Atėnai buvo valstybės centras, todėl, kaip sakė Periklis jie turėjo tapti nuostabos vertu miestu.Jau 479-431 m. pr. Kr. Atėnuose labai suklestėjo menai ir Atėnai buvo vadinami Graikijos kultūros centru.Po 450 m. pr. Kr. Buvo pastyta daug nuostabių, didingų, puikių statinių.Pvz: Akropolis, Deivės Nikės šventykla, deivės Atėnės šventykla-Partenonas, bet dar atėniečiai pastatė ir odėjoną (koncertų salę) bei keletą stojų.Visuomeniniai pastatai buvo statomi iš baltojo marmuro.Pabaigti statiniai buvo puošiami frizais ir skulptūromis, o paskui nudažomi:dažniausiai jie buvo dažomi auksine, raudona, žalia, mėlyna spalva.Gyvenamųjų namų grožiu graikai nesirūpino tai buvo visiškai paprasti, negražūs statiniai iš molio ir plytų.Žymiausias Atėnų satinys Partenonas jo architektas buvo Iktinas.Iktinas statant naudojosi plokščiomis sijomis, nes graikų architektai manė, kad arkos dideliems pastatams netinka.Kad didingas bei didžiulis pastatas žiūrovui neatrodytų kreivas Iktinas padarė keletą optinių iliuzijų.Jeigu Iktinas būtų pastatęs statinio sienas visiškai tiesias jos atrodytų įlenktos, o jis jas kaip tik viduryje išlenkė.Kolonos į viršų plonėja, todėl žiūrint į jas iš apačios jos atrodo tiesios.Šiuo laikotarpiu išryškėjo du pagrindiniai architektūros stiliai:dorėninis ir jonėninis.Balkanų pusiasalyje buvo populiarus dorninis stilius šio stiliaus statiniai atrodė didingi bei galingi.Jonėninis stlius buvo labiau populiarus graikų kolonijose.Dorėninis ir jonėninis stilius lėmė pastatų proporcijas, meninę išraišką. Skulptūrų menas. Per kelis šimtmečius graikų skulptūra labai ištobulėjo.Seniausios graikų skulptūros vadinasi kūrai (nuogo, atletiško, sustingusio jaunuolio skulptūra) ir kora (klostytais drabužiais mergaitės statula).Kiek vėlesnė apie 490 m. pr. Kr. sužeisto kario skulptūra atrodo tikroviškesnė, tačiau vistiek nėra labai natūrali.VII a. Skulptūrų poza yra statiška, formos schematiškos, proporcijos netaisyklingos.Apie I a. Pr. Kr. graikų skulptoriai jau naudojasi savo išmanymu apie žmogaus raumenis ir jau sugeba skulptūrą padaryti tikrovišką.Dabar mes žinome kas sukūrė besiilsinčio kumštininko statulą, nes jo vardas buvo išraižytas ant pirštinės.Tai buvo atėnų gyventojas Apolonijas, Nestoro sūnus.Daaugiausiai statulų archeologai rado Atikoje.Skulptūromis buvo puošiami namai, įamžinami įžymių žmonių atminimai.Tikru pasididžiavimu laikomi Periklio draugo Fidijo darbai.Fidijas vadovavo Akropolio statybai.Pasaulyje Fidiją išgarsino deivės Atėnės skulptūros Akropolyje bei Partenone, graži, didinga bei garsi Dzeuso statula Olimpijoje.Vėliau daug graikiškų statulų nukopijavo romėnai.Originalių raikų skulptūrų išliko nedaug daugiausia išlikusios Romos laikotarpio kopijos. Keramika. Vazos ir puodai buvo įvairių formų ir dydžių.Sudėtingas vazas gamindavo du žmonės puodžius ir dailininkas.Ankstyviausi keramikos kūriniai buvo puošiami geometrinėmis figūromis ir žmonių, gyvūnų siluetaisVI a. buvo ypač populiarios juodafigūrinės vazos jos vaizdavo mitines arba buities scenas.VI a. II buvo daromos raudonfigūrės vazos.Jų puošybai būdinga išraiškingesnė kompozicija, kontūrinis piešinys.Raudonfigūrės keramikos meistrai kruopščiai piešia drabužių klostes ir žmonių judesius.Vazos būdavo tapomos juoda arba raudona spalva. Išdegta vaza būdavo rausva.Meistras juodu laku piešdavo figūrų kontūrus, o paskui juo padengdavo.Piešinys būdavo molio spalvos, o vaza juoda.Taip atrodydavo raudonfigūrė vaza.Juodafigūrių vazų raudoname molyje dailininkas piešdavo ornamentą. Teatras. Teatras gimė iš švenčių skirtų vynininkystės dievui Dionisui. Atėnuose tai buvo šventė vadinama Didžiosiomis Dionisijomis.Netoli nuo Dioniso šventyklos buvo pastatytas tetras.Kiek vėliau teatrai buvo pradėti statyti visoje Graikijoje.Graikų vaidinimai būdavo dviejų rūšių tragedija, komedija.Komedijos herojai rengėsi spalvingais, ryškiais kostiumais bei kaukėmis, o tragedijos herojai niūriais, tamsių spalvų kostimais bei kaukėmis.Pirmuose vaidinimuose dalyvaudavo tik vienas aktorius ir 12-15 vyrų choras.Vėliau rašytojai kūrė vaidinimus su daugeliu aktorių, bet galėdavo vaidinti tik trys.Atėnuose vaidinimai vykdavo tik du kart per metus tai profesionalūs aktoriai keliaudavo po visą Graikiją.Pirmiausiai graikų dramos pasakodavo dievų ir herojų istorijas, vėliau buvo vaidinamas kasdieninis žmonių gyvenimas.Komedijose būdavo išjuokiami ne tik valdžios vyrai, dievai ir net pačią publiką. Vaidinimai būdavo labai populiarūs, bet jeigu spektaklis žmonėms nepatikdavo jie aktorius apmėtydavo atsineštu maistu. Aktoriai vaidindavo su didelėmis kaukėmis ir storapadžiais batais, kad žiūrovai juo geriau matytų. Vaidinimų metu užsidarydavo valstybinės įstaigos, apmirdavo prekyba, visi nedirbdavo, nes norėjo pažiūrėti vaidinimus. Bilietai būdavo skardinės plokštelės kurių vienoje pusėje būdavo kažkoks ženklas, o kitoje dievo Dioniso atvaizdas. Juose būdavo pažymėtos vietos.
Pervertinama polių vertybių sistema. Vyravo orientacija į kolektyvizmą, tačiau atsiranda polinkis į individualizmą. Tai atsispindėjo kultūroje. Akcentuojamas vidaus pasaulis, pats žmogus, individas, o ne polis, kolektyvas. Tragiškas momentas – Pelopenesi karai (431-404 m.pr.m.e).
Karas tarp pačių graikų. Susidarė Atėnų ir Spartos vadovaujamų polių sąjungos. Palankus Spartai. Tačiau Sparta konservatyvi, atsilikusi, negalėjo užtikrinti politinio stabilumo – tai ir buvo politinis Graikijos civilizacijos lūžis, kurį lydėjo dvasinė krizė. Atsirado daug smulkių grupelių, kurios kiekviena į savo pusę tempė aukštesnę valdžią, primetė jai savo idėjas. Atsirado filosofų, neaukštinusių polio (Sokratas). Neliko c-jo harmonijos. Baigėsi klestėjimo laikotarpis. 4a.pr.Kr. pab. naujas prasideda naujas graikijos civilizacijos ir visos antikos c-jos etapas – helenizmas. Jo pasaulis susijęs su Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus, gr. bandymais sukurti universalią valstybę. Teritoriškai: Art. Rytai, Balkanai, Egėjo j. salos, vid. Azijos ir Indo upės, Egipto teritorija. Helenistinis pasaulis – pirmasis mėginimas sujungti vienoj politinėj sistemoj didžiulė teritoriją (ankščiau buvo Persija, bet ji tolerantiška, atskiros tradicijos, nėra vienos sitemos). Po Aleksandro Makedoniečio mirties, valstybė suiro į kelias valstybėles. Net 50 m. vyko kova tarp jų karvedžių. Nėra vieningo nuomonės įv. Helenizmo klausimais. Nesutariama dėl: a) teritorijos. Iškyla klausimas dėl Graikijos. b) Helenizmo pradžios c) Kas tai yra helenizmas Terminas atsirado vėlai (prieš (apie) 150 m.). Helenizmo pradžia siejama su Aleksandro Makedoniečio žygių pradžia. Pabaiga – kaiRoma užėmė paskutinę helenistinę valstybę – Egiptą (328 m.- 20 m.). Helenizmo esmė. Vyrauja trys požiūriai: 1)Helenizmas – Sen.Rytų istorijos tęsinys. Neįvyksta nieko naujo 2)Helenizmas – Graikijos ir Makedonijos kultūros įsiviešpatavimas sen. Rytuose. 3)Helenizmas – politinių, ekonominių procesų sąveiką, kultūros, religijos srityse. Helenizmas – ne vien laikotarpis. Tai graikų dominuojama kultūra. Suklestėjo Makedonijoje, Sirijoje, Egipte. Išnyko riba tarp tautų ir kultūrų. Jos sumaišytos, suplaktos viename sraute. Ypač mokslas. Svarbiausiu centru, tiltu tarp Vakarų ir Rytų tapo Egipto Aleksandrija. (Atėnai – filosofų sostinė.) Helenizmo filosofija neoriginali, išnyko riba tarp filosofijos ir religijos. Esminiai helenizmo bruožai susiję su ekonominio gyvenimo ir klasinio polio pasikeitimu. 1) Ekonomikoje svarbiausia prekybos plėtojimas. Išnyko pinigų cirkuliacija. Didelis kiekis sidabrinių ir auksinių monetų. Tarptautinė valiuta. Ekonomikos centrai kėlėsi iš Graikijos į Rytus. 2) Politinėje srityje helenizmo bruožas – helenistinių monarchijų atsiradimas, sujungti Rytų monarchijų ir polių bruožai. Polis – valdovo kontroliuojama visuomenė. Dideli laimėjimai. Mokslo sisteminimas. Filosifija atsiskyrė nuo gamtos mokslų. Matematika, mechanika, sistemingi astronomi-niai tyrimai, filosifija, medicina, botanika. Naujo tipo žinios. Bibliotekos, kurios leido leidinius, pvz., žodynus. Rūpinamasi miestų gerbūviu. Grindžiamos gatvės, paviljonai, baseinai, vandentiekis. Miestai dideli (iki 1 mln. gyventojų.). Pagrindiniai architektūros elementai – statulos, kolonos – tęsėsi graikų polių tradicijos, bet jos jungėsi su Rytų meno elementais. Menas, įtakotas Rytų, įgyja monumentalumo. Rodo saloje – vienas iš 7 pasaulio stebuklų – bronzinė saulės dievo Helijo statula (31 m. aukščio). Šią salą sugriovė žemės drebėjimas. Egipto Aleksandrija – mokslo centras. Mokslininkai gyveno Muzeone (mūzų buveinė-je). Gausi biblioteka, valdovų kapavietės. Miestas padalintas į kvartalus, pažymėtus abecelės raidėmis. Daug sodų, paviljonų. Iškilus. Pylimas jungė su sala, kurioje buvo Faro švyturys. Jo trečiame aukšte degė laužas. Gana primytyvu. Bet naujas pastato tipas. Pergamas – kitas mokslo ir kultūros centras. Garsus biblioteka, teatras, Dzeuso altorius (žymus helenizmo laikų meno paminklas). Italijoje – Sicilija, Syrakūzai. Nuo 2 iki 1- a.pr.Kr. Helenistinis pasaulis ėmė silpnėti dėl socialinių prieštaravimų. Karinį pranašumą įgavo Romą. Graikija buvo užimta romėnų. Graikija tapo achajos provincija. Atėnai buvo laisvas miestas. 395 m. Romos imperija skylo į Rytų ir Vakarų Romą. Rytų Romos imperijos pagrindą sudarė graikai. Sostinė – Konstantinopolis. Helenizmo palikimą perėmė arabai, jis pateko į pasaulinės kultūros lobyną. Rytų ir Vakarų sąveika. Iki civilizaciojos kūrimo graikai perėjo tuos pat etapus kaip ir kitos tautos. Gamtos iššūkio ypatumai: – kraštovaizdyje nebuvo vienodumo, nuobodybės, salos, kalnai, pusiasaliai, įlankėlės. Gamtinės ribos atskiras gentis atribojo viena nuo kitos ir jos negalėjo susijungti į vieną valstybę. Graikija valstybė mažesnė – pranmašumas. Daug natūralių laivybai tinkančių uostų. – žemės ir jūros užkariavimas – gamtos sąlygos ugdė saiko jausmą, estetinį skonį. Būdinga viskas kas natūralu. Iš čia – žmogaus kūno vertinimas. Dėl to išūgdė patį žmogaus tipą (tiek dvasiškai, tiek fiziškai). Kėlė demokratijos, laisvės, patriotizmo idėjas, kurios atgijo ir buvo išūgdytos vakaruose.