Geodezijos konspektai 2 kursui vgtu
5 (100%) 2 votes

Geodezijos konspektai 2 kursui vgtu

112131415161

Turinys

Įvadas

1 Koardinačių sistema ir linijų oreantavimas

1.1 Žemės figūra

1.2 Taško koordinatės

1.3 Aukščių sistema

1.4 Meridianai. Meridianų artėjimo kampas

1.5 Linijų oriantavimas

1.6 Koordinačių skaičiavimas plokštumoje

2 Topografiniai planai ir ir žemėlapiai

2.1 Planas ir žemėlapis

2.2 Masteliai

2.3 Topografinių žemėlapių ir planų nomenklatūra

2.4 Situacijos ir reljefo vaizdavimas topografiniuose žemėlapiuose ir planuose

3 Kampų matavimas

3.1 Kampų matavimo principas

3.2 Teodolitas

3.2.1 Žiūronas

3.2.2 Gulsčiukas

3.2.3 Atskaitymo sistemos teodolituose

3.2.4 Teodolotų tipai

3.2.5 Teodolito paruošimas darbui. Reguliavimas

3.3 Horizontalių kampų matavimo tikslumas

3.3.1 Ruožtų būdas

3.3.2 Krypčių būdas

3.3.3 Tikslumas

3.4 Vertikalių kampų matavimas. Tikslumas.

3.5 Nulio vietos (NV) reguliavimas.

4 Atstumų matavimas

4.1 Bendros žinios apie atstumų matavimą

4.2 Atstumų matavimas juosta ir rulete tikslumas

4.3 Juosta ir rulete išmatuotos juostų atstumų paklaidos.

4.4 Optinių toliamačių principas

4.5 Siūlinis toliamatis.

4.6 Supratimas apie elektroninius toliamačius

5 Niveliavimas

5.1 Niveliavimo sąvoka ir metodai

5.2 Geometrinis nieliavimas

5.3 Nivelygai. Jų geometrinė schema.

5.4 Nivelyrų tikrinimas ir niveliavimas

5.5 Techninis niveliavimas. Tikslumas.

5.6 Trigonometrinis niveliavimas. Tikslumas.

5.7 Hirostatinis niveliavimas

6 Matavimo klaidų teorijos pagrindai.

6.1 Paklaidų tipai ir priežąstys

6.2 Vidutinė kvadratinė ir ribinė paklaidos.

7 Inžineriniai geodeziniai matavimai

7.1 Projektavimo stadijos. Inžinerinės geodezijos tyrinėjimo etapai.

7.2 Rodikliai charakterizuojantys valstybinius geodezinius tinklus

7.3 Topografinių nuotraukų geodezinis pagrindas

7.4 Topografinių nuotraukų metodai

7.5 Požeminių komunikacijų nuotrauka

7.6 Linijinių statinių trasų parinkimas ir tvirtinimas vietovėje.

7.7 Trasos taškų koordinavimas ir niveliavimas

7.8 Žemės darbų tūrių skaičiavimas

7.9 Žemės darbų tūrių skaičiavimas pagal altitudes.

7.10 Žemės darbų skaičiavimas pagal horizontales

7.11 Vertikalus žemės paviršiaus projektavimas žemės paviršiuje

8 Suprojektuotų pastatų ir statinių nužymėjimas vietovėje

8.1 Geodezinių nužymėjimų darbų tikslumas, numatytas normose.

8.2 Projekto nužymėjimo geodezinis pagrindas

8.3 Pastaų ir statinių rūšys

8.4 Atstumų horizonalių ašių ir kampų žymėjimas

8.5 Projekto taškų nužymėjimas vietovėje.

9 Geodeziniai darbai pastatų statyboje

9.1 Statybinis darbų nužymėjimas.

9.2 Detalus pamatų nužymėjimas

10 Pastatų ir inžinerinių statinių deformacijų tyrimai geodeziniais metodais

10.1 Inžinerinių statinių sėdimų stebėjimai.

10.2 Inžinerinių statinių pokrypio (kreno) stebėjimai.

Įvadas

Geodezijos uždaviniai: nustatyti žemės formą ir dydį, jos gravitacinį lauką

Sprendžiami uždaviniai : 1) vertikalios ir horizontalios žemės plutos deformacijos 2) jūrų ir vandenynų krantų linijų poslinkiai 3) jūros vandens lygių skirtumų nustatymas 4) žemės polių judėjimas

1 Koardinačių sistema ir linijų oreantavimas

1.1 Žemės figūra

Žemė 29%, vandenys 71%. Geoidas – geodezinė žemės figūra , kurį apibrėžus ramiu vandenynų vandeniu padengus žemynus. Geoido paviršius yra sudėtingas ir neišreiškiamas matematiškai. Žemė yra elipsoidas. Referencinis elipsoidas – tai toks elipsoidas kuris priimtas geodezinių koordinačių nustatymui.

1.2 Taško koordinatės

Astronominės koordinatės: astronominė platuma, ilguma ir ortrometrinis aukštis – tai taško aukštis virš geoido.

Elipsoidinės koordinatės : geodezinė platuma, platuma ir geodezinis aukštis.

Stačiakampės koordinatės naudojamos dėl geodezinių koord. Nepatogumo. Elipsoido paviršius suprojektuojamas į plokštumą (naudojamas cilindras ir jame žemės geoidas suskirstytas meridianais) gaunamas plokšias paviršius su kampuotomis elipsėmis. Kiekvienoje gautoje zonoje yra sava koordinačių sistema

1.3 Aukščių sistema

Apsoliutiniu 0-iniu paviršiumi laikomas Pasaulinio vandenyno paviršius arba lugio paviršius, tačiau jis nėra pastovus, jis kinta dėl metų laikų, temperatūros, režimo, saulės ir k.t.

1.4 Meridianai. Meridianų artėjimo kampas

Meridianas – tai didysis Žemės apskritimas, kurio plokštuma eina per Žemės ar elipsoido sukimosi ašį bei duotąjį tašką. Kiekvienas taškas turi savo meridianą. Meridianai kertasi Žemės poliuose. Skaičiavimuose tikrasis meridianas pakeičiamas ašiniu zonos meridianu (tiese). Meridianų artėjimo kampas – tai kampas tarp tikrojo ir ašinio meridiano

1.5 Linijų oriantavimas

Orientuoti liniją – reiškia nustatyti jos kryptį meridiano atžvilgiu, tam naudojami oriantavimo kampai: azimutai, direkciniai kampai, rumbai. Azimutas – tai horizontalus kampas tarp stovėjimo taške einančio meridiano šiaurinio galo ir krypties, jis skaičiuojamas laikrodžio rodyklės kryptimi (gali būti nuo 0-3600). Magnetinė deklinacija – tai kampas tarp tikrojo ir magnetinio meridiano. Direkcinis kampas – tai horizontalus kampas tarp ašinio meridiano ar jam lygiagrečios ašies (x) šiaurinio galo ir krypties, matuojamas pagal laikrodžio rodyklę. Direkcinis kampas nuo azimuto skiriasi meridiano artėjimo kampu a=α+γ.

Rumbas r – tai kampas skaičiujamas nuo artimesnio
meridiano (x ašies galo) iki krypties. Rumbai turi pavadinimus (ŠR;PR;PV:ŠV)

1.6 Koordinačių skaičiavimas plokštumoje

Tiesioginis geodezinis uždavinys – tai taško koordinačių radimas žinant kito taško koordinates, linijos ilgį tarp šių taškų ir šios linijos orientavimo kampą (direkcinį kampą ar rumbą). UŽDAVINYS: duota linija AB, kurios ilgis yra dAB ir direkcinis kampas αAB. Žinome xA ir yA, rasti xB ir yB. Iš brėžinio matome kad xB=xA+ΔxAB ir yB=yA+ΔyAB. Iš stataus trikampio randame ΔxAB=dABcosαAB ir ΔyAB=dABsinαAB. Koordinates galima skaičiuoti ir pagal rumbą, kur pagal jo pavadinimą nustatome ženklus (ŠR – +x,+y; PR – -x,+y; PV – -x,-y; ŠV – +x,-y.)

Atvirkštinis geodezinis uždavinys – žinant dviejų taškų koordinates, reikia rasti linijos ilgį ir direkcinį kampą. Tai: ΔxAB=xB-xA; ΔyAB=yB-yA; tgαAB=ΔyAB/ΔxAB.

2 Topografiniai planai ir ir žemėlapiai

2.1 Planas ir žemėlapis

Planas – tai sumažintas ir panašus vietovės horizontaliosios projekcijos vaizdas plokštumoje. Čia į Žemės kreivumą neatsižvelgiama, todėl dekarto stač. Koord. Sist. Didesni kaip 20 km2 ploto vaizdai nevaizduojami. Planai būna kontūriniai ir topografiniai. Kontūriniuose vaizduojama tik vietovės objektų planinė padėtis, topografiniuose – vietovės objektų planinė padėtis ir reljefas. Vaizduojant didelius planus, Dekarto stač. Koord. Sis. Netaikoma, naudojamos įvairios kartografinės projekcijos.

Žemėlapis – tai sumažintas ir apibendrintas žemės paviršiaus ir ant jos esančių objektų vaizdas plokštumoje, gautas atsižvelgiant į žemės sferoidiškumą ir naudojant sutartinius ženklus. Žemėlapiai būna : topografiniai; fiziniai-geografiniai; ekonominiai; politiniai; specialūs (klimatiniai,dirvožemių).

2.2 Masteliai

Skaitmeninis mastelis – tai trupmena, kurios skaitiklis 1, o vardiklyje skaičius rodantis kiek kartų visi atstumai yra mažesni (1:500)

Grafiniai masteliai būna linijiniai ir skersiniai. Linijinis naudojamas nelabai tiksliems atkarpų ilgių plane matavimams. Skersinis mastelis naudojamas tiksliems matavimams plane.

Mastelio tikslumas – tai atstumas vietovėje, atitinkantis 0,1 mm žemėlapyje ar plane t.y. t=0,1M (mm).

2.3 Topografinių žemėlapių ir planų nomenklatūra

Patogumo dėliai žemėlapių lapai būna kvadratiniai su 40-50 cm kraštinėmis. Žemėlapių ar planų lapų žymėjimo sis vadinma nomenklatūra. Topografiniai žemėlapiai skaidomi taip, kad smulkiasnio mastelio lape tilptų sveikas stambesnio mastelio lapų skaičius. Juostos žymimos lotyniškom raidėmis, pradedant nuo ekvatoriaus. Kolonos numeruojamos arabiškais skaitmenimis, o pirmoji yra ta kolona, kurios geogrefinis ilgis prasideda 1800.

2.4 Situacijos ir reljefo vaizdavimas topografiniuose žemėlapiuose ir planuose

Objektai taipogi žemėlapiuose vaizduojami sutartiniais topografiniais ženklais. Vaizduojamus objektus galime suskirstyti į dvi grupes:1) kontūriniai – objektus (arimus, pievas,miškus) galima pavaizduoti žemėlapyje masteliu; 2) nemasteliniai – objektus (kelio plotis, upės, tiltai,šuliniai) negalima sutalpinti duotu masteliu plane. Ženklai papildomi užrašais ir skaičiais. Reljefas – tai žemės paviršiaus formų visuma. Pagrindinės reljefo formos yra: kalnai, lygumos, žemumos, plokščiakalniai, kalvos, griovos, dambos. Reljefą plokštumoje vaizduojame horizontalėmis – tai linija jungianti vienodo aukščio taškus. Horizontalių laiptas – tai aukčių skirtumas tarp nubrėžtų horizontalių. Jis gali būti: 0,25; 0,5; 1; 10m.

3 Kampų matavimas

3.1 Kampų matavimo principas

Horizontalūs kampai matuojami vietovės taškų planiai padėčiai nustatyti. Horizontalus kampas – tai kampo vietovėje horizontalinė projekcija. Turint 3 taškus AOB ir norint nustatyti kampą, reikia per taškus AO ir BO pravesti vertikalias plokšumas, o per tašką O pravesti horizontalią plokštumą. Horizontalus kampas būtų tas kurį sudarytų dvisienis kampas tarp vertikalių sienų. Šis kampas gali būti 0-3600. Matuojant horiz kampą jo viršūnėje centruojamas ir gulsčiuojamas skritulys su padalomis, jame atskaitomos atskaitos a ir b ir šių atskaitų skirtumas ir bus horizontalus kampas.

Vertikalus kampas matuojamas vertikalinėje plokštumoje, jis gali būti teigiamas ir neigiamas. Tai kampas tarp kampo kraštinės ir jos projeksijos horizontalioje plokštumoje. Vertikalus kampas visada atskaitomas nuo horizontalinės projekcijos, jis jis gali būti nuo -900 iki +900.

3.2 Teodolitas

Teodolitas – tai kampų matavimo instrumentas. Juo vietovėje matuojami ar atidedami horiz ir vertik kampai, ir pagal matuoklę nustatomi atstumai. Jame yra metalinis arba stiklinis limbas 1, kuris sudalintas padalomis nuo 00 iki 3600. Libo centras pastatomas vertikalioje linijoje einančioje per kampo viršūnę. Matuojan kampus limbas turi būti horizontalus ir nejudėti. Virš limbo įtaisyta besisokiojanti apie vrtikalią ašį z-z dalis, kurią sudaro alidadė 2 ir žiūronas 3. Sukant žiūroną apie horizontaliai nustatytą ašį H-H gaunama vertikali plokštuma. Limbo ir alidadės ašys sutampa. Alidadėje yra indeksas pagal kurį nusakome jo padėtį virš limbo. Vertikali ašis z-z nustatoma į vertikalią padėtį, o horizonto plokšt – į horizontalę padėtį, pagal cilindrinį gulsčiuką 4 lyginamuoju sraigtu 5. Žiūronas gali būti apsukamas apie
horizontaląią ašį H-H 1800 kampu, ir tai sakoma kad žiūronas verčiamas per zenitą. Ant žiūrono sukimosi ašies įtaisytas vertikalus skritulys 6. Jo veikimo principas panašus į horiz skritulio. Juo matuojami vertikalūs kampai, jis gali būti arba kairėje arba dešinėje žiūrono pusėje.

3.2.1 Žiūronas

Žiūronu stebimą daiktą galima matyti padidintą ir siūlelių sankryža tiksliai nuvizuoti į daikto tašką. Žiūronai būna astronominiai – kai pro jį matome apverstą vaizdą ir žemės – kai matome tiesioginį vaizdą. Jame yra objektyvas su dvigubai išgaubtu lęšiu ir okuleras su lęšiais.Tiksliam nutaikymui okuliare yra diafragma su įbrėžtu siūlelių tinkleliu. Siūlelių ryškumą galime reguliuoti. Siūlelių sankryža nuvizuojama į daiktą. Daikto ryškumą taip pat galima reguliuoti. Žiūrono didinimu vadinamas kampas β, kuriuo matomas daikto vaizdas žiūrone ir kampo α, kuriuo daiktas matomas paprasta akimi santykis. Žiūrint į daiktą per žiūroną kampo tarp 2 taškų paklaida sumažėja proporcingai žiūrono didinimui. Didelę paklaidą duoda žiūrono siūlelių storis, nes didinant siūlelio storis smarkiai pastorėja.

3.2.2 Gulsčiukas

Geodeziniuose instrumentuose naudojami cilindriniai ir sferiniai gulsčiukai.

Cilindriniai gulsčiukai yra sudaryti iš kapsulės, kurios viršutinis vidinis paviršius yra išgaubtas. Į cilindrą prileidžiama 600C spirito kuris atšala ir todėl viduje susidaro oro burbulėlis, kurio ilgis priklauso nuo oro temperatūros.

Sferinis gulsčiukas – tai apskrita ampolė pripildyta skysčio. Normalė einanti per sferinio gulsčiuko nulinį tašką vadinama sferinio gulsčiuko ašimi. Šis gulsčiukas nėra labai tikslus, jis naudojamas tik apytiksliam instrumento pastatymui.

3.2.3 Atskaitymo sistemos teodolituose

Jos padea įvertinti limbo padalų dalis. Atskaitymui naudojami brūkšninis ir skalinis mikroskopai – mikrometrai optiniai mikroskopai.

3.2.4 Teodolotų tipai

Teodolitai skirstomi pagal tikslumą ir konstrukcines ypatybes. Teodalito šifre būna raidė T ir skaičiai nusakantys vivutinę kvadratinę kampo matavimo paklaidą.

3.2.5 Teodolito paruošimas darbui. Reguliavimas

Pradedant darbą, teodolitas centruojamas virš taško, gulsčiuojamas, nustatomas siūlelių tinklelio ryškumas. Matuojant horiz kampus keliami šie reikalavimai: 1) instrumento vertikali ašis turi būti vertikali; 2)limbo plokštuma turi būti horizontali; 3)vizavimo plokštuma turi būti verikali. Šių reikalavimų patikimumui teodalite tikrinamos šios 4 sąlygos: 1)Horizontali skritulio cilindrinio gulsčiuko ašis turi būti statmena instrumento sukimosi ašiai; 2)Tinklelio vertikalus siūlelis turi būti vertikalus, o horizontalus – horizontalus; 3)žiūrono vizavimo ašis turi būti statmena žiūrono sukimosi ašiai; 4)žiūrono sukimosi ašis turi būti statmena instrumento sukimosi ašiai.

3.3 Horizontalių kampų matavimo tikslumas

Patikrinus teodolitą, galima matuoti horizontalius kampus, jie dažniausiai matuojami ruožtų arba krypčių būdais

3.3.1 Ruožtų būdasKampo BOA matavimui teodolitą statome viršūnėje O ir užveržus limbą, sukant alidadę nuvizuojama į tašką A. Priveržus alidadę horizontaliniame skritulyje atskaitome atskaitą a1, atleidus alidadę, vizuojam į tašką B ir gauname atskaitą a2. Matuojamasis kampas β=a2-a1. Tai sudaro kampo matavimo pusruoštį. Klaidoms sumažinti kampą matuojame ir prie kitos vertikalaus skritulio padėties. 2 pusruoščiai sudaro 1 ruožtą. Kiekviename pusruoštyje skaičiuojamas kampas ir iš šių reikšmių skaičiuojamas vid kampas.

3.3.2 Krypčių būdasNaudojamas tada kai yra daug krypčių. Pastačius teodolitą virš kampo viršūnės O ir priveržus limbą, paeiliui vizuojama į visas kryptis ir atskaitomos atskaitos a1, a2,…an. Teodolito alidadė sukama pagal laikrodžio rodyklę. Paskutinioji atskaita imama vėl į pradinę kryptį, kad įsitikintumėme ar nepajudėjo limbas. Skaičiuojamas atskaitų į pradinę kryptį vidurkis ir randami visi kampai. 2 pusruoštyje verčiam žiūroną per zenitą ir vėl vizuojame į visas kryptis, tik alidadę sukant jau prieš laikrodžio rodyklę. Kampas bus 2 pusruoščių vidurkis.

3.3.3 Tikslumas

Vizavimo paklaida mv priklauso nuo žiūrono padidinimo v. Esant v=18x vid kvadratinė paklaida mv=60“/18≈3“. Atskaitymo paklaida ms priklauso nuo limbo padalos vertės. Paklaida už centravimą mx priklauso nuo teodolito pastatymo virš kampo viršūnės ir krypties ilgio d. Paklaida už redukciją mr. Taigi vienos krypties matavimo vidutinė kvadratinė paklaida lygi:šis dydis ir nurodytas teodolito markėje. Kadangi kampą sudaro 2 kryptys, tai kampo matavimo vienu pusruoščiu vid kvadratinė paklaida mβk=ma√2. Kampo reikšmė skaičiuojama iš 2 pusruoščių, todėl mβk=mβd= ma√2, taigi kampo matavimo paklaida bus:3.4 Vertikalių kampų matavimas. Tikslumas.

Posvyrio arba vertikaliu kampu ν vadinamas kampas, kurį sudaro horizonto plokštuma Q ir vizavimo linijų OA ir OB kryptys.

Posvyrio kampas matuojamas teodalito vertikaliuoju skrituliu.. Vertikalųjį skritulį sudaro limbas, kuris aklinai sujungtas su žiūronu. Sukant žiūroną, sukasi ir limbas. Įvairiuose teodolituose limbas padalintas nevienodai, todėl ir kampas skaičiuojamas pagal atskiras formules. Formulėse figūruoja NV – nulio vieta – tai ta atskaita
kuri gautūsi esant žiūrono vizavimo ašiai horizontaliai. Jai ant vertikalaus skritulio yra gulsčiukas, tai jis gulsčiuojamas. Matavimo tikslumas priklauso nuo atskaitymo paklaidos, taip pat turi įtakos vertikalinė refrakcija – nevienodas vizavimo spindulių lūžimas nevienalyčiuose atmosferos sluoksniuose, ji pasireiškia esant dideliems atstumams ir esant šiltam orui (iki 300m refrekcija įtakos neturi).

3.5 Nulio vietos (NV) reguliavimas.

Kad būtų patogiau skaičiuoti vertikaliuosius kampus, reikia kad nulio vieta būtų artima 00. NV reguliavimo metodika priklauso nuo teodolito tipo: 1)teodolituose su vertikaliuoju skritulio gulsčiuku NV reguliuojama keičiant gulsčiuko padėtį 2)reguliuojant teodolitą su kompensatorium pirmiausiai nustatoma NV atskaita vertikaliajame limbe, tada kompensatoriaus reguliavimo sraigteliu, limbe nustatoma atskaita lygi NV. 3)kai teodolite yra tik horizontalaus skritulio gulsčiukas, kuris naudojamas ir vertikaliems kampams matuoti priartinant NV prie nulinės reikšmės, keičiama žiūronų vizavimo ašies padėtis.

4 Atstumų matavimas

4.1 Bendros žinios apie atstumų matavimą

Atstumai reikalingi geodezinio pagrindo sudarymui, sužymėjimo darbams, kontrolinėse nuotraukose. Atstumus gailima nustatyti betarpiškai atidedant matavimo preitaisą linijoje arba matuojant iš parametrų: kampą, bazę, ir kt. Matavimo tikslumas priklauso nuo matavimo būdo, naudojamo prietaiso, matavimo sąlygų.

4.2 Atstumų matavimas juosta ir rulete tikslumas

Naudojama plieninės juostos ir ruletės. Juostos yra 20m ilgio, ji yra grūdinto plieno, juostos plotis 30mm, storis 0,5mm. Juostos galai įtvirtinami į metalines plokštes, kuriose yra apvali iškirpa. Į šią iškirpą iįtatomas sraigtelis, fiksuojantis juostos pradžią ie pabaigą, taip pat pritvirtintos renkenėlės. Juosta sudalinta centimetrinėmis padalomis.

Ruletės yra plieninės, įvairaus ilgio. Atstumas matuojamas nuosekliai atidedant matavimo priemones ant matuojamos atkarpos. Galai fiksuojami sraigteliais arba įbrėžimais. Matuojama atkarpa atidedant matavimo priemonės visą ilgį keletą kartų ir išmatuojama liekana r. Visas ilgis lygus D=nl+r, kur l – prietaiso ilgis, n – kiek kartų visas prietaiso ilgis tilpa linijoje, r – liekana.

Linijos matuojamos 2 kartus priešinga krytimi ir skaičiuojamas vidurkis. Linijos horizontaliai projekcijai rasti matuojami linijos pasviręs ilgis arba posvyrio kampas, arba išmatuojamas aukščių skirtumas.

4.3 Juosta ir rulete išmatuotos juostų atstumų paklaidos.

Skaičiuojant ilgį yra įvedamos paklaidos išmatuotam dydžiui.

1)Pataisa už juostos ar ruletės komparavimą. Fiktinis juostos ar ruletės ilgis skiriasi nuo nominalinio ilgio. Linijos ilgis gaunamas l=l0+Δlk. Juostos komparavimas – tai priemonės ilgio palyginimas su nominaliuoju ilgiu. Komparavimui yra įrengri specialūs komparatoriai. Pataisa dėl juostos ar ruletės ilgio pakitimo, palyginus su nominaliuoju jos ilgiu vadinama komparavimo paklaida. Jei naudojama juosta yra ilgesnė už nominalinį ilgį, tai tai komparavimo pataisa Δlk įvedama su ženklu (+) ir atvirkščiai.

2)Temperatūrinė pataisa. Juostos ir ruletės gaminamos iš plieno kurio linijinio plėtimosi koeficientas α=12,5.10-6. Juostos komparuojamos prie 15-160C temp. Bet matuoti reike ir prie žemesnių ir prie aukštesnių teperatūrų, todėl įvedama paklaida tarp komparavimo ir matavimo temperatūrų skirtumo Δlt, ir Δlt=l0α(t-t0). Jei darbo metu temp didesnė už komparavimo temperatūrą tai Δlt bus su (+).

3)linijos horizontaliai projekcijai apskaičiuoti plane vaizduojamaos ne išmatuotų atkarpų pasvirę ilgiai, o jų horizontali projekcija. Atkarpa AC bus projekcija, posvyrio kampas matuojamas 10 tikslumu. Redukavimo į koordinačių plokštumą pataisa Δlr – tai skirtumas tarp pasvirusios linijos ilgio ir jos horiz projekcijos ilgio Δlr=D-D0. Kai polinki kampas būna mažesnis už 10 pataisa nevertinama.

4.4 Optinių toliamačių principas

Optinių matavimų principas yra sprendžiamas skaičiuojant statų trikampį pagal kampą β ir prieš jį gulinčią kraštinę b, atstumas D gaunamas D=bctgβ. Vieną iš dydžių laikome pastoviu, o b – kinta, tai toks toliamatis vadinamas pastovaus kampo ir kintamosios bazės.

4.5 Siūlinis toliamatis.

Tai vienas labiausiai paplitusių optinių toliamačių, turintis pastovų paralaktinį kampą ir kintamą bazę.

Toliamatį sudaro: 2 horiz siūleliai, lygiagretūs viduriniam teodolito ar nivelyro tinklelio siūleliu. Matavimui reikalinga matuoklė su padalomis. Instrumentas statomas viename linijos gale, matuoklis kitame. Žiūrono vizavimo ašį laikykime horizontalia. Spinduliai nuo toliamačio siūlelių a ir b, eis per objektyvą, objektyvo židinį F ir kirs matuoklę taškuose A ir B. Iš trikampių panašumo turim, kad D‘/ l=f/p arba D‘=(f/ p)l .f/p=K=const ir vadinamas toliamačio koeficientu. c=f+δ – tai pastovioji pridedamoji konstanta, kur f-objektyvo židinio nuotolis , δ-atstumas nuo objektyvo iki instrumento sukimosi ašies. Todėl linijos ilgis bus D=kl+c. 4.6 Supratimas apie elektroninius toliamačius

Į jį įeina toliamatis ir reflektorius. Toliau yra siūstuvas ir imtuvas. Elektromagnetinis ir energijos srautas nukreipiamas link reflektoriaus. Dalis atsispindėjusios energijos grįšta į imtuvą. Veikimo principas pagrįstas elektromagnetinių virpesių greičiu ir
laiką.

5 Niveliavimas

5.1 Niveliavimo sąvoka ir metodai

Niveliavimas reikalingas norint sudarinėjant planus, žemėlapius, projektuojant statinius žinoti vietovių taškų aukščius. Nivelialiuojant nustatomi vienų žemės paviršiaus taškų aukščių skirtumai, kitų taškų atžvilgiu. Niveliavimas būna: *geometrinis,*trigonometrinis, *hidrostatinis, *barometrinis, *mechaninis, *stereo-fotogrametrinis.

Niveliuojant geometriniu būdu, horizontaliu vizavimo spinduliu betarpiškai išmatuojamas aukščių skirtumas tarp taškų.

Hidrostatiniu būdu nustatomas skysčio lygio aukštis skirtumas susisiekiančiuose induose pastatytuose niveliuojamuose taškuose.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3106 žodžiai iš 6210 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.