Gamyba ir marketingas
5 (100%) 1 vote

Gamyba ir marketingas



Gamyba

ir

Marketingas

Atliko:

Priėmė:

Kėdainiai

1998

Turinys

Gamyba 1psl.

Žemė 2psl.

Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis 2psl.

Darbas 3psl.

Kapitalas 3psl.

Marketingas 4psl.

Rinka 4psl.

Vertė 6psl.

Kaina 7psl.

Lengvatinių kainų formavimas 10psl.

Reklama 11psl.Nė akimirkai nenutraukdama savo pastangų tenkinti mūsų poreikius, ūkinė visuomenė užsiima tuo, kad daro prieinamus ir perdirba į tinkamas vartoti formas gamtos išteklius. Apdirbama žemė, auginami gyvuliai, kasamos anglys, geležis paverčiama laivais ir mašinomis ir dar kuriama “tūkstantis ir vienas” daiktas, kad kiekvienas iš mūsų, kas gali užsimokėti, galėtų gauti reikiamų prekių ir paslaugų.

Visa ši veikla, kurios tikslas yra patenkinti žmonių poreikius, sudaro GAMYBĄ, o jos rezultatas yra pasiūla, susidedanti iš: a)vartojimo reikmenų ir įvairių asmeninių paslaugų, kurios tiesiogiai patenkina poreikius, bei b)gamybos priemonių ir komercinių paslaugų, kurios netiesiogiai patenkina žmonių poreikius.

Kadangi gamyba reikalinga tam, kad būtų tenkinami poreikiai, tai iš čia išeina, jog ji kuria naudingumą. Naudingumas – sugebėjimas ar savybė patenkinti poreikius. Žmogus negali sukurti medžiagos, bet jis gali keisti jos formą arba būseną suteikdamas jai didesnį naudingumą; arba jis gali ją perkelti iš vienos vietos į kitą, kur ji bus labiau naudinga; arba jis gali padaryti ją prieinamą tuo metu, kai ji labiausiai reikalinga.

Žmonės, teikiantys paslaugas, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai tenkina mūsų poreikius, yra ekonomine prasme tokie patys gamintojai kaip ir tie, kurie gamina materialines gėrybes. Paslaugos yra esminė šiuolaikinės ekonominės sistemos dalis; be jų ši sistema taip sėkmingai ir efektingai funkcionuoti negalėtų.

Jei ištirsime visus veiksnius, įtraukiamus į bet kurio produkto gamybą, tai įsitikinsime, kad jie gali būti skirstomi į tris grupes, ekonomistų vadinamas gamybos veiksniais: žemę, darbą ir kapitalą. Nesudėtinga gamyba vyksta naudojant tik du iš trijų veiksnių – žemę ir darbą; esant sudėtingai gamybai naudojami visi trys veiksniai ir dar koordinuojantis veiksnys, kuris paleidžia veikti tuos tris veiksnius, kontroliuoja ir reguliuoja juos bei garantuoja jų efektyvų ir pelningą veikimą. Šis veiksnys yra verslumas, arba iniciatyva.

Ekonomistai naudoja sąvoką “žemė” nusakyti ne tik pačiai žemei, kaip vietai namui ar fabrikui pastatyti, bet apibūdinti viską kad yra gamtos duota, t.y. visus gamtos išteklius – natūraliąsias dirvos savybes, mineralines iškasenas, augaliją, žuvis,gyvūniją, saulės šviesą, vėją, vandenis. Visa tai, kas reikalinga mūsų reikmėms patenkinti, galiausiai priklauso nuo gamtos, nors, kol mes pasinaudojame jos dosnumu, paprastai turime dar įvairiai jai pagelbėti.

Turtingas neliestas dirvožemis iš pradžių duoda gausų derlių dedant labai mažai pastangų. Jis gali būti įdirbamas santykinai mažomis darbo ir išlaidų sąnaudomis ir teiks daug maisto produktų. Tačiau gamtos dosnumas nėra beribis. Peržengus tam tikrą ribą, gamta tampa šykšti, išgauti tada jos turtus darosi vis sudėtingiau ir brangiau. Po kiek laiko nesunku pastebėti, kad tokios pačios darbo ir pinigų išlaidos duoda mažėjantį rezultatą. Nuolat kartojamas to paties žemės ploto tręšimas duoda mažėjantį rezultatą. Taip pat bus ir tada, kai vis daugiau ir daugiau žmonių ims dirbti tame pačiame ūkyje.

Ši gamtos ypatybė išreiškiama vienu iš svarbiausių ekonomikos teorijos dėsnių – mažėjančio rezultatyvumo dėsniu. Žemės naudojimą apibūdinantis dėsnis teigia, kad žemei dirbti panaudoto kapitalo ir darbo prieaugis lemia apibendrintai nusakant, ne proporcingą, o mažesnį gaunamos produkcijos prieaugį.

Nors mažėjančio rezultatyvumo dėsnis veikia pirminėse žemės ūkio, žvejybos bei gavybinės pramonės šakų stadijose, jis galiausiai turi veikti ir visose kitose šakose. Apdirbamojoje pramonėje mažėjančio rezultatyvumo dėsnio veikimas gali būti kažkuriam laikui atidėtas panaudojant naujus žmonių sugebėjimus bei jų išradingumą, bet ir čia gamta bei žmogus galop sulėtins rezultatų didėjimo tempą. Būdamas visuotinis, šis dėsnis skelbia, kad, kai kintantis gamybos veiksnys sąveikauja su nekintančiu, iš pradžių rezultatas didėja sparčiau negu papildomos kintančio veiksnio sąnaudos, bet vėliau pasiekiamas taškas, kada rezultatas didėja lėčiau už sąnaudas.

Darbas – tai visos fizinės ir protinės pastangos, daromos dėl atlyginimo. Pastangos, kurias daro profesionalus futbolininkas, yra darbas, nes jis tai atlieka už atlyginimą. Tuo tarpu futbolininko mėgėjo pastangos, net jei jos būtų didesnės negu profesionalo triūsas, ekonomine prasme nėra darbas. Pastangos gali būti visiškai vienodai naudingos, bet triūsai ir patarnavimai, teikiami iš meilės ar dėl potraukio, nepakliūna į ekonomikos mokslo tyrimus. Ekonomistai domisi tik viena darbo rūšimi – darbu, kuris yra atlyginamas, ir to atlyginimo dydis gali būti išreikštas pinigais.

Darbas kuria prekes arba paslaugas. Vienu metu tiktai darbas, sunaudotas prekėms pagaminti, buvo laikomas gamybiniu, o darbas, kuriuo buvo teikiamos paslaugos, buvo traktuotas kaip negamybinis.

Šiandien ekonomistai taip neskirsto. Ūkininko, transporto darbuotojo,
audėjos, valdininko, bankininko ir medicinos sesers paslaugas jie laiko vienodai gamybinėmis, kadangi jų paslaugos turi vertę, ir ta vertė gali būti išreiškiama pinigais.

“Kapitalo” sąvoka apibūdinami visi gamyboje naudojami materialiniai ištekliai, išskyrus žemę ir darbą. Kapitalas yra žmogaus sukurtas gamybos veiksnys.

Kapitalas iš esmės apima visas “gamybos priemones”: įrengimus, mašinas, įrankius, medžiagas, kurie yra tiesiogiai naudojami gamyboje, lygiai kaip ir geležinkelius, kanalus, dokus ir kelius, kurie sudaro pastovųjį tautos kapitalą.

Praeityje sukauptas kapitalas yra naudojamas finansuoti gamybą ateičiai. Tėra vienas būdas sukaupti kapitalą – taupyti dalį pagamintos produkcijos, t.y. atidėti būsimam naudojimui dalį to, ką mes šiandien gaminame.

Vadinasi, kapitalo kaupimas priklauso nuo darbo ir taupymo. Šiais laikais taupomi pinigai; žmonės, turintys daugiau pajamų ir nelinkę visas jas išleisti einamojo vartojimo prekėms įsigyti, patys naudoja arba skolina kitiems dalį pajamų gamybos priemonėms kurti. Apskritai pinigai investuojami į pajus ar akcijas arba dedami į banką, kur jie galop virsta tokiomis gamybos priemonėmis kaip mašinos, įrengimai, fabrikai, geležinkeliai, medžiagos.

Gamyba nėra baigta, kol pagaminta prekė nepasiekia vartotojo rankų. Procesas, kuriuo tai atliekama, vadinamas MARKETINGU. Jis sudaro svarbų gamybos organizavimo momentą.

Žodis “rinka” savo kilme reiškia vietą, kurioje prekės būdavo perkamos ir parduodamos. Šiandien sąvoka “rinka” turi daug platesnę, dažnai globalinę reikšmę. Ji apibūdina ne kokią nors vietovę, kur perkamos ir parduodamos prekės, bet greičiau sąlygų kompleksą, kuris leidžia prekės pirkėjams ir pardavėjams susisiekti vienas su kitu ir sukelia konkurenciją tarp pirkėjų, viena vertus, ir tarp pardavėjų, kita vertus.

Visa, kas reikalinga rinkai susidaryti, yra prekė, kuri galėtų būti perkama ir parduodama, keletas žmonių, norinčių ją pirkti, ir dar keletas, pageidaujančių ją parduoti. Pirkėjai ir pardavėjai gali bendrauti tiesiog žodžiu arba laiškais, telefonu, telegrafu, per radiją. Būdas ir vieta neturi reikšmės, jei tarp žmonių rinkoje jau susidarė kontaktas, pakankamas rastis konkurencijai perkant arba parduodant. Tobuloje rinkoje konkurencija yra visiškai laisva, ryšiai greiti ir lengvi bei daug pirkėjų ir pardavėjų.

Plati rinka būdinga prekėms, kurios turi visuotinę paklausą, patvarios, transportabilios ir lengvai dalomos. Tai svarbu norint paimti pavyzdžius ir tiksliai apibūdinti prekę. Tokias prekes gali pirkti ir parduoti toli vienas nuo kito ir nuo pačių prekių gyvenantys žmonės. Iš tiesų, pirkėjai ir pardavėjai gali būti nei matę, nei lietę tų prekių, kuriomis operuoja; o taip dažnai būna didžiosiose medvilnės, kviečių ir kaučiuko rinkose.

Mažesnės paklausos prekės, kurias, be to, sudėtinga transportuoti ir atidalinti pavyzdžiams, turi visai siauras rinkas. Pavyzdžiui, prašmatnių moteriškų skrybėlaičių rinka labai ribota.

Yra daugybė galimų rinkos formų. Atsižvelgiant į rinkos dalyvių skaičių ir konkurencijos laipsnį, tai reikėtų skirti polipolines, oligopolines ir monopolines rinkas.

Polipolinei, arba vadinamajai tobulos konkurencijos, rinkos formai būdinga, kad rinkoje yra daug pardavėjų ir pirkėjų. Pavienis jos dalyvis rinkos kainoms negali turėti įtakos, nes jo parduodamas arba perkamas prekių kiekis labai mažas.

Priešingybė polipolinei rinkai yra monopolinė rinka. Kai rinkoje yra tik vienas pasiūlos atstovas (pardavėjas) ir daug pirkėjų, turime reikalą su pasiūlos monopoliu. Monopolininkas rinkoje yra vienas pardavėjas, todėl neturi konkurentų. Jis savo realizuojamoms prekėms gali pats nustatyti kainą, tačiau turi atsižvelgti į galimą pirkėjų reakciją.

Kai rinkoje yra mažai pardavėjų arba pirkėjų, susiduriame su oligopoliu. Šiuo atveju nedaug rinkos dalyvių, kurie tarp savęs varžosi ir kiekvienas užima rinkoje didelę dalį, todėl gali daryti didelį poveikį rinkos procesams(kainoms, pasiūlos dydžiui).

Trys principinės pasiūlos ir paklausos galimybės – daug – keletas – vienas – duoda devynias galimas rinkos formas.

Paklausa/Pasiūla daug pardavėjų keli

pardavėjai Vienas

Pardavėjas

daug pirkėjų polipolis

(visiška konkurencija ) pasiūlos

oligopolis Pasiūlos

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1490 žodžiai iš 4966 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.