Iuolaikinės moralės principai
5 (100%) 1 vote

Iuolaikinės moralės principai

ĮVADAS

Kas yra moralė? Išvertus iš lotyniško žodžio „moralis“ – tai dorovė, žmonių elgesi reguliuojančios normos,principai, viena visuomeninės sąmonės formų. Jei bandyčiau parašyti jos apibrėžimą, jis skambėtų maždaug taip: moralė yra žmonių tarpusavio santykius reglamentuojančių elgesio normų sistema. Skamba labai sausai. Aš manau, kad moralė yra kiekvieno žmogaus viduje. Mano požiūris į kitus žmones parodo mano žmogiškumą. Aš į kitą žmogų žvelgsiu kaip į daiktą tik tada, jei užmiršiu jo, o drauge ir savo orumą , nepripažinsiu jo ir savo panašumo į Dievo paveikslą. Taigi kitas žmogus, požiūris į jį, yra mano kaip žmogaus matas. Moralė, kuri kyla iš tokio požiūrio į kitą, išsaugo tiesą apie žmogų ir jo orumą. Moralę galima tapatinti su Biblijos įsakymu: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Tik save priimantis ir mylintis žmogus mylės kitą su jo silpnybėm. Tokia būtų žmogiška patirtis ir meilė, kuri tikrai neatkartos Dievo, ateinančio į mąstymą. Mano artimas, kaip ir kiekvienas žmogus turi kūną, sielą ir dvasią, bet anaiptol jis nėra toks kaip aš. Dievas kuria tik „vienetinius egzempliorius“. Kiekvienas yra vienintelis ir nepakartojamas. Nelengva filosofiškai išdėstyti tai, kas išoriškai atrodo labai aišku. Juk tereikia su kitais žmonėmis elgtis taip, kaip norėtum, kad jie su tavimi elgtųsi. I. Kantas išdėstė moralės koncepciją, kad kiekvienas individualiai gali susikurti moralines taisykles, tačiau vėliau jis skatino pripažinti žmogiškumą, į asmenybės individualumą. Aristotelis nagrinėjo gėrio sampratą kaip siekiamybę, atėjusią iš Dievo, tačiau neužsiminė apie blogį, lyg jo nebūtų. Tomas Akvinietis dėstė, kad sprendimui vien proto neužtenka, dar reikalinga valia, kad pasirinkimas būtų teisingas. Kitaip sakant žmogus turi norėti daryti gėrį. Nuo netinkamų sprendimų mus sulaiko sąžinė, kuri liudija, sulaiko, skatina, kaltina, kankina ir prikaišioja. Žmogaus asmenybę tobulina jo dorybės: išmintis, kilnumas, teisingumas, tvirtumas, santūrumas. Žmogaus valios gerumas priklauso nuo Dievo. Jei žmonės laikytųsi Dekalogo, pasaulis būtų tobulas.

Vydūnas apibūdina žmogų kaip „aukščiausią ir tobuliausią regimo pasaulio gyvį“, kartu pažymi, jog tasai „tobulumas nesiranda pavidale ir toje gyvybėje, neigi jo sąmonėje“, t.y. jog žmogaus esmės nėra jo kūne. Toji esmė glūdi dvasinėje būtyje. Žmoguje, anot Vydūno, telpa visa visata: „Mes esame pasaulio dalelė, o vėl visas pasaulis yra mumyse“ (2, 137). „Žmogaus asmuo yra sudėtas dalykas. Jame randasi visi tie gyvenimo skyriai, kurie šiuomi dabar ir pasaulyje“ (1, 259). Žmogumi kartu esanti pasiekta dabartinė aukščiausia pakopa – per jį, jo savimonę, dvasingumą absoliutas yra suvokęs save patį. Žmogus, sąmoningai siekia dvasinio šviesumo, žino kaip jo siekti ir įgauna galią jį pasiekti yra absoliutan beveik sugrįžusi jo dalelė. Tas grįžimas yra viso gamtos vyksmo tikslas. Remdamasis ne tik indiškaisiais šaltiniais, bet ir vieno iš savo betarpiškų mokytojų pagrindinio imanentinės filosofijos atstovo V.Šupės mintimis, Vydūnas tvirtina: „Taip matyti, jog gamta, ką steigiasi apsireikšti, ant aukštesnio laipsnio sąmone, galutinai nori apsireikšti išmanymu, sąžine, išmintimi. Tad pasirodo todėl viso pasaulio gyvenimo tikslu“ (1, 56). Tuo tarpu žmogui gamtiškąją savo dalį reikia valdyti pačiam, tapti jos šeimininku, o ne vergu. Čia esanti jo visokeriopo, ypač dorovinio, tobulėjimo prasmė. O šį tobulėjimą mūsų mąstytojas susieja su pasaulio tobulėjimu, t.y. jo dvasine evoliucija. Sfera, kuria į tą evoliuciją įsijungia žmonija, Vydūno yra traktuojama kaip kultūros sfera. Vydūnas į pirmą planą iškėlė žmogaus dvasinį tobulumą ir tvirtumą.

ŠIUOLAIKINĖS MORALĖS PRINCIPAI

Dabartinė, viešpataujanti, moralė remiasi trimis pagrindinėmis prielaidomis:

1) lygybės prielaida: visi yra lygūs, visų teisės ir pareigos yra vienodos;

2) laisvės prielaida: kiekvienas privalo būti laisvas ir nevaržyti kitų laisvės;

3) moralinės vertybės prielaida: moralinė vertybė yra besąlygiška, ir nebūtinąją pagrįsti nurodant, kad ji yra reikalinga gyvybei ar sveikatai, nes ji nėra priemonė, ji yra

galutinis tikslas.

Šitomis prielaidomis remiasi atskiri dabartinės moralės principai, pirmiausia tokie:

1) teisingumo principas: kiekvienam priklauso tokios pat teisės ir gėrybės;

2) naudingumo principas: reikia elgtis taip, kad būtų sukurta kuo daugiau gėrybių;

3) altruizmo ir artimo meilės principas: reikia galvoti ir apie kitų žmonių gerovę;

4) gailestingumo principas: darant gera kitiems, pirmenybę reikia teikti tiems, kurie reikalingi pagalbos, nelaimingi, silpni;

5) dvasinio gėrio viršenybės principas: dvasinis gėris yra aukštesnis už materialines gėrybes, ir juo reikia rūpintis pirmiausia;

6) visumos viršenybės principas: visumos gerovė yra svarbesnė už individo gerovę, ir ja reikia rūpintis labiausiai;

7) intencijos principas: esmiškiausią poelgio vertę sudaro ne jo rezultatas, o jo motyvas, ar iš tikrųjų tuo elgesiu siekiama daryti gera kitam, ar siekiama dvasinio gėrio, visumos gėrio;

8) auklėjimo principas: reikia negailėti pastangų minėtam gėriui pasiekti ir rūpinantis juo reikia auklėti save ir kitus;

9) atpildo
ir bausmės principas: už dorą elgesį būna atlyginta, jei ne šiame, tai būsimajame gyvenime; doras elgesys pats savaime jau yra atlygis, nes jis teikia vidinį pasitenkinimą, o nedoras elgesys sulaukia bausmės, ir jame pačiame jau savaime slypi bausmė tai sąžinės priekaištai.

MORALĖ PAGAL NYČĘ

Friedrichas Nietzsche (1844 – 1900) sakė, kad nėra objektyvios, visuotinai įpareigojančios moralės; kiekvieno moralė yra tokia, kokia reikalinga jo gyvenimiškiems tikslams ir kokia atitinka jo jausmus, simpatijas. Vieno moralė yra tokia, kuri jo paties akyse pateisina tai, ko jam norisi; kito tokia, kuri jam teikia taip trokštamą ramybę; dar kito tokia, kuri jam leidžia atkeršyti priešams. Žmonės gali to net nežinoti, tačiau iš tiesų jų moralės šaltiniai yra tik tokie.

Kiekvieno moralė yra tokia, kokia yra jo prigimtis. Esmiškiausiu žmonių skirtumu Nietzsche laikė tai, kad vienų prigimtis yra stipri, o kitų silpna. Dėl to skiriasi stipriųjų ir silpnųjų moralė, arba, kaip pasakytų Nietzsche, yra ponų moralė ir vergų moralė. Stipriųjų prigimčiai būdinga vertinti asmeninę garbę ir gerą vardą, ryžtingumą, tvarkingumą, veiklos patikimumą, ryžtingą savo užmojų įgyvendinimą, tokie yra esminiai jų pranašumai. Visai kitokie silpnieji; jie privalo vertinti tai, kas jiems gali padėti jų silpnume, gailestingumą, geraširdiškumą, meilę, altruizmą, saikingumą. Paties Nietzsche’s požiūris minėtoji ponų moralė visais atžvilgiais buvo visiškai priešingas tuomet vyraujančiai moralei. Pagrindinės jo prielaidos buvo tokios:

1) gyvenimo vertingumo prielaida: tik gyvenimas yra besąlygiškai vertingas, ir iš jo atsiranda visa, kas yra apskritai vertinga; 2) stipriojo laisvės prielaida: laisvas gali būti tik tas, kuris turi pakankamai jėgos užsitikrinti sau laisvę;

3) nelygybės prielaida: žmonės nėra lygūs, yra geresni ir blogesni priklausomai nuo to, kiek jie turi savyje gyvybingumo ir jėgos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1167 žodžiai iš 2322 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.