1. Kalbos kultūros paskaita
2004 m.
1. FUNKCINIŲ KALBOS STILIŲ CHARAKTERISTIKA
2. PAGRINDINIAI PROFESINĖS KALBOS BRUOŽAI
1. Sakydami, kad kas šneka ar rašo netaisyklingai, laužo kalbos dėsnius, paprastai turime galvoje žmogų, kuris nepakankamai parmokęs bendrinės kalbos. Tačiau norėdami jos pramokti, pirmiausiai turime suprasti, kam to reikia, kada ir kur toji bendrinė kalba vartojama.
Pagrįstai klausiame – kas verčia gėdytis savo kalbos netobulumo ir ar visada to reikia, kai šnekama ne bendrine kalba? Pagaliau – kas toji bendrinė kalba, kokios jos vartojimo sritys ir ribos? Taigi keletas pasvarstymų ta tema.
Kalbos apraiškos
Žmonių bendruomenė, siejama tautinio pagrindo (taigi vadinama tauta), turi ir savo tautinę (gimtąją) kalbą. Kartu kiekviena tokia visuomenė pagal įvairius požymius (teritorinį, socialinį, profesinį, religinį ir pan. Bendrumą) yra susiklaldžiusi į įvairias grupes, sluoksnius. Kalba neatsiejama nuo tų, kurie ją vartoja, taigi turi atitikti kiekvieno sluoksnio poreikius. Vadinasi, negali būti iliuzijų, kad tokios visuomenės kalba bus nedalijamas darinys.
Tautos kalbą sudaro įvairios jos apraiškos. Daugelis kalbotyros specialistų paprastai pirmiausiai skiria bendrinę kalbą ir tarmes; be to, nurodoma esant visokių kitokių darinių (pavyzdžiui, pusiau tarminė kalba – tarpinė tarp bendrinės ir tarminės, specialioji, arba profesinė, kalba, žargonas ir kt.). Lietuvių kalba taip pat nėra vienalytė. Tačiau daugelis minėtųjų kalbos apraiškų iki šiol mūsų kalbos mokslo nėra kaip reikiant ištirtos ir nė tikslių savo pavadinimų neturi.
Bendrinės kalbos ypatumai ir vartojimo sritys
Galime teigti, jog bendrinė kalba – tai žmonių bendravimo, kultūros priemonė. Ji ne tik vienija tautą, bet ir atstovauja tautai pasaulyje: pavyzdžiui užsieniečiai mokosi ne bet kokios, o bendrinės kalbos. Iš tiesų bk, palyginti su kitomis tautos kalbos apraiškomis, yra, galima sakyti, universali, nes vartojama labai įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, atlieka daug funkcijų, yra ryškiai stilistiškai susiskaldžiusi.
Taigi svarbiausias ypatumas, skiriantis bk nuo kitų tautos kalbos apraiškų, ir yra sąmoninga raiškos priemonių atranka, palaikymas, ugdymas ir puoselėjimas.
Aptarnaudama visas žmogaus veiklos sritis, kalba negali daugiau ar mažiau nesiskirti savo viduje: juk nelygu, kokiomis aplinkybėmis ji funkcionuoja ir kuriomis priemonėmis turi aptarnauti. Todėl dažnai tas pats žodis, forma, konstrukcija vienur esti visiškai “nepastebimi”, o kitur suvokiami kaip ne savo vietoje. Mat jie turi savo stilių: esti logiškai dalykiški, akademiški, iškilmingi, patetiški, kanceliariški, buitiški, žemiški.
Žodžio vartojimo sfera bei funkcija – štai du kriterijai, pagal kuriuos bendratautinėje kalboje skiriamos tam tikros sistemos – stiliai.
Pavyzdžiui, palyginę kelių skirtingų stilių autorių kalbą apie tą patį dalyką, matytume, kaip skiriasi jų santykis su tuo, kas aprašoma, skiriasi išraiškos priemonių atranka, jų vartosena. Palyginkime, pavyzdžiui 3 autorių pasakymus apie marą:
1) Maras tai ypač pavojinga zoonozė. Ji dažniausiai žmonėms pasireiškia limfmazgių nekroze ir pan. (Infekcinės ligos);
2) Maras, ta juodoji mirtis, nusinešusi ketvirtadalį Europos gyventojų gyvubių, šiuo metu gresia Pietryčių Azijai (Iš laikraščių)
3) …Ir štai grovo Stolbekio dvare tai įvyko pirmiausia…..(I. Simonaitytė).
Tokių sistemų arba bk vartojimo sričių, arba stilių skiriama įvairių, kartais pernelyg susismulkinama. Apytikriai ir apibendrintai galima butų nurodyti šias svarbiausias, atitinkanačias pagrindines visuomeninės veiklos formas: viešoji informacija ir publicistika, mokslinė ir mokomoji veikla, administraciniai santykiai, taip pat iš dalies meninė, religinė, ūkinė veikla bei kasdienis viešasis neutralusis bendravimas. Tokie minėtieji stiliai savo rėžtu gali būti skaidomi į postilius: meninis – į romano, apsakymo, eilėraščio, administracinis – į protokolų, nutarimų, sprendimų, apskritai įstaigų raštų. Visi šie postiliai turės savo specifinių ypatybių. Tačiau visiems bus kažkas bendra – tai, kas būdinga ir romanui, ir apsakymui, ir dramos kūriniui, ir t.t., arba tai, kas būdinga ir protokolui, ir sutarčiai, ir nutarimui. Remdamiesi šiui bendrumu, galime kalbėti apie vieną ar kitą funkcinį stilių platesne prasme.
Taigi funkcinis stilius – tai tam tikra istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, turinti tam tikrų savitų leksinių ir gramatinių išraiškos priemonių forndą, savitų jų vartojimo ypatybių.
Visų lengviausiai stilių apčiuopiame iš žodyno bei žodžių vartojimo būdo: funkciniai stiliai pirmiausiai skiriasi ypatingesnėmis žodžių, be kurių neįmanoma išsiversti toje bendravimo sferoje, atsargomis ir jų, tų žodžių, vartojimo ypatybėmis.
Vartodami kalbą vienoje ar kitoje bendravimo sferoje, mes sąmoningai ar nesąmoningai paklūstame tam tikroms normoms: žodžių atrankos, jų vartosenos, sakinių sudarymo ir kt.
Trumpai aptarkime funkcinius stilius.