Geri patologijos užrašai
5 (100%) 1 vote

Geri patologijos užrašai

Patologija, jos turinys ir ryšys su kitais mokslais

Mokslas apie ligas – patologija (patos – liga, logos – mokslas). Nagrinėja visus žmogaus organizmo reiškinius nukrypstančius nuo normos (normalių fiziologinių reiškinių). Kadangi nukrypimų nuo normos yra labai įvairių tai patologinis turinys labai platus ir įvairus. Vykstantis mokslui susiformavo daug mokslo šakų nagrinėjančių ligas todėl:

Skiriamos 2 stambios patologijos dalys:

1 – oji bendroji patologija – tai mokslas apie bendrus įvairių patologinių procesų reiškinius vykstančius organizme sergant (visoms ligoms būdingus reiškinius). Bendrosios patologijos judamosios dalys sudėtinės išaugusios į beveik savarankiškus dalykus:

1) Patologinė anatomija – nagrinėja struktūrinius pokyčius ląstelėse, audiniuose ir organuose vystantis ligai.

2) Fiziologinė patogenezė – nagrinėja liguistų procesų atsiradimo eigas ir baigties ypatumus bei dėsningumus.

Bendroji patologija remiasi morfologijos ir fiziologijos metodais ir šiais metodais tyrinėja ligų atsiradimo priežastis sąlygas ir mechanizmus bei ligos bendruosius dėsningumus.

2 – oji patologijos dalis yra specialioji patologija – nagrinėja specifiškus būdingus konkrečiai ligai, procesus atskirų ligų.

Simptomus kurie leidžia deognozuoti ligą. Specialiojoje patologijos turinį sudaro klinikiniai dalykai. Neurologija, traumatologija, chirurgija, stomatologija, ginekologija, pediatrija.

Patologijos mokslas glaudžiai siejasi su kitomis medicinos dalykais su anatomija, fiziologija, farmakologija.

Bendrosios patologijos tyrimo metodai

Sergančių žmonių funkciniai nukrypimai nuo normos nagrinėjami naudojant patologijos metodus, o struktūros (morfologiniai) pokyčiai nagrinėjami naudojant pagrindinius anatominius metodus. Svarbiausias patologinių procesų metodas yra morfologinis. Šis metodas remiasi mirusių žmonių skrodimu, iš gyvo žmogaus paimtų mėginių tyrimais. Šie audiniai tiriami naudojant, šiuolaikinius mikroskopinius tyrimo metodus kada patologinius procesus galime nustatyti net molekuliniame lygyje. Pagrindiniai naudojant šviesinį, poterezacinį, kontrastinį, limeseminį bei elektroninį mikroskopus. Morfologijoje prigijo ir kiekybiniai vertinimai dažniausiai naudojant kiekybinę spektro fotometrija. Šiuo morfologijos tyrimam medžiaga imama iš mirusių žmonių juos skrodžiant patologo anatominiuose skyriuose. Šis mirusiųjų skrodimas vadinamas – autopsija. Autopsijos metu išsiaiškinama:

1) pokyčiai atsirandantys organizme ligos metu

2) ligos eigos ypatumai

3) ligonio mirties priežastis

4) gydimo įtaka, bei jo neefektyvumas bei gydymo neefektyvumo priežastys

Imama medžiaga iš gyvų žmonių iš ligonių atliekant jiems chirurgines intervencijas arba tiesiog operacijos metu ši procedūra vadinama – biopsija tai yra citologinis audinių paimtų iš gyvo organizmo tyrimas šie audiniai imami dažniausia diagnozės patikslinimui:esant neaiškiems organų pakitimams, atsiradus įvairiems dariniams (pvz. vėžys). Šiuo metu biopsija gali būti įvairiais endoskopais, specialiomis adatomis. Organams morfologiniam tyrimui galim imsi skrodžiant eksperimentinius gyvuliukus. Skrodžiant eksperimentinius gyvuliukus imama medžiaga tie gyvuliukai gydomi ir po tam tikro laiko juos užmuša paskui žiūri pakitimus. Eksperimentiškai ne visos ligos galima sukelti pvz. gyvūnams sukelti bronchinės astmos, psichinių ligų, podagros negalima sukelti. Eksperimentas yra vienas iš pagrindinių ir patologinės fiziologijos tyrimų metodų. Patologinė fiziologija, eksperimentą sudaro keli etapai:

1) eksperimento tikslo apibrėžimas ir pasirengimas

2) specialios metodikos tam eksperimentų parinkimas ir įdiegimas

3) eksperimento planavimas

4) gautų duomenų apdorojimas

Patologinės fiziologijos eksperimentai gali būti ūmus arba lėtiniai. Ūmus kai atliekama vivisekcija (gyvos pjovimas) gyvą gyvuliuką naudoja (dabar jau nevyksta pirma nuskausmina). Ypatingas eksperimentas yra lėtinis kai pradžioje gyvuliukas yra operuojamas, o po to tik tiriamas. Pvz. į smegenis išoperuoja įaugina elektrodus, o tik po to tiria. Lėtinio eksperimento duomenys vertingesni, tikslesni nes ekskliuduoja ūmaus poveikį. Klinikoje gali būt atliekami eksperimentai klinikinis eksperimentas kada gauti geri duomenys su gyvuliukais tik tada atliekama klinikoje bet pirma daroma su gyvuliukais kol gerai gaunasi. Išbandomi vaistai anatominėms gyvūnams ir taip toliau arba vėliau išbando ant žmogaus savanorių kurie serga ta liga. Klinikiniai eksperimentai patikrinami klinikiniais diagnostikos metodais t.y. tais kurie naudojami tai ligoniui pažinti ir vertinti.

Patologinės reakcijos

Medicinoje norint nustatyti ar žmogus sveikas ar ligonis atliekami morfologiniai, fiziologiniai, biocheminiai, klinikiniai tyrimai ir šių tyrimų duomenys lyginami su norminiais rodikliais. Jei tiriamo žmogaus tyrimo rodikliai atitinka norminius rodiklius t.y. tai gydytojas teigia kad žmogus sveikas. Norma priklauso ir nuo tam tikrų faktorių:

1) nuo individo amžiaus

2) nuo lyties

3) nuo socialinių sąlygų

4) nuo klimato sąlygų ir kt.

Žinoma tai kad atitinka terminas norma terminui sveikas ne visuomet sutampa Pvz. žmogus gali būti sveikas turėdamas nenormalią vidurių padėtį. Kas yra sveikata? Sveikata yra visiškas fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būklė.
Sveikata – tai organizmo būklė kai struktūra atitinka funkciją, o organizmo reguliacijos sistemos palaiko jo vidinės terpės pastovumą. Kas yra liga? Liga tai sudėtinga, visiškai nauja organizmo reakcija į žalingo faktoriaus poveikį atsirandantį sutrikus organizmo ir aplinkos sąveikai ir pasireiškianti reguliacijos, apsauginių prisitaikomųjų bei kompensacinių reakcijų sutrikimu bei darbingumo sumažėjimas. Prasidedant ligai pradžioje būna įvairios trukmės periodas kai organizme vyksta įvairūs patologiniai kitimai bet jie yra silpni ir žmogus jaučiasi sveikas – tai iki klinikinis periodas (prieš liga). Ši būklė yra tarpinė tarp sveikatos ir ligos. Patologinė reakcija tai būklė kai organo, audinio ar ląstelės reakcija į dirgiklį neatitinka dirgiklio jėgos ir ji yra vienas iš ligos simptomų. Patologinis procesas tai pažeidimo sukeltas įvairių patologinių ir prisitaikomųjų reakcijų kompleksas. Visi patologiniai procesai kurie žmogaus organizme formuojasi maždaug vienodai nesvarbu kokia jų priežastis vadinami tipiškais patologiniais procesais, prie įvairių ligų. Tipiški patologiniai procesai yra:

1) periferinės kraujotakos sutrikimai

2) mikrocirkuliacijos sutrikimai

3) uždegimas

4) karščiavimas

5) hipoksija – O2 badas

6) badavimas

7) tipiški medžiagų apykaitos pakitimai

8) naviko augimas

9) imunopatologiniai procesai

Tipiškas patologinių procesų susiformavo evoliucijos eigoje ir dėsningumai yra paveldimi. Patologinis procesas dažnai pereina į patologinę būklę Pvz. vystosi skrandžio opa t.y. patologinis procesas, užgijus opai lieka randas tai jau yra patologinė būklė skirtumas tarp patologinio proceso ir patologinės būklės. Pataloginis procesas vystosi greitai, o patologinė būklė lėtai ir čia nustatyti tarp jų ribą yra sunku ir kartais neįmanoma. Patologinė būklė gali būti įgimta ir gali būti įgyta (randas vietoj skrandžio opos įgyta, įgimta zuikio lūpa). Sergant žmogui pasireiškia du patologiniai pradai:

1) apsauginės prisitaikomosios reakcijos

2) tikroji patologinė liga

Jei vieno iš jų nėra tai nėra ir ligos. Nesant apsauginių reakcijų, o esant pažeidimui patologijai žmogus miršta. Na, o jei nėra pažeidimo tai reiškia žmogus yra sveikas.

Ligų klasifikacija ir jų formos

Ligų klasifikacijos kriterijai yra įvairūs jie priklauso nuo to kas domina gydytoją. Pagrindiniai principai pagal ką ligos klasifikuojamos:

1) topografinės anatomijos principu, čia jos skirstomos į širdies ir kraujagyslių ligas, kvėpavimo ir plaučių, nervų, virškinimo.

2) Pagal amžių ir lytį – vaikų ligos, senų žmonių ligos, pagal lytį – ginekologinės

3) Etiologinė klasifikacija kur ligos skirstomos pagal priežastis:infekcinės ir neinfekcinės, paveldimos, intoksikacinės

4) Patogenezės principu klasifikuojama navikai, uždegiminės ligos, hipoksinės gali būti

5) Ekologinė klasifikacija ligos atsirandančios dėl atmosferos slėgio, jūros ligos, materija ir t.t.

Egzistuoja tarptautinė pasaulinė klasifikacija nuo 1975 metų pagal ją ligos skirstomos į 17-ką klasių:

1) Infekcinės ir parazitinės ligos

2) Navikai arba augliai

3) Grupė endokrininės sistemos, medžiagų apykaitos ir mitybos sutrikimo ligos

4) Kraujo ir jo gamybos organų ligos

5) Psichinės

6) Nervų sistemos ir jutimo organų ligos

7) Kraujotakos ligos

8) Kvėpavimo organų ligos

9) Virškinimo organų ligos

10) Šlapimo ir lytinių organų ligos

11) Nėštumo, gimdymo ir pogimdyminio periodo ligos bei komplikacijos

12) Odos ir poodinio ląstelyno ligos

13) Kaulų ir raumenų bei jungiamojo audinio ligos

14) Įgimtos anomalijos ligos

15) Būklės atsirandančios perinataliniu periodu

16) Simptomai, požymiai ir netiksliai nustatytos būklės

17) Traumos ir intoksikacijos

Kiekviena iš šių klasių gali būti dalijama į kelias grupes. Šios ligos pagal eigą ir trukmę, formą skirstomos į ūmias, kurių trukmė yra nuo 2-jų iki 3-jų savaičių. Šios ligos prasideda staiga ir jų simptomai atsiranda (gripas, tymai, šiltinės, raupai). Paūmėjusi liga trunka iki 5-6 savaičių ir gali būti lėtinė liga trunka ilgiau kaip šešias savaites. Lėtinės ligos prasideda pamažu jų simptomai ilgai neišryškėja eigos ypatumai turi pagerėjimus ir pablogėjimus. Kartais lėtinė liga gali būti ūmi tačiau ligoniui dingsta.

Ligos stadijos ir ligų išeitys (baigtys)

Kiekviena liga skirstoma į kelias stadijas:

1) Pirmoji stadija – latentinė ( slaptoji ). Tai laiko tarpas nuo žalingo faktoriaus poveikio ar jo patekimo į organizmą momento iki pasireiškia pirmieji ligos požymiai. Šios stadijos trukmė įvairi: nuo kelių minučių (apsinuodijus) iki kelių mėnesių ar metų. Latentinės stadijos trukmė priklauso nuo žalingo faktoriaus stiprumo, jo veikimo trukmės ir organizmo pasipriešinimo. Juo organizmas atsparesnis, tuo latentinė stadija trunka ilgiau. Ši stadija, sergant kai kuriomis ligomis, labai efektyviai gydoma, todėl svarbu nustatyti laiku. Ši stadija gali būti ne tik pradinis, bet ir tarpinis ligos periodas, o sergant kai kuriomis ligomis (sifiliu) latentinė stadija gali būt ir lėtinės ligos variantas.

2) Prodrominė (gr.-pirmtakas)- laikotarpis nuo 1-ųjų ligos požymių iki visiško jos pasireiškimo visais būdingais jai simptomais. Šios stadijos trukmė įvairi: nuo kelių valandų iki savaičių ar
daugiau. Šiuo laikotarpiu ligos požymiai būna dažniausiai neryškūs: bendras negalavimas, galvos skausmas, apetito netekimas, nežymi temperatūra. Šie požymiai dažnai vadinami prodrominiais reiškiniais ir sergant daugeliu ligų, jie pradžioj yra panašūs. Kai kurios ligos iš sykio po latentinio periodo pereina šį periodą (gripas, maras). Yra atvejų, jei organizmas gana stiprus, tai jos likviduoja žalingą faktorių ir liga dingsta šioj stadijoj.

3) Kliniškai ryškios ligos stadija, čia atsiranda visi tai ligai būdingi simptomai ir liga ryškių požymių stadijoje gali tęstis ilgai nuo kelių dienų iki dešimtmečių ( hiperkoliozė, sifilis).

4) Ligos baigties stadija. Ligos gali baigtis:

a) visišku ar nevisišku pasveikimu;

b) perėjimu į patologinę būklę;

c) mirtimi

Sveikstant liga gali baigtis krizės tipu, t.y. tų, kurių neišgydom ir kurias lydi papildomi pakitimai organizme. Įvairūs pakitimai prisideda prie pagrindinių pakitimų.

Papildomi pakitimai:

1) Ligos komplikacija. Jos atsiradimas ir progresavimas dažniausiai nėra susiję su pagrindine ligos priežastimi. Jos gali atsirasti tik pačiam ligos įkaršty, tiek pradėjus gyti. Komplikuotis gali kiekviena liga. Kai kuriom ligom būdingos komplikacijos( vidurių šiltinė). Jos visada sunkina ligos eigą, blogina jos baigtį.

2) Recidyvas (lot. grįžtantis) – ligos atkritimas. Dažniausiai motyvuoja infekcinės ligos, nes organizme nesusidaro imuniteto ir gaminasi nesunaikinami mikrobai.

3) Remisijos – tai silpnėjimas. Tai savaiminiai pagerėjimo periodai ligos eigoje. Remisijos būdingos tam tikroms ligoms.

Mirtis ir pomirtiniai pokyčiai

Mirtis skirstoma į stadijas: pradinės stadijos – terminalės, t.y. tokios būklės tarp gyvybės ir mirties.

1) Preagonija – ji trunka nuo kelių valandų iki kelių parų. Jos metu pasireiškia ligonių dusulys, mažėja arterinis kraujospūdis, atsiranda hipoksija ir tachikardija ( dažnas pulsas). Sąmonė pritemsta arba išnyksta ir pereina į agoniją.

2) Agonija ( gr. kova) – tai organizmo paskutiniųjų ir prisitaikomųjų funkcijų kompleksas prieš klinikinę mirtį. Čia sutrinka visos gynybinės funkcijos. Pirmiausia ryškėja žievės funkcijų sutrikimai, veikla slopinama ir organizmą pradeda tvarkyti pailgosios smegenys. Kvėpavimas įgauna nutrūkstamą variantą, pranyksta ragenos refleksas, išsiplečia vyzdžiai. Kvėpavimas gali nutrūkti 5-10s, netgi 3 min. Paskui prasideda agoninis kvėpavimas – sunkus, ligonis ryja orą, širdis plaka neritmiškai, pulsas silpnai pripildytas. Agonijai baigiantis atsiranda raumenų sustingimas, mėšlungiški traukuliai, atsipalaiduoja šlapimo pūslė ir tiesiosios žarnos sfinkteriai, krinta kūno temperatūra 1-2 laipsniais. Agonija gali trukti nuo kelių minučių iki 2-3 parų, po to pereina klinikinę mirtį.

3) Klinikinė mirtis – kai nustoja plakusi širdis. Kvėpavimas gali būti nutrūkęs prieš 8 minutes. Kraujospūdis neišmatuojamas, tačiau EKG galima stebėti pavienius širdies impulsus. Ištikus klinikiniai mirčiai minimali gyvybė organizme teberusena, audiniuose vyksta silpna nors ir sutrikusi medžiagų apykaita ir visi pakitimai yra grįžtamo pobūdžio. Klinikinė mirtis trunka neilgai 5-6 min. Jauniems žmonėms gali ilgiau užtrukti, jei prieš mirtį buvo ilga ir sunki agonija, tai klinikinė mirtis bus trumpa 1-2 min. Jei organizmas atšąla klinikinė mirtis trunka ilgiau net gali būti iki 1 val. į klinikinės mirties pabaigą prasideda nebegrįžtami reiškiniai, pradeda griūti audiniai ir pereina į 4 stadiją – biologinę mirtį.

4) Biologinė mirtis –pirmiausiai apima galvos smegenų žievę, o vėliau požievio centrą.

Visais atvejais mirties priežastis yra širdies veiklos sustojimas, kvėpavimo veiklos nutrūkimas. Šiuo metu medicinoje atsirado reanimacija – mokslas, kuris kuria profilaktikos ir gydymo pagrindus prieš mirtį.

Reanimacija – gaivinimas kuo anksčiau gaivinti pradedama – tuo geresni rezultatai. Geriausiai – agonijos metu. Gaivinant labiausiai atsikuria tos funkcijos, kurios paskutinės užgeso. Sunkiausiai atsigauna galvos smegenų žievė. Medžiagų apykaitos normalizacija tiesiogiai proporcinga klinikinės mirties buvusiai hipoksijai: žmonių, kurie patyrė 5-6min. Klinikinę mirtį, medžiagų apykaita normalizuojasi per 3 val. Jei žmogus neatgaivinamas, jis miršta ir tada vyksta pomirtiniai pokyčiai. Biologinė mirties metu organizmo ląstelėse nevyksta energetinės medžiagos, kinta ląstelių organoidai. Brinksta ir griūva mitochondrijos, ET, lizosomos, atsipalaiduoja atsipalaiduoja hidroliziniai ląstelių fermentai. Prasideda antolizinis procesas, pokyčiai vyksta šiom stadijomis:

 Pirminis atšalimas. Po mirties kūno temperatūra kinta ir susilygina su aplinkos temperatūra. Kūnas atšąla lėčiau, jei prieš mirtį ligonis karščiavo arba agonijos metu buvo traukuliai.

 Pomirtinis sustingimas būdinga valingų ir nevalingų raumenų sukietėjimas. Jis prasideda po mirties praėjus 3-4 va. Pirmiausiai stingsta kramtomieji, po to kaklo, liemens, rankų, kojų raumenys. Sustingę raumenys būna 1-2 paras. Po to sustingimas pradeda atsileisti. Praėjus 2-3 parom nuo mirties, sustingimas išnyksta. Pomirtinis stingimas vyksta, nes mirus raumenyse vykstant glikolizės pokyčiams gaminasi pieno rūgštis, acidozė, nėra ATP-fazės ir raumenyse kaupiasi ATP, kuris
susitraukimą

 Lavondėmės atsiranda po mirties kraujui susitelkus venose. Tai tamsiai violetinės dėmės, matomos odoje. Lavonui gulint ant nugaros, jos būna juosmens srityse, sėdmenų šonuose, užpakalinėse šlaunų bei sprando vietose. Jos atsiranda praėjus 3-6 val. po mirties.

 Lavoninis irimas ir puvimas jis atsiranda dėl to, nes po mirties suaktyvėja hidroliziniai audinių fermentai, o dėl to, kad veikia mikroorganizmai, kurių visuomet daug yra organizmo vidaus organuose ir odos paviršiuje. Lavoninis irimas labai išryškina 2-3 parą po mirties. Atsiranda nemalonus kvapas ir purvinai žalsva audinių spalva. Irimo ir puvimo pokyčiai anksčiausiai pasirodo priekinėje pilvo . Lavonas irsta greitai jei lavonas yra šiltai ir drėgnai.

Etiologija ir ligų profilaktika

Etiologija – mokslas apie ligų atsiradimo priežastys ir sąlygos. Ligų priežastys būna egzogeninės (išorinės) ir endogeninės (vidinės). Egzogeninis organizmą veikia iš aplinkos. Skiriamos:

1. fizikinės (traumos, žaizdos, elektra)

2. cheminės – įvairūs chemikalai (šarmai, nuodai)

3. biologinės (virusai, bakterijos, įvairūs pirmuonys)

4. fizinis krūvis

Vidinės priežastys:

 paveldimumas

 konstitucija – kūno sandara

 diatezės

 jatrogeninės

 reaktyvumas ir rezintentiškumas

Ligų patogenezė ir jų sukeliami pažeidimai

Patogenezė (gr. patos liga) tai mokslas, tiriantis ligos ar atskirų jos reiškinių raidą. Ji aiškina kaip atsirado ir progresuoja vienos ar kitas ligos simptomas ar visa liga. Būtent kaip faktorius pakliuvo į organizmą, kaip jis veikia, kokius sukelia pakitimų eiga ir kaip organizmas pašalina tą žalingą faktorių.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2533 žodžiai iš 8284 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.