Įvadas Referatui tema „G.Ostermejerio, K.Milkaus veikalų specifika“ medžiagą sėmiausi iš J.Girdzijausko knygos „Lietuvių poetikos pradmenys“.Čia pateiktos G.Ostermejerio ir K.Milkaus poetikos, kur smulkiai bei detaliai mėginama nagrinėti svarbiausi lietuvių poetikos bruožai.
Pateiktose poetikose yra labai daug pavyzdžių, kurių pagalba G.Ostermejeris ir K.Milkus bando aiškintis kokios klaidos yra daromos verčiant giesmes iš įvairių kalbų ( dažniausiai vokiečių kalbos ) į lietuvių kalbą.
Darbe didelis dėmesys atkreipiamas į eilėdaros problematiką. Į atskirus skyrelius suskirsčiau rimą, skandavimą, metrą bei išraišką, kiekviename iš jų pateikdama G.Ostermejerio ir K.Milkaus požiūrius bei nuomones apie šiuos eilėdaros komponentus.
Atskirai dar kreipiau dėmesį į vertimus bei į klaidas, kurios yra daromos verčiant giesmes. Čia pateikti G.Ostermejerio ir K.Milkaus pasiūlymai, kaip galima tų klaidų išvengti ir giesmę išversti taip, kad ji atitiktų kiekvieno tuometinio lietuvio dvasią.
G.Ostermejerio ir K.Milkaus veikaluose smulkiai bei detaliai nagrinėjama poetika bei svarbiausi jos bruožai. Jie au atskirai pažymi lietuvių poezijos dalykus, nes joje yra kai kas savita. Čia kalbama tiktai apie rimuotą poeziją, ypač apie bažnytines giesmes. Atskirai galima išskirti keletą skyrelių bei apibūdinti ką atskirai G.Ostermejeris ir K.Milkus rašo apie rimą, skandavimą, metrą bei išraišką.
Rimas.
G.Ostermejeris pabrėžia, kad rimai, kaip ir vokiečių poezijoje būna vyriški ( vienskiemeniai ) ir moteriški (dviskiemeniai). Abiejais atvejais lemiamas dalykas yra garsai. Pavyzdžiui, rimai „didei“ ir „darai“ yra grynai vyriški, o „džiaugsmas“ ir „kauksmas“ – grynai moteriški rimai. Nesvarbu, kad jų raidės yra skirtingos. Pirmosios raidės, kuriomis prasideda rimas, neturi būti abiejuose žodžiuose tokios pat. Išimtis būna , kai prieš priebalsį, kuriuo prasideda rimas, yra kitas priebalsis, tariamas drauge su pirmuoju.
G.Ostermejeris teigia, kad daugybės žodžių vienas ar du paskutiniai skiemenys garsiniu atžvilgiu yra tokie patys. Tam padeda sinonimų gausumas. Dažnas atvejis, kai vokiečių žodis turi daug atitikmenų lietuvių kalboje ; tuomet kai vienas žodis netinkamas verčiant tekstą, jo vietoje patalpinamas kitas.
K.Milkus taip pat kalba apie dvejopus rimus lietuvių kalboje ( vyriški ir moteriški ). Pamini, kad vyriškas rimas yra vienskiemenis : „davei“ – „pelnei“; o moteriškas – dviskiemenis : „kentėjai“ – „norėjai“. K.Milkui tikslūs rimai yra patys maloniausi klausytis. Bet be jū jis pamini ir netikslius rimus ( negryni ). Juos suskirsto į tam tikras grupeles :
1. Kai prieš rimuojamus garsus esti tas pats priebalsis ;
2. Kai rimas baigiasi ne tuo pačiu priebalsiu ar balsiu, arba kai galūnės visai neatitinka ( „sveika“ – „laika“ ) ;
K.Milkus kur kas smulkiau kalba apie rimą, nei G.Ostermejeris. Jis rašo : „Prieš rimą esantis priebalsis neturi būti abiejuose rimuojamuose žodžiuose tas pats. Taigi negalima rimuoti : „gerą“ ir „pasigeria“ <…> Tačiau rimas būna taisyklingas , kai priešais rimuojamą balsį viename žodyje eina du priebalsiai, o kitame – vienas, tas pats, kuris ir pirmajame žodyje yra prieš balsį ( „loti“ ir „kloti“ ).“ ( Girdzijauskas J. „Lietuvių poetikos pradmenys“, V.1985 , p 220 )
K.Milkus pabrėžia, kad lengviausia rimuoti yra tam, kuris moka lietuvių kalbą. Poetinį talentą čia gali pažadinti ir giesmių bei eilėraščių skaitymas.
Skandavimas.
G.Ostermejerio teigimu – tai sunkiausias dalykas lietuvių poezijoje, nes ligi to laiko niekam nebuvo pavykę jį visiškai išlaikyti. Jo nuomone, daug vargo būna su ilgais žodžiais, kuriuose kirtis yra ketvirtame, penktame ar net šeštame skiemenyje nuo galo. Bažnytinės giesmės eiliuojamos jambais ir trochėjais, taigi visi tokie ilgesnieji žodžiai reikalauja būti suskaldyti, tačiau tuomet kirtis ne visuomet krinta ten, kur jis turėtų būti. Ta pati problema pasitaiko ir su trumpesniais žodžiais. Taigi, kas gali padėti išspręsti šią problemą ? G.Ostermejeris pateikia keletą savo variantų, kurių dėka galima išvengti tokių klaidų.
Visų pirma, G.Ostermejeris pasiūlo tokį variantą , kaip žodžių tvarkos pakeitimas.Pavyzdžiui, sakinyje „juo ilgiaus aš keliauju“ įvardį „aš“ reiktų atkelti į priekį, tuomet sakinys skambėtų sklandžiau. Antra, skandavimą palengvina ir sinonimai. Kuomet jais keičiami pernelyg grūbūs žodžiai. G.Ostermejeris dar pamini ir tai, kad :