Globos namų auklėtinių psichosocialinės problemos
5 (100%) 1 vote

Globos namų auklėtinių psichosocialinės problemos

1121314151617181

Turinys

ĮVADAS 1

I. VAIKO GLOBOS SAMPRATA 3

II. VAIKŲ GLOBA IR RŪPYBA LIETUVOJE 6

III. VAIKŲ, NETEKUSIŲ TĖVŲ GLOBOS, PSICHOSOCIALINĖS PROBLEMOS 9

1. Emocijų ir sutrikusio elgesio problemos 9

1.1. Agresija kaip psichosocialinė problema. 9

1.2. Delinkventiškas elgesys kaip psichosocialinė problema. 10

1.3 Gatvės vaikai kaip vaikų psichosocialinė problema. 11

1.4. Šalinimasis arba uždarumas kaip psichosocialinė problema. 12

1.5. Nerimas ar depresija kaip psichosocialinė problema. 13

1.6. Dėmesio problemos kaip psichosocialinė problema. 15

2. Socializacijos problemos. 17

2.1 Socialinė adaptacija arba dezadaptacija kaip psichosocialinė problema. 17

IV. TYRIMAS 25

1. Tyrimo duomenų analizė 28

Išvados

38

Literatūra 39

Priedas nr. 1 (1lentelė) 40

Priedas nr. 2 (2 lentelė) 41

Priedas nr. 3 (3 lentelė) 42

Priedas nr. 4 (4 lentelė) 43

Priedas nr. 5 (anketa) 45

ĮVADAS

Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, nemažai vaikų netenka tėvų globos. Lietuvoje statistikos departamento duomenimis kiekvienais metais tokių vaikų padaugėja maždaug 3 tūkstančiais. Pagal Statistikos departamento duomenis 2005 metais tėvų globos neteko 13, 3 tūkst. vaikai. Lietuvos statistikos departamentas, suskirstęs visas tėvų globos netekimo priežastis į neišvengiamas (tėvų mirtis, ilgalaikė liga, tėvai įstatymo tvarka paskelbti nežinia kur esančiais ir pan.) ir išvengiamas (asocialios šeimos, tėvai patys atsisakė vaikų, nesirūpina jais, smurtauja ir pan.), nustatė, jog tik kas ketvirtam vaikui, kuriam buvo steigiama globa, ji buvo neišvengiama, o tik maždaug kas dešimtas netekęs tėvų globos vaikas – našlaitis. Taigi pagrindinė tėvų globos netekimo priežastis – šeimų asocialumas.

Pagal Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktą informaciją, šiuo metu Lietuvoje yra 228 vaikų globos įstaigose.

Netekusių tėvų globos vaikų (ypač našlaičių) likimas pastaraisiais šimtmečiais jaudino visų Europos valstybių bendruomenės: tokiems vaikams pirmiausiai ir buvo steigiami globos namai, kuriuose vaikai buvo prižiūrimi ir auklėjami. Kiekviena valstybė jau turi savitą globos įstaigų istoriją. Lietuvoje, 1991 metais atkūrus nepriklausomybę, buvo kritiškai analizuojama savo bei kitų kraštų patirtis ir kuriama savita globos sistema. Šiuo metu pagrindiniai vaikų globos klausimai reglamentuoti naujuoju 2001 metais įsigaliojusiu Civiliniu kodeksu. Iki tol vaikų globą reglamentavo kiti teisės aktai (Vaikų globos įstatymai, ir pan.), tačiau pastarieji nustojo veikti įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui.

Pastaruoju metu Lietuvos vaikų globos politikoje atsirado nauja tendencija, kuri įtvirtinta naujajame Civiliniame kodekse, – globos įstaigoje tėvų globos netekęs vaikas apgyvendinamas tik tuo atveju, kai nėra galimybės vaiko globoti šeimoje arba šeimynoje.

Didžioji dauguma visų vaikų globos namų auklėtinių kontingentas – tėvų globos netekę vaikai. Didžioji dauguma šių vaikų yra patyrę sunkių stresų, gyvenę nedarniose, konfliktiškose šeimose, prastomis materialinėmis sąlygomis.

Vaikų namų auklėtiniai turi daugiau kognityvinio vystymosi sunkumų, patiria emocinių sunkumų, jaučiasi psichologiškai nesaugūs, blogai socialiai adaptuoti, sulėtėjęs jų lytinės identifikacijos procesas. Kaip aiškėja iš įvairių mokslinių tyrimų, šie vaikai labiau nei kiti jų bendraamžiai linkę į depresijas, baimes, jie agresyvesni, kai kurie pasižymi psichiniais ir fiziniais sutrikimais, turi specialių poreikių.

Mano darbo objektas yra globos namų auklėtinių psichosocialinės problemos.

Ši problema yra aktuali, ne vieno mokslininko jau nagrinėta, dėl to, kad globos namų auklėtiniai turi labai daug psichosocialinių problemų, dėl to, kad jas lėmė vaikystėje išgyventi traumuojan¬tys įvykiai, taip pat jos gali būti susijusios ir su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose.

Darbo tikslas – ištirti kokios yra globos namų auklėtinių psichosocialinės problemos.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, kada yra taikoma vaikams globa ir dėl kokių priežasčių.

2. Išsiaiškinti, kiek šiuo metu yra beglobių Lietuvoje vaikų.

3. Remiantis psichologine, pedagogine, socialine literatūra atskleisti nagrinėjamos temos aktualumą.

4. Išsiaiškinti su kokiomis psichosocialinėmis problemomis globos namų auklėtiniai susiduria ir aptarti jų priežastis.

5. Išsiaiškinti psichosocialinių problemų sprendimo būdus.

I. VAIKO GLOBOS SAMPRATA

Pirmą kartą Lietuvoje vaiko globos pagrindinės sąvokos buvo apibrėžtos Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme 1998 metais.

Šiuo metu tiek mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje vartojama keletas sąvokų apibūdinančių vaiką netekusį tėvų globos, dažniausiai vartojamos yra šios sąvokos: beglobis, bešeimis (Braslauskienė, 2001), našlaitis, rastinukas, pamestinukas ir kt. Visas išvardintas sąvokas galima apibūdinti keliais žodžiais – tai likęs be tėvų globos vaikas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998). Pagal Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymą likusį be tėvų globos vaiką apibūdina aštuonios pozicijos:

1. našlaitis, kurio tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs;

2. kurio tėvai arba artimieji giminaičiai nežinomi (rastas
vaikas);

3. kuris įstatymų nustatyta tvarka paimtas iš tėvų (apribotos terminuotai arba neterminuotai tėvystės teisės);

4. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra žinomi ir jų ieškoma;

5. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų paskelbti mirusiais arba pripažįstami nežinia kur esančiais;

6. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų pripažinti neveiksniais;

7. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali juo rūpintis dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.

8. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, prižiūri, neauklėja, daro neigiamą įtaką, ir jo fiziniam ir psichiniam saugumui yra pavojus (LR Vaiko globos įstatymas, 1998m).

Vaiko globa šaltiniuose apibrėžiama įvairiai. L. Jovaiša aiškinamajame pedagogikos terminų žodyne vaiko globą vadina – dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma. Vaikai auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama ir t.t. (Jovaiša, 1993).

Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme suformuluota vaiko globos sąvoka apima vaiko priežiūrą, auklėjimą bei asmeninių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimą ir gynimą, tačiau svarbiausia yra tai, kad čia lygias teises tapti vaiko globėju įgyja fizinis asmuo (šeima) ir juridinis asmuo (šeimyna ir institucija).

Vaiko globa – tai likusio be tėvų globos vaiko patikėjimas fiziniam ar juridiniam asmeniui (šeimyna ar globos institucija), jo priežiūra, auklėjimas, asmeninių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998m).

Globojamas vaikas – tai vaikas, kuriam nustatyta globa (LR Vaiko globos įstatymas, 1998m).

Vaiko globėjas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam patikėta likusio be tėvų globos vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998m ).

Vaiko artimieji giminaičiai – senoliai, broliai ir seserys, vaiko tėvų broliai bei seserys (LR Vaiko globos įstatymas, 1998m)

Globa (rūpyba) – likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam arba juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems.

Globos rūšys: laikinoji globa, nuolatinė globa.

Vaiko laikinoji globa – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje, atstovavimas jo teisėms ir teisėtiems interesams bei jų gynimas mokymo, gydymo, teisėsaugos ir kitose įstaigose.

Laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą. Laikinoji globa nustatoma savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu.

Nuolatinė globa nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo biologinę šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, atstovavimas teisėms bei teisėtiems interesams ir jų gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai.

Nuolatinė globa nustatoma teismo nutartimi.

Globos teisinė prasmė yra pabrėžiama ir socialinė politikos kontekste, kuriame vaiko globa yra viena iš socialinės gerovės šeimoms ir vaikams sistemos programų [D. Snieškienė Dabartiniai vaikų globos tyrimai Lietuvoje: taikymas socialinėje politikoje, 1999, p.-83]. Socialinėje politikoje vaiko globa bei rūpyba, autorės teigimu, yra akcentuojamos kaip socialinės ir teisinės normos, o ne paties asmens „supratimas ar sugebėjimas“.

Vaiko globą galima apibūdinti ne tik kaip teisinį objektą, bet ir kaip socialinį. Pasak G. Kvieskienės [Socializacija ir vaiko gerovė, 2003, p. – 174], globos reiškinys atsirado susiskaldžius visuomenei į socialinius sluoksnius. Kol žmonės gyveno uždaromis grupėmis, vieni su kitais buvo susiję glaudžiais tarpusavio ryšiais, tol nebuvo poreikio išskirtinei globai ir labdarai. Žmonės pagal nerašytas taisykles, remdamiesi tradicijomis padėdavo vieni kitiems nelaimėje, tad nebuvo būtinybės globą įforminti. Tačiau istorijos eigoje diferencijuojantis visuomenei į interesų grupes, žmonės vis mažiau vadovavosi papročiais ir moralės normomis, geranoriškumo principu. Atsirado poreikis sukurti pagalbos sistemą silpniausiems visuomenės nariams ir ją įteisinti. Tad žmonių globa iš šeimos, giminės funkcijos tampa bendra tautos, valstybės funkcija. Pradeda kurtis įvairios organizacijos, įstaigos, kurios įgyvendina iškeltus globos tikslus ir uždavinius. Tad istoriniame kontekste globa iš „savaime suprantamos veiklos“ modernioje visuomenėje tapo kaip „duotybė“, kurią reglamentuoja įstatymai, tai yra, kad globa iš šeimyninio reikalo ilgainiui pasidarė viešo pobūdžio ir privaloma. Žiūrint iš socialinio taško, globa yra žmonių tarpusavio santykių vaisius.

Globos reiškinys apsprendžiamas ir ekonominių veiksnių. Dėl skurdo, bedarbystės, ekonominės krizės šeimos nebeįstengia arba nebenori rūpintis savo atžalomis ir palieka juos visuomenės globai. Tad globos sąvoką apsprendžia ir ekonominis aspektas,
vienas iš globos uždavinių yra vaiko išlaikymas. Norint įgyvendinti vaiko globos paskirtį yra reikalingos lėšos. Vaiko, likusio be tėvų globos, poreikiams tenkinti valstybė skiria kas mėnesį 500 Lt pašalpą. Vaiko globos savaitgaliais metu globėjams yra išmokami maistpinigiai, 6 Lt į dieną. Juos išmoka vaikų globos institucija, kas tam tikrą laiką.

Ekonominis globos aspektas, kaip teigia I. Leliūgienė, sukuria materialinio išlaikymo prielaidas, reikalingas vaiko poreikiams patenkinti.

Svarbiausias globos aspektas yra pedagoginis. Pedagogas J. Vaitkevičius socialinę globą ir rūpybą žymi kaip veiklą, formuojanti visapusišką tobulą, intelektualiai, doroviškai išlavintą pilietį, rengti jį protiniam ir fiziniam darbui, tobulinti jo gebėjimus, plėsti interesus [J. Vaitkevičius, 1995, p.-280].

L. Jovaiša pateikia tokį globos ir rūpybos apibrėžtį: „ <…> dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma“. Autorius taip pat teigia, kad globos proceso metu vaikai yra auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsisūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama [L. Jovaiša, 1993, p. – 64].

Vaiko globos procesas yra nuolatinis pedagoginis procesas, kurį nuolat reguliuoja ir sąlygoja objektyvios kultūros vertybės, ekonominės sąlygos, etika, tarpusavio santykiai, kolektyvas ar grupės ir jų nuostatai bei pedagogo, kaip vaiko globėjo, gebėjimai organizuoti, valdyti situaciją ir įvykius, daryti ugdomąjį poveikį. Vaiko globa yra konkretus, kūrybiškas, gyvas procesas tarp ugdymo veikėjų .

I. Leliūgienės teigimu, pedagoginis aspektas numato atjautos ir humaniškos pažiūros strategiją suaugusiųjų elgesyje vaiko atžvilgiu [Socialinė pedagogika, 2002, p.-320].

D. Snieškienė vaiko globą pateikia kaip saugios aplinkos vaiko sveikatai ir ugdymui sukūrimą, tam tikroje gyvenamojoje aplinkoje; biologinėje šeimoje, globėjų šeimoje, įsivaikinusioje (psichologinėje) šeimoje ar visuomenės globos institucijoje. Vaiko globa yra viena iš pagrindinių šeimos funkcijų, kurią šeimos kartais dalijasi su kitomis visuomenės institucijomis, kurios teikia joms paslaugas. Vaiko globa yra viena iš socialinės gerovės šeimoms ir vaikams sistemos programų. [Specialusis ugdymas II, 1999, p.-83].

Vaikų globa apima daugelį funkcijų kaip: apsaugą, priežiūrą, sveikatos priežiūrą, ugdymą, fizinę ir emocinę paramą.

Pateikiamuose globos sampratos apibrėžimuose labiausiai akcentuojamas teisinis aspektas, nors tiek pat svarbūs yra pedagoginis, psichosocialinis aspektai. Toks požiūris į vaiko globą atspindi visuomenės supratimą. Žinoma, visuose globos sąvokose yra pabrėžiama, kad būtina suteikti vaikui, netekusiam tėvų globos, saugią aplinką, kurioje jis galės jaustis ramus, aprūpintas, tinkamai fiziškai bei psichiškai vystytis, tačiau nekalbama apie meilę, užuojautą vaikui, globėjų ir globotinių ypatingus ryšius, jų tęstinumą. Labiausiai beglobiui vaikui reikia artimo žmogaus, kuris jį mylėtų, gerbtų, kuriuo vaikas galėtų pasitikėti ir jaustis reikalingu.

Teisinio vaiko globos aspekto akcentavimas, kaip teigia D. Snieškienė [Vaikus globojančios šeimos samprata, 2001, p-.48], globą apibrėžia kaip privalomą, o ne žmoniškais, kilniais jausmais grįstą veiklą.

II. VAIKŲ GLOBA IR RŪPYBA LIETUVOJE

Pagrindinis Lietuvos švietimo sistemos tikslas – doro, išmintingo, veiklaus ir atsakingo žmogaus ugdymas. Šio tikslo įgyvendinimui neabejotinai reikalinga švietimo sistema, kuri apimtų visas ugdymo institucijas su jų struktūrom, funkcijom, ryšiais su aplinka, jos koordinuotų, užtikrintų perimamumą bei tęstinumą. Tačiau švietimo sistemų kaitoje dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių tarp ugdymo institucijų atsiranda plyšiai, į kuriuos patenka lengviausiai pažeidžiamos vaikų ir paauglių grupės, kuriems reikalingas išskirtinis dėmesys organizuojant pagalbą, atliekant korekcinį darbą.

Gilinantis į globos problemas matyti, kad vaikai į globos įstaigas šiandien patenka dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvioms priežastims reikėtų priskirti tėvų netekimą, tėvų sunkias ligas. Tačiau tokių vaikų Lietuvos globos įstaigose yra tik apie 30 % . Kur kas didesnė dalis yra tokių vaikų, kurių tėvams atimtos tėvystės teisės. Šių šeimų vaikai, labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį. Graudu, tačiau tai labiausiai ir veikia vaikų psichiką, jų fiziologinį bei moralinį augimą.

Kūdikių, vaikų namų ir internatinių mokyklų auklėtiniai – tai daugiau ar mažiau skriaudos iš tėvų patyrę vaikai: našlaičiai, pusiau našlaičiai, neįgalių, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų vaikai. Nepaisant jų individualių fizinių ir psichinių sutrikimų, beveik visi jie patyrė skaudžių išgyvenimų. Jiems teko patirti šeimos nedarną ir tėvų nuopuolio pasekmes, neretai juridinį atskyrimą nuo šeimos. Gyvendami tokioje aplinkoje, vaikai tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs, egocentriški. (Leliūgienė I. Socialinė pedagogika, 2003, p- 324).

Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. Lietuvoje gyveno 746, 3 tūkst. vaikų (arba 21, 8 proc. visų šalies
gyventojų) nuo 0 iki 18 m. Iš jų 2005 metais globojami buvo 13, 3 tūkst. (arba 1, 8 proc.) vaikų (žr. 1 lentelę prieduose p. – 40).

Šioje lentelėje pateikiamas globojamų vaikų pasiskirstymas 2004 – 2005 m. pagal vaiko globos nustatymo vietą (globa šeimoje, globa šeimynos, globa vaikų globos institucijose). Nors bendras globojamų vaikų skaičius 2005 – 2006 m. laikotarpiu kito nežymiai, tačiau procentine išraiška daugėja institucijose globojamų vaikų skaičius. (2005 m. 41 proc. visų vaikų, nustačius globą, buvo apgyvendinti vaikų globos namuose, 2006 m. vaikų globos institucijose buvo globojami 43 proc. visų vaikų). Didžiausia dalis procentine išraiška (net 76 proc.) institucijose globojamų vaikų sudaro vaikai nuo 0 iki 3 m. Šio amžiaus vaikai daugiausiai yra apgyvendinti 5 specializuotose apskričių pavaldymo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kūdikių namuose.

2005 metais savivaldybių VTAT duomenimis globa buvo nustatyta 3209 vaikams, 2004 m . – 3267 vaikams. Nors absoliučiais skaičiais globojamų vaikų skaičius per metus sumažėjo, tačiau santykine išraiška, lyginant globojamų vaikų skaičių su bendru vaikų skaičiumi, padidėjo 0,1 proc. (2004 m. 775,2 tūkst. : 3,267 tūkst; 2005 m. 746,2 tūkst.:3,209 tūkst).

2005 metais daugelyje šalies miestų ir rajonų vaikų globos tendencijos iš esmės nepakito. Lyginant su 2004 metais, globojamų vaikų padaugėjo Pakruojo, Raseinių, Švenčionių, Telšių rajonuose, o vaikams nustatytų globų skaičius sumažėjo Kauno miesto ir rajono bei Mažeikių ir Utenos savivaldybėse. Kaip ir ankstesniais metais savivaldybėse, kuriose veikė vaikų dienos centrai vaikams iš socialinės rizikos šeimų ir buvo sudarytos sąlygos teikti papildomas užimtumo bei ugdymo paslaugas vaikams bei patiems tėvams, sumažėjo ir globojamų vaikų skaičius. ( http://www.socmin.lt/index.php?1494850889).

Taigi, pagal statistikos departamento duomenis galima spręsti, kad daugiausia vaikų patenka į įvairius globos namus iš asocialių, nedarnių šeimų, kurių tėvams atimtos arba apribojamos tėvystės teisės.

Žinoma, kad kiekvienam vaikui sėkmingai augti bei ugdytis reikia šeimos, kuria jis galėtų džiaugtis, jaustųsi saugus. Šeima sudaro geriausias sąlygas vaikui visapusiškai vystytis. Susidarę šeimos ir vaiko santykiai yra pagrindas toliau plėtoti savo santykius su aplinka, pasirengti visuomeniniam gyvenimui. Todėl natūraliausia vaikui yra šeimos globa. Manoma, kad humaniškiausias būdas, sprendžiant beglobių vaikų problemas, yra juos atiduoti auklėti šeimoms. Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje pakeitė ir globos namų ugdymo turinį: neliko sovietinės ideologijos, o visa veikla perorientuota į lietuviškos bendruomenės, šeimyniškos atmosferos ir šeimyniškų santykių kūrimą. 1990 metais, pradėjus įgyvendinti Švietimo reformą vaikų globos įstaigų būklė žingsnis po žingsnio pradėjo gerėti. 1992 -1993 metais 12 internatinių mokyklų buvo pertvarkytos į vaikų globos namus. Šių mokyklų mokomieji korpusai buvo pertvarkyti į gyvenamąsias patalpas arba perduoti Švietimo ir ugdymo skyrių žiniai. Tokia reorganizacija buvo siekiama pagerinti vaikų gyvenamąsias sąlygas, leisti jiems mokytis kartu su normalių šeimų vaikais. Taigi, vaikų globos namų skaičius padidėjo, o internatinių mokyklų sumažėjo. Tačiau vaikų socialinė kilmė globos namuose ir internatinėje mokykloje beveik nesiskiria.

Teigiamas reiškinys, jog Lietuvoje pradėjusios kurtis šeimynos ir šeimyniniai vaikų namai (šeimynos, paėmusios globoti po 5 ir daugiau vaikų) sparčiai plinta. Šeimynų kūrimosi pradžioje žiniasklaida skelbė nemažai straipsnių, kuriuose buvo abejojama tokių namų reikalingumu. Vieni pirmųjų pakvietę į savo namus 5 našlaičius ir likusius be tėvų globos vaikus buvo Rūta ir Benas Bernotavičiai. Šeimynų pasiekimai ugdant beglobius vaikus yra akivaizdūs. Tai patvirtina suaugę šeimynų gyventojai. Tačiau kaip ir visur, taip ir čia, yra tam tikrų išimčių. Darniai sugyvenančių šeimynų yra Tauragėje, Šakiuose, Kaune, Visagine, Raseiniuose, Panevėžyje, Šilalėje, Kelmėje, Anykščiuose, Palangoje ir t.t. Stengiamasi, kad šeimynose būtų vaikai kilę iš savo miestų, rajonų, jie dažnai turi giminystės ryšius su globėjais, kaimynais. Šeimynos suartina vaikus ir sustiprina giminystės ryšius, be to, vyresnieji mokomi globoti broliukus ir sesutes. Ne kiekviena šeima gali ryžtis tokiam žingsniui, ne kiekvienas gali taip aukotis „svetimiems“ vaikams, kai to nedaro biologiniai tėvai.

Kadangi visų beglobių vaikų neįmanoma apgyvendinti globėjų šeimose, reikia tobulinti, humanizuoti ir valstybines globos įstaigas. Tai pradėta daryti 1992 metais, kai internatinės mokyklos buvo perorganizuotos į globos namus. Norint auginti pilnaverčius žmones, ieškoma geriausių būdų tai padaryti. Manoma, kad globos namai vaikams gali suteikti saugesnių namų šilumą negu internatinės mokyklos. Todėl, kaip anksčiau minėta, jos pertvarkomos į vaikų globos namus. Jie nuo internatinių mokyklų skiriasi tuo, kad vaikai gyvena globos namuose, o mokytis eina į miestų ar rajonų bendrojo lavinimo mokyklas. Tokiu būdu vaikai bendrauja su šeimų vaikais, lengviau integruojasi į visuomenės gyvenimą.

III. VAIKŲ, NETEKUSIŲ TĖVŲ GLOBOS, PSICHOSOCIALINĖS

Emocijų ir sutrikusio elgesio problemos

Vienas dažniausiai stresą vaikui sukeliančių veiksnių yra tėvų praradimas arba atskyrimas nuo jų. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kurie ne įvaikinami, o apgyvendinami globos namuose. Tokia padėtis susiklosto tada, kai biologiniai tėvai miršta arba tėvai su vaikais blogai elgiasi ir jais nesirūpina. Nustatyta, jog valkų globos namuose gyvenantiems vaikams būdingos gana rimtos elgesio bei emocinės problemos, t. y. vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdinga daug didesnė agresija, delinkvencija, šalinimasis, nerimas ar depresija, akivaizdesnės somati¬nio pobūdžio bei dėmesio problemos. Tai gali būti sietina tiek su vaikystėje išgyventais traumuojan¬čiais įvykiais, tiek su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose. Aptarsiu ir apibūdinsiu šias elgesio bei emocijų problemas, jų priežastis.

1.1. Agresija kaip psichosocialinė problema. Agresija – tai įgimta emocija, kuri pirmiausia pasireiškia ginant at realizuojant individų interesus. Vienų individų agresija yra puolamojo pobūdžio, o kitų dažniausiai pasireiškia kaip gynybinė (reaktyvi). Šiandien agresija tarp vaikų, paauglių ir jaunuolių – dažnai sutinkamas reiškinys, įvairūs savo laipsniu ir raiškos formomis. Tarp mažesnių vaikų dažniau negu tarp vyresnių sutinkama fizinė agresija (agresyvus elgesys). Paaugliai ir jaunuoliai labiau linkę naudoti emocinę (spaudimo) ir verbalinę agresiją. Išimtinai, bet vėlgi beveik kiekvienuose vaikų globos namuose, taip pat mokykloje sutinkama seksualinė agresija, išryškėjanti paauglystės ir jaunystės metais. lndividualią agresiją (asmens prieš asmenį) lydi grupinė agresija -vienos vaikų grupės prieš kitą, vaikinų prieš merginas it t, t.

Agresija – tai viena iš didžiausių elgesio problemų vaikų globos auklėtiniams, nes agresyvų elgesį jiems sunku užgožti. Kartais nenorėdami elgiasi agresyviai, po to gailisi, blogai pasielgę. Manoma, kad pagrindinė aplinka, skatinanti agresyvų elgesį, yra vaikų globos namai ir mokykla. Tai pagrindinis socialinis kontekstas, kuriame išmokstama agresyvaus, jėga pagrįsto elgesio. Vaikas reaguoja, kai jį užgaulioja kiti vaikai. Jaunesni vaikai reaguoja į tai ir fiziškai, ir žodžiais. Vyresni vaikai dažniau linkę atsakyti grasinimais arba įžeidinėjimais nei griebdamiesi smurto. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai vaikai ima spręsti konfliktus griebdamiesi smurto: muštynių, susistumdymų ir pan.

Kriterijai, rodantys vaiko agresyvumą:

• Ikimokyklinis ir jaunesnis amžius – vaikai dažnai praranda kontrolę; ima ginčytis ir pyktis su aplinkiniais; atsisako vykdyti suaugusiųjų prašymus; sąmoningai kitus erzina, yra dirglūs, impulsyvūs.

• Vidurinysis mokyklinis amžius ir paauglystė – grasina kitiems žodžiais, gestais. Būna muštynių iniciatoriai. Nesiskaito su auklėtojų, mokytojų nuomone, jų draudimais. Konfliktuoja su auklėtojais, mokytojais, bendraamžiais. Gali kankinti gyvūnus ir nejausti gailesčio.

Agresyviam globos namų auklėtiniui sunku valdytis, kontroliuoti savo elgesį, todėl greit sudirgsta, yra netolerantiškas, sunkiai supranta aplinkinius: klaidingai mano juos esant priešiškai nusiteikus, ypač būdami streso būsenos. Auklėtojų, mokytojų nenuoseklumas, nesėkmės, nuobodulys, teigiamų paskatinimų stoka, bejėgiškumo jausmas, neturėjimas, kur save realizuoti tokius vaikus dar labiau gniuždo.

Gali būti daug agresijos priežasčių: silpnas emocinis ryšys tarp šeimos ar šeimynos narių, prasta priežiūra, nesaugumo jausmas, bejėgiškumas, baimės jausmas, nepasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, vaiko susidūrimas su nepatenkintais poreikiais, savo interesų gynimas, savarankiškumo ir nepriklausomybės siekimas. Be to , vaikų globos auklėtiniai jaučia, kad jie yra kitokie negu šeimoje su abiem tėvais augantys vaikai, jaučia, kad visuomenė dažnai jų vengia, nenori priimti jų kaip pilnaverčių visuomenės narių, todėl natūralu, kad jie jaučia agresiją, pyktį. Augant uždaroje institucinėje aplinkoje nesusiformuoja pilnaverčiai socialiniai ryšiai.

1.2. Delinkventiškas elgesys kaip psichosocialinė problema. Pasak G. Valicko, delinkventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija, pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delinkventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delinkventinis elgesys – tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos (pvz.: tai gali būti nedisciplinuotas, konfliktiškas elgesys, epizodiškas alkoholio vartojimas, bėgimas iš pamokų ir pan.).

Delinkventai, pasak G. Valicko, tai faktiškai padidintos rizikos vaikai, paaugliai, kuriems taikomos visuomeninio poveikio priemonės.

M. Galaguzova išskiria tokius delinkventiško elgesio tipus:

• smurtiniai nusižengimai, įvairaus pobūdžio įžeidimai, sumušimai, padegimai, sadistiniai veiksmai, nukreipti prieš tam tikrą asmenį;

• nusižengimai, siekiant asmeninės materialinės naudos, įskaitant smulkias vagystes, reketo atvejus, mašinų bei kitas vagystes;

• nelegalių narkotikų platinimas bei prekyba.

Vaikų globos namų auklėtiniai daugiau ar mažiau yra delinkventiško elgesio. Tai sukelia daug problemų ne tik jiems patiems, bet ir aplinkiniams. Tokie vaikai nuolat konfliktuoja užuot
mandagiai išdėstę savo mintis. Yra ir tokių globos namų auklėtinių, kurie ne tik negerbia auklėtojų, mokytojų, bet demonstratyviai juos įžeidinėja, niekina, vadindami necenzūriškais žodžiais. Ir pikčiausia: tai daroma kitų auklėtinių ir auklėtojų ar mokinių ir mokytojų akivaizdoje.

Tai vyksta dėl to, kad paauglystėje vykstąs auklėtojų, mokytojų autoriteto griovimas, garbės žeminimas yra tipiškas vyriškėjimo demonstravimo bruožas, kartais įgyjantis siaubingą jėgą. Tai reikia suprasti. Pagarbos sau reikalavimas gali tik paaštrinti situaciją, ypač jeigu vaikas yra netaktiškas.¬

Pagarba žmogui yra gilus humaniškų santykių išgyvenimas, kylantis iš žmogaus, kaip vertybių nešiotojos, prasmės suvokimo. Ji išugdoma per daugelį metų, tapdama ryškiu asmenybės brandumo rodikliu. Nemanau, kad galima įpratinti gerbti žmogų. Patirtis rodo, kad pagarbos sau reikalavimas neduoda norimo efekto. Pagarbos, kaip ir meilės, negalima nei išreikalauti, nei ištreniruoti.

Paprasčiausias pagarbos žmogui ženklas yra mandagumas. Jis kyla iš socialinio intelekto, atitinkamų etiketo žinių ir supratimo, jog su draugais ir vyresniaisiais reikia elgtis gražiai, pagal šiuolaikinius žmonių santykių estetikos dėsnius bei taisykles. Ilgaamžė patirtis įtikina, kad mandagumo galima išreikalauti. Jo pratybos lengvos ir malonios. Mandagumo stoka laikoma pagarbos žmogui trūkumu. Nemandagūs globos namų auklėtiniai nemoka parodyti auklėtojai, mokytojui pagarbos.

Kilnius humaniškumo bei pagarbos žmogui jausmus reikia pradėti ugdyti nuo mandagumo. Deja, ši auklėjimo sritis labai apleista. Nors išleista daug mandagumo mokančių knygų, etiketo taisyklių rinkinių, bet šis lobis menkai panaudojamas: nėra etiketo pamokėlių, klasės valandėlių, pratybų. Be jų nėra įpročio, be įpročio – mandagaus elgesio. Bet pratybų nepakanka. Būtinas pavyzdys.

Mandagaus elgesio ugdytojai – globos namų auklėtojai ir mokytojai. Jeigu globos namuose nėra gražaus elgesio pavyzdžių, kaip rodo sena patirtis, užtenka gerų mokyklos pavyzdžių. Bet ir mokykloje stokojama gerų pavyzdžių. Mokytojų santykiai su vaikais kartais būna nemandagūs, o to pakanka negražiems mokinių elgesio įpročiams formuotis. Mandagus elgesys sužadina mandagų elgesį.

1.3 Gatvės vaikai kaip vaikų psichosocialinė problema. Dar yra tokių vaikų, kurie nuolat bėga iš vaikų globos institucijų. Jie dar vadinami gatvės vaikais. Jų veikla įvairi: vieni elgetauja, kiti siūlo paslaugas (pilstyti automobiliams benziną, pasaugoti ar juos nuplauti, perpardavinėja laikraščiu), treti – padeda sudarinėti įvairius sandėrius, kartais seksualinius. Gatvės vaikai aktuali ir opi problema, nes jie dažniausiai pažeidžia teisėtvarką, nusikalsta. Jų problema yra ta, kad nesugeba prisitaikyti prie juos supančios aplinkos, taip pat jiems sunku laikytis globos namų parengtų taisyklių, jiems neįdomu mokytis bei trūksta motyvacijos ko nors siekti.

Pacituosiu socialinės pedagogikos magistrės Odetos Merfeldaitės tyrimą (Socialinis ugdymas I d. „Gatvės vaiko kaip socialinio-pedagoginio fenomeno charakteristika“1999m.):

„Pagrindinės gatvės vaikų išskirtinės savybės – nenuspėjamas elgesys, agresyvumas. Pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikai atsiduria gatvėje yra šios: tėvų girtavimas (83%), sunki šeimos materialinė padėtis (43%), visuomenės bei vyriausybės neveiksmingumas (41%), užimtumo stoka (36%). Susiklosto priežasčių modelis: tėvai girtuokliauja, neprižiūri vaikų. Tam įtakos turi ir pasikeitusi ekonominė, politinė Lietuvos gyvenimo situacija bei vai¬kų užimtumo stoka. Šeimose, vaikų globos namuose stokojama vaikui būtino dorovinio klimato. Peršasi išvada, kad visgi dau¬giausia vaikų į gatvę patenka dėl vaikų nenoro mokytis ir užimtumo stokos.

Remiantis tyrimais, stebėjimais, pokalbiais galima pateikti tokią Lietuvos gatvės vaiko charakteristiką.

Visi gatvės vaikai turi šeimas arba globėjus, kurie jais rūpinasi arba turėtų rūpintis. Iš visų tiriamųjų, tik 4% vaikų visiškai neturi tėvų, 56% vaikų iš nepil¬nų šeimų. Tik 8% nepalaiko santykių su šeima, visi kiti rečiau ar dažniau mato¬si: dažniausiai kas antrą dieną. Lietuvos gatvės vaikų amžius 9-17 metų. Di¬džiausias procentas – paaugliško amžiaus. Daugelis gatvę pasirenka todėl, kad gatvėje įdomu, čia vaikai jaučiasi laisvi, nepriklausomi, juo labiau, kad per die¬ną uždirba iki 50 Lt. (vidutinis uždarbis 25 – 30 Lt.). Vaikai šiuos pinigus išlei¬džia saldumynams, žaidimams su kompiuteriais, uostomosioms narkotinėms me¬džiagoms (klijams), kiti – atiduoda tėvams arba iš jų atima pinigus vyresnieji „bomžos“. Vaikai nebūna visą dieną vienoje vietoje – migruoja iš vienos vietos į kitą, dažniausiai vaikus galima sutikti grupelėmis po 2 – 5, po vieną – elgetau¬jant. Dažniausiai elgetauti siunčiami jauniausieji, kadangi jie daugiau sukelia žmonėms užuojautos, gautus pinigus dažniausiai dalijasi keliese.

Vaikus į vieną ar kitą kategoriją priskiriama pagal jų elgesį. Dažniausiai sutikti galima elgetaujančius – valkataujančius, pabėgėlius iš globos institucijų. Jie yra pabuvoję keliuose internatuose, globos namuose, tačiau niekur negali rasti vietos. Gatvės vaikai žino, kur gali nusiprausti, pavalgyti, gauti nakvynę, rūbus, tuos, kurie nežino,
pasiekia „gatvės telefonas“.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4679 žodžiai iš 9257 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.