Grikių auginimo mechanizuota technologija
5 (100%) 1 vote

Grikių auginimo mechanizuota technologija

1121

Turinys

Santrauka 3

Įvadas 4

1. Benros žinios apie augalą ir jo agrotechniką 5

Veislės 5

Agrotechnika 6

Vieta sėjomainoje 6

Dirvos dirbimas 6

Tręšimas 7

Sėklos paruošimas ir dirbimas 8

Sėklos beicavimas ir apdorojimas mikroelementais 9

Sėja 9

Sėjos laikas 9

Sėjos būdai 9

Sėklos kiekis ir sėjos gylis 10

Pasėlių priežiūra 10

Apsaugos priemonės nuo ligų ir kenkėjų 11

Bičių panaudojimas žiedams apdulkinti 11

Derliaus nuėmimas 12

Valymas, džiovinimas ir laikymas 12

Valymas 12

Džiovinimas 12

Laikymas 12

Grikių reikšmė 13

2. Projektinė dalis 14

Lėkščiavimo technologinė kortelė 19

Grikių auginimo ir derliaus nuėmimo technologinė kortelė 20

Išvados 22

Literatūra 23

Priedai 24

Įvadas

Grikiai – vertinga kultūra, turinti įvairiapusės reikšmės. Pasaulyje grikių kruopos užima antrą vietą.

Archeologinės iškasenos rodo, kad Gardino apylinkėse grikius augino X-XIII amžiuje, o į Vakarų Europą jie pateko tik XV-XVI amžiuje.

Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą apie 18000 ha grikių auginta daugiausia pietrytinėje Lietuvos dalyje pavieniuose valstiečių ūkiuose. Vėliau, kolektyvizacijos metais, dėl mažo derlingumo, dėl netinkamo planavimo

gerokai sumažėjo ir pagaliau beveik išnyko.

Lietuvos klimato sąlygos grikiams auginti yra gana palankios. Juos auginti galima ne tik tradiciniuose, bet ir vakariniuose rajonuose, kur dirvos yra visiškai tinkamos.

Daug sunkumų sukelia grikių derliaus nuėmimas ir papjūtinis dorojimas. Dėl grikių agrobiologinių savybių (netolygiai bręsta), netinkamo nuėmimo laiko, blogo mašinų parinkimo ir reguliavimo grikių augintojai patiria didelius sėklų nuostolius. 1. Benros žinios apie augalą ir jo agrotechniką

Veislės

Grikių derlius Labiausiai priklauso nuo veislės parinkimo konkrečioms dirvožemio ir klimato sąlygomis.

„Astra“ – Tai Ukrainos Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto išvesta veislė. Vidutinio vėlyvumo, reikli dirvos paruošimui. Augalai 75-100 cm aukščio, šakoti. Grūdo spalva nuo šviesiai rudos iki tamsiai rudos su raštu. Lukštingumas – 21-24%, kruopų išeiga 74-77%, baltymingumas – 16-17%. Vidutinis derlius 1,46-2,17 t/ha.

„Minčianka“- tai Baltarusjos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto išvesta vidutinio vėlyvumo tetraploidinė veislė. vegetacijos periodas – 78-90 dienų. Augalas šakotas, žiedai ir vaisiai stambūs. Atspari išgulimui, ligoms, grūdai neišbyra. Pagal kruopų kokybę skiriami prie vertingų veislių. Kruopų išeiga – 70%, lukštingumas – 26-29%. Vidutinis derlius – 2.55 t/ha, maksimalus derlius -3,55 t/ha. Tai viena iš labiausiai šiuo metu auginamų veislių.

„Černoplodnaja“ – šios veislės vegetacinis periodas – 79-100 dienų. Tai diploidinė veislė. Vidutiniškai atspari išgulimui. Augalai aukšti, gerai šakojasi. Žiedai vidutinio stambumo. Žydi ne per daug ilgai. Grūdai juodi su mažais sparneliais. Aukšta grūdų technologinė vertė, gera kruopų kokybė. Kruopų išeiga – 72-77%. Baltymų kiekis – 15-17%.

„Černoplodnaja kuoplodnaja“ – ankstyva, diploidinė veislė. Vegetacijos periodas – vidutiniškai 70 dienų. Net šiltą lietingą vasarą jis neilgesnis kaip 78 dienas. Augalų aukštis – 85-110 cm. Jei 10 dienų pavėluosime nuimti derlių, galime jo prarasti apie trečdalį ir daugiau. Tai veislės trūkumas.

„Žaleika“ – ypatingai vertinga veislė. Priklausomai nuo sėjos laiko ir meteorologinių sąlygų. Šios veislės vegetacijos trukmė – 58-86 dienos. Augalų aukštis 85-110 cm. Veislė palyginti atspari išgulimui. Grūdų technologinė vertė aukšta. Kruopų išeiga 69-74%. Sėjos laikas vienas iš svarbiausių derlių lemenčių veiksnių.

„Anita beloskaja“ – tai diploidinė vidutinio vėlyvumo veislė. Vegetacijos periodas 84-95 dienos. Augalo aukštis 80-90cm. Vidutiniškai atspari išgulimui, ypač plačiaeiliniuose pasėliuose.

Diploidinės veislės mažiau derlingos. Tetraploidinės veislės derlingesnės, nors gana reiklios aplinkos sąlygoms.

Agrotechnika

Norint išauginti gerus derlius, svarbiausia sudaryti augalams tinkamas augimo sąlygas. Atsižvelgiant į veislių savybes ir sąlygas, reikia tinkamos agrotechnikos.

Vieta sėjomainoje

Grikiai gali gana gerai augti po visų augalų, tačiau geriausiai auga po tų, po kurių dirva lieka derlingesnė. Geriausi grikių priešsėliai yra cukriniai ir pašariniai runkeliai, bulvės, kukurūzai silosui, ankštiniai augalai, žieminiai javai, tręšti mėšlu, daugiametės žolės. Lengvose dirvose geras priešsėlis yra lubinai. Reikia vengti sėti grikius po pažeistų bulvių ir po avižų. Negalima grikius sėti ir po avižų, kurie buvo purkšti herbicidu glinu.

Grikiai yra geras priešselis kaupiamosioms kultūroms ir javams. Po jų gerai auga visi vasariniai augalai. Grikių šaknyse ir ražienose sukauptas maisto medžiagas lengvai pasisavina kiti augalai.

Grikius galima auginti kaip pasėlinę kultūrą ir sėti po rugių. Šiuo atveju jie dažniausiai nespėja subrandinti sėklas, tačiau duoda nemažai geros Žaliosios masės silosui. Žaliajam pašarui ir žaliajai trąšai. Kai ruduo ilgas ir šiltas, grikiai gali spėti subręsti ir pasėti po ankstyvųjų bulvių, rapsų bei kitų anksti nuimamų kultūrų.

Nuėmus grikių derlių dar galima spėti paruošti dirvą ir laiku pasėti
rugius.

Dirvos dirbimas

Grikių augimas ir vystymasis labai priklauso nuo tinkamo žemės paruošimo. Gerai įdirbant žemę, sudaromos geros drėgmės, šilumos sąlygos, naikinamos piktžolės, padidėja mineralinių trąšų efektyvumas ir t.t.

Rudenį dirvos grikiams ruošiamos kaip ir vasarinėms grūdinėms kultūroms. Nuėmus javų derlių, dirvos skutamos. Jei dirvoje daug vienamečių piktžolių, skutama 6-8cm gyliu, jeigu daugiamečių – 8-12 cm gyliu. Pradėjus dygti piktžolėms, dirva skutama dar kartą ir kaip galima anksčiau suariama visu gyliu. Vėliau, jei ruduo ilgas ir šiltas, dar kartą kultivuojame. Kai daugiamečių piktžolių nedaug, pakanka dirvą nuskusti vieną kartą ir po to suarti. Po augalų, kurių derlius nuimamas vėliau, dirva iš karto ariama visu gyliu.

Pavasarį, iki grikių sėjos, dirvos kelis kartus kultivuojamos. Pagrindinis žemės dirbimo tikslas – kuo daugiau sunaikinti piktžolių, tačiau reikia vengti dirvos išdžiovinimo. Kultivavimų skaičius priklauso nuo pavasario ankstyvumo ir dirvos piktžolėtumo. Paprastai iki sėjos stengiamasi kultivuoti ir akėti 3-4 kartus.

Pirmąjį kartą kultivuojama 10-12cm gyliu, paskutinįjį 6-8 cm gyliu. Kad geriau dygtų piktžolės, po kiekvieno kultivavimo dirvą galima suvoluoti rombuotais ar žiediniais volais. Patartina tai daryti ir prieš sėją, tačiau voluoti galima tik pradžiuvusias dirvas.

Tręšimas

Grikiai – nelepūs augalai. Jie gali augti ir netręšti, tačiau tada nėra ir labai derlingi. Tręšimo efektyvumas labai priklauso nuo tręšimo būdo, laiko, dirvožemio, klimatinių sąlygų ir bendro žemdirbystės kultūros lygio.Augdami grikiai maisto medžiagas iš dirvos pasisavina nevienodai. Pirmoje vegetacijos pusėje jie sunaudoja daugiau nei pusę reikalingo azoto kiekio apie 60% ir 62% kalio. Per tą laiką pasisavina apie 40 % fosforo. Grikiai gerai auga, kai jų priešsėlis būna patręštas mėšlu. Nerekomenduojama tiesiogiai tręši mėšlu, nes tada augalai būna vešlūs, labiau šakojasi ir mažiau užmezga sėklų.

Azoto trąšos efektyvesnės velėninėse-jaurinėse priemolio, priesmėlio ir smėlio dirvose. Optimali azoto trąšų norma – 45-60 kg/ha veikliosios medžiagos. Pusę azoto normos išberti prieš sėją, kitą pusę – augalų žydėjimo metu.

Galima tręšti beveik visų formų fosforo trąšomis, taip pat ir fosforitmilčiais. Geriausia jas išberti rudenį prieš rudeninį arimą (P30-60 veikliosios medžiagos į hektarą). Jei fosforo trąšų trūksta, grikius rekomenduojama tręšti granuliuotu superfosfatu. Grikiai ypatingai jautrūs fosforo trūkumui dirvoje dėklų dygimo ir pradinio augimo stadijoje. Grikiai – augalas reikalaujantis daug kalio.

Tręšiant kalio trąšomis, reikia atkreipti dėmesį, kad grikiai jautrūs chlorui. Dėl to kalio trąšas, turinčias chloro, būtina išberti rudenį prieš dirvos arimą. Per žiemą chloras patenka į gilesniuosius sluoksnius. Geriausia kalio trąšų forma grikiams yra kalio sulfatas ir kalio magnezija. Tręšiant kalio trąšomis rudenį. Į hektarą reikia išberti 60-120 veikliosios medžiagos. Tręšiant pavasarį, jo norma negali viršyti 35-40kg/ha grynojo elemento. Ir būtinai reikia išberti ne vėliau kaip prieš mėnesį iki sėjos.

Be pagrindinių maisto medžiagų – azoto, fosforo ir kalio – teigiamai veikia ir mikrotrąšos: boras, magnis, manganas, cinkas, molibdenas, o durpinėse dirvose ir varis. Mikrotrąšos padidina sausų medžiagų kiekį ir augalų atsparumą nepalankioms aplinkos sąlygomis mikrotrąšomis galima apdoroti sėklą prieš sėją. Jos grikių derlių padidina 0,15-0,30 t/ha. Grikiai nemėgsta rūgštesnių kaip pH-5,5 dirvų.

Sėklos paruošimas ir dirbimas

Sėti reikia tik gerai išsivysčiusias, stambias grikių sėklas, kurios atitinka valstybinio standarto reikalavimus (I priedas). Sėti galima ne blogesnę kaip antros klasės reikalavimus atitinkančią sėklą. Sužalotų grūdų kiekis negali viršyti 5%. Drėgnumas neturi būti didesnis kaip 14-15%. Neleidžiama sėti sėklos su karantininiu piktžolių priemaiša, užterštas kenkėjais ir ligomis. Bendruose pasėliuose leidžiama sėti ne žemesnės kaip 2-os klasės sėklą, o sėkliniuose pasėliuose -1 klases.

Sėklos, kurių dygimo energija mažesnė, prieš sėją reikėtų apdoroti šiltu oru. Šiltoms ir saulėtoms dienoms grikių sėkla išpilama aikštelėse 10 cm sluoksniu, per dieną keletą kartų permaišoma. Taip daroma 2-3dienas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1515 žodžiai iš 2975 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.