Geštalt terapijos ir egzistencinės fenomenologinės terapijos palyginimas
5 (100%) 2 votes

Geštalt terapijos ir egzistencinės fenomenologinės terapijos palyginimas

11213141

Geštalt ir egzistencinės fenomenologinės terapijų palyginimas

Šiame savo darbe ruošiuosi palyginti tarpusavy geštalt terapiją su egzistencine fenomenologine terapija. Lyginu šias terapijas dėl to, kad jos man geriausiai įstrigo, ir rado ne tik dirbtinę teorinę vietą pasaulėvaizdy, bet susišaukė su asmenine gyvenimo filosofija. Iš tiesų šis darbas man pačiai tikiuosi padės geriau pajausti teorijų skirtumus ir panašumus.

Tiek geštalt terapija, tiek fenomenologinė egzistencinė terapija yra patyriminės terapijos. Be to, jos kilo kaip atsakas į tuometinę plačiai paplitusią psichodinaminio determinizmo kryptį.

Lygindama daugiau dėmesio ruošiuosi skirti pagrindinėms teorinėms idėjoms ir terapiniam procesui.

Manau nemažai terapiją turėtų reprezentuoti pats jos pavadinimas. Tame galima, galbūt nors ir paviršutiniškai, aptikti teorijos esmę. Geštalt terapija (GT) pavadinimą įgavo nuo vok. žodžio „gestalt“, kuris į lietuvių kalbą verčiamas kaip suvokinys, formos figūros santykis. Giliau nagrinėjant, kas yra geštalt terapija ir geštalt psichologija, M. Henle sako, kad jos mažai ką turi bendro, netgi geštalto sąvoką F. Perls supranta savaip. Na, bet palikus tuos nesutarimus tarp geštalt psichologijos ir geštalt terapijos, geštaltas, anot F. Perls, yra patyrimo dalis, nesuskaidomas viso sąmoningumo fenomenas. Geštalt sąvoka GT labai svarbi: jo formavimosi procesu aiškinami sutrikimai, poreikių tenkinimas, pats terapijos procesas, organizmo elgesio dinamika. Figūros – fono reiškinys taip pat išreiškiamas geštalto sąvoka. Šios terapinės sistemos atsiradimui yra svarbios lauko teorija (laukas- tai visuma, kurios nuolatinės dalys reaguojančios viena į kitą ir kiekviena dalis paveikiama to, kas vyksta lauke), fenomenologinė, egzistencinė (atsakomybės už save aspektas) ir kūno terapija.

Vien iš pavadinimo egzistencinė – fenomenologinė terapija (EFT) galima nuspėti, jog čia yra dviejų krypčių junginys. Tai yra: egzistencinės ir fenomenologinės. Taigi ši terapinė sistema turi glaudų ryšį su filosofija, o ne psichologija. Čia persipina E. Husserl idėja apie fenomenus, kad reikia suprasti klientą tokį, koks jis yra, kad reikia maksimaliai atsiriboti nuo savo kontekstų, ir M. Heiddeger požiūris, kad būtis ir pasaulis yra vienis. Taigi ne tik neįmanoma atsiriboti, bet ir negalime išvengti savo indėlio buvime, bet galime reflektuoti, ką įnešame iš savo vidaus, kai bandome suprasti kitą žmogų, kai esame pasauly. Gana nemažu kiekiu filosofų idėjų, bet ne visais vienodai yra paremta EFT, todėl nėra prasmės kalbėti apie vieningą egzistencinę sistemą.

Lyginant iš pirmo žvilgsnio nėra lengva konkrečiai pasakyti apie sistemų skirtumus. Kadangi EFT šaknys yra filosofijoje, tai šioje terapijoje daugiau palieka „tuštumos“ jausmui, galėjimo būti nežinančio pozicijoje, nemažai lieka filosofinio, egzistencinio požiūrio į gyvenimą, prasmės ieškojimo. GT man atrodo „žemiškesnė“, jei taip galima išsireikšti. Taip teigdama visiškai nenoriu pasakyti, kad EFT yra atitrūkusi nuo realybės. Anaiptol čia pabrėžiamas kliento autentiškumas, kiek jis yra tikras, kiek jo elgesys yra jam būdingas sesijų metu. GT daug dėmesio skiriama psichofiziniam sąmonės lygmeniui: daug dėmesio skiriama kūno pojūčių įsisąmoninimui, mintims, emocijoms, per kūną pajausti dabarties momentą, o EFT dauguma problemų gali būti sprendžiamos atsižvelgiant į dvasinį kliento pasaulį (Franklis, 2000) – man susidarė įspūdis, kad šis kontekstas tam tikra prasme praplečia ne tik žmogaus sąmoningumą, dirbant su prasme, vertybėmis, bet ir leidžia į pasaulį pažiūrėti iš kitos pozicijos, pamatyti prasmę, kai atrodo, jos jau nėra. GT taip pat nesunkiai aptinkamas restruktūrizavimas, kai prašoma į tą patį reiškinį žiūrėti iš kitos pozicijos, bet, kaip bent jau man atrodo, kad EFT tai einama per vertybių ir teikiamų prasmių klausimo nagrinėjimą.

Jaučiasi, kad teorinėse sistemose pats pamatas yra tas panašus, bet „teorinis namas“ statomas visai kitomis plytomis, atkreipiant dėmesį į šiek tiek skirtingus žmogaus ir pasaulio aspektus, suteikiant skirtingą svorį „namo“ plytoms.

Terapinės sistemos yra gana panašios, kad abi yra patyriminės terapijos. Abiejų formavimuisi turėjo įtakos fenomenologijos idėjos bei egzistencinė filosofija. Abiejose terapinėse sistemose svarbu tai, ką subjektyviai patiriame dabartyje ir tai, ką objektyviai galime stebėti. F. Perls, kad savęs įsisąmoninimas yra vienas iš kertinių terapijos ir organizmo augimo akmenų. Svarbu „kaip“ žmogus įsisąmonina, kaip vyksta šis procesas ir kas jam trukdo. Abiejose minima in-sight sąvoka, tik gal kiek kitaip suprantama. Kadangi geštalt terapija turi nemažai bendro su geštalt psichologija, tai suvokimas ir insaitas ten suprantamas, kaip spontaniškas užduoties sprendimo radimas. O vienas iš egzistencinės – fenomenologinės terapijos atstovų R. May kalba apie sąmonės augimą iki savasties sąmonės, kas suteikia žvilgsnio vidun – insaito galimybę, kad svarbu atskleisti savi sąmoningumą, kuris yra daugiau nei vien sąmonė (May, 1969)

Kiti pagrindiniai terapijų panašumo aspektai, todėl, kad abi yra patyriminės terapijos, yra tai, kad abi propaguoja lygybę tarp terapeuto ir kliento. Abiejų terapinių sistemų
autoriai palaiko Buber idėją dėl Aš – Tai santykio transformavimo į Aš – Tu santykį konsultavime. Taip pat svarbios augimo ir galėjimo rinktis idėjos, pabrėžiama sąmoningumo ir prasmės svarba. Taigi būtent tai, kad abi yra iš patyriminių terapijų grupės duoda joms panašumo, bet tuo pačiu kiekviena turi savo individualumą, nes turi ir kitų iš kitų tearpijų ar sistemų „atneštų“ teorinių prielaidų, pavyzdžiui GT didelę įtaką padarė tiek lauko teorija, tiek kūno terapija.

Abiejose yra egzistencinės filosofijos indėlio, tik nevienodu mastu. GT tai pasireiškia, kaip atsakomybės prisiėmimas už savo elgesį, už tai, kuo organizmas gyvena, už savo pasirinkimus (angl. responsible- able to respond; tik aš, kaip asmuo, galiu judėti, jausti ir gyventi savo gyvenimą). Perėmė požiūrį į santykius, turi būti pasitikėjimo, pagarbos vienas kitam ir artumo sistema. Svarbus dabarties momento patyrimas. EFT daugiau yra paliečiama egzistencinių klausimų, daugiau kreipiamas į juos dėmesys. Čia svarbu ne tik atsakomybė, norai, pasirinkimai, sprendimai, bet ir kančia, skausmas, įvairaus lygio prasmės išgyvenimas, mirties- gimimo artumo patyrimas. Daug dėmesio skiriama, vadinamosioms gyvenimo duotybėms. Skirtingi autoriai, išskiria skirtingas duotybes: tai ir egzistencinis skausmas (Yalom, 1989) ir mirtis, laisvė, izoliacija, prasmingumas. Nors, anot I. Yalom, šios duotybės gali atrodyti niūrios, bet iš tiesų jose yra išminties ir išpirkimo sėklos.

Man daugiau susidarė įspūdis, kad GT egzistencializmas yra kaip prieskonis pagrindiniame patiekale, kai tuo tarpu EFT- tai bene pagrindinė sudedamoji patiekalo dalis. Per egzistencializmo prizmę žiūrima į save ir į pasaulį. O žiūrėti galima įvairiai, tik visada reikia įsisąmoninti, kad būtent čia aš žiūriu, o ne kitas asmuo ir į kur aš kiekvienu momentu žiūriu.

Išskiriamos pradinės sąlygos, kurioms esant, terapija yra sėkmingesnė. GT atveju, kad žmogus turėtų ganą stiprų ego, nes ši terapija yra, anot F. Perls, augimo ir brandumo, išsilaisvinimo ir didesnio sąmoningumo terapija, o ne palaikymo. Čia gausu frustracijų, siekiama, kad žmogus atrastų palaikymą savyje, o ne ieškotų jo aplinkoje, atsikratytų išmoktų manipuliacijų. EFT atveju išskiriama, kad sėkmingiau vyksta darbas, jeigu klientas siekia geresnio savęs pažinimo, nežinojimo būsenos priėmimo, jam nesvetimas filosofinis požiūris į pasaulį. Taip pat ir terapeutui EFT neužtenka vien gerai žinoti terapijos principus, jo gyvenimas turi pulsuoti egzistencijos ieškojimu.

Kad geriau suprastume kiekvienos terapinės sistemos darbo principus, reikia pradžioje apžvelgti pagrindinius teorinius postulatus: kaip suprantama asmenybė, kaip ji funkcionuoja, ką reiškia būti pasaulyje.

Nė viena terapinė sistema nepateikia išsamaus asmenybės apibrėžimo. F. Perls asmenybės sąvoką keičia į „organizmo“ sąvoką. Kaip priešprieša S. Freud asmenybės vystymosi fazėms, jis išskiria 4 vystymosi fazes, susiejęs fizinio maisto virškinimo psichologinio „maisto“ apdorojimo tapatumą. F. Perls išskiria savasties sąvoką, nors daug jos neoperacionalizuoja. Pagrindinė savasties savybė- integruoti, sintezuoti į visumą. Tai esmė ir potencialumas kartu. Savastis integruoja įvairius asmenybės aspektus: tiek fizinius, tiek emocinius, tiek kognityvinius. Manoma, kad pagrindinis asmenybės konfliktas yra tarp savasties ir savasties vaizdinio: „kas esu ir kas noriu būti?“. EFT naudojama žmogaus, o ne asmenybės sąvoka. Žmogus apima platesnę informaciją to, kas mumyse yra. Žmogus – ne statinė būtybė, o nuolat kuriantis savo istoriją. Nepaisant turimų aplinkybių, pakankamai laisvės laipsnių kurti gyvenimą norimą linkme. EFT į žmogaus savastį (angl. self) žiūri kaip į dasein. Pagal M. Heiddeger kaip konkreti realybė savastis neegzistuoja. Nėra iš anksto duotos žmogaus prigimties- žmogus tampa, kokiu tampa, gyvenimo procese. Žmogų kuria jo pasirinkimai. Savastį pažįstame ne žvelgdami vidun, o suprasdami santykius su kitais žmonėmis- su gyvenimo kontekstais. Savastis nuolat kinta. Ji atvira pokyčiams, skeptiškai žiūrima į bandymą suskirstyti į tikrą ir netikrą savastį. Visada esu tikras tai situacijai, kurioje esu. Spinelli išdėstė savasties koncepciją. Pagal jį savastis nuolat patiria išbandymus, nes nuolatinės žmogaus patirtys ne visada atitinka jau turimas nuostatas apie pasaulį (savasties bazę), todėl žmogus keičiasi atskirdamas, peržiūrėdamas, kas atitinka jo turimus kondensatus, o kas prieštarauja. Jei žmogus atviras pokyčiams, yra pasmerktas išgyventi neapibrėžtumo būseną, disociacijos pavojus ir atvirkščiai, jei žmogus uždaras keitimuisi, tai sustabarėjusi savastis. Jau vien tai, kad EFT išskiria žmogų- kaip egzistuojančią pasaulyje žmogišką būtybę, o ne organizmą rodo tam tikrą skirtumą taro terapijų, nes pats žodis „organizmas“ neša savyje biologiškumo, „kūniškumo“ aspektą. Abi terapinės sistemos išskiria ne tik savastį, bet ir asmenybės centrą. Anot GT centro pasiekimas- aukščiausia būsena, kurią galima pasiekti. Tai iš dalies susiję su savasties vystymu. R. May (1969) sako, kad visi asmenys turi poveikį ir galimybę išeiti iš savo centro, dalyvauti kito buvime. Jei žmogus nueina per toli, jis praranda identiškumo centrą, bet, jei
blokuoja, tai nebelieka galimybės augti ir vystytis. Nors R. May centro neįvardina kaip savasties, bet iš dalies galima manyti, kad tai panašu su Spinelli savasties kondensatų aiškinimu. Išties abi teorijos yra keitimo teorijos (self change theory). E. van Deurzen – Smith (1997) kalba nemažai apie savastį. Ji teigia, kad verčiau terapeutas turi pasinerti į kliento realybę, negu, kad stengtis primesti savąją ir kad jokiais būdais terapeuto savastis neturi lenktyniauti su kliento savastimi. Be to, visada reikia suvokti, kada esame veikiami kitų, o kada veikiame kitus, kada esame susiliejime, o kada skilime. Visa tai yra žmogui reikalinga, todėl žmogaus identiškumas nuolat performuojamas- judėdamas link arba nuo santykių. E. van Deurzen- Smith taip pat kalba, kad terapeutas yra kaip katalizatorius tarapijoje, kad klientas gali tarsi nerti kartu tam, kad atrastų naujus savęs aspektus. Terapeutas turi padėti atskleisti klientui realybę tokią, kaip klientas ją „randa“, ir iš tos realybės „ištraukti“ savasties jausmą ir prasmę santykyje su taip atrastu pasauliu. GT irgi yra svarbus keitimo aspektas. T.y. išsiaiškinti savo introjektus, primestų moralinių vertybių nuo tikrų. Beisser (1970) teigia, kad pokytis įvyksta tada, kai asmuo savo pastangas deda „būti tuo kuo yra“, „būti pilnai savo pozicijoje“. Be to, žmogus prigimtinai turi kaip augalas duotybę augti. Tai yra veikia „Prägnanz“ principą- tai yra laukas pats suformuos save į geriausią geštaltą, kokį aplinkos sąlygos leis. Savireguliacijos mechanizmas GT susijęs su savasties keitimu- su organizmo keitimu.

Pabrėžiamas GT žmogaus visybiškumas. Todėl jo patirtis nėra skaidoma į išorinę ar vidinę. Bet tuo pačiu išskiriami lauko poliai: aš – tu, organizmas- aplinka, atmetimas – priėmimas. Panašiai ir EFT L. Biswanger ir E. van Deurzen- Smith išskirtuose matmenyse, tiek emocijų cikliškume yra kraštutiniai poliai. Toks jausmas, kad vėlgi skirtingam plane, bet abi turi priėmę balansavimo, judėjimo nuo vieno poliaus prie kito idėją. GT tai labai konkrečiai įvardinta, nes visas organizmo funkcionavimas susietas su homeostazės principu ir įgimta savireguliacija. Šitas momentas yra gana svarbus dirbant, tiek turint omeny atsakomybę už kitą, tiek jaučiant kliento potencialą.

Nė viena teorija neskiria daug dėmesio vidiniams asmenybėms struktūriniams dariniams paaiškinti. Tai nėra vien paika užgaida, o tai tiesiogiai siejasi su teorijų kertinėmis idėjomis. R. May (1969) teigia, kad žmogus neegzistuoja atskirai. Jei netgi norime suprasti jo savastį, reikia stebėti ją bendravime. Savastį pažįstame ne žvelgdami vidun, o suprasdami santykius su pasauliu gyvenimo kontekste Taigi EFT nukreipta ne į asmenybės analizę, o į gyvenimo procesų analizę. Ši terapija domisi, kaip žmogus gyvena, kokiais būdais kuria savo gyvenimą. Ir vienas iš terapijos tikslų- žmogaus gyvenimo kontekstų supratimas. M. Heiddeger idėjos apie neišvengiamą žmogaus susietumą su pasauliu. Būtis neįmanoma be pasaulio, pasaulis be būties. Terapija orientuota į žmogaus gyvenimą- kaip į būtį pasaulyje. Pabrėžiamas įvairių kontekstų įtaką žmogaus gyvenimui. GT taip pat panašiai teigia, kad mes nieko negauname be sąveikos su aplinka, netgi kvėpavimui reikalingas oras. Ir bet koks individas egzistuoja kaip lauko dalis, o jo elgesys- lauko funkcija. Išskiriamos dvi sistemos, kontaktui su aplinka: sensorinė- motorinė ir požiūrio- nuostatų. EFT atstovė E. van Deurzen – Smith teigia, pirma, kad žmogus yra veikiamas fizinių, biologinių, natūralių jėgų. Antra, kad mes esame įtraukti į socialinį, kultūrinį tinklą. Trečia, mes esame reguliuojami savo asmenybės, charakterio ir mentalinių procesų. Galiausiai mes esame moduliuojami savo santykio su visu prasmių sandara, per kurią mes patiriame pasaulį ir jaučiame prasmę ideologinėje ar dvasinėje dimensijoje. Kiekviena iš keturių išskirtų dimensijų yra svarbi ir turi savo paradoksus, idealus ir neigiamas puses, savo siekiamybes. L. Binswanger išskiria tokias dimensijas, kuriomis žmogus matomas pasaulyje: fizinę (buvimas su gamta), socialinę (buvimas su kitais), psichologinę (buvimas su savimi), E. van Deurzen – Smith dar prideda ir dvasinę (buvimas su prasme). Kiekviename matmenyje yra du poliai ir didžiausia vertybė. Atvirkščiai EFT išskirti 4 egzistavimo pasaulyje matmenys nėra hierarchizuoti ir labai persipynę tarpusavy.

Aišku nebus šis lyginimas nėra visiškai tapatus, bet GT žmogaus vystymesi išskirti trys sąmonės lygiai: tai socialinė sąmonė, psichofizinė sąmonė ir dvasinė sąmonė, kurie yra iš dalies panašūs į L. Biswanger ir E. van Deurzen- Smith išskirtas dimensijas. GT didžiausias dėmesys skiriamas psichofizinei sąmonei. Ji savyje apima tokius aspektus, kaip: išorinį, vidinį (poreikiai, reakcijos, emocijos) ir fantazavimą. O EFT sunku pasakyti, kad kuris nors matmuo būtų labiau reikšmingesnis už kitus, galbūt tik reikia paminėti, kad dvasiniame matmenyje įmanomi kituose matmenyse esančių problemų sprendimai. Dabar apie kiekvieną išsamiau.

Fiziniame EFT matmenyje iškyla tokie dalykai, kaip antai: sveikata, gerovė, skurdas- tai, kas neabejotinai yra susiję su mūsų kūnu. Žmogus yra gana nutolęs nuo gamtos, nuo savo šaknų. Ir kaip E.van Deurzen- Smith teigia, kad žmogus yra kaip vėžinė
ląstelė visame pasaulio kūne. Jis tenkina savo poreikius, mažai atsižvelgdamas į platesnį pasaulinį mastą- į žemės reikmes. Ir nors lyginant su kitomis rūšimis žmogus funkcionuoja efektyviai, bet žiūrint globaliu mastu veikia savi naikinančiai. Kad padėtume klientams susigyventi su fizinio pasinėrimo į gyvenimą paradoksais (skausmas, mirtis, gimimas ir pan.) reikia noro tikėti natūraliu balansuojančiu mechanizmu, kuris leidžia skausmui keistis į malonumo patyrimą, priimant, kad mūsų buvimas žemėje yra laikinas. Apie laikinumą, mirties nerimą nemažai rašo I. Yalom (1989). Šis matmuo iš dalies panašus į psichofizinį GT sąmonės lygmenį. Psichofiziniame žmogus patiria save kaip atskirybę. Jei šitas sąmonės lygmuo sėkmingai funkcionuoja, tada kyla atsakomybės ir savęs palaikymo jausmas. Šis sąmonės lygmuo panašus, nes siejasi su kūniškumu, su tuo, kad per kūną žmogus patiria save ir aplinką, tenkina poreikius. Ypatingai GT kūnas yra svarbus.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2651 žodžiai iš 4998 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.