Geografijai nudinga
5 (100%) 1 vote

Geografijai nudinga

1121314151617181

PSICHOLOGIJA

1. Psichologijos objektas

Psich. pradėjo formuotis 5 am. prieš Kristų senovės Grasikijos filosofų darbuose. Psichologija – tai mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, žmogų. 19 a. pab. subrendo sąlygos psichologijai tapti atskiru mokslu, kurio už-davinys – tirti ir nagrinėti žmogaus sielą (psichiką) laboratorijoje. Psichologija buvo ir lieka svasrbiausiu daugiasluoksnės „teorijos apie žmogų“ ir jo egzistencijos prielaidos mokslu. Psichologija yra universali pagalbos teikėja. Psichologijos dalys: bendroji, diferencinė (asmenybės), taikomoji (darbo, organizacijų).

Kryptys:

1. Struktūralizmas – kurios atstovai Vunto, Tičenerio teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonę, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galima suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus,, kurie jungdamiesi sudaro sąmonės turinį.

2.Funkcionalizmas – atstovai Džeimsas, Vudvortsas, Spenseris teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Buvo kritikuojami už tai, kad jų teorijos rėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žmonių stebėjimu.

3.Biheviorizmas – atstovai Votsonas, Torndaikas iškėlė idėją, jog psichologija turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas.

4. Geštaltpsichologija – atstovai Kofka, Keleris. Tyrė suvokimą ir atmintį. Kritikuota dėl to, kad jos teiginiai ne visada pagrįsti eksperimentiniais įrodymais, sąvokos netikslios.

5. Psichoanalizė – atstovai Froidas. Bandė atskleisti ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Žmogaus psichikoje išskiriami 3 lygmenys – nesąmoningas, pasąmoninis, sąmoningas.

6. Neopsichoanalizė – atstovai Adleris, Jungas, Eriksonas. Pabrėžė socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui.

7. Kognityvinė psichologija (šiuolaikinė psich. kryptis) – atstovai Neiseris. Uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su sensorine informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Tuomet buvo iškeltas uždavinys parodyti, jog pažinimo procesai vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus elgesyje.

8. Humanistinė psichologija – atsovai Maslou, Franklio. Uždavinys – rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe nei kurti teorijas.

Psichologijos šakos:

1. Fundamentaliosios psich. šakos:

Bendroji psichologija sistemina visas psichologijos disciplinas. Ji tiria sveiko suaugusio žmogaus psichikos funkcionavimą, įvairius psichikos procesus (jutimą, suvokimą, dėmesį, atmintį, mąstymą). Ji yra visos psichologijos pamatas.

Socialinė psichologija tyrinėja, kaip žmonės veikia vienas kitą (kaip suvokiame, vertiname save bei kitus).

Amžiaus tarpsnių arba raidos psichologija tiria žmogaus psichikos dinamikąįvairiais amžiaus tarpsniais.

Zoopsichologija – gyvūnų psichikos tyrimai.

Medicininė psichologija nagrinėja įvairių susirgimų psichologinius aspektus.

Patopsichologija – žmogaus psichikos sutrikimus.

2. Taikomosios psichologijos mokslo šakos:

Darbo ir inžinerinė psichologija, tyrinėja profesines asmenybės ypatybes.

Pedagoginė psichologija tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, mokinių ir mokytojų santykius.

Šeimos psichologija šeimos problemas, santykius.

Kūrybos psichologija aiškina mokslinės, kūrybos procesų dėsningumus.

Sporto psichologija atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas.

Vadovavimo psichologija tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko kaip plėtoti bendravimą.

Organizacinė psichologija tira konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius.

Vystosi reklamos, teisės, ekologinė psich. šakos.

3. Asmenybė, jos struktūra, aktyvumo formos. Poreikių, kaip asmenybės raidos varomosios jėgos, hierarchinė struktūra. Asmenybės motyvacinė sfera (kryptingumas).

Bendriausia prasme asmenybe galima vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Asmenybė vystosi palengva. Ji yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Žmogaus elgesį labai veikia pasąmonė. Be kitų žmonių pagalbos ir poveikio žmonėmis netaptume. Bendrijoje išmokstame kalbėti, reikšti jausmus, bendrauti, dirbti ir daug ko reikalingo ir nereikalingo.

Asmenybė pirmiausia reiškia atskirumą, individualumą, unikalumą. Asmenybė yra organizuota visuma. Asmenybė kaip visuma, kaip vienetas turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos, adaptuojasi. Asmenybe negimstama. Ja tampama. Asmenybė yra vystymosi rezultatas. Lemiamą įtaką jos vystymuisi daro pagrindiniai veiksniai: paveldėjimas ir aplinka. Kiekviena asmenybė nueina skirtingą, unikalų kelią. Aplinkos sąlygojamas socialinis vystymasis, tapimas visuomeniniu žmogumi vadinamas socializacija. Lemiama vaidmenį šiame procese atlieka mikro (artimiausia žmonių bendrija) ir maskroaplinka (miestas, rajonas). Socialinė aplinka veikia asmenybę tiesiogiai arba per įvairias institucijas (darželį, mokyklą)

Trys asmenybės psichikos lygiai – id (yra impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai; ego – realybės lygmuo. Jis tramdo id. Superego – žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Tai idealų viešpatija, todėl nuo tikrovės atitolusi. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o
ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje gali būti labiau išreikštas kuris nors vienas komponentas. Jei dominuoja id, – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei – ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.

Struktūrinės dalys:

1. poreikių, motyvacijos ir valios sfera

2. temperamentas ir charakteris

3. sugebėjimai.

4. sąžinė

asmenybės kryptingumą arba dominuojančius santykius galime apibrėžti pagal:

1. požiūrį į kitus žmones

2. požiūrį į save

3. požiūrį į išorinį pasaulį.

Asmenybė formuojasi bendraudama su žmonėmis. Tuo ji patenkina poreikį bendrauti, reguliuoja savo elgesį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Vertybės susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka, yra pastovios ir kinta sunkiai.

Poreikiai skirstomi į biologinius ir socialinius. Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis. Biologiniai poreikiai (maisto, vandens) susiję su biologine organizmo sandara, jų patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti. Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos) verčia žmogų augti kaip asmenybę. Nepatenkinęs socialinių poreikių, žmogus nežūsta, bet smarkiai nukenčia jo socialinis komponentas. Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Tikslai esti artimi, betarpiški ir tolimesni. Poreikiui patenkinti reikalingi betarpiški įgūdžiai. Pvz. Kūdikis turi daug norų, bet nemoka atitinkamų elgesio būdų, kurie tiktų norams patenkinti, todėl jam reikalinga tėvų pagalba.

Motyvų hierarchija.

Saviraiškos

Įsitvirtinimo

Afiliacijos

Saugos

Biologiniai

Motyvai plėtojasi nuo žemesnių link aukštesnių. Gyvybiškai svarbūs asmenybei biologiniai motyvai yra piramidės apačioje, kuo aukštesnis yra motyvas, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Kai patenkinami žemesnieji motyvai, tik tada atsiranda aukštesnių. Todėl žmogui niekada neužtenka to, ką yra pasiekęs, jo troškimai beribiai.

Dvejopo pobūdžio motyvai (poreikiai): D – bazinis (potraukis artimiau bendrauti, draugauti, meilė, įvairios gr.), B – būties (nukreipti į gėrį, grožį, pažinimą). Būties motyvų žmogus negali patenkinti iki galo.

4. Temperamentas, charakteris, sugebėjimai asmenybės struktūroje. Ugdymo individualizavimas.

Žmogus gimsta su jam būdingomis tam tikromis savybėmis. Tai priklauso nuo genotipo.

Temperamentu vadinama įgimtų centrinės nervų sistemos savybių išraiška. Pavlovas pasiūlė žmones ir gyvūnus skirstyti pagal jaudinimo ir slopinimo procesų savybes: jų jėgą, pusiausvyrą, paslankumą.

Pagal šias savybes Pavlovas išskyrė 4 temperametrų tipus: cholerikas, sangvinikas, melancholikas, flegmatikas. Grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temperamente yra visų temperamentų bruožų, tačiau vyrauja vieno temperamento savybės.

Anglų psich. Aizenkas praplėtė temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas polinkį į ekstraversiją ir intraversiją, emocinį stabilumą ir neurotizmą.

Asmenybės savybės iš dalies priklauso nuo to, kuris iš didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis – kūrybingumą. Ne mažiau reikšmės asmenybės susiformavimui turi ir aplinka. Temperamento savybių žmogus pasirinkti negali.

Charakteris – unikalių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei būdingais poelgiais, visuma. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu to paties temperamento žmonės, augantys skirtingoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Negalima vertinti vienų temperamentų kaip gerų, o kitų kaip blogų. Kiekvienas temperamentas turi savo privalumų, ir tie patys bruožai gali būti skirtingai vertinami skirtingose situacijose. Nuo to priklauso, kokie charakterio bruožai susiformuoja jų pagrindu.

Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes galo formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas.

Sugebėjimai. Kiekvienas žmogus nori būti protingas. Visą gyvenimą vis ieškome sugebėjimų patys savyje, savo vaikuose, mokytojuose, polinkiuose ir t.t. sugebėjimų problema žmonėms aktuali, ji ypač parūpsta, kai norima gauti profesionalų, gerai apmokamą darbą. Individuali atranka į darbą pagal sugebėjimus dabar ypač paplitusi. Dažnai taikomi gabumų ir pasiekimų testai.

Pagal Sternbergą yra 4 sugebėjimų grupės:

1. sugebėjimas mokytis iš patirties

2. sugebėjimas abstrakčiai mąstyti

3. sugebėjimas adaptuotis besikeičiančiame gyvenime

4. sugebėjimas motyvuoti save, operatyviai įgyvendinti savo tikslus.

5. Valia. Valios ugdymas. Valios procesas ir savybės. Valios ugdymas.

Valios procesas buvi gana įvairiai aiškinamas dėl to, kad jis mūsų sąmonėje visada reiškiasi kartu su kitais procesais.

1. valios kildinimas iš jausmų, arba valios aiškinimas
yra kliūtis nugalinčios jėgos jausmas; per jausmą aš žinau čia save patį kaip išvidinę priežastį.

2. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų, arba valios aiškinimas pažinimo funkcijomis. Intensyvus ko nors įsivaizdavimas tiesiogiai vedąs į atitinkamą veikimą.žmogus dėl to atlieka sąmoningą veiksmą, kad jis prieš tai yra padaręs sprendimą, jog tą veiksmą naudinga arba tiesiog reikalinga atlikti.

3. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų ir jausmų vyksmų sąveikos. Norėti reiškia ne ką kita, kaip gyvai įsivaizduoti tikslo vaidinį ir jį sodriai jausmais nudažyti.

Šiuo metu dauguma psichologų nesutinka su valios kildinimu iš kitų psichinių funkcijų.

Valia disciplinuoja jausmų gyvenimą. Valios veiksmų įvairumas pareina nuo žmogaus siekiamųjų tikslų įvairumo. Valia sutelkia ir reguliuoja įvairius psichinius procesus norimam tikslui siekti. (kai laikau kokį egzaminą, mano valia sukaupia mano dėmesį į tam tikrą specialią sritį ir priverčia atmintį atgaminti tiktai tam tikras, duotąjį klausimą atitinkančias žinias).

Esminė valios žymė yra siekimas, troškimas.

Valios tvirtumu vadiname pastovų žmogaus sugebėjimą įvykdyti savo pasiryžimus bei nusprendimus, nepaisant išorinių ar vidinių kliūčių.

Valios silpnumu laikome žmogaus nesugebėjimą įgyvendinti savo nusprendimų bei siekių, nesugebėjimą nugalėti sutinkamų išorinių bei vidinių kliūčių. Kuo žmogus didesnis silpnavalis, tuo ir mažiau savarankiškas, tuo mažiau sugeba atsispirti kitų įtakai.

Silpnavališkumas – tai nesugebėjimas realizuoti savo sąmoningo nusistatymo. Silpnavaliui sunku ištesėti duotą žodį, ištverti iki galo, ar užbaigti pradėtą darbą. Jis nebepasitiki savimi, savo jėgomis, nesusivaldantis, kitų lengvai patraukiamas. Silpnavalis gali būti ir aktyvus ir pasyvus. Aktyvus silpnavalis toks žmogus, kuris veikiakurios nors aistros , polinkio valdomas prieš savo paties valią. Jie yra nesusivaldantys, daug jų yra antisocialūs.

Pasyvus silpnavalis – kuriam trūksta sugebėjimo savarankiškai nuspręsti ir veikti. Jie neturi jėgos pasipriešinti kitų įtakai, dėl to nukenčia patys.

Silpnavališkumo priežastys yra dvejopos: įgimtieji valios defektai ir gyvenant įgytieji valios defektai. Psichopatinio pobūdžio valios iškrypimai, isteriškumas, abulija, visi didieji valios trūkumai dažniausiai esti paveldėti. Gyvenant valios defektai gali būti įgyjami dėl ketveriopo pobūdžio veiksmų: 1. blogos aplinkos įtakos, 2. netinkamo auklėjimo šeimoje bei mokykloje, 3. žmogaus klaidingo įsitikinimo bei nusistatymo, 4. persidirbimo, ligos arba kai kurių nelaimingų atsitikimų.

Valios laisvės problema.

A) Determinizmas yra filosofinė bei psichologinė pažiūra, pagal kurią tiek fiziniai, tiek psichiniai reiškiniai yra neišvengiami, nes priklauso nuop priežastingumo dėsnio.

Intelektualinis determinizmas – valios laisvė tėra laisvė nuo prievartos. Valia visada pasirenka tą gėrybę, kurią protas pripažįsta aukštesne.

Metafizinis determinizmas. Pagal jį visi vyksmai vyksta dėl neišvengiamojo būtinumo.

Materialinis determinizmas. Nėra laisvo valios pasirinkimo, t.y. valia nėra laisva. Laisvės žmogus neturi, jis turi tiktai galią savo norus įvykdyti.

Visuomeninis bei socialinis determinizmas. Žmogaus valia nėra individuali valia, ji yra universalios pasaulio valios organiškas narys. Žmogus už savo darbus yra atsakingas.

Deterministai aiškina, kad viską lemia prigimtis. Iš jos išplaukia gerųjų žmonių gerumas ir blogųjų – blogumas.

B) Indeterminizmas. Šv. Augustinas visą etiką pagrindė dviem tiesomis, iš kurių viena yra tokia: žmogus turi laisvą valią. Pirmoji esminė valios ypatybė – sugebėjimas pasirinkti (tarp gera ir bloga, tarp teisinga ir neteisinga). Valios laisvės pradžia ir pagrindas yra protinis pažinimas. Valios nepareinamumas nuo gamtos dėsningumo ir yra valios laisvė.indeterministai moko, jog žmogus veikti pradeda pats iš savęs, kad pačiame žmoguje yra jo veikimo priežastis.pats žmogus galįs pasirinkti tokį motyvą, kokį nori.įvykdęs kurį nors veiksmą, žmogus gerai supranta, kad galėjo ir kitaip pasielgti, negu iš tikrųjų dabar yra pasielgęs. Tačiau ne visi vienodai turi valios laisvės. Vieni daugiau (suaugę, blaivūs), kiti mažiau (vaikai, neblaivūs). Absoliučios valios laisvės žmogus neturi. Jo pasirinkimams bei sprendimams tam tikros įtakos daro išauklėjimas, užimamoji visuomenėje vieta, politinės bei kultūrinės aplinkybės.

6. Asmenybės emocinė sfera. Emocijos ir jausmai, jų rūšys ir raiškos formos.

Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas mes stengiamės nuo pat mažumės. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologinę ir socialinę reikšmę. Visi žmonių socialiniai ryšiai ir tarpusavio santykiai paremti emocijomis, kurios kitų žmonių suprantamos jų išraiškos pagalba. Emocijų išraiška papildo ir praturtina žmonių bendravimą. Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš jo veido išraiškos. Veido išraiškos pasikeitimai vadinami mimika. Kūno judesiai – gestai, laikysena, eisena – pantomimika – taip pat
išreiškia emocijas. Apie žmogaus išgyvenimus byloja ir įvairūs organizmo pakitimai (širdies plakimas, paraudimas, ašaros, gilesnis kvėpavimas, drebulys).

Emocinės būsenos (išraiškos formos):

Afektu vadiname trumpaslaikį, stiprų teigiamą ar neigiamą emocinį išgyvenimą, kurį lydi organizmo išoriniai bei vidiniai pakitimai. Jo išraiška priklauso nuo žmogaus. Tai gali būti labai stiprus įniršis, džiaugsmas, neviltis.

Aistra, taip pat stiprus išgyvenimas. Jis yra gana pastovus, darantis poveikį žmogaus veikla, gyvenimo krypčiai.

Baimė kyla žmogui susidūrus su pavojumi.normaliomis sąlygomis ji padeda išvengti pavojaus. Be baimės būtume labai pažeidžiami.

Depresija – tai prislėgta ir liūdna nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. Tai ilgai trunkanti nelaimingumo būsena

Empatija – tai kito žmogaus emocinės būsenos pajutimas, įsijautimas į jo išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas į kito jausmus.

Nerimas – emocinė būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar nelaimės. Nerimo šaltinio negalime tiksliai nurodyti.

Frustracija – psichinė būsena, sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus nuomone neįveikiamų sunkumų ar kliūčių, atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas.

Nuotaika – sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, kurioje išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri išgyvenimai.

Stresas – tai ilgai trunkanti nerimo ir įtampos būsena. Priežastis – ekstremalūs poveikiai.

Užuojauta – tai paties subjekto emocinė būsena, kilusi pažinus kito jausmus.

Panika, įtampa, gedėjimas, euforija.

Emocijų įvairovė:

Teigiamos ( džiaugsmas, euforija, simpatija, aktyvumas, palaima, malonumas, žingeidumas, ramybė, meilė, laimė, pergalė, aistra ir kt.)

Neigiamos (gailestis, baimė, gėda, liūdesys, skausmas, panieka, kaltė, depresija, nerimas, pavydas, skriauda, neapykanta, agresija ir kt.)

Aukštesnieji jausmai – tai socialinių sąlygų nulemti ir asmenybės vystymosi eigoje atsirandantys jausmai.

Intelektiniai jausmai: nustebimas, apstulbimas, smalsumas, abejonė, žinių troškimas, atradimo džiaugsmas. Tai jausmai, kylantys pažintinėje veikloje, sukeliami minties darbo, jo sėkmingumo.

Praktiniai jausmai, atspindintys žmogaus veiklą ir santykį su ja: pareiga, sėkmės troškimas, nesėkmės vengimas.

Religiniai jausmai kyla patiriant kažką, kas mums turi absoliučios prasmės charakteristiką.

Estetiniai jausmai: gėrėjimasis, grožio pajautimas, didingumo, kilnumo, komiškumo ir tragiškumo jausmai

Moraliniai jausmai. Jie atspindi žmogaus santykius su kitais žmonėmis ir pačiu savimi.

Atsakomybės jausmas pradedamas ugdyti dar vaikystėje.

7. Dėmesys ir dėmesingumas. Dėmesio rūšys, ypatybės ir veiksniai.

Vienu metu mes galime pajusti tik nedidelę aplinkos dirgiklių ir stimulų dalį. Dėmesys panašus į prožektorių tamsoje: stipri šviesa išplėšia iš tamsos tam tikrus aplinkos objektus, tampančius dėmesio objektais, o visa kita skeldi tamsoje (dėmesio fonas). Mes atkreipiame dėmesį pirmiausia į naujus, netikėtus, stiprius dirgiklius: išgirstame garsą, pajuntame kvapą ir t.t.

Dėmesio ypatybės:

Valingas (kai turi prisiversti daryti kažką )

Nevalingas (kai be jokių valios pastangų sukoncentruojame dėmesį)

Dėmesio intensyvumas – tai jo sutelkimas į objektą. Dažnai, kažkoks dirgiklis taip užvaldo, kad nematome nieko aplinkui, o kartais ir menkas trukdymas išblaško dėmesį.

Dėmesio perkėlimas – tai sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į foną arba iš vienos veiklos į kitą. Nevalingą dėmesio perkėlimą skatina pašalinių poveikių stiprumas, naujumas, reikšmingumas : nelengva susikaupti triukšmingoje aplinkoje.

Dėmesio patvarumą – nusako dėmesio trukmė, t.y. kiek laiko sugebame sukaupti dėmesį. Dėmesio patvarumą skatina teigiamos emocijos, veiklos pobūdis, įdomumas.

Dėmesio platumas – tai mūsų gebėjimas vienu metu suvokti keletą įvykių, objektų ir dėmesį paskirstyti. Per trumpą laiką žmogus gali aprėpti ribotą elementų kiekį – apie 7 regimuosius objektus ir 3-4 garsus.

Dėmesys paskirstomas, kai tenka vienu metu atlikti keletą darbų.

Žmonės, sugebantys greitai susikaupti, ilgai išlaikyti intensyvų dėmesį ir atsispirti pašaliniam poveikiui laikomi dėmesingais. Susilpnėjus dėmesiui sunku mokytis, bet dėmesingumo nepadidinsime, nepašalinę jo pagrindinės priežasties – nepailsėję, nenusiramine.

Lavindami dėmesį, galime išugdyti vertingas jo ypatybes. Pagrindiniai dėmesio lavinimo principai:

1. reikia prisiversti dirbti ramiai, dėmesingai, nesiblaškany

2. dėmesį lavina susidomėjimas veikla ir protinis aktyvumas. Jei būsime labai susidomėję, dėmesio sutelkimo problemų nekils

3. nesistenkime sudaryti darbui „šiltnamio“ sąlygų, nes gyvenimas nelepins, teks išsiugdyti atsparumą išorės poveikiams, dėmesio blaškymui.

8. Jutimas ir suvokimas. Pojūčių ir suvokinių rūšys, savybės ir ypatumai. Jutimo jautrumas, jo kitimas, kompensacija.

Informacija apie pasaulį gali ateiti skirtingais keliais: mes matome vaizdus, girdime garsus, užuodžiame kvapus, jaučiame skonį, šiurkštumą, šilumą, skausmą. šiuos kanalus galime pavadinti langais į pasaulį
kiekvien1 iš jų matyti labai skirtingi reginiai. Šie kanalai vadinami jutimo sistemomis (klausos, regos, lytėjimo ir kt.). Informacijos apie aplinką gavimo procesas vadinamas jutimu, o jo rezultatas yra įvairių rūšių pojučiai (regos, klausos, lytėjimo, uoslės). Tada, kai interpretuojame gaunamą informaciją, tvarkome ją vadovaudamiesi savo patirtimi, galime sakyti, jog suvokiame vieną ar kitą objektą.

Jutimo sistemos: regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir skonio. Jutimas ir suvokimas nėra tas pats. Suvokimo procesas, kurio rezultatai leidžia mums orientuotis aplinkoje, priklauso nuo jutimo sistemų ir nuo smegenų būklės.

Pojūčių rūšys.

1. Cheminiai pojūčiai: skonis ir uoslė. Šie pojūčiai labai susiję. Netekus uoslės, maistas atrodo beskonis. Žmogus yra jautresnis kvapui negu skoniui. Skonio ir uoslės receptoriai reaguoja į chemines medžiagas.

2. Padėties pojūčiai: kūno padėties ir pusiausvyros. Jie informuoja apie žmogaus kūno judėjimą. Kūno padėties pojūčiai suteikia informaciją apie kūno dalių padėtį judant.

Pusiausvyros pojūtis informuoja apie galvos padėtį ir judėjimą žemės atžvilgiu.

3. Odos pojūčiai: spaudimas, lietimas, šiluma, šaltis ir skausmas. Ši jutimo sistema informuoja apie objektų, besiliečiančių su kūno paviršiumi, savybes. Jautriausia oda yra tų kūno dalių, kuriomis mes daugiausia tyrinėjame aplinką: rankų pirštų, lūpų ir liežuvio.

4. Klausa. Tai antras pagal svarbą žmogaus pojūtis. Klausa suteikia mums galimybę kalbėtis su kitais žmonėmis, taigi ji yra bendravimo įrankis. Žmogus sugeba atskirti 400 000 skirtingų garsų.

5. Regėjimas. Šis pojūtis mums teikia pagrindinę informaciją apie aplinką, įgalina mus savarankiškai veikti, lengvai orientuotis. Regimoji informacija papildo ir mūsų bendravimą kalba: padeda gauti informacijos apie kito žmogaus jausmus, ketinimus.

Suvokimas. Suaugusiems žmonėms orientuotis padeda ne jutimas, o suvokimas.

Regimosios erdvės suvokimo ypatumai. (nemanome, kad kitoje gatvės pusėje stovintis automobilis tikrai yra mažesnis už stovintį šalia, nors tinklainėje pastarojo vaizdas daug mažesnis). Tai ką mes matome, girdime, užuodžiame, priklauso ne vien nuo suvokiamos medžiagos, bet ir nuo suvokėjo savybių. Suvokimą visada įtakoja ir suvokėjo asmenybė – tai, ką matome aplink save, priklauso ir nuo mūsų vidinės būsenos, nuostatų, motyvacijos (alkanas tiksliau ir greičiau atpažįsta rodomas maisto nuotraukas, negu sotus). Suvokimą įtakoja ir profesinės žinios, darbo pobūdis (dailininkai geriau skiria spalvas). Atskira suvokimo sritis yra kito žmogaus suvokimas, įvairių kito žmogaus savybių pastebėjimas. Tai nagrinėja socialinė psichologija.

Adaptacija. Pojūčiai ne visuomet yra vienodai stiprūs. Kai įeiname iš lauko į neišvėdintą kambarį, jo oras mums nemalonus, bet pabuvę kurį laiką, priprantame. Įėję į tamsią patalpą, iš pradžių nieko nematome, bet pabuvę pradedame skirti daiktus.

Jutimo sistemų gebėjimas prisitaikyti prie gaunamos informacijos, vadinamas adaptacija.

Sunkiausiai adaptuojasi klausos receptoriai.

9. Atmintis, jos procesai, rūšys, formos ir tipai. Atminties veiksniai.

Atmintis – tai sugebėjimas įsiminti , laikyti ir po kiek laiko atgaminti jutimų dėka surinktą informaciją.

Atminties procesai: įsiminimas (kai pavyksta tiksliasi įsiminti, sakoma įstrigo į galvą – tokį reiškinį vadinama įsidėmėjimu gauta informacija parengiama saugojimui), saugojimas (dinamiška, ilgainiui kintanti sistema), atsiminimas (tai atkūrimas atmintyje to, kas buvo įsiminta).

Atsiminimo būdai:

1. Atpažinimas

2. Atgaminimas

Atminties rūšys:

Motorinė (judesių) (sugebėjimas atsiminti judesius ir jų seką. Tai darbinių ir sportinių įgūdžių pagrindas). Be motorinės atminties nemokėtume vaikščioti, rašyti, šokti ir t.t.

Emocinė – jausmų, išgyvenimų įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas. Mes atsimename ne vien tai, kad pykome ar džiaugėmės, bet ir savo vidinę būseną tuo metu.

Vaizdinė – tai objektų, reiškinių ir jų ypatybių įsiminimas, saugojimas atmintyje ir atsiminimas. Atsimename, kaip atrodo mūsų draugai, koks yra pažįstamo žmogaus balsas, koks yra mūsų namas ir t.t.

Žodinė – informacijos kodavimas žodžiais, jie ir atsimenami. Kiekvienas žodis turi prasmę. Žodine atmintimi yra paremtas sistemingas žinių įgijimas.

Atminties struktūros:

Trumpalaikė, kai žvilgtelėję į kokį nors daiktą, dokumentą jį atsimename vos keletą sekundžių.

Ilgalaikė – mūsų žinių ir patirties pagrindas. Ilgalaikės atminties informacija naudojamės nuolatos.

Užmiršimas atlieka adaptacijos funkciją. Užmirštamos medžiagos kiekis priklauso nuo jos įdomumo ir aktualumo.

Įsiminimo veiksniai:

Sužadinimas. Puikiai įsimename tai, kas įdomu.

Kartojimas. Kuo dažniau susiduriame su kokia nors medžiaga, tuo daugiau ją kartojame, tuo geriau ir atsimename. Kartojimas yra garantuotas įsiminimo būdas.

Medžiagos įprasminimo procesas. Nereikia medžiagos iškalti mintinai, tai greitai užmirštama. Vienų yra išlavinta girdimoji, kitų – regimoji atmintis.

10. Mąstymas. Jo veiksmai (operacijos). Mąstymo turinio formos. Mąstymo rūšys, lygiai, tipai. Mąstymas ir kalba.

Mąstome, kai norime
problemą, kai svajojame ko nors laukdami, kai einame apsipirkti, kai planuojame atostogas ir t.t.

Mąstymas gali būti apibūdinamas kaip „proto kalba“. Kai jis siejasi su sakinių srautu, toks mąstymas yra verbalinis. Kitas mąstymo būdas susijęs su vaizdu. Tai mąstymas vaizdais. Motorinis mąstymas – susijęs su „proto judesiu“.

Mąstymas atsiranda praktinės veiklos ir jutiminio pažinimo sandūroje. Pažintinė veikla, prasidėjusi pojūčiais ir suvokimu, pereina į mąstymą. Per pojūčius ir suvokimą mąstymas yra susijęs su išoriniu pasauliu.

Mąstymas – tai betarpiškai susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis procesas, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo.

Kalbos aspektai: pragmatinis (kalbos prasmė nustatyti reikšmes), semantinis (tai “žaidimas“ posakių, frazių reikšmėmis), sintaksinis (kalbos taisyklės). Žmogaus kaip būtybės unikalumas išmokti kalbą. Svarbiausias mąstymo elementas yra sąvoka. Sąvoka – yra mintis, kurioje atsispindi bendrieji, esminiai ir skiriamieji tikrovės reiškinio ar daikto požymiai. Jie visuomet išreiškiami bet kuria žodine forma: garsiai pasakant, pasakant sau ar raštu. Sprendiniai – tai ryšio tarp tikrovės reiškinių ir daiktų arba tarp savybių ir požymių atspindys. Samprotavimai – tai toks ryšys tarp minčių, kai iš vieno ar kelių sprendinių gauname išvestinį sprendinį.

Mąstymo operacijos:

Analizė – tai atskirų objekto dalių, elementų, savybių, ryšių išskyrimas.

Sintezė – tai sujungimas mintyse išskirtųjų objekto dalių ir santykių į visumą. Palyginimas – tai kelias į apibendrinimą.

Apinendrinimas – tai dar viena iš svarbių mąstymo operacijų. Apibendrindami du lyginamus dalykus, pirmiausia mintyse išskiriame tai, kas jiems yra bendra.

Analizė, sintezė ir apibendrinimas padeda nustatyti vidinius, specifinius mąstymo dėsningumus.

Mąstymo rūšys:

Vaizdinis mąstymas – tai mąstymas vaizdais.

Veiksminis mąstymas – tai mąstymas veiksmais (būdingas vaikams).

Problemų sprendime svarbiausias įrankis yra mąstymas.

11. Vaizduotė, jos rūšys. Vaizdinių perdirbimo vaizduotėje būdai. Vaizduotė ir emocijos.

Dvejopa vaizduotė: atgaminamoji ir kuriamoji. Skirtumas tarp jų yra tas, kad atgaminamoji vaizduotė atgamina tai, ką esame jau pergyvenę, o kuriamoji patiekia naujų vaizdų, dar nematytų ir nepergyventų.

Pasyvi( navalinga – vaizdiniai susidaro lyg savaime, be sąmoningų pastangų. Jie gali kilti klausantis muzikos) ir aktyvi (valinga – kai žmogus nori ką nors sukurti, tada jis sąmoningai renka informaciją, vaizduojasi būsimą kūrinį, taiso jį, kol gauna norimą rezultatą) vaizduotė.

Svajonė. Tai tokia vaizduotė, kada kuriami trokštamos ateities vaizdai.svajonėse vaizdingu būdu išreiškiami žmogaus norai, kas jį traukia, ko jis siekia. Svajonė nukreipta ne tik į dabarties, bet į ateities veiklą.

Procesą, kuris sąmonėje prikelia buvusį pojūtį, nors paerzinimo jau ir nesama, vadiname atgaminimu. Galima atgaminti ir jausmus, tačiau atgamintieji jausmai yra ne tokie ryškūs ir gyvi kaip pergyvenamieji. Atgaminamoji vaizduotė yra individo patirties atgaminamoji funkcija. Atgaminamasis vaizdas turėjo būti kada nors ir kurs nors patirtas. Kiekvienas atgamintas vaizdas yra surištas su individo galvojimu: vaizdai atgaminamosios vaizduotės nėra mechaniškai iškeliami.

Kuriamoji vaizduotė kuria naujus, dar nematytus ir nesamus vaizdus. Ji rodo žmogaus kuriamąjį sugebėjimą. Kuriamasis vaizdavimasis- tai naujų vaizdų kombinavimas ne mechaniškai, o grynai sintetiškai. Vaizdo detalės tik iš lėto įgyja savo formą. Naujas vaizdas iš pradžių yra gana neaiškus, tik paskui išaiškėja, išryškėja. Svarbiausi vaizdinių atminties ypatumai:

1.vaiszdiniai yra daug blenkesti už suvokinius. Atminties vaisdinių ryškumo gyvumo laipsniu žmonės skiriasi vieni nuo kitų. Vienų regimieji vaizdiniai labai blankūs, kitų būna net per ryškūs. Pvz. Įsivaizduokite pažįstamą žmogų. Ryškumo, vaizdumo trūksta (vaizdas ne toks, koks yra kai stovite šalia jo).

2. vaizdiniai yra fragmatiški, t.y. nepilni. Pvz. Įsivaizduodami net ir labai gerai pažįstamo žmogaus veidą, vis dėlto ryškiai ir aiškiai atgaminame atskirus bruožus, detales, o visa kita pakliūva į foną.

3. vaizdiniai yra nepatvarūs ir nepastovūs. Dar kartą pabandykite įsivaizduoti tą patį veidą. Nepaisant pastangų, jis greitai išnyksta.

12. Žmogaus psichikos raidą skatinantys veiksniai. Tos raidos netolygumas ir netolydumas. Sensityvumo laikotarpiai žmogaus psichinėje raidoje, jų esmė ir reikšmė.

Freudas manė, kad individo raida vyksta stadijomis.

Oralinė stadija. (nuo gimimo iki vienerių m.). maitinimas leidžia vaikui artimai bendrauti su motina ir fiziškai, ir emociškai. Bendraudamas su motina, kūdikis pradeda suvokti pirmuosius kreipinius į save, per juos patiria motinos reiškiamus meilės ar priešiškumo jausmus. Vaikui tėvai perduoda tam tikrai visuomenei būdingus kultūros reikalavimus.

Analinė stadija (nuo vienerių iki trejų m.). nauji poreikiai sukelia naujus konfliktus tarp vaiko ir jį supančio pasaulio. Didžiausią pasitenkinimą šio amžiaus vaikas patiria tuštindamasis ir stimuliuodamas rektalinę zoną. Tačiau šiuo laikotarpiu
vaikas pratinamas tuštintis ant puoduko. Jo troškimas patirti neatidėliotiną pasitenkinimą yra slopinamas. Taip vaikas pradeda konfliktuoti su suaugusiųjų visuomene. Konflikto aštrumas priklauso nuo to, kaip vaikas prisitaiko prie jam keliamų reikalavimų. Šio amžiaus vaikui teigiama, ką jis turi ir ko neturi daryti, reikalaujama laikytis švaros.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4640 žodžiai iš 9119 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.