Frydrichas nyčė
5 (100%) 1 vote

Frydrichas nyčė

Frydrichas Nyčė

Vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos“ kūrėjų Frydrichas Nyčė gimė 1844 m. Rekeno bažnytkaimyje, netoli Leipcigo. Jo tėvas Karolis Nyčė buvo pastorius, motina taip pat kilusi iš pastoriaus šeimos. (Savo autobiografijoje F.Nyčė rašo, kad jo protėviai buvę lenkų dvarininkai Nickiai, kontrreformacijos laikais, kaip protestantai, persikėlę į Vokietiją). Po tėvo mirties 1849 m. motina su vaikais persikėlė į Naumburgą, čia F.Nyčė pradėjo lankyti gimnaziją. Po ketverių mokslo metų (1858 m.) jis persikėlė tęsti mokslo į krašto mokyklą Pforte. Gimnazijoje išryškėjo neeiliniai literatūriniai F.Nyčės gabumai, be to, jis gerai išmanė Bibliją (šeimoje buvo auklėjamas protestantiškojo dievobaimingumo dvasia), vokiečių muziką, puikiai grojo fortepijonu. Baigęs gimnaziją 1864 m. įstojo į Bonos universiteto Teologijos fakultetą, tačiau netrukus ėmė studijuoti klasikinę filologiją. Čia dvejus metus klausė istoriko A.Špringerio, filosofo F.V.Ričlio paskaitų. F.V.Ričliui persikėlus į Leipcigą, paskui savo mylimą mokytoją išvyko ir F.Nyčė. Leipcige jis susidomėjo A.Šopenhauerio filosofija ir ją pamėgo. 1868 m. F.Nyčė susipažino su kompozitoriumi R.Vagneriu, kuris padarė jam didžiulę įtaką. Kadangi dar būdamas Leipcigo universiteto studentu F.Nyčė parašė nemaža kvalifikuotų mokslo darbų apie Teogindą, Simonidą, Diogeną Laerietį, F.V.Ričilis pasiūlė jam klasikinės filologijos profesoriaus vietą Bazelio universitete. Išlaikęs egzaminus ir gavęs daktaro laipsnį už savo studentiškus darbus, jis persikėlė į Bazelį. Čia priėmė Šveicarijos pilietybę. Kilus Vokietijos – Prancūzijos karui, F.Nyčė išėjo į jį savanoriu, tačiau, kaip Šveicarijos pilietis, tegalėjo tarnauti tik slaugytoju. Po karo 1870 m. grįžo į Bazelį labai pablogėjusia sveikata. Nuo 1873 m. F.Nyčę pradėjo kankinti stiprūs galvos ir pilvo skausmai, ėmė ryškėti psichinės ligos simptomai. 1878 m. pasirodžius R.Vagnerio straipsniui „Publika ir orumas“, kuriame buvo skaudžiai išjuoktas F.Nyčė (neminint pavardės), nutrūko judviejų draugiški santykiai – jie tapo nesutaikomi priešai. Padažnėjus galvos skausmų priepoliams, 1879 m. F.Nyčė metė darbą Bazelio universitete, jam buvo paskirta pensija ir jis grįžo į gimtinę, daug keliavo po Italiją, Prancūziją, Vokietiją. Po vieno stipraus priepuolio 1889 m. F.Nyčė pradėjo rašinėti savo bičiuliams nesąmoningus raštelius, kuriuos pasirašydavo „Dionisu“ arba „Nukryžiuotuoju“. Tuomet jį pasiėmė globoti motina, gydė jį Jėnos psichiatrinėje klinikoje. Pasveikęs su motina grįžo į Naumburgą. Motinai mirus (1897 m.), jį globojo sesuo Elizabeta, kuri persikėlė su juo į Veimarą. Čia F.Nyčė praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Mirė 1900 m. Palaidotas Rekene, šeimos rūsyje.

F.Nyčės kūryba skirstoma į tris periodus: pirmojo periodo kūrybai būdinga vokiečių romantizmo dvasia, ji stipriai paveikta A.Šopenhauerio filosofijos ir R.Vagnerio muzikos. Svarbiausi šio periodo F.Nyčės darbai: „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ („Die Geburt der Tragödie aus dem Geist der Musik“, 1872 m.), „Nesavalaikiai samprotavimai“ („Unzeitgemässen Betrachtungen“, 1873 – 1876 m.). Antruoju kūrybos periodu F.Nyčė nutolsta nuo romantizmo, susidomi gamtotyra, darvinizmu, stengiasi paaiškinti psichologines moralinių vertybių priežastis. Šiuo metu jo darbuose pradedama vartoti svarbiausia jo filosofinės doktrinos sąvoka „valia viešpatauti“ („Wille zur Macht“. Ši sąvoka verčiama įvairiai; pavyzdžiui šiuose „Raštuose“ spausdinamo veikalo „Anapus gėrio ir blogio“ vertėjas E.Nekrašas ją verčia „galios valia“). Žymiausi šio periodo veikalai: „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ („Menschliches, Allzumenschliches“, 1878 m.), „Klajūnas ir jo šešėlis“ („Der Wanderer und sein Schatten“, 1880 m.), „Ryto aušra“ („Morgenröte“, 1881 m.), „Džiugus mokslas“ („Die fröhliche Wissenschaft“, 1882 m.). 1881 m. F.Nyčės vidaus pasaulyje įvyksta staigus lūžis, susiformuoja sava filosofinė sistema, kurioje sąvoka „valia viešpatauti“ susiejama su „amžinojo sugrįžimo“ ir antžmogio idėjomis. Svarbiausi šio paskutinio periodo veikalai: „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ („Also sprach Zarathustra“, 1883 – 1885 m.), „Anapus gėrio ir blogio“ („Janseits von Gut und Böse“, 1886 m.), „Apie moralės genealogiją“ („Zur Genealogie der Moral“, 1887 m.). 1888 m. F.Nyčė užsimoja parašyti fundamentalų keturių dalių veikalą „Visų vertybių perkainojimas“ (I. „Antikristas: Krikščionybės kritika“; II. „Laisva valia: filosofijos kaip nihilistinio sąjūdžio kritika“; III. „Imoralistas: fatališkiausio nemokšiškumo kasdieniškosios moralės kritika“; IV. „Dionisas: amžinojo sugrįžimo filosofija“). Tačiau šio sumanymo jam nebuvo lemta realizuoti – parašė tik pirmąją dalį „Antikristas“ (išleista 1895 m.). Kartu tais pačiais metais F.Nyčė parašo dar veikalus „Stabų saulėlydis“ („Götzen – Dämmerung“), „Vagnerio atvejis“ („Der Fall Wagner“) ir kaip preliudiją „Visų vertybių perkainojimui“ – „Ecce Homo“. Po F.Nyčės mirties iš likusių užrašų jo sesuo E.Ferster – Nyčė (1846 – 1935) sudarė trijų dalių veikalą „Valia viešpatauti“ („Wille zur Macht“).

Pirmą kartą lietuvių kalba leidžiama F.Nyčės veikalų rinktinė supažindina lietuvių skaitytoją su pačiais
reikšmingiausiais ir autentiškiausiais paskutiniojo šio filosofo kūrybos periodo darbais.

Frydricho Nyčės antifilosofija

Šis tekstukas – tai įžanginis skyrius iš F.Nyčės rinktinių raštų. (Teksto autorius Arvydas Šliogeris).

Dviejų paskutinių šimtmečių sandūroje niauriame Vakarų intelektualiniame horizonte patekėjo pirmo ryškumo žvaigždė. Tai buvo Frydrichas Nyčė, mąstytojas, netelpantis į jokius įprastinius kultūros ar filosofijos istoriko braižomus rėmus, neišmatuojamas akademiniais mąsteliais, lyg Protėjas mainantis kaukes, tūkstantveidis unikumas, iki pat mūsų dienų nepraradęs mįslingumo ir keisto, beveik patologinio patrauklumo. Dar ir dabar neaišku, kas gi iš tikrųjų buvo Nyčė, nors apie jį ir prirašyta kalnai knygų. Vieni jį vadina paskutiniuoju metafiziku, kiti psichologu, treti laisvuoju filosofu, ketvirti rašytoju, penkti dideliu šarlatanu, o dar kiti – papraščiausiu maniaku ar net silpnapročiu. Išaiškėjo tik vienas dalykas: Nyče arba be išlygų žavimasi, arba – taip pat be išlygų – jis atmetamas. Ir iš tikrųjų, būti objektyviam Nyčės atžvilgiu ne tik labai sunku, bet gal ir nereikia. Rašyti apie Nyčę disertaciją ar šiaip akademinį traktatą lyg ir nepadoru. Arba reikia jį garbinti, arba su juo kautis, ir kautis iki galo, be išlygų ir kompromisų. Kodėl taip? Matyt, visų pirma todėl, kad Nyčė tiek savo gyvenimu, tiek mintimi irgi ėjo iki galo ir nepripažino jokių kompromisų. Jis turėjo labai daug to, ką Sezanas vadino temperammente, jį deginte degino minties aistra, ir jo aistringa mintis visada provokavo kitą aistringą – teigiančią arba neigiančią – mintį. Nyčė buvo tipiškas, net per daug tipiškas „genijus“, atitinkantis visus romantizuoto chrestomatinio, saloninio ir net laikraštinio genialumo kanonus. Jame esama kažko, kas idealiai telpa į mūsų, televizijos imperijos žmonių, sukurto „žvaigždžių kulto“ šablonus. Kartu Nyčė buvo tamsusis genijus, žvaigždė, spinduliuojanti kruviną Marso šviesą. Kaip ir jo antipodas J.V.Gėtė, Nyčė buvo „demoniška“ natūra, o smaguriauti demonizmu yra ne tik viena didžiausių nūdienos intelektualinių paguntų, bet kartu ir papiktinimas. Prieblandos žmonėms Nyčė buvo ir liko didi pagunda, o dienos žmonėms – klasikinėms natūroms – didis papiktinimas.

Dar pasakykime, kad tam tikrai nūdienos žmonių kategorijai Nyčė yra pavojingas mąstytojas, nors kaip tik tokie žmonės jį labiausiai mėgsta ir skaito. Nyčės filosofija labai patraukli tiems, kurie nemyli šio pavojingo ir keisto pasaulio, jo bijosi ir nuo jo bėga: autsaideriams, pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, sielos ligoniams, pusmoksliams ir pusinteligenčiams, žodžiu tiems, kurių pretenzijos didelės, norai nežaboti, o galimybės menkos. Ji ypač pavojinga nesubrendusiam intelektui ir infantiliai sielai, romantikui, „jaunuoliui“, valdomam anarchisto ir maištininko instinktų, žmogui, neturinčiam aiškių gyvenimo orientyrų, neturinčiam aiškių gyvenimo orientyrų, neturinčiam šiurkščios egzistencinės patirties, žodžiu, tokiam žmogui, kurį pats Nyčė vadino „literatūrine boba“. Šis pavojus kyla iš dviejų šaltinių. Vienas šaltinis – tai Nyčės raštų kalba ir stilius. Jo raštams būdingas apgaulingas aiškumas ir gundantis paprastumas. Skaitant Nyčę, beveik visada atsiranda iliuzija, kad visa jo mintis pasirodo paviršiuje, nors niekada nėra paviršutiniška ir lėkšta. Nyčės tekstas ne tik įtaigus, bet ir agresyvus. Šiaip ar taip, jis narkotizuoja ir paralyžuoja pasipriešinimo mechanizmus. Nebrandus skaitytojas negali atsilaikyti prieš Nyčės žodžio magiją. Nyčės sakinys – tai dūris rapyra, ir visada pataikoma į skaudžiausią vietą. Stilistiniu požiūriu Nyčė yra unikalus net turtingoje vokiečių kalbos rašytinėje tradicijoje. Vokiečiai turi daugybę genialių poetų ir puikią poetinę kalbą, o štai jų prozos kalbos reikalai gerokai prastesni (žinoma, palyginti su kitomis didžiųjų kalbų tradicijomis, pvz. prancūzų). Net Gėtė buvo gana prastas beletristas; ką jau kalbėti apie „gotikinę“ vokiečių filosofinę kalbą. Kas vartė I.Kanto, G.V.F.Hėgelio ar M.Heidegerio knygas, tas žino, kokia kankynė jas skaityti. Nyčės tekstai yra aiški mintis. Jis buvo puikus ir savitas stilistas, todėl jo tekstui skaityti nereikia jokio specialaus pasirengimo ar rafinuotos kultūros. Nyčė siekė maksimalaus aiškumo ir vengė terminologinio ar kokio nors kito žargono. Vien todėl jis galėjo tapti populiariu ir masiškai skaitomu autoriumi. Turint galvoje dar Nyčės minties jėgą, psichologinį įžvalgumą ir visada intriguojančius konceptualinius siužetus, nesunku suprasti, kodėl jis tapo pusmokslių, „literatūrinių bobų“ ir nesubrendusios sielos žmonių stabu. Nyčės poveikis beveik visada destruktyvus, nes jis yra iš tų mąstytojų, kurie labai daug ir aistringai griovė, tačiau beveik nieko nepastatė. Save Nyčė mėgo vadinti antikristu, jis pabrėždavo totaliai neigiamą savo požiūrį į visą krikščioniškąją Vakarų kultūros tradiciją. Šis „anti“ yra Nyčės mąstysenos slaptažodis. Nyčę galima pavadinti antifilosofu, antimoralistu, antiracionalistu, antiidealistu ir t.t. Nors ir kaip mes jį gerbtume, turime pripažinti, kad visa jo filosofija yra savotiška antifilosofija; ir ne tik todėl, kad Nyčė kur tik galėdamas atvirai niekino
didžiuosius Vakarų mąstytojus, išskyrus Heraklitą (ir pastarąjį jis gerbė ne be didelių išlygų). Nyčės antifilosofinio nusiteikimo šaknys glūdi labai giliai. Tokį nusiteikima lėmė psichologinis Nyčės filosofavimo šaltinis. Kaip žinia, filosofijos šaltiniai aiškinami ir suprantami įvairiai. Tai ir nuostaba, ir dvejonė, ir kančia, ir meilė, ir dar šis tas. Nyčės filosofijos šaltinis visų pirma – neapykanta. Visa jo antifilosofija kilo iš neapykantos: pirmiausia iš neapykantos savo epochai, o netiesiogiai – iš neapykantos visam pasauliui. Ir nors vos ne kiekviename Nyčės raštų puslapyje įkyriai giedami ditirambai vitaliniams gaivalams, klestinčiam gyvenimui, sveikam gyvuliškumui ir kitoms „triumfuojančios valios“ grožybėms, tačiau kasdieniniam, realiam, žodžiu, gyvam gyvenimui Nyčė didelių simpatijų nejautė. Jis garbino paties susikurtą „gyvenimo“ fantomą, bet niekino paprastą ir akivaizdų „čia ir dabar“, atsiveriantį mūsų tiesioginėje patirtyje ir kasdienybės pilkumoje. Užtato jo filosofija atsiranda ne iš egzistencinės patirties, orientuotos į pačius daiktus ir daiktišką dabartį, o iš knyginės, geriausiu atveju iš estetinės patirties. Visa Nyčės antifilosofija yra filologinė; tai savotiška taikomoji filologija. Visa ji nukreipta į praeitį ir į ateitį, visa persmelkta neapykanta dabarčiai. Todėl Nyčė tarsi kybo tarp istorijos ir utopijos. Nykus „demaskuojantis“ istorizmas yra jo lemtis ir prakeikimas. Prie istorizmo prilipdoma negrabi antžmogio utopija. Žinoma, filologinė Nyčės patirtis vis dėlto buvo patirtis, o ne tik akademinis kapstymasis praeities nekropoliuose. Nyčės jokiu būdu nepavadinsi knygų žiurke. Ir vis dėlto tas filologizmas Nyčės sieloje paliko savo drumzlinus pėdsakus. Nyčei visur trūksta saiko, kuris intuityviai atsiranda tik susidūrus su pačiais daiktais, kai pajuntama, kad daiktai priešinasi, kad jie y r a, kad jie turi būti, kad žmogus yra ribota būtybė, kad „aš“ esu pasaulyje, o ne pasaulis manyje. Tik egzistencinė patirtis įdiegia mąstytojui saiko jausmą, nuosavų ir apskritai žmogaus ribų suvokimą. Atrodo Nyčė tokios patirties neturėjo. Jis buvo solipsistas iš prigimties ir pašaukimo. Jam trūko papraščiausios užuojautos metafizinei žmogaus lemčiai, jis nemokėjo nei gerbti, nei mylėti nors ir netobulo, tačiau vis dėlto mūsų globos ir rūpesčio laukiančio „šio“ pasaulio. Tik filologinis nesaikingumas ir grumtynės su literatūriniais fantomais (kurie apskritai nugalimi visai nesunkiai) galėjo subrandinti vieną beprotiškiausių Nyčės vizijų – antžmogio, t.y. žmogaus, pasiglemžusio Dievo teises ir prerogatyvas, idėją. Todėl Nyčės filosofija ir yra pavojinga nebrandžios sielos žmonėms. Toje filosofijoje labai daug „literatūros“ blogiausia šio žodžio prasme, daug literatūrinio anarchizmo ir kabinetinio heroizmo, daug revoliucijų, vykstančių tik rašalinėje, daug mūšių, kur vienintelis ginklas – plunksnakotis, o vienintelis karo laukas – popieriaus lapas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2105 žodžiai iš 6497 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.