Graiku lyrika
5 (100%) 1 vote

Graiku lyrika

GRAIKŲ LYRIKA

Atsiranda VII a. pr. Kr.

1) Deklamuojamoji

Elegija – jos būdavo giedamos puotose ir liaudies sueigose.

Mimnensis pirmas rašė meilės lyriką. Tirtajas – rašė patrijotines elegijas.

Jambas – () pradininkas Archilakas. Atsiranda monologas. Pokalbis su siela.

2) Dainuojamoji (melika)

Monodinė – suklesti VII a. pr. Kr. Pab. Lezbo saloje.

Chorinė – Pindaras kuria Spartoje. Suformuoja odės modelį.:

a) pašlovina žmogų

b) pasakoja mitą ir susieja jį su žmogumi

c) pašlovina žmogų

GRAIKŲ TEATRAS

V a. – teatro, tragedijų, komedijų suklestėjimo amžius. Teatriniai vaidinimai išaugo iš Dioniso kulto. Graikijoje teatras būdavo masinio ir šventiško pobūdžio. Pats teatras talpindavo keleta dešimčių tūkstančių žiūrovų. Teatrą sudarė trys pagrindinės dalys: chorui skirta orchestra viduryje, žiūrovų vietos ir scena (skena) kur aktoriai persirengdavo. VI a. pr. Kr. Pabaigoje, orchestra buvo apvali, gerai suplūgta aikštelė, aplink kurią buvo sustatyti mediniai suolai žiūrovams. V a. pr. Kr. Pradžioje mediniai suolai buvo pakeisti akmeniniais, pusračiu įrengtais Akropolio šlaite. Orchestra, skirta chorui ir aktoriams, pasidarė pasagos pavidalo. Helenistiniais laikais, kai choras ir aktoriai nebeturėjo vidinio ryšio, pastarieji vaidindavo aukštoje akmeninėje estradoje, prieinančioje prie scenos – proskenijo. Teatras pasižymėjo nepaprastai gera akustika. Chorui vadovaudavo korifėjas. Tragedijos aktoriai, kurių pamažu padaugėjo nuo vieno iki trijų, vaidindavo apsirengę nepaprastai gražiais drabužiais, padidindami savo ūgį koturnomis ir aukštu galvos apdangalu. Ant veidų užsidėdavo ryškias kaukes. Veiksmo eigoje būdavo naudojamos kėlimo mašinos, reikalingos, kad pasirodytų dievai. Publika – visi Atėnų piliečiai gaudavo iš iš valstybės specialius metalinius žetonus, ant kurių būdavo nurodoma vieta. Vaidinimai trukdavo visą dieną, todėl žiūrovai būdavo apsirūpinę maistu. Būdavo rankami trys nugalėtojai, o gebenių vainiką gaudavo tik pirmą vietą laimėjęs žmogus.

AISCHILO GYVENIMAS IR KŪRYBA

Gyveno V a. pr. Kr. Eleusine, kilęs iš aristokratų šeimos. Kaip karys dalyvavo visuose pagrindiniuose graikų-persų mūšiuose. Vėliau Aischilas buvo priverstas vykti į Siciliją. Jo emigravimo priežastys nėra žinomos, galbūt tai galėjo lemti pralaimėjimas Sofokliui poetinėse varžybose, arba Eleusino misterijų paslapties išdavimas. Aischilas į teatrą įveda antrą aktorių, tuomet sumažėjo choro partijos ir išsiplėtė dialogas. Aischilas aprengė aktorius prabangiais drabužiais, panaudojo kaukes, koturnas ir įvairius kitus scenos reikmenis. Tokios tragedijos vietos kaip dievų pasirodymas ar uolų nuvertimas į požeminį pasaulį reikalavo naujų įrengimų, kurių iki Aischilo nebuvo. Į tragedijas Aischilas įvedė šokius ir pats kūrė jų figūras. Triloginis principas yra taipogi Aischilo įvesta naujovė.

TRAGEDIJOS PRIKALTASIS PROMETĖJAS ANALIZĖ

Siužetas: Prometėjas, Dzeuso pusbrolis buvo prikaltas prie olos Skitijoje už tai, kad stojo ginti žmonių, kuriuos Dzeusas užvaldęs pasaulį skriaudė ir pasmerkė gyventi kaip žvėris. Prometėjas išdidus ir nepalaužiamas. Tragediją sudaro scenos, kuriose vaizduojama kaip Prometėją aplanko Okeano dukterys, Okeanidės, reiškiančios jam gilią užuojautą. Ir pats Okeanas, siūlantis taikytis su Dzeusu, bet šį pasiūlimą Prometėjas atmeta. Toliau eina ilgos Prometėjo kalbos apie jo geradarystes žmonėms ir scena su Ijo, Dzeuso mylimąja, kurią pavydžioji Hera pavertė karve. Išprotėjusi Ija bėga nežinia kur ir atsitrenkia į Prometėjo uolą ir išklauso jo pranašystes apie jos likimą ir apie jos palikuonį Heraklį, kuris išgelbės Prometėją. Hermis reikalauja, kad Dzeusui būtų atskleista paslaptis, tačiau jis plūsta Hermį ir už tai Dzeusas nutrenkia jį kartu su uola į požeminį pasaulį.

Išvada: norima įtikinti, kad būtina kovoti su tironija, ginti silpną žmogų. Ši kova galima tik civilizacijos dėka. Žmogaus dvasios negali niekas nugalėti.

Personažai: Prometėjas – antžmogiškas, galingas herojus, tylomis kenčiantis bausmę ir nebijantis jokių grasinimų. Okeanas – geraširdis senukas, trokštantis Prometėjui padėti ir leistis į kompromisą. Ijo – fiziškai ir dvasiškai kenčianti moteris išprotėjusi vėliau. Hefaistas ir Hermis – Dzeuso valios vykdytojai.

ORESTĖJOS ANALIZĖ

Orestėja – vienintelė iki mūsų laikų išlikusi Aischilo trilogija. Ją sudaro tragedijos: Aganemnonas, Choeforos, Eunemidės.

Siužetas: ,,Aganemnonė” – vaizduojamas Agamemnono laukimas. Pastarasis turi grįžti iš Trojos. Agamemnono žmona Klitemnestra, kuri išvykus vyrui susidėjo su jo pusbroliu Egistu, ketina grįžusį Agamemnoną nužudyti. Kai jis pasirodo ji jam pakloja raudoną kilimą, kuriuo gali vaikščioti tik dievai. Drauge su Agamemnonu kaip belaisvė grįžta ir Trojos karaliaus duktė Kasandra. Ji savo šūksniais pranašauja, kad Agamemnonas ir ji netrukus mirsią. Pasigirsta už scenos žudomo Agamemnono riksmai. Apie jo ir Kasandros nužudyma praneša pati Klitemnestra. Jos mylimasis Egistas ginčijasi su nepaklusnių senių choru ir jau ketina su jais susikauti, bet valdingoji Klitemnestra jį sulaiko.

,,Choeforosė” (aukotojo) – atvykęs į Argą Agamemnono sūnus Orestas drauge su
Klitemnestros engiama savo seserimi Elektra ant Agamemnono kapo suplanuoja kaip atkeršyti už tėvo nužudimą. Orestui nužudyti motiną liepia pats Apolonas, Klitemnestra tuojau ir nužudoma. Tragedijos pabaigoje pasirodo Erinijos, Nakties dukterys, baisiai keršijančios už pralietą giminaičių kraują. Erinijų persekiojamas Orestas pasislepia Apolono šventykloje.

,,Eumenidės’’ – Apolonas iš savo šventyklos iš Delfų siunčia Orestą pasiteisinti pas Atėnę Paladę į Atėnus, o Erinijos jį persekioja, stengiasi sugauti ir sunaikinti. Atėnė Paladė surengia teismą, kuriame turi išklausyti abi puses – Orestą su Apolonu ginančius tėva ir Erinijas ginančias motiną ir teisingai išspręsti bylą. Atėnes Paladės balso persvara Orestas išteisinamas. Erinijos liaujasi persekiojusios Orestą ir tampagerosiomis deivėmis Eumenidėmis. Joms žmonės meldžiasi sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Išvados: čia vaizduojama matriarchato ir patriarchato kova.

SOFOKLIO GYVENIMAS IR KŪRYBA

Didis Graikijos poetas – tragikas. Gyveno V a. pr. Kr. Kolone. Sofoklis buvo ne tik dramaturgas, jis ėjo ir valstybines pareigas, buvo valstybės kasos iždininkas. Sofoklio kūryboje keliami aktualūs gyvenamojo meto klausimai. Sofoklis pripažįsta žmogaus veiklos laisvę, jo protą, bet mano, kad žmogaus galimybės esančios ribotos. Jis parašė apie 120 tragedijų, tačiau iki mūsų laikų išliko tik septynios: ,,Ajantas, Trachinietės, Antigonė, Karalius Edipas, Elektra, Filoktetas, Edipas kolone ir ištraukos iš satyrinės dramos Pėdsekiai.’’ Sofoklis į teatrą įvedė trečiąjį personažą. Savo tragedijose naudoja meninę priemonę retardaciją (sulėtinimą). Būdingos charakterių priešpriešos. Sumažėja choro reikšmė. Kalba apie svarbiausias moralės normas.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1066 žodžiai iš 1968 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.