Turinys
Turinys……………………………………………………………
…………………….1
1. Įvadas……………………………………………………………2
2. Gėrio ir savęs pažinimas…………………………………………3
3. Gėrio idėja……………………………………………………….3
4. Materialinės ir dvasinės vertybės………………………………..4
5. Vertybių hierarchija………………………………………………..6
6. Sąžinės ir moralinės
vertybės………………………………………………..7
7.
Išvados……………………………………………………………
………………….8Literatūra…………………………………………………………
…………………..9
1. Įvadas
Nuo pat žmogaus atsiradimo pasaulyje visuomenės progresą skatino keli
veiksniai. Pirmykščio žmogaus negalia gyventi vienam ir bendruomenės
poreikis dėl išlikimo peraugo į visuomenės santykius. Noras lengviau ir
produktyviau dirbti skatino darbo įrankių raidą. Laikui bėgant žmogus
panoro geriau pažinti save ir jį supančią aplinką. “Žmogaus protą vienoje
iš jo pažinimo rūšių ištinka ypatingas likimas: jį apgula klausimai, kurių
jis negali išvengti…“ (4.psl.8). Žmogiškųjų vertybių pažinimo poreikis
iškilo kai žmogus galėjo sau užduoti ne tik tokius klausimus kaip kur
gyventi ir kaip išgyventi, bet kai jis pradėjo kelti tokius klausimus –
kaip aš gyvenu, ar patenkina mane mano gyvenimas, ir ko gero patį
pagrindinį klausimą – ar aš esu laimingas? Žmogus ieškodamas tikrumo
pasaulyje ir savyje taip ugdė galią tvarkyti savo vidų, kad išlavintas
protas galėtų sutramdyti juslių chaosą ir jausmų siautulį, taip leisdamas
patikimai pažinti žmogui šį pasaulį ir patį save. Tai kelias į naujas
savivokos erdves, kuriose suvokus naujus dalykus savo tikrumo buvo ieškoma
iš naujo, naujais būdais, jo tolesniam vertybių pažinimui.
2. Gėrio ir savęs pažinimas
Šiuo metu, kai visos Europos kultūra yra kritiškai pervertinama,
reikia iš naujo apsvarstyti ir pažinimo problemą. Dvasinių krizių metu,
kai iš naujo pasveriami ir pervertinami visi kultūros laimėjimai, kai
keliamas jos prasmės ir likimo klausimas, kiekvieną kartą ji atgyja iš
naujo, reikalaudama visapusiškesnio ir gilesnio sprendimo.
Kaip žinoma, Sokrato filosofijos šerdis yra mokymas apie gėrio ir
žinojimo tapatybę, kur svarbesnė sąvoka yra ne gėris, o žinojimas: ne
žinojimas išvedamas iš gėrio, o gėris iš žinojimo. Pasaulis yra
dieviškosios jėgos kūrinys ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau
reikėtų pasižiūrėti į save. Pažiūrėkime į tai kaip mes elgiamės: pjaunamės,
keiksnojam vienas kitą, dedamės protingesniais ir išmintingesniais vienas
už kitą.
Tiksliai žinoti yra įmanoma nedaug ką, bet stengtis – ir įmanoma, ir
reikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus mąstytų, viską apgalvotų,
klausinėtų jo kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi tik taip, kaip protas
jam nurodo. “Sokrato mąstymo “grynumas“ yra…tai, kad jame glūdi ypatingas
turinys – pats dorumas, apskritai pats žmogus… jam rūpi žmogaus siela,
dorovinis jos tobulėjimas“(4.psl.6). Visi žmonės yra skirtingi, siekia
įvairiausių tikslų, kiekvienas skirtingai tikslus supranta, skirtingai
mąsto, tačiau visi iki vieno trokšta laimės ir gėrio. O kas gi gali tai
jiems suteikti? Tiktai patys žmonės gali visa tai suteikti sau ir žinoma
kitiems. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors bloga,
tai tik dėl to, kad yra suklaidintas aistrų ir negali suprasti blogai
darąs. Ir jeigu tik žinotų, tai tikrai nedarytų. Sokratas…“rėmėsi žmogaus
prigimties dvilypumu: žmoguje esanti dorybė ir nedorybė, gėris ir blogis,
teisingumas ir neteisingumas“(5.psl.87).
Gėrio pažinimas kartu yra ir savęs pažinimas. Gėrio pažinimui reikia
tiesioginio patirtino gėrio, tikros dorovinės patirties. O ši patirtis yra
vidinė, kiekvienam ji atsiveria tik savyje ir tik jam vienam priklauso.
Blogio pažinimas, taip pat kaip ir gėrio pažinimas, sąlygoja savęs
pažinimą. Tačiau gėrio pažinimas priartina prie gėrio, o tuo tarpu blogio
pažinimas kartu yra ir blogio naikinimas, išsilaisvinimas iš jo. Mat
kiekvienas siekia gėrio ir sėja blogį tik laikydamas jį gėriu.
3.Gėrio idėja
Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų – kas yra gėris? Tam, kad
suprasti gėrio turinį, vertėtų sujungti skirtingas vertybes. Platonas
mėgino visa tai sujungti. Jam buvo žinoma daug žmogaus dorybių:
darbštumas, išmintis, savitvarda, teisingumas. Aukščiausiai iškeliama virš
visų kitų dorybių – gėrio idėja, ji aiškiai yra susijusi su kitomis
vertybėmis. “Platonas nuolatos pabrėžia, kad dorybė, teisingumas, gėris –
tai vertingi dalykai patys
savaime… Platono požiūriu, žmogus laisva valia
negali išsižadėti to, kas jam svarbiausia ir reikšmingiausia, jis negali
būti nedoras ir neteisingas, nes tai būtų tolygu kenkti sau
pačiam“(5.psl.125). Protas kaip dvasinė sielos dalis užima aukščiausią