Gneseologija pazinimo filosofija
5 (100%) 1 vote

Gneseologija pazinimo filosofija

ĮVADASDažnai kyla pagunda visa, ką aprėpia akis ant žemės ir virš galvos, pavadinti pasauliu. Bet toks požiūris keltų klausimą: akimi regimi vis nauji daiktai ir kiti horizontai – ar tai tas pasaulis? O Žemės rutulys, kurį tegalima įsivaizduoti arba matyti nedidelio gaublio pavidalu – juk ir tai pasaulis? O Saulės sistema, mūsų galaktika, miriadai žvaigždžių – taip pat? Be to, esama juk ir žmogaus sielos, kurią jaučiame lyg banguojantį vandenyną ir kurią dažnai vadiname vidiniu žmogaus pasauliu.

Kas sieja visus šiuos pasaulius? Ar galima juos aprėpti viena mintimi, išgyventi vienu jausmu? Ar galima vienu ir tuo pačiu metu gyventi visuose juose? Tai vis klausimai, į kuriuos turime mokėti atsakyti.

Pasaulis yra objektyvios (daiktiškos) ir subjektyvios (dvasinės) prigimties lydinys. Daiktiška – tai ,, Visa po Saule”, tai visa fizinė, cheminė, biologinė tikrovė, kuri suvokiama ir įvaldoma mūsų patirtimi bei gamtos mokslais. Dvasiška – tai mūsų sąmonės gyvenimas, kuris jaučiamas sieloje, valios veiksmuose, mąstyme, kuris prabyla religijos, meno ir net mokslo kūriniais. Viso to lydinys pačia bendriausia prasme gali būti pavadintas pasauliu.

Žmonių veikla susidaro iš daugelio įvairiausių darbų. Kiekvienas darbas, kokio sudėtingumo jis bebūtų, mums pateikia tam tikrą informaciją apie pasaulį ir mus pačius. Be tokios veiklos mes nieko negalėtume pasakyti apie tikrovę. Šia prasme visi žmogiškos veiklos aktai, įvairios operacijos, procedūros turi pažintinį pobūdį. Tačiau pažintinė veikla yra savita, atliekanti įvairias specifines pažintines procedūras skirtingose tikrovės srityje.

Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie tikrovę gavimo procesas ir jo rezultatas. Žmonių pažintinę veiklą sudaro įvairūs pažintiniai aktai (stebėjimai, bandymai, eksperimentai, teorinė veikla ir pan.) ir jų rezultatai teiginių, teorijų, kuriose pasakoma kažkas apie konkretų tikrovės fragmentą,pavidale. Tai vieningas procesas, kuris prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą . Pažinimas – žmogaus santykis su tikrove. Filosofįjos pažinimo objektas – mus supantis pasaulis, o subjektas – žmonės(visuomenė).Yra įvairūs požiūriai, kaip galima pažinti pasaulį, procesas labai sudėtingas ir prieštaringas. Pažinimą nagrinėjanti teorija vadinama GNOSEOLOGIJA.

Žmogaus pažinimo procesas

Filosofas turi paaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš ko atsirnda jo ir kitų žmonių žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, ir yra pažinimo šaltinio problema. Kuo gi remiasi žmogaus pažinimo procesas? Antikoje buvo skiriami du pagrindiniai pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas.

Žmogus pažįsta aplinkinį pasaulį, priima iš jo informaciją pirmiausia juslėmis: regėjimu, lytėjimu, klausa ir t.t. Reikia pripažinti, kad didelį vaidmenį vaidina juslės ir pažinimo šaltiniu galima laikyti jutimus ir suvokimus. Jutimas- daiktų ir reiškinių savybių, taip pat organizmo vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindėjimas. Suvokimas- daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutimas ir suvokimas yra procesai, ojų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokiniais. Tačiau juk vienas reiškinys suteikia kiekvienam skitingus pojūčius- vieniem stipresnius, kiti buna apatiški ir pan. Mums informaciją teikia taip pat ir patirtis apie konkrečius įvykius, daiktus ir asmenis. Tačiau ar patirtis yra pažinimo šaltinis? Filosofijoje pažinimu paprastai laikomas ne atskiro, individaulaus objekto, vadinamo atskirybe, o visos objektų klasės- bendrybės bruožų atskleidimas.

Demokritas ir Platonas nesirėmė juslių liūdijimais. Jie buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šalitnis yra intelektas, protas. Nes remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Juslinis patyrimas, pasak Aristotelio, yra būtina pažinimo fazė: faktų nustatymas- būtinas mokslinio tyrimo etapas. Tiesa, nuo patyrimo faktų filosofas turi pereiti prie bendrųjų principų, kurių tikrumui nustatyti būtinas protas, bet ieškant tų principų išsiversti be juslinio patyrimo neįmanoma.

Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai vadinami racionalistais (lot. ratio- portas). Priešingo požiūrio šalinikai vadinami empiristais (gr. Empeiria- patirtis) arba sensualistais (lot. sensus- pojūtis).Empirizmas. Pirmiausia žmogus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Jis mato jį supančius daiktus – žmones, žolę, vandenį, kalnus, automobilius ir kitus daiktus. Klausos organai leidžia girdėti įvairius garsus. Lytėdami sužinome ar daiktai yra šilti, ar šalti, aštrūs ar glotnūs ir t.t. Įsitikiname, kad pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimas atsiranda tada kai yra betarpiškas kontaktas juslių subjekto ir atspindimo objekto.

Juslės mus sieja su tikrove. Pojūčiai ir suvokiniai bei atmintyje išsaugota juslinė informacija, vaizdiniai yra labai svarbi žmogiškojo patyrimo dalis. Daugeliui filosofų juslių vaidmuo pažinime yra akivaizdus faktas. Susimąstydami apie tai, iš kur žmogus gauna žinias, jie pripažino, kad niekas iš mūsų gimdamas neatsineša į
pasaulį jokių, nors ir menkiausių, žinių. Tokios nuomonės buvo J. Lokas (1632-1704), sakydamas, jog kai gimstame, mūsų protas yra neprirašyta lenta- tabula rasa (lot. švari lenta)- ir pirmuosius ženklus joje įbrėžia juslinė patirtis.

Tačiau juslėmis galime pažinti atskirus reiškinius, jų savybes. Sakysime, gerai pažindami vieną žmogų, jo privalumus ir trūkumus, nieko negalėsime pasakyti apie kitus žmones, žmoniją.

Davidas Hiūmas (1711-1776) tyrinėdamas žmogaus protą, apibendrino: visos mūsų idėjos, arba suvokimai, yra mūsų pačių įspūdžių, arba gyvesnių suvokimų, kopijos.

Filosofijoje paprastai pažinimu laikomas ne atskiro reiškinio, atskirybės, o visos reiškinių klasės, bendrybės bruožų atskleidimas. Ar galime tikėtis, kad pažinus vieną reiškinių grupės egzempliorių (skruzdę), galėsime pažinti visos skruzdžių giminės bendrąsias savybes? Tikriausia ne. O jeigu klausime klausimus – kas yra pasaulis, kokie jo pradai ir t.t , ar galėsime, remdamiesi tik juslėmis, į juos atsakyti? Juk negalima nei regėti, nei palytėti Demokrito atomų, nei Platono idėjų! Jų pažinimo šaltinis buvo kitas. Jie manė, kad pažinimo šaltinis yra ne juslės, o intelektas, protas. Logiškai galima įrodyti tai, ko negalime suvokti juslėmis.Racionalizmas. Tai reiškia, jog greta empirizmo nuo antikos laikų egzistavo ir racionalizmas, kuris visais laikais turėjo savo šalininkus. Racionalizmo šaltiniai teigia, kad pažinimo šaltinis yra protas. Racionalizmo šalininkai suabejojo juslių parodymais ir negatyvų požiūrį į jusles argumentavo tuo, kad įvairūs žmonės skirtingai juslėmis suvokia tą patį išorės poveikį ir manė, kad juslėmis gautos žinios turi subjektyvų pobūdį.

Svarbiausia, Demokrito nuomone, atskleisti reiškinių esmę. O daiktų esmę sudaro atomai, kurių juslėmis patirti neįmanoma. Tik protu žmogus gali pažinti amžinus, nekintamus, nedalijamus atomus. Protu gautos žinios yra “šviesios“. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis. Platonas irgi manė, kad idėjas galima pažinti tik protu.

Aristotelio požiūris į pažinimo šaltinį buvo sudėtingesnis. Jis suprato, kad pažinime svarbiausia atrasti daiktų pradus, pirmąsias priežąstis, tačiau ne mažiau svarbu yra gyvūnų ir augalų rūšių aprašymas ar kūnų judėjimo tyrimas. Jo požiūriu, faktų kaupimas yra būtina pažinimo pakopa. Tačiau nuo faktų einama prie bendrų principų nustatymo. Čia jau juslių nepakanka ir reikalingas protas, kuris nustato žinių tikrumą. Tuo labiau metafizines problemas galėjo spresti tik protas.

Viduramžiais Dievo egzistavimo įrodinėjimas, pažinimo ir tikėjimo santykio aiškinimas, ginčas dėl universalijų ir t.t. buvo galimas tik proto pagalba, o ne juslėmis. Viduramžių filosofijos problemos buvo labai abstrakčios, teorinės, spekuliatyvios, kurias galima buvo mąstyti, o ne jausti. Vadinasi, Viduramžiais viešpatavo racionalizmas.

Žinių būtinumą, visuotinumą gali nustatyti tik protas. Pvz., Pitagoro teorema pasižymi visuotinumu, nes ji tinka visiems statiesiems trikampiams, ir būtinumu, kadangi iš tikrųjų įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai. Tuo tarpu, matydami lietų, negalime tvirtinti, kad lietus lija visur. Justinė patirtis nusako tai, kas vyksta čia ir dabar.O protas, demonstruodamas savo pažintinę galią ypač matematikoje, gali nustatyti ne tik kas yra, bet ir kas turi būti visur ir visada. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis.

Racionalizmo šalininkai:

 Naujųjų amžių filosofijos pradininkas R. Dekartas, jo teigimu, juslinė patirtis negali būti tikrų žinių šaltinis. Tokios yra matematikos žinios: mums aiški jų struktūra, atskiri jų loginiai ryšiai. O patyrimu įgytos žinio tokios aiškios struktūro neturi. Juslinė patirtis įgali nustatyti tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada. Žinių visuotinumą ir būtinumą nustato tik protas. Pvz., Pitagoro teorema pasižymi visuotinumu, nes ji tinka visiems statiesiems trikampiams, ir būtinumu, kadangi iš tikrųjų įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai. Tuo tarpu, matydami lietų, negalime tvirtinti, kad lietus lija visur. Justinė patirtis nusako tai, kas vyksta čia ir dabar. O protas, demonstruodamas savo pažintinę galią ypač matematikoje, gali nustatyti ne tik kas yra, bet ir kas turi būti visur ir visada. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis.

 B. Spinoza, G. Leibnizas, G. Hegelis. Visi jie buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti.

Kantiškoji pažinimo teorija. Apriorizmas- pažiūra, skelbianti, kad pažinimas iš viso ar bent iš dalies nepriklauso nuo patyrimo, kad teiginius apie tikrovę galima pagrįsti be tiesioginio ar netiesioginio patyrimo.

Vokiečių filosofas Imanuelis Kantas , jo pamatiniu teiginiu buvo principas- mokslo dėsniai yra absoliučiai tikri, arba kitaip sakant, pamatiniai mokslo teiginiai yra aprioriniai. Kantas manė, kad pats protas formuoja tai, ką pažįsta. Tai ką pažįstame yra savotiška konstrukcija, kuri atsiranda veikloje, atliekamoje su paprastais jusliniais duomenimis, kurios sukelia juslėse objektyvaus pasaulio poveikis. Juslės ir protas tuos duomenis pertvarko, įnešdami į juos erdvę ir laiką. Žmogus būtinai primena (Tokia jo proto prigimtis) pirminei patyrimo medžiagai laiko,
substancijos, priežasties, būtinumo apriorines (iki patyrimo) pažinimo formas. Vadinasi, mūsų juslės pateikia neapdorotą medžiagą, kuriai subjektas su savo apriorinėmis formomis suteikia tam tikrą pavidalą.To rezultatas – empirinis objektas, reiškinys. Tačiau, nors reiškinys, kaip galimo patyrimo objektas, yra pažinus, jis lieka žmogaus sąmonėje ir jo negalime sulyginti su objektyviais reiškiniais, esančiais už subjekto, t. y. Daiktais pačiais savaime. Tai reiškia, kad tie daiktai patys savaime, nors ir yra tikri, lieka nepažinti, nes būdami anapus galimo patyrimo, jie yra ir anapus patyrimo.

Galima sakyti, kad Kantas siekė sujungti racionalizmą su empirizmu, iškeldamas tiek vieno, tiek kito privalumus ir trūkumus. Tad pažinimo šaltiniu laikė ir intelektą ir juslumą, nes mintys be turinio yra tuščios, o stebiniai be sąvokų yra akli.

Tiesos problema.

Tiesos samprata. Klasikinė tiesos samprata atsirado Antikoje (ja rėmėsi Aristotelis, Platonas). Ji skamba taip: mintį ar teorija galima laikyti teisinga, jei ji atitinka tikrąją daiktų padėtį, faktus, tikrovę, t.y. nurodo (fiksuoja) jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Viduramžių filosofai, sekę antikos autoritetais, tiesą apibrėždavo taip: „Tiesa yra daikto ir minties atitikimas“.

Tarkime, kad atitikimo ir tikrovės sąvokos yra patikslintos ir problemų nebekelia. Bet čia atsiranda problema: kokiu būdu nustatysim, kad teiginys atitinka tikrovę? Tam tikslui būtinas tam tikras tiesos kriterijus, aiškiai suformuluota taisyklė. Bet ar galime būti tikri, kad pats mūsų kriterijus yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumui- dar kitas.. ir t.t. Tokiu argumentu rėmėsi antikos laikų skeptikai. Tačiau juos atremdavo sakymu, kad teisingumo reikšmę galima priskirti tik esamosios nuosakos sakiniams, aprašantiems ir aiškinantiems dalykų padėtį. Nei tariamosios, nei liepiamosios nuosakos sakiniams teisingumo reikšmės priskirti negalima. Kadangi tiesos kriterijus pagal savo pobūdį yra taisyklė, nurodanti, ką reikia daryti siekiant nustatyti teiginio teisingumą, tai klausimą apie taisyklės teisingumo kriterijų galima laikyti nepagrįstu. (Kriterijus yra taisyklė, o taisyklė yra liepiamosios nuosakos sakinys, tad kriterijus gali būti pripažintas arba ne, bet ne teisingas arba klaidingas). Tokiu atveju atkrinta ir skeptikų iškelta begalinės kriterijų sekos problema.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2040 žodžiai iš 6487 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.