Geografijai nudinga
5 (100%) 1 vote

Geografijai nudinga

PSICHOLOGIJA

1. Psichologijos objektas

Psich. pradėjo formuotis 5 am. prieš Kristų senovės Grasikijos filosofų darbuose. Psichologija – tai mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, žmogų. 19 a. pab. subrendo sąlygos psichologijai tapti atskiru mokslu, kurio už-davinys – tirti ir nagrinėti žmogaus sielą (psichiką) laboratorijoje. Psichologija buvo ir lieka svasrbiausiu daugiasluoksnės „teorijos apie žmogų“ ir jo egzistencijos prielaidos mokslu. Psichologija yra universali pagalbos teikėja. Psichologijos dalys: bendroji, diferencinė (asmenybės), taikomoji (darbo, organizacijų).

Kryptys:

1. Struktūralizmas – kurios atstovai Vunto, Tičenerio teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonę, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galima suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus,, kurie jungdamiesi sudaro sąmonės turinį.

2.Funkcionalizmas – atstovai Džeimsas, Vudvortsas, Spenseris teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Buvo kritikuojami už tai, kad jų teorijos rėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žmonių stebėjimu.

3.Biheviorizmas – atstovai Votsonas, Torndaikas iškėlė idėją, jog psichologija turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas.

4. Geštaltpsichologija – atstovai Kofka, Keleris. Tyrė suvokimą ir atmintį. Kritikuota dėl to, kad jos teiginiai ne visada pagrįsti eksperimentiniais įrodymais, sąvokos netikslios.

5. Psichoanalizė – atstovai Froidas. Bandė atskleisti ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Žmogaus psichikoje išskiriami 3 lygmenys – nesąmoningas, pasąmoninis, sąmoningas.

6. Neopsichoanalizė – atstovai Adleris, Jungas, Eriksonas. Pabrėžė socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui.

7. Kognityvinė psichologija (šiuolaikinė psich. kryptis) – atstovai Neiseris. Uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su sensorine informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Tuomet buvo iškeltas uždavinys parodyti, jog pažinimo procesai vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus elgesyje.

8. Humanistinė psichologija – atsovai Maslou, Franklio. Uždavinys – rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe nei kurti teorijas.

Psichologijos šakos:

1. Fundamentaliosios psich. šakos:

Bendroji psichologija sistemina visas psichologijos disciplinas. Ji tiria sveiko suaugusio žmogaus psichikos funkcionavimą, įvairius psichikos procesus (jutimą, suvokimą, dėmesį, atmintį, mąstymą). Ji yra visos psichologijos pamatas.

Socialinė psichologija tyrinėja, kaip žmonės veikia vienas kitą (kaip suvokiame, vertiname save bei kitus).

Amžiaus tarpsnių arba raidos psichologija tiria žmogaus psichikos dinamikąįvairiais amžiaus tarpsniais.

Zoopsichologija – gyvūnų psichikos tyrimai.

Medicininė psichologija nagrinėja įvairių susirgimų psichologinius aspektus.

Patopsichologija – žmogaus psichikos sutrikimus.

2. Taikomosios psichologijos mokslo šakos:

Darbo ir inžinerinė psichologija, tyrinėja profesines asmenybės ypatybes.

Pedagoginė psichologija tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, mokinių ir mokytojų santykius.

Šeimos psichologija šeimos problemas, santykius.

Kūrybos psichologija aiškina mokslinės, kūrybos procesų dėsningumus.

Sporto psichologija atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas.

Vadovavimo psichologija tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko kaip plėtoti bendravimą.

Organizacinė psichologija tira konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius.

Vystosi reklamos, teisės, ekologinė psich. šakos.

3. Asmenybė, jos struktūra, aktyvumo formos. Poreikių, kaip asmenybės raidos varomosios jėgos, hierarchinė struktūra. Asmenybės motyvacinė sfera (kryptingumas).

Bendriausia prasme asmenybe galima vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Asmenybė vystosi palengva. Ji yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Žmogaus elgesį labai veikia pasąmonė. Be kitų žmonių pagalbos ir poveikio žmonėmis netaptume. Bendrijoje išmokstame kalbėti, reikšti jausmus, bendrauti, dirbti ir daug ko reikalingo ir nereikalingo.

Asmenybė pirmiausia reiškia atskirumą, individualumą, unikalumą. Asmenybė yra organizuota visuma. Asmenybė kaip visuma, kaip vienetas turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos, adaptuojasi. Asmenybe negimstama. Ja tampama. Asmenybė yra vystymosi rezultatas. Lemiamą įtaką jos vystymuisi daro pagrindiniai veiksniai: paveldėjimas ir aplinka. Kiekviena asmenybė nueina skirtingą, unikalų kelią. Aplinkos sąlygojamas socialinis vystymasis, tapimas visuomeniniu žmogumi vadinamas socializacija. Lemiama vaidmenį šiame procese atlieka mikro (artimiausia žmonių bendrija) ir maskroaplinka (miestas, rajonas). Socialinė aplinka veikia asmenybę tiesiogiai arba per įvairias institucijas (darželį, mokyklą)

Trys asmenybės psichikos lygiai – id (yra impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai; ego – realybės lygmuo. Jis tramdo id. Superego – žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Tai idealų viešpatija, todėl nuo tikrovės atitolusi. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o
ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje gali būti labiau išreikštas kuris nors vienas komponentas. Jei dominuoja id, – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei – ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.

Struktūrinės dalys:

1. poreikių, motyvacijos ir valios sfera

2. temperamentas ir charakteris

3. sugebėjimai.

4. sąžinė

asmenybės kryptingumą arba dominuojančius santykius galime apibrėžti pagal:

1. požiūrį į kitus žmones

2. požiūrį į save

3. požiūrį į išorinį pasaulį.

Asmenybė formuojasi bendraudama su žmonėmis. Tuo ji patenkina poreikį bendrauti, reguliuoja savo elgesį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Vertybės susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka, yra pastovios ir kinta sunkiai.

Poreikiai skirstomi į biologinius ir socialinius. Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis. Biologiniai poreikiai (maisto, vandens) susiję su biologine organizmo sandara, jų patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti. Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos) verčia žmogų augti kaip asmenybę. Nepatenkinęs socialinių poreikių, žmogus nežūsta, bet smarkiai nukenčia jo socialinis komponentas. Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Tikslai esti artimi, betarpiški ir tolimesni. Poreikiui patenkinti reikalingi betarpiški įgūdžiai. Pvz. Kūdikis turi daug norų, bet nemoka atitinkamų elgesio būdų, kurie tiktų norams patenkinti, todėl jam reikalinga tėvų pagalba.

Motyvų hierarchija.

Saviraiškos

Įsitvirtinimo

Afiliacijos

Saugos

Biologiniai

Motyvai plėtojasi nuo žemesnių link aukštesnių. Gyvybiškai svarbūs asmenybei biologiniai motyvai yra piramidės apačioje, kuo aukštesnis yra motyvas, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Kai patenkinami žemesnieji motyvai, tik tada atsiranda aukštesnių. Todėl žmogui niekada neužtenka to, ką yra pasiekęs, jo troškimai beribiai.

Dvejopo pobūdžio motyvai (poreikiai): D – bazinis (potraukis artimiau bendrauti, draugauti, meilė, įvairios gr.), B – būties (nukreipti į gėrį, grožį, pažinimą). Būties motyvų žmogus negali patenkinti iki galo.

4. Temperamentas, charakteris, sugebėjimai asmenybės struktūroje. Ugdymo individualizavimas.

Žmogus gimsta su jam būdingomis tam tikromis savybėmis. Tai priklauso nuo genotipo.

Temperamentu vadinama įgimtų centrinės nervų sistemos savybių išraiška. Pavlovas pasiūlė žmones ir gyvūnus skirstyti pagal jaudinimo ir slopinimo procesų savybes: jų jėgą, pusiausvyrą, paslankumą.

Pagal šias savybes Pavlovas išskyrė 4 temperametrų tipus: cholerikas, sangvinikas, melancholikas, flegmatikas. Grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temperamente yra visų temperamentų bruožų, tačiau vyrauja vieno temperamento savybės.

Anglų psich. Aizenkas praplėtė temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas polinkį į ekstraversiją ir intraversiją, emocinį stabilumą ir neurotizmą.

Asmenybės savybės iš dalies priklauso nuo to, kuris iš didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis – kūrybingumą. Ne mažiau reikšmės asmenybės susiformavimui turi ir aplinka. Temperamento savybių žmogus pasirinkti negali.

Charakteris – unikalių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei būdingais poelgiais, visuma. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu to paties temperamento žmonės, augantys skirtingoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Negalima vertinti vienų temperamentų kaip gerų, o kitų kaip blogų. Kiekvienas temperamentas turi savo privalumų, ir tie patys bruožai gali būti skirtingai vertinami skirtingose situacijose. Nuo to priklauso, kokie charakterio bruožai susiformuoja jų pagrindu.

Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes galo formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas.

Sugebėjimai. Kiekvienas žmogus nori būti protingas. Visą gyvenimą vis ieškome sugebėjimų patys savyje, savo vaikuose, mokytojuose, polinkiuose ir t.t. sugebėjimų problema žmonėms aktuali, ji ypač parūpsta, kai norima gauti profesionalų, gerai apmokamą darbą. Individuali atranka į darbą pagal sugebėjimus dabar ypač paplitusi. Dažnai taikomi gabumų ir pasiekimų testai.

Pagal Sternbergą yra 4 sugebėjimų grupės:

1. sugebėjimas mokytis iš patirties

2. sugebėjimas abstrakčiai mąstyti

3. sugebėjimas adaptuotis besikeičiančiame gyvenime

4. sugebėjimas motyvuoti save, operatyviai įgyvendinti savo tikslus.

5. Valia. Valios ugdymas. Valios procesas ir savybės. Valios ugdymas.

Valios procesas buvi gana įvairiai aiškinamas dėl to, kad jis mūsų sąmonėje visada reiškiasi kartu su kitais procesais.

1. valios kildinimas iš jausmų, arba valios aiškinimas
yra kliūtis nugalinčios jėgos jausmas; per jausmą aš žinau čia save patį kaip išvidinę priežastį.

2. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų, arba valios aiškinimas pažinimo funkcijomis. Intensyvus ko nors įsivaizdavimas tiesiogiai vedąs į atitinkamą veikimą.žmogus dėl to atlieka sąmoningą veiksmą, kad jis prieš tai yra padaręs sprendimą, jog tą veiksmą naudinga arba tiesiog reikalinga atlikti.

3. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų ir jausmų vyksmų sąveikos. Norėti reiškia ne ką kita, kaip gyvai įsivaizduoti tikslo vaidinį ir jį sodriai jausmais nudažyti.

Šiuo metu dauguma psichologų nesutinka su valios kildinimu iš kitų psichinių funkcijų.

Valia disciplinuoja jausmų gyvenimą. Valios veiksmų įvairumas pareina nuo žmogaus siekiamųjų tikslų įvairumo. Valia sutelkia ir reguliuoja įvairius psichinius procesus norimam tikslui siekti. (kai laikau kokį egzaminą, mano valia sukaupia mano dėmesį į tam tikrą specialią sritį ir priverčia atmintį atgaminti tiktai tam tikras, duotąjį klausimą atitinkančias žinias).

Esminė valios žymė yra siekimas, troškimas.

Valios tvirtumu vadiname pastovų žmogaus sugebėjimą įvykdyti savo pasiryžimus bei nusprendimus, nepaisant išorinių ar vidinių kliūčių.

Valios silpnumu laikome žmogaus nesugebėjimą įgyvendinti savo nusprendimų bei siekių, nesugebėjimą nugalėti sutinkamų išorinių bei vidinių kliūčių. Kuo žmogus didesnis silpnavalis, tuo ir mažiau savarankiškas, tuo mažiau sugeba atsispirti kitų įtakai.

Silpnavališkumas – tai nesugebėjimas realizuoti savo sąmoningo nusistatymo. Silpnavaliui sunku ištesėti duotą žodį, ištverti iki galo, ar užbaigti pradėtą darbą. Jis nebepasitiki savimi, savo jėgomis, nesusivaldantis, kitų lengvai patraukiamas. Silpnavalis gali būti ir aktyvus ir pasyvus. Aktyvus silpnavalis toks žmogus, kuris veikiakurios nors aistros , polinkio valdomas prieš savo paties valią. Jie yra nesusivaldantys, daug jų yra antisocialūs.

Pasyvus silpnavalis – kuriam trūksta sugebėjimo savarankiškai nuspręsti ir veikti. Jie neturi jėgos pasipriešinti kitų įtakai, dėl to nukenčia patys.

Silpnavališkumo priežastys yra dvejopos: įgimtieji valios defektai ir gyvenant įgytieji valios defektai. Psichopatinio pobūdžio valios iškrypimai, isteriškumas, abulija, visi didieji valios trūkumai dažniausiai esti paveldėti. Gyvenant valios defektai gali būti įgyjami dėl ketveriopo pobūdžio veiksmų: 1. blogos aplinkos įtakos, 2. netinkamo auklėjimo šeimoje bei mokykloje, 3. žmogaus klaidingo įsitikinimo bei nusistatymo, 4. persidirbimo, ligos arba kai kurių nelaimingų atsitikimų.

Valios laisvės problema.

A) Determinizmas yra filosofinė bei psichologinė pažiūra, pagal kurią tiek fiziniai, tiek psichiniai reiškiniai yra neišvengiami, nes priklauso nuop priežastingumo dėsnio.

Intelektualinis determinizmas – valios laisvė tėra laisvė nuo prievartos. Valia visada pasirenka tą gėrybę, kurią protas pripažįsta aukštesne.

Metafizinis determinizmas. Pagal jį visi vyksmai vyksta dėl neišvengiamojo būtinumo.

Materialinis determinizmas. Nėra laisvo valios pasirinkimo, t.y. valia nėra laisva. Laisvės žmogus neturi, jis turi tiktai galią savo norus įvykdyti.

Visuomeninis bei socialinis determinizmas. Žmogaus valia nėra individuali valia, ji yra universalios pasaulio valios organiškas narys. Žmogus už savo darbus yra atsakingas.

Deterministai aiškina, kad viską lemia prigimtis. Iš jos išplaukia gerųjų žmonių gerumas ir blogųjų – blogumas.

B) Indeterminizmas. Šv. Augustinas visą etiką pagrindė dviem tiesomis, iš kurių viena yra tokia: žmogus turi laisvą valią. Pirmoji esminė valios ypatybė – sugebėjimas pasirinkti (tarp gera ir bloga, tarp teisinga ir neteisinga). Valios laisvės pradžia ir pagrindas yra protinis pažinimas. Valios nepareinamumas nuo gamtos dėsningumo ir yra valios laisvė.indeterministai moko, jog žmogus veikti pradeda pats iš savęs, kad pačiame žmoguje yra jo veikimo priežastis.pats žmogus galįs pasirinkti tokį motyvą, kokį nori.įvykdęs kurį nors veiksmą, žmogus gerai supranta, kad galėjo ir kitaip pasielgti, negu iš tikrųjų dabar yra pasielgęs. Tačiau ne visi vienodai turi valios laisvės. Vieni daugiau (suaugę, blaivūs), kiti mažiau (vaikai, neblaivūs). Absoliučios valios laisvės žmogus neturi. Jo pasirinkimams bei sprendimams tam tikros įtakos daro išauklėjimas, užimamoji visuomenėje vieta, politinės bei kultūrinės aplinkybės.

6. Asmenybės emocinė sfera. Emocijos ir jausmai, jų rūšys ir raiškos formos.

Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas mes stengiamės nuo pat mažumės. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologinę ir socialinę reikšmę. Visi žmonių socialiniai ryšiai ir tarpusavio santykiai paremti emocijomis, kurios kitų žmonių suprantamos jų išraiškos pagalba. Emocijų išraiška papildo ir praturtina žmonių bendravimą. Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš jo veido išraiškos. Veido išraiškos pasikeitimai vadinami mimika. Kūno judesiai – gestai, laikysena, eisena – pantomimika – taip pat
išreiškia emocijas. Apie žmogaus išgyvenimus byloja ir įvairūs organizmo pakitimai (širdies plakimas, paraudimas, ašaros, gilesnis kvėpavimas, drebulys).

Emocinės būsenos (išraiškos formos):

Afektu vadiname trumpaslaikį, stiprų teigiamą ar neigiamą emocinį išgyvenimą, kurį lydi organizmo išoriniai bei vidiniai pakitimai. Jo išraiška priklauso nuo žmogaus. Tai gali būti labai stiprus įniršis, džiaugsmas, neviltis.

Aistra, taip pat stiprus išgyvenimas. Jis yra gana pastovus, darantis poveikį žmogaus veikla, gyvenimo krypčiai.

Baimė kyla žmogui susidūrus su pavojumi.normaliomis sąlygomis ji padeda išvengti pavojaus. Be baimės būtume labai pažeidžiami.

Depresija – tai prislėgta ir liūdna nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. Tai ilgai trunkanti nelaimingumo būsena

Empatija – tai kito žmogaus emocinės būsenos pajutimas, įsijautimas į jo išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas į kito jausmus.

Nerimas – emocinė būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar nelaimės. Nerimo šaltinio negalime tiksliai nurodyti.

Frustracija – psichinė būsena, sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus nuomone neįveikiamų sunkumų ar kliūčių, atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas.

Nuotaika – sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, kurioje išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri išgyvenimai.

Stresas – tai ilgai trunkanti nerimo ir įtampos būsena. Priežastis – ekstremalūs poveikiai.

Užuojauta – tai paties subjekto emocinė būsena, kilusi pažinus kito jausmus.

Panika, įtampa, gedėjimas, euforija.

Emocijų įvairovė:

Teigiamos ( džiaugsmas, euforija, simpatija, aktyvumas, palaima, malonumas, žingeidumas, ramybė, meilė, laimė, pergalė, aistra ir kt.)

Neigiamos (gailestis, baimė, gėda, liūdesys, skausmas, panieka, kaltė, depresija, nerimas, pavydas, skriauda, neapykanta, agresija ir kt.)

Aukštesnieji jausmai – tai socialinių sąlygų nulemti ir asmenybės vystymosi eigoje atsirandantys jausmai.

Intelektiniai jausmai: nustebimas, apstulbimas, smalsumas, abejonė, žinių troškimas, atradimo džiaugsmas. Tai jausmai, kylantys pažintinėje veikloje, sukeliami minties darbo, jo sėkmingumo.

Praktiniai jausmai, atspindintys žmogaus veiklą ir santykį su ja: pareiga, sėkmės troškimas, nesėkmės vengimas.

Religiniai jausmai kyla patiriant kažką, kas mums turi absoliučios prasmės charakteristiką.

Estetiniai jausmai: gėrėjimasis, grožio pajautimas, didingumo, kilnumo, komiškumo ir tragiškumo jausmai

Moraliniai jausmai. Jie atspindi žmogaus santykius su kitais žmonėmis ir pačiu savimi.

Atsakomybės jausmas pradedamas ugdyti dar vaikystėje.

7. Dėmesys ir dėmesingumas. Dėmesio rūšys, ypatybės ir veiksniai.

Vienu metu mes galime pajusti tik nedidelę aplinkos dirgiklių ir stimulų dalį. Dėmesys panašus į prožektorių tamsoje: stipri šviesa išplėšia iš tamsos tam tikrus aplinkos objektus, tampančius dėmesio objektais, o visa kita skeldi tamsoje (dėmesio fonas). Mes atkreipiame dėmesį pirmiausia į naujus, netikėtus, stiprius dirgiklius: išgirstame garsą, pajuntame kvapą ir t.t.

Dėmesio ypatybės:

Valingas (kai turi prisiversti daryti kažką )

Nevalingas (kai be jokių valios pastangų sukoncentruojame dėmesį)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2737 žodžiai iš 9119 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.