graikų tragedijos analizė. Kalbama apie apoloniškosios ir dionisiškosios kultūros santykį.

Šiame veikale F. Nyčė kaip niekur kitur į pirmą vietą iškėlė meną, laikydamas jį svarbiausia žmogaus metafizine veikla. Tai reikštų, kad “pasaulio egzistavimas gali būti pateisinamas tik kaip estetinis fenomenas”. Šį požiūrį jis įvardijo “artistinės metafizikos” terminu, kuris yra tiesiogiai susijęs A. Šopenhauerio filosofijos įtaka. Ta įtaka buvo tokia stipri, kad Nyčė į “Tragedijos gimimą” nė kiek nekeisdamas įtraukė jo valios metafizikos ir meno ( ypač muzikos ) sampratas ( A. Mickevičiaus cit. ).

F. Nyčė patyrė ne tik Šopenhauerio, bet ir R. Vagnerio įtaką. Jo dramose jaunasis Nyčė įžvelgė ne tik graikų tragiškosios pasaulėjautos atgaivinimo, bet ir naują visos vokiečių kultūros atgimimo galimybę. Darydamas užuominą į Vagnerio operą “Zygfrydas”, kur paukštis rodo kelią pas miegančią Brunhildą, Nyčė teigia: “Na, o jeigu vokietis imtų droviai dairytis vado, gebėsiančio jį gražinti į seniai prarastą tėvynę <…>, tai tegu įsiklauso į aistringai viliojantį kvietimą dionisiškojo paukščio, kuris plasnoja priešais jį, rodydamas kurion pusėn eiti”. Tokiu būdu Nyčės pagalba Vagneris turėjo tapti nauju, tragiškojo mito pavidalu atgimsiančios ir į dionisiškumą orientuotos vokiečių kultūros prototipu ( gal todėl 1872 m. išleistą “Tragedijos gimimą” R. Vagneris sutiko su didžiausiu susižavėjimu ).

Pagrindinis tikslas, kurį pats sau iškėlė F. Nyčė – “nustatyti, kas yra dionisiškasis – apoloniškasis genijus ir kokia jo meninė kūryba”. Savo svarstymais jis nori prisiliesti prie tragiškosios pasaulėžiūros ištakų, todėl “keliauja pas graikus, nes kaip tik tenai, Nyčės manymu, esama didžiulės kilmės ir tikslų priešpriešos tarp plastinio vaizduojamojo, apoloniškojo, ir neplastinio muzikos – Dioniso meno”. Dionisiškasis pradas yra kūribingas, dinamiškas, gaivališkas, pasireiškiantis vitališku laukiniu elgesiu. Apoloniškasis – santūrus, saikingas, siekiąs harmonijos. Šios dvi skirtingos tendencijos eina šalia viena kitos, dažnai nesutardamos ir kartu viena kitai žadinančios naujus kūrybinius impulsus, kol ”pagaliau stebuklingu helėnų valios aktu jos pasirodo suporuotos ir <…> pagimdo tiek pat dionisišką, kiek ir apolonišką meno kūrinį – atiškąją tragediją”.

“Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“. Muzika ir tragedija? Graikai ir tragedijos muzika? Graikai ir pesimizmo poetinė kūryba? Negana to – menas? Vienas iš esminių neaiškumų yra graikų santykis su skausmu. Ar graikų grožio , švenčių, ir kt. troškimas iš tikro nėra atsiradęs iš trūkumo, stokos ir skausmo? Kyla klausimas, “ kur glūdi šaknys priešingo troškimo to kas šlykštu; iš kur tad senųjų helėnų gerasis tvirtasis polinkis į pesimizmą, į tragiškuosius mitus, į vaizdus viso to, kas būties gelmėje yra baisaus, pikto <…> – iš kur tuomet turėjo rastis tragedija?” “Kokią turi reikšmę ta beprotybė, iš kurios išaugo tiek tragiškasis, tiek komiškasis menas – dionisiškoji beprotybė? Ar gali būti, kad toji beprotybė yra kultūros išsigimimo, žlugimo simptomas? ”Tokie ir panašūs klausimai privertė jaunąjį Nyčę imtis “Tragedijo gimimo iš muzikos dvasios”.

Nyčės įsitikinimu estetikos mokslui būtų labai svarbu ir labai naudinga ne tik suvokti, bet ir tiesiogiai įsitikinti, jog meno raida ir plėtotė susijusi su apoloniškojo ir dionisiškojo pradų dualizmu, panašiai, kaip gimimas priklauso nuo dviejų lyčių kovos ir tik periodiškų susitaikymų.

Šie terminai ateina iš graikų kultūros, patys graikai savo mokymuose apie meną aiškina savo dievų pasaulio paveikslais. Su jų abiejomis meno dievybėmis, Apolonu ir Dionisu, siejasi graikų požiūris, kad graikų pasaulyje esama kilmės ir tikslų priešpriešos tarp šių dviejų dievybių.

Kad suvokti šių dviejų pradų skirtumus ir priešiškumą, Nyčė siūlo
įsivaizduoti du menų pasaulius – sapnų ir svaigulio. Kad ir kokia tikroviška būtų sapnų pasaulio tikrovė, tačiau suvokiame, kad esama tik regimybės. Menui jautrus žmogus santykiauja su sapnų tikrove, stebi ją, pats dalyvauja tose scenose. Nyčė tai vadina faktais, kurie “aiškiai rodo, jog mūsų vidinė esmė su dideliu pasitenkinimu pasineria į sapnų pasaulį”. Šią sapnų būtinybę graikai išreiškė savo Apolonu, valdančiu vidinio fantazijos pasaulio regimybę. Apolonas santūrus, saikingas, jam svarbu individo ribų išlaikymas, saikas ir to saiko laikymasis. Kaip tik dėl tokio individo reikšmės išlaikymo apoloniškasis pradas, kaip vėliau parodo Nyčė, negalėjo būti atiškosios tragedijos pagrindu. “Jo akis, kaip dera pagal kilmę, turi būti “sauliška”, net ir tada, kai jis pyksta ir rodo nepasitenkinimą”. Metafizine, Šopenhauerio prasme “apoloniškumas” – tai individualizacijos principą įkūnijanti pasaulio suvokimo sąmonė. Ji yra imperatyvi, nes jai galioja tik vienas įstatymas – individas, jo ribų išlaikymas, saikas. Kada peržengiamos sapno regimybės ribos, sapnas įgauna šiurkščių tikrovės bruožų, žmogus nusivilia tokio pažinimo forma ir įgauna progą pažvelgti į dionisiškojo prado esmę. Nyčė tą pradą lygina su svaiguliu arba gėrimu, kurį himnuose taip šlovina visi primityvūs žmonės. Viduramžiais tos pačios dionisiškos jėgos veikiami bastėsi dideli būriai šokančių ir dainuojančių žmonių. Šituose Šv. Jono ir Šv. Vito šokėjuose atpažįstami graikų dionisijų chorai, gamta švenčia susitaikymo su žmogumi šventę.

Taip “Tragedijos gimime” aiškinami apoloniškasis ir dionisiškasis pradai – meninės jėgos, prasiveržiančios iš gamtos nesikišant žmogui menininkui, nes jis pats tampa meno kūriniu. “Žmogus jau nebe menininkas, nes jis pats tampa meno kūriniu: čia išsiskleidžia visos gamtos meninė jėga, didžiausia pasaulio palaima.”

Visuose senojo pasaulio kraštuose galima įžvelgti esant buvus dionisiškų švenčių. Tačiau pagrindinę visų tokio pobūdžio švenčių dalį sudarydavo netramdomas lytinis palaidumas, griaunantis kiekvienos šeimos gyvenimą. Dažniausia tai pavasario, gamtos atgimimo šventės. Dionisiškose graikų orgijose galima įžvelgti pasaulio atgimimo, apsivalymo dienų prasmę. Nyčė manė, kad tik Graikijoje gamta pasiekia savo aukščiausia meninį džiaugsmą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1198 žodžiai iš 3857 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.