Gerio ir blogio kova
5 (100%) 1 vote

Gerio ir blogio kova

11213141

ĮVADAS

Bloganoriškumas.

Temos pavadinimas aiškus ir konkretus, labai daug ką pasakantis. Jau tiesiogiai galima suprasti, kad tai blogio linkėjimas ir troškimas kitam žmogui. Nejau slapta niekad nepalinkėjai kam nors blogo? Nesvarbu kas tas žmogus bebūtų: ar kaimynė, ar artima draugė, ar aršiausias priešas, ar gatvėje tave užkliudęs praeivis, ar net tavo namiškis?- Vargu..Atvirai blogio lyg ir labai nedaugelis tetrokšta, bet slapta daugelis į jį linksta. Bet iš karto kyla klausimas: „Kodėl tas troškimas atsiranda?“, „Kas tam turi reikšmės?“. Jei vis dėlto blogis egzistuoja, tai kas jį gali pažaboti? Kodėl mums atrodo, kad geri norai šiais laikais yra beviltiški? Kokį vaidmenį čia vaidina valia? Ir galiausiai – kaip sumažinti bloganoriškumą? Į visus šiuos klausimus mėginsiu atsakyti šiame darbelyje.

Gera ar bloga valia?

Stiprios valios vaidmuo žmogaus gyvenime labai didelis. Ką mes pasiekiame, kokiais tampame – daugiausia priklauso nuo mūsų pačių valios. „Valios energija – savita jėga, kiekvieno tvirto charakterio pagrindas – teigė Samuelis Smailsas, – ten, kur jos nėra, ten silpnumas, bejėgiškumas nusivylimas“. Dėl to galima teigti, kad valia – tai žmogaus likimas.

Gera valia

Vargu ar žemėje būta ilgiau besitęsiančios kovos, kaip kad moralės saugotojų kova už gėrį. Tačiau net ir dažnas moralės saugotojas bei propaguotuojas nėra to gėrio, kuriam jis kviečia ir kurį jis pats tariasi galįs kurti, etalonas. Prisiminkime, kad ir Seneką, kuris propagavo taurias stoiškąsias dorybes ir tuo pat metu gviešėsi turtų Nerono dvare.

Kiekvienas žmogus turi kažkiek žinių, profesinių įgūdžių, didesnę ar mažesnę gyvenimo patirtį, pagaliau fizinę jėgą, vienokias ar kitokias būdo savybes. Visas šias fizines bei dvasines galias, sugebėjimus jis gali panaudoti ne tik geram, bet ir blogam darbui atlikti. Nuo to, kam žmogus skiria savo privalumus, sugebėjimus ir pastangas, priklauso jo valios kryptingumas.

Teigiamą ar neigiamą valios vertingumą nusako jos kryptingumas. Juk ko verta stipri valia, jeigu ji nukreipta siekti kokių nors savanaudiškų arba net nusikalstamų tikslų? Ne paslaptis, kad teroristai, plėšikai, žmogžudžiai dažnai yra valingi. Jie kartais labai atkakliai siekia savo nusikalstamų tikslų.

Dėl to valią įprasta skirti į gerą ir piktą. Gerą valią lemia teigiami doroviniai motyvai ir visuomeniškai prasmingi tikslai. Piktavaliai žmonės neturi tokių motyvų ir tikslų. Savo gyvenime ir veikloje jie paprastai vadovaujasi siaurais egoistiniais interesais. Tai piktdžiugaujantys, kitiems gero nelinkintys, dažnai doroviškai atsilikę arba degradavę individai.

Geros valios žmonių veiklą lemia gebėjimas pajungti visas savo pastangas kokiam nors pastoviam ir kilniam tikslui. Toks tikslas glaudžiai susijęs su doroviniu idealu. Visą savo veiklą ir elgesį žmogus ir kreipia to aukščiausio tikslo – idealo įgyvendinimui. Įvairūs asmens poreikiai bei interesai derinami su šiuo tikslu – idealu. Jeigu žmogus pasijunta negalįs realizuoti savo aukščiausių siekių ar idealų, tai jo gyvenimas tampa beprasmis.

Taigi pozityvų valios turinį lemia dorovinės nuostatos. Jeigu jų nėra – valia praranda teigiamą kryptingumą. Doroviškai orientuota gera valia žmogų pakylėja, padeda įprasminti gyvenimą, o bloga valia kreipia jį į klystkelius, gniuždo.

Bloga valia

Blogio prigimties problema – viena svarbiausių ir esmingiausių teologijos ir gal net visos žmonijos problemų.

Tai, ką mes apibūdiname kaip blogį, yra mums nepasitenkinimą keliančių dalykų neigiamas vertinimas. Galėtume teigti, kad ir gėris, ir blogis – tai mūsų pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmų prisotinti vaizdiniai apie tam tikrus dalykus. Tai, kas mums atrodo gera, jaučiame kaip tai, kas turi būti, bloga – kaip tai, ko neturi būti. Moralinis blogis – tai laisvos valios sąlygotas blogis. Tai yra tai, ką mes vadiname ydomis ir nedorybėmis, polinkiu į blogį ar jo rinkimusi. Tai – piktavališkumas.

Taigi orientuosiuos į du dalykus – į blogio „etinį mechanizmą“ – blogą valią ir į tai, kas verčia veikti tokią valią ir preferuoti blogį, t.y. žmogaus prigimties ypatybes. Kiekvienas – ir tas, kuris visų laikomas doru, ir tas, kurį visi vadina nedorėliu – nesunkiai gali išvardinti, kas yra blogai – meluoti, tinginiauti ir t.t., ir pan. Kiekvienas taip pat žino, kad visuomenėje pilna šių ydų ir jas reikia „išrauti su šaknimis“. Tačiau bėda ta, kad ydų smerkimas tų šaknų napasiekia.

Dorovinis blogis visada susijęs su valia. Galima teigti, kad dorovinis blogis – tai realizuotos neigiamos vertės arba piktavališkumas kaip nusiteikimas jas realizuoti, valios nukreipimas į neigiamomis laikomas vertybes. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad gerai nusiteikus galima padaryti kur kas didesnį blogį, negu blogai nusiteikus.

Kokia valia turi būti bloga? Jeigu blogį siejame su vertybėmis, tai būtų valia, kuri nukreipta į žemesnėmis laikomas vertybes. Šiuo atžvilgiu dorovinis blogis – tai ir pasikeitusi vertybių hierarchija. Darydamas moralinį blogį žmogus dėl vienų ar kitų priežasčių preferuoja į žemesniąsias vertybes, atsisakydamas aukštesniųjų. Tačiau retai toks žmogus daro blogį dėl
jo paties. Dažniau „objektyvi“ (socialiai pripažinta ir pan.) vertybių hierarchija kertasi su subjektyvia to blogai besielgiančio žmogaus vertybių hierarchija. Jo blogas poelgis jo interesų atžvilgiu yra geras.

Pažvelkime į save, nesunkiai pastebėsime, kad blogį daryti mums dažnai yra daug lengviau ir paprasčiau. {Tuomet tie žmonės, kurie dorovinų kolizijų atveju renkasi gėrį, elgiasi dorai, dažnai mums atrodo ne „normalūs“, bet „taurūs“, lyg išimtys.} iš karto iškyla klausimas: „Kodėl kyla blogis?“

Pasirinkimo laisvė

Valios laisvė realizuojama pasirinkimo laisve. Jeigu žmogus neturi galimybės rinktis poelgių, jis nėra laisvas. Kuo pasirinkimo galimybės didesnės, tuo platesnis valios laisvės diapazonas. Tačiau didėjant valios laisvei, pasirinkimas paprastai būna sunkesnis ir sudėtingesnis. Tokia situacija reikalauja didesnio žmogaus dorovinio brandumo ir savarankiškumo.

Beje, maža turėti galimybę rinktis, reikia mokėti dar ir pasirinkti. Juk kartais žmogus, galėdamas laisvai pasirinkti, renkasi ne gėrį, o blogį. Ką tai reiškia? Norint atsakyti į šį klausimą turime išsiaiškinti, kas lemia vienų ar kitų poelgių pasirinkimą.

Kiekvienas poelgis turi savo vidinę struktūrą. Jį sudaro motyvo, ketinimo, tikslo pasirinkimo ir veiksmo rezultato vienovė. Poelgis yra žmogaus poreikių ir interesų, jo vertybinės orientacijos, idealų, vertinimų ir išgyvenimų padarinys. Jis visuomet turi didesnę ar mažesnę visuomeninę prasmę. Pastarųjų vertinimas iškyla viešosios nuomonės pavidalu.

Svarbiausi poelgio elementai yra motyvas ir tikslas. Tikslas parodo tai, ko žmogus siekia, o motyvas – kodėl jis to siekia kitaip tariant, motyvas yra vidinė poelgio paskata. Motyvu gali būti žmogaus įsitikinimai, pažiūros interesai, poreikiai, idealai ir t.t. Pasiirenkant poelgį, motyvų gali būti daug ir įvairių. Vieni motyvai skatina žmogų vienaip pasielgti, o kiti – kitaip. Vyksta vadinamoji motyvų kova. Kokie motyvai nugali, tokį ir poelgį pasirenka žmogus. Nežinant motyvų, išvis negalima suprasti, kodėl žmogus siekia tų ar kitų tikslų, vienaip ar kitaip elgiasi.

Poelgių pasirinkimas daug priklauso nuo valios. Silpnavaliai nepajėgia atsispirti įvairioms negatyvioms įtakoms bei pagundoms. Tik stiprios valios žmonė geba teisingai apsispręsti ir savo apsisprendimą sėkmingai įgyvendinti.

Blogis kaip juslinės prigimties dominavimas – dažniausiai minima blogio priežastis. Jau Platonas blogio šaltiniu paskelbė esant materją. Dieviškoji dvasia, anot jo, tūnanti kūne kaip karste. Ir moralinis blogis jam buvo dvasios nukreiptumas ne į idėjas, o į materiją. Šias mintis labai išplėtojo krikščionybė.

Dorovinis blogis – siekimas naudos sau, savo veiklos intencijų nukreiptumas į save, žiūrėjimas į pasaulį tik pro savo interesų akinius.

Blogio stichija

Visa, ką pagrįstai laikome blogiu, neturi jokios teigiamos prasmės. Pyktis, neapykanta, kerštingumas, ištvirkavimas, egoizmas, savanaudiškumas, pavydas, šykštumas, tuščias garbės troškimas, godumas griauna gyvenimo pamatus, alina žmogaus jėgas.

Kiekvienas piktas jausmas – tai mirties sėkla. Blogis stumia žmogų į netikrą, iliuzorinį gyvenimą, kur klesti melas.

Blogio stichija – tai žmogžudystės, mirties stichija. Pyktis ir neapykanta yra žmogžudystė, nes naikina būtį. Tuo tarpu meilė visur ir visada teigia gyvenimą, būtį. Būtis – tai meilės karalystė. Meilė teigia ir stiprina kiekvienos esybės, kiekvieno Dievo kūrinio gyvybę. Mylintysis trokšta, kad mylimasis gyventų amžinai. Na, o tas, kuris neapkenčia, geidžia, kad gyvybė nutrūktų – jis nori mirties.

Nuo to, kiek sugebame mylėti ir kiek – neapkęsti, priklauso, kiek stipriname ir kiek griauname būtį. Todėl tik beribė, neišsemiama meilė gali išgelbėti nuo blogio ir mirties.

Blogio pažadai niekuomet negali išsipildyti, nes blogis negali sukurti gyvybės. Neapykanta niekuomet negali sukurti meilės; kivirčai – taikos, prievarta – laisvės, o žmogžudystė – gyvybės. Nėra blogų kelių, vedančių į gėrį; čia visuomet triumfuoja blogis.

Pykčiui užvaldžius ir apnuodijus žmogaus širdį, jo darbai tampa pražūtingesni. Jeigu imame piktintis tais, kuriuos laikote blogais, jūs tampate bejėgiais prieš blogį (nes jis jau užvaldęs jus), todėl kova su blogiu gali lengvai pavirsti blogiu.

Kovą su blogiu reikia pradėti ne nuo kitų, o nuo savęs paties. Mūsų blogi jausmai negeriems žmonėms dažnai kyla tik todėl, kad norime įsitvirtinti patys.

Blogis kyla dėl netinkamos saviraiškos, dėl puikavimosi, dėl polinkio gyvybės šaltiniu laikyti ne Dievą, o save. Ši nuostata – tai savižudybė, nes taip griaunama asmenybė, esanti Dievo paveikslas ir panašumas. O tąsyk grįžtama prie to, iš ko buvo sukurtas pasaulis – prie nebūties prarajos. Puikavimasis ir egoizmas stumia į šią tuštumą, į nieką, į mirtį.

Atitrūkęs nuo Dievo ir nuo Jo pasaulio, teigiąs vien save, žmogus praranda visus būties turtus. Žmogus neranda sau vietos Dievo pasaulyje ir jam tenka jos ieškoti kitur. Tačiau ten, kur nėra Dievo, nėra nieko išskyrus nebūtį.

Jei gyenimas grindžiamas savimeile, egoizmu, jis grindžiamas praraja, nebūtimi, tuštuma. Kiekvienas iš mūsų patyrė, kaip savimeilė ir egoizmas žaloja gyvenimą, alina
jėgas.

Blogis – tai meilės neigimas, o tik meilės galios yra gyvybingos, nes jų šaltinis – Dievas.

Blogis prasideda nuo laisvės, kurios nepraskaidrino dvasia. Sykiu laisvė yra tai, kuo mus gundo blogis, tačiau jis visuomet pavergia dvasią, nes blogis valdomas būtinybės.

Degradacija, visuotinas susvetimėjimas – blogio padariniai. Pasaulis tampa priešiškas, svetimas. O vientisu ir savu tampa tik tad, kai viską jungia meilė. Tik tada būtis esti laisva. Be Dievo viskas yra svetima ir tolima; dvasios giminystę įtvirtina ir suvokimas, kad visi esame Dievo vaikai.

Šetonas gundo žmones galimybe tapti dievais. Tačiau, iškėlęs save vietoj Dievo, žmogus tampa ne dievu, o žemų gaivalų vergu. Jis atsižada savo aukštesniosios dvasinės prigimties, todėl jam tenka paklusti būtinumo įstatymui, galiojančiam gamtai. Žmogus nebegali vadovautis aukštesniais dvasios impulsais, o paklūsta išorės veiksniams. Taigi jis praranda laisvę.

Blogis – tai neteisinga pasaulio hierarchija: žemesnis išstumia aukštesnį; materialusis pradas ima valdyti išdidžią dvasią, materialumas užgožia dvasingumą. Egoistišką ir išdidi dvasia galiausiai tampa materijos tarnaite.

Žmogus negali iš savęs semtis gyvybės; jis turi ieškoti ją teikiančio šaltinio, ir randa jį – tą, kuris yra aukštai, arba tą, kuris yra žemai. Tačiau pastarasis šaltinis neteikia jokios gyvybės, jis tegali nublokšti žmogų žemyn – į primityvių gaivalų glėbį.

Šie gaivalai savaime nėra blogis. Tačiau, žemesniajam pradui užėmus aukštesniojo vietą, jie tampa blogiu.

Dievo pasaulyje yra vietos ir žvėries prigimčiai, tačiau žmogui leidus, kad jį užvaldytų primityvūs gyvuliški instinktai ir jo dvasiai tapus priklausomai nuo žemų daivalų, pastarieji tampa blogiu. Blogis – ne pati materija, o dvasios polinkis; blogio ištakos – dvasinės.

Blogio pagundos baigiasi tuštuma, mirtimi, nebūties nuoboduliu.

Blogiu visuomet persisotinama, tačiau nepasisotinama – tai blogio paslaptis. Tačiau ją nelengva suvokti. Žmogus nesupranta, kodėl jį valdo gyvenimo geiduliai, o paties gyvenimo – nėra.

Blogio pavergtas žmogus negali reikštis kaip laisva dvasia. Jam gali atrodyti, kad jis laisvas, nes pats pasirinko jį apėmusius geidulius, tačiau iš tikrųjų tai saviapgaulė – baisiausią dvasinę vergiją jis laiko laisve.

Blogis glūdi žmogaus prigimties gelmėse, jo dvasios gelmėse. Žmogus laisvas, todėl jis gali rinktis. Tačiau, jam pasirinkus blogį, laisvės nelieka ir toliau jo gyvenimas klostosi ne taip, kaip jis nori – jis jau valdomas jėgų, kurių jis nemato ir nesupranta.

Žmogus gauna šeimininką ir jam tarnauja. Pats išsivaduoti iš šio šeimininko valdžios pavergtasis jau negali. Tai nereiškia, kad puolusiame žmoguje neliko nieko gero. Nors blogis ir iškreipia dvasinę žmogaus progimtį, bet jos negalima visiškai sunaikinti. Todėl ir įmanomas apreiškimas, įmanomas išganymas.

Blogis neįstengia visiškai užvaldyti žmogaus. Jo prigimtis dvilypė, nes žmogus išsyk yra dviejų pasaulių – gamtos ir dvasios. Atsižadėjęs Dievo, žmogus nenutraukė visų ryšių su Juo, ir Dievas tebeteikia jam savo gaivinančios energijos.

Žmogaus širdyje Dievas kariauja su velniu. Tačiau ir pasidavęs velniui žmogus išsaugoja savo aukštesniąją dvasinę prigimtį. Neigiami blogio padariniai taip pat rodo žmogų esant dvasinės prigimties. Ji liko nesunaikinta, tačiau galutinė pergalė prieš blogio jėgas negali būti pasiekta gamtiško žmogaus, atitrūkusio nuo Dievo, pastangomis…

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2209 žodžiai iš 4361 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.