Grūdų užsienio rinka
5 (100%) 1 vote

Grūdų užsienio rinka

ĮVADAS

… prekyba, kuri be prievartos ir apribojimų natūraliai ir nuolatos vyksta tarp bet kokių dviejų šalių, visada yra naudinga, nors ir ne visada vienodai, abiejoms iš jų … A. Smith (1776)

Esant visiškai laisvai prekybai, kiekviena šalis natūraliai skiria savo kapitalą bei darbo jėgą tiems užsiėmimams, kurie yra naudingiausi kiekvienai iš jų. Šis individualios naudos siekimas yra nuostabiai susietas su visuotine nauda. Skatindamas pramonės augimą, atlygindamas išradingiausiems ir efektyviausiai išnaudodamas gamtos suteiktas galias, šis principas efektyviausiai ir ekonomiškiausiai paskirsto darbo jėgą… D. Ricardo (1817)

… tokia yra prekybos galia: tiek skatinti inovaciją, tiek geriausiu būdu paskirstyti visame pasaulyje ekonominio augimo vaisius. The Economist (1999)

Šiuo metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo “nekokybiškų”, o gamintojus – nuo “neteisingai” konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms ir t.t. Tarp šių pareiškimų, nusiskundimų ir siūlymų pasimeta elementarūs ekonomikos dėsniai, kurių laikymasis sudarė turtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą. Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų priežasčių. Paprastai už raginimų “spręsti” prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai. Nerečiau susirūpinimas dėl prekybos keliamų “problemų” atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių, tokių kaip santykinio pranašumo dėsnis, kurį Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson yra pavadinęs “gražiausia ekonomikos mokslo idėja”. Šis dėsnis teigia, jog kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau nei kitos šalies įmonės. Tačiau, net jei ir vienoje šalyje pagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui.

Šalims yra naudinga laisvai prekiauti tarpusavyje, kadangi būtent šitaip efektyviausiai pasidalijama darbu ir specializuojamasi tose srityse, kuriose kiekvienos šalies įmonės turi santykinį pranašumą, o vartotojai turi didžiausią pigių prekių pasirinkimą. Beje, vienas iš esminių gerovės augimo veiksnių – technologija – yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio lygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą.

Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie neauga Lietuvoje, ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai naudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje. Užsienio prekyba taip pat suteikia galimybę parduoti Lietuvoje išaugintus ar pagamintus produktus kitų šalių vartotojams ar perdirbėjams ir gauti užsienio valiutos, už kurią galima pirkti trūkstamų prekių. Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias perdirba išnaudodamos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susijusios tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas – didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė (1).

1. LIETUVOS INTEGRACIJA Į EUROPOS SĄJUNGĄ

Europos Sąjunga – svarbiausia pasaulyje vieninga rinka, apimanti netoli 4400 milijonų gyventojų. Lietuva jau dabar gana intensyviai prekiauja su ES šalimis (pavyzdžiui, 1998 m. Lietuvos eksportas ir importas į ES ir iš ES sudarė 37,98 % ir 50,16% viso Lietuvos eksporto ir importo. Tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvos ekonomiką iki 1999 m. sausio 1 d. sudarė 1625,30 mln. JAV dolerių, iš kurių 61,23% sudarė investicijos iš ES.
Didžiausią tiesioginių investicijų iš ES dalį sudaro Švedijos (27,54%), Suomijos (17,43%) ir Vokietijos (13,32) investicijos.(7)

Lietuvos integracija į Europos Sąjungą (ES) nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo yra prioritetinis jos užsienio politikos tikslas ir atspindi bendresnius šiame dešimtmetyje Europoje vykstančius ekonominius ir politinius procesus. Šiuo metu integracija tampa ne tik abtrakčia politologų pasvarstymo tema, bet vis aiškiau veikia Lietuvos ekonominę, teisinę bei politinę aplinką. Integracijos poveikis netrukus taps ypač svarbiu Lietuvos verslininkų veiklai, nepriklausomai nuo to, ar jų prekių ir paslaugų rinka yra Lietuva, ar Rusija ir Rytų Europos šalys, ar Vokietija ir kitos ES šalys.

Nepaisant šių procesų svarbos, iki šiol Lietuvos bendradarbiavimas su ES ir jos siekis tapti Sąjungos nare yra siejamas su daugeliu nepagrįstų vertinimų ir būgštavimų. Dažniausiai vienpusiški ar nepagrįsti vertinimai bei emocijos atsiranda dėl informacijos trūkumo arba dėl specifinės asmens padėties ir priklausomybės tam tikrai socialinei-ekonominei grupei.

Lietuvos integracija į ES yra sunkiai išvengiamas procesas. Nors ir susilaikant nuo tokių apibūdinimų kaip “politinė būtinybė”, reikia pripažinti, jog atsižvelgiant į alternatyvas narystė ES Lietuvos valstybei yra mažiausių kaštų strategija. Beje, tai liečia ne tik ekonominius kaštus ir naudą, o saugumo ir politinius narystės motyvus. Kuriant Europos bendriją, tokie dalykai kaip taika ir saugumas Europoje bei ekonominė integracijos nauda buvo tampriai susieti. Galvojant apie Lietuvos narystę, būtina atsižvelgti į visus jos aspektus, o ne tik į tai kiek pinigų galėtume gauti iš ES savo žemės ūkiui išlaikyti, arba kaip tai paveiktų situaciją darbo rinkoje (nors suprantamas polinkis vertinti tai, kas rūpi labiausiai). Taigi, Lietuvos tarptautinė ekonominė padėtis yra sąlygojama tiek visoje Europoje (ar net pasaulyje), tiek ir Lietuvoje vykstančių pokyčių. Pastaraisiais metais pasaulio ekonomikoje pastebimi regioninio bendradarbiavimo intensyvėjimo požymiai. Tai pasakytina ne tik apie Europos Sąjungos “plėtimą” ir “gilinimą”, t. y. naujų narių priėmimą bei esamų narių naujų politikos sričių derinimą, bet ir apie Šiaurės Amerikos šalių regioninį bendradarbiavimą, Pietryčių Azijos šalių ryšius bei kitus regionus (šiuo metu daugiau nei 60% visos prekybos pasaulyje vyksta regioninių organizacijų ribose). Taip pat svarbu tai, jog ES taiko sudėtingą preferencijų sistemą jai nepriklausančių valstybių atžvilgiu. Jei ES narėmis taptų kaimyninės Lietuvai valstybės, šiuo metu pasirašiusios asociacijos sutartis su ES, Lietuva ir jos verslininkai atsidurtų nepalankioje padėtyje. Lietuvos užsienio prekyba su ES sudarytų daugiau, nei pusę bendros Lietuvos užsienio prekybos apyvartos, o tiesioginės užsienio investicijos iš ES – maždaug du trečdalius visų tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje. Nepriklausymas ES sudarytų nemažą kliūtį intensyviems Lietuvos įmonių ryšiams su ES. Tiesa, Lietuva iš kitų kandidačių į ES išsiskiria didele prekybos su Rusija dalimi, ir egzistuoja galimybė, jog tapus ES nare, Lietuvos užsienio prekybai su Rusija gali būti taikomi aukštesni barjerai. Tikėtina, jog Lietuvos įstojimas į ES turėtų didesnį teigiamą ekonominį poveikį Lietuvos įmonėms bei vartotojams dėl taip vadinamo prekybos sukūrimo ir mažesnių veiklos kaštų, nei alternatyvios strategijos.

Lietuvoje (ir ne tik joje) yra plačiai paplitęs ES – supervalstybės įvaizdis, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka jos centre Briuselyje dirbanti Komisija, tiesiogiai reguliuodama ekonominę veiklą. Tačiau požiūris į ekonominės veiklos reguliavimą nuo Europos bendrijų įkūrimo gana smarkiai pakito. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais Vakarų Europoje vyravo stiprios valstybės vaidmens vidaus ekonominėje politikoje bei užsienio ekonominių santykių liberalizavimo principai. Tuo tarpu vėliau tiesioginį valstybės kišimąsi į ekonomikos funkcionavimą pakeitė reguliavimo priemonės, o vieningos rinkos įgyvendinimo užbaigimas buvo vykdomas derinant dereguliavimo priemones, abipusio pripažinimo bei vieningų taisyklių diegimo principus. Vieningos rinkos įgyvendinimas smarkiai apribojo valstybės galimybes įtakoti rinkos santykius. Be to, tam įtakos turėjo bendras ekonomikos internacionalizavimas bei šiuo metu ES vyraujanti ideologija, pabrėžianti ne rinkos, bet valstybės nesėkmes. Vienas iš pavyzdžių – valstybės finansų politika, o tiksliau skirtinga nacionalinė ES narių mokesčių politika, kada dėl kapitalo mobilumo įmonės gali išvengti didesnių mokesčių. EPS įgyvendinimas dar labiau sumažintų valstybės vaidmenį vykdant makroekonominę politiką.

Tiesa, tai pasakytina ne apie visas ES ekonomikos sritis. Ryškiausia išimtis yra žemės ūkio politika. Tačiau JAV spaudimas, būtinos reformos, susijusios su naujų narių priėmimu ir kiti veiksniai turėtų priversti ES palaipsniui modifikuoti žemės ūkio politiką. Tuo tarpu Lietuvos narystė ES gerokai apribotų Lietuvos vyriausybės galimybes tiesiogiai ir netiesiogiai kištis į ūkio funkcionavimą bei suteiktų daugiau teisių ir galimybių Lietuvos įmonėms ir vartotojams (2).

2. IMPORTO MUITŲ ŽALA

Šiandien Lietuvos Vyriausybė svarstys galimybę
muitus kai kuriems į Lietuvą įvežamiems maistiniams aliejams. Šis klausimas ministerijose ir komisijose buvo diskutuotas gana ilgai. Deja, projekto pakelti muitus pateikimas Vyriausybės svarstymui rodo, jog į ekonominius argumentus buvo neatsižvelgta. Kadangi muitų klausimas vis dažniau iškyla viešose diskusijose, verta atkreipti dėmesį į keletą dažnai ignoruojamų ar nesuprantamų neigiamų muitų pasekmių.

Importo muitai paprastai skirti apsaugoti vieną ar keletą gamintojų visų kitų vartotojų, tame tarpe ir kitų gamintojų, naudojančių įvežamus produktus, sąskaita. Pavyzdžiui, importo muito maistiniams aliejams padidinimas sukurtų geresnes sąlygas vienos įmonės veiklai, o už tai mokėtų visi maistinių aliejų vartotojai Lietuvoje. Šitoks žingsnis sumažintų paskatas konkuruoti ir gerinti gamybos efektyvumą bei kokybę, pakenktų aliejų naudojančių gamintojų konkurencingumui bei turėtų neigiamų socialinių pasekmių. Labai svarbu pažymėti, jog apsauga muitais visada yra tik laikina ir nepašalina tikrųjų įmonės sunkumų priežasčių, o tik atideda jų sprendimą vėlesniam laikui.

Kita neigiama importo muitų įvedimo ar didinimo pasekmė – potencialus prekybinis konfliktas su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, siekimas didinti muitus importuojamam maistiniam aliejui yra žalingas ir nepateisinamas atsižvelgiant į tai, jog didžioji dalis aliejaus yra įvežama iš Europos Sąjungos, kuriai taikomas preferencinis režimas. Žemės ūkio ministerijos siūlomas žingsnis – importo muitų didinimas prekybai su ES – neatitinka Lietuvos Vyriausybės politikos ir gali sukelti atsakomąsias prekybos apsaugos priemones, nuo kurių nukentėtų Lietuvos gamintojai, eksportuojantys į ES.

Dažnai mėgstama sakyti, jog importas turi būti ribojamas ir tam, kad apsaugotų vartotojus arba dėl to, kad neteisingai konkuruojama, nes įvežama produkcija yra žymiai pigesnė. Tokiais siūlymais arba siekiama apsaugoti konkrečių vietinių gamintojų interesus, arba demonstruojamas tarptautinės prekybos neišmanymas, kadangi painiojamas šalies absoliutus pranašumus su santykiniu. Juk esminis tarptautinės prekybos pagrindas yra skirtumai tarp šalių – gamtiniai skirtumai, gamybos veiksnių kainų skirtumai ir pan. Būtent šie skirtumai sąlygoja abipusę naudą ir specializaciją. Teisinga prekyba yra tokia prekyba, kuri vyksta sąlygomis, leidžiančiomis maksimaliai išnaudoti natūralius skirtumus tarp valstybių. Tuo tarpu spręsti, kurią prekę reikia remti – vietinę ar importuotą – gali tik vartotojai. Prekės sąžiningai konkuruoja tada, kai jų pirkėjas gali pats pasirinkti, kurią iš jų įsigyti. Importo apribojimas sudaro diskriminacines ir nesąžiningas sąlygas ne tik kitų šalių gamintojų atžvilgiu, bet ir vietinių pirkėjų atžvilgiu(3).

3. PRODUKTŲ MODIFIKAVIMAS PAGAL NACIONALINIUS REIKALAVIMUS

Norint ES rinkoje parduoti Lietuvos vidaus rinkai gaminamus produktus, juos gali tekti modifikuoti dėl dviejų priežasčių: dėl neatitikimo privalomiems techniniams reikalavimams arba dėl ES šalių rinkos specifikos (kitos klimatinės sąlygos, vartotojų preferencijos, vartojimo įpročiai, perkamoji galia, laisvalaikio leidimo formos, matų sistema ir kt.).

Privalomi reikalavimai, nustatyti eksporto šalies teisės aktuose, daugelyje sričių yra suderinti visoje ES. Galiojančių reikalavimų analizė, rinkos tyrimai bei kontakati su potencialiais platintojais leidžia nustatyti produkto modifikavimo poreikį. Akivaizdu, kad naudingiausia pradėti eksportuoti tą produktą (ar produktus), kuris reikalauja minimalaus modifikavimo. Net ir nepasiteisinus prognozėms dėl eksporto perspektyvų, gamintojo patirti nuostoliai tokiu atveju bus mažesni.

Jau produkti projektavimo ir konstravimo stadijoje būtina žinoti, kokiai rinkai (ar rinkoms) produktas skirtas, kokie reikalavimai jam keliami, kokius specifinius vartotojų poreikius turės patenkinti. Kai kuriais atvejais, ypač kai skirtingose rinkose produktui keliami panašūs reikalavimai, galima orientuotis į universalų produktą, tinkamą daugeliui eksporto rinkų.

ES Šalyse, turinčiose gilias vartotojų teisių gynimo tradicijas, vartotojams paprastai suteikiamos didesnės garantijos ir palankesnės sudėtingų techninių gaminių priežiūros sąlygos laikotarpiui po jų paradavimo, negu įprasta Lietuvoje. Patikimos ir vartotojui palankios garantijos bei priežiūra yra viena iš sėkmės užsienio rinkoje prielaidų, ypač rinkos naujokams.

4. EKSPORTO BŪDAI

Įmonės eksporto plano apimtis ir detalumas didžia dalimi priklauso nuo pasirinktų rinkų ir eksporto būdų. Paprastai įmonės įvairiose rinkose naudojasi skirtingais eksporto būdais – labiau pažįstamose aplinkinių šalių rinkose gali būti plečiamas tiesioginis eksportas, o naujose rinkose labiau pasikliaujama įvairiais eksporto tarpininkais.

Gamintojo tiesioginis dalyvavimas eksporto procese priklauso nuo pasirinkto eksporto būdo. Ar įmonė renkasi teisioginį ar netiesioginį eksporto būdą, lemia daugelis aplinkybių: įmonės verslo strategija, patirtis eksporto srityje ir panašiose rinkose, įmonės dydis, gaminamų produktų pobūdis ir asortimentas, planuojama eksporto apimtis, už eksportą atsakingų įmonės darbuotojų skaičius ir kvalifikacija.

Netiesioginis eksportas – paprasčiausias ir lengviausiai prieinamas eksporto būdas, nereikalaujantis
įmonės išteklių perskirstymo, įmonės valdymo pertvarkymų, didelių laiko ir finansinių sąnaudų rinkoms tirti ir pan.

Netiesioginio verslo privalumai:

 Paprastumas ir prieinamumas;

 Mažos sąnaudos;

 Mažesnis riziks laipsnis;

Netiesioginio verslo trūkumai:

 Didelė priklausomybė nuo tarpininko;

 Maža įtaka galutiniams eksporto rezultatams;

 Nepalankios kainos;

 Ribotos galimybės kaupti patirtį eksporto (rinkodaros) srityje;

 Tiesioginio ryšio su vartotojais trūkumas.

Rekomendacijos (taikymo galimybės):

 Mažoms įmonėms;

 Pradedantiems eksportuotojams

 Įmonėms, eksportuojančioms nedidelę dalį produkcijos, laikinų perprodukcijos problemų sprendimui.

Tiesioginis eksportas – sudėtingas eksporto būdas, apimantis platų spektrą veiksmų, susijusių su eksporto planavimu ir eksporto plano įgyvendinimu. Tiesioginio eksporto galimybes riboja įmonės gamintojos pasirengimas perskirstyti išteklius ir prisiimti visą atsakomybę už eksporto procesą. Iš kitos pusės, toks būdas leidžia potimaliai pasinaudoti užsienio rinkos galimybėmis, gauti maksimalų pelną, kaupti patirtį eksporto srityje ir užtikrinti ilgalaikes įmonės perspektyvas.

Tiesioginio eksporto privalumai:

 Savarankiškumas piimant sprendimus;

 Galimybė daryti įtaką galutiniams rezultatams;

 Patirties kaupimas;

 Alternatyvios galimybės;

 Tiesioginis ryšys su vartotojais.

Tiesioginio eksporto trūkumai:

 Ilgas parengiamasis laikotarpis;

 Detalus planavimas;

 Didelės laiko, finansinės ir žmogiškųjų išteklių sąnaudos;

 Turimų išteklių perskirstymas;

 Visiška atsakomybė;

 Padidinta rizika.

Rekomendacijos (taikyo galimybės):

 Įmonėms turinčioms įdirbį eksporto srityje;

 Įmonėms, teikiančioms prioritetą pardavimui užsienio rinkose;

 Įmonėms turinčioms pakankamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius.

Nėra ir negali būti vienareikšmės nuomonės, koks eksporto būdas yra priimtiniausias ir naudingiausias. Net ir ekonomiškai pirmaujančiose šalyse žymią eksporto dalį sudaro netiesioginis eksportas. Komercinę eksporto naudą lemia ne tiek pasirinktas eksporto būdas, kiek įmonių sugebėjimas rasti alternatyvą ir išsirinkti geriausią variantą.

Lietuvoje dar nereta praktika, kai gamintojas laukia, kada į jį kreipsis užsienio partneris ir susidomės gaunamais produktais, pateiks užsakymų. Įmonė, laikydamasi tokios pasyvios eksporto politikos, dažnai priversta priimti jai primetamas nepalankias sąlygas, neturi kito pasirinkimo ar net nežino apie egzistuojančias alternatyvas. Todėl visada naudingiau aktyviai ieškoti ir pasirinkti iš kelių variantų, o ne pasikliauti sėkmingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

5. GRŪDŲ UŽSIENIO RINKA

5.1Grūdų supirkimo ir priėmimo saugoti tendencijos

Vadovaudamasi Žemes ūkio ministerijos nustatyta tvarka, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentura (LŽUMPRRA),šių metų liepos mėn. pradejusi 2002 m. derliaus maistinių grūdų intervencinį pirkimą, iki 2003 m. sausio 20 d. iš viso supirko 222,7 tūkst. tonų maistinių grūdų (57,6 tūkst. tonų pirmos klasės kviečių, 160,8 tūkst. tonų antros klasės kviečių ir 4,3 tonos rugių).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2713 žodžiai iš 8871 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.