Gyvates
5 (100%) 1 vote

Gyvates

Gyvatės (Serpentes) – žvynaroplių pobūrio stuburiniai gyvūnai. Kūnas labai pailgėjęs dėl ypatingo judėjimo būdo. Stubure būna daugiau kaip 400 slankstelių, kurių savotiška sandara suteikia stuburui lankstumą ir stiprumą. Galūnės ir jų juostos atrofuotos. Gyvatės minta tik gyvūnais. Kai kurių gyvačių mityba yra specializuota, o kitos minta pačiu įvairiausiu grobiu, netgi kitomis gyvatėmis. Maži ar pasipriešinti nesugebantys gyvūnai tiesiog nutveriami ar praryjami; didesni ar besipriešinantys gyvūnai prieš suėdant numalšinami įleidžiant nuodų ar prismaugiant. Dideliam grobiui suvirškinti gali prireikti daug laiko. Gyvatės skiriasi dantimis, jų išsidėstymu bei funkcijomis. Primityvios gyvatės (pvz. Smaugliai) turi daug beveik vienodo didumo smailių, pasvirusių atgal dantų. Gyvačių sistematikoje ypač svarbūs viršutinių žandikaulių dantys. Smaugliai bei daugelis žalčių jais grobį tik sulaiko, todėl visi šie dantys vienodi, labai aštrūs, lygiais šonais.

Gyvatės skirstomos į :

 Nuodingas

 Nenuodingas – kai kurie dantys būna pailgėję, su išilgine vagele priekiniame paviršiuje arba su kanalu viduje, pro kurį į aukos kūną patenka nuodai.

Lietuvos gyvatės

Lietuvoje viso gyvena 6 roplių rūšys, priklausančios keturioms šeimoms:

1. Gluodenų (Anguilidae)

2. Driežų (Lacertidae)

3. Žaltinių (Colubridae)

4. Angių (Viperidae)

Žaltinių (Colubridae) šeima skirstoma į dvi rūšis:

1. Paprastasis žaltys (Natrix natrix)

2. Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca)

Angių (Viperidae) šeima skirstoma į vieną rūšį:

1. Paprastoji angis (Vivera berus)

Paprastasis (geltonskruostis) žaltys

Porūšis: GYVATĖS Serpentes (=Ophidia)

Šeima: ŽALTINIAI Colubridae

Gentis: PAPRASTIEJI ŽALČIAI Natrix

PAPRASTASIS ŽALTYS ( Natrix natrix Linnaeus, 1758)

Argi negaila tų laikų, kai baltų gentys žaltį laikė namų židinio globėju? Žemaitijoje, kur šviesi mūsų pagoniška religija išliko ilgiausiai, dar 19 a. žaltį laikė kaip naminį gyvulėlį. Žaltys juodas, be zigzago nugaroje, o galvos šonuose – po 1 geltoną dėmę. Jis neturi nuodų, yra beginklis. Pavasarį daug žalčių susirenka prie ežerų, upių šiltų pakrančių. Čia poruojasi, o pavojaus metu plaukia vandeniu tolyn. Bet gyvena ir sausuose miškuose, kaimuose. Žalčiai gyvena 16-18 metų, bet laisvėje trumpiau.

Kūno ilgis (563,0 – 780,0) mm, (575,0 – 1113,0) mm, kūno paviršius pilkas, kartais beveik juodas. Dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostomis. Neretai tinklo pavidalo raštas, kurį sudaro tamsūs žvynų kraštai. Galvos šonuose yra 2 pusmėnulio formos, geltonos, balkšvos ar oranžinės spalvos dėmės. Pilvelis balkšvas, išmargintas skersai ištęstomis, juodomis dėmėmis. Lietuvoje neretas, paplitęs daugelyje vietų. Gyvena drėgnuose mišriuose miškuose, vandens telkinių pakrantėse, pelkių pakraščiuose, užliejamose pievose. Dažni senose kirtavietėse, bebravietėse, prie sodybų. Pavasarį ir rudenį, kai dirvos drėgnos, aptinkami sausesnėse, gerai saulės įšildomose vietose. Tipiški dieniniai ropliai, aktyvūs nuo 8 iki 19 val. Maitinasi rytais ir vakarais. Dieną dažnai šildosi saulės atokaitoje ant senų kelmų, rąstų, žolės kupstų, o esant pavojui greitai slepiasi. Naktį praleidžia urvuose, po šieno stirtomis, kelmais. Kartais apsigyvena po ūkinių pastatų grindimis. Tai judrios ir greitos gyvatės. Gerai plaukioja ir nardo. Po vandeniu išbūna apie tris minutes. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų, žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais. Pagauti ginasi išpurkšdami iš kloakos labai nemalonaus kvapo, balkšvai gelsvą skystį. Gali apsimesti negyvais. Tuomet suglemba, išsižioja, tačiau paleisti greitai „atgyja“. Medžioja sausumoje ir vandenyje. Grobį ryja gyvą. Poruotis pradeda balandžio – gegužės mėn. Kiaušinius deda birželio pabaigoje – rugpjūčio mėn. Dėtavietėms pasirenka drėgnas, gerai įšylančias vietas: negilius, apleistus urvus, supuvusius kelmus, drėgnas samanas, pjuvenų, mėšlo ar šiukšlių krūvas. Kartais į vieną vietą kiaušinius sudeda kelios patelės. Viena patelė sudeda 7 – 24 pergamentine plėvele padengtus kiaušinius. Kiaušiniai vystosi apie 5 – 8 savaites. Rugpjūčio – rugsėjo mėn. Išsirita žalčiukai. Subręsta trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais. Žiemoja giliuose urvuose, po kelmais, medžių šaknimis, ūkinių pastatų grindimis, pavieniui arba po kelis vienoje vietoje. Minta varlėmis, rupūžėmis, kartais pasigauna driežus, smulkius žinduolius, paukščių jauniklius, smulkia žuvis. Jauni žalčiai dažnai minta vabzdžiais.

Lygiažvynis (lygusis) žaltys

Porūšis: GYVATĖS Serpentes (=Ophidia)

Šeima: ŽALTINIAI Colubridae

Gentis: LYGIAŽVYNIAI ŽALČIAI Coronella

LYGIAŽVYNIS ŽALTYS (Coronella austriaca Laurenti, 1768)

Lygiažvynis žaltys (lot. Coronella austriaca, angl. Smooth Snake, vok. Schlingnatter) – žaltinių (Colubridae) šeimos roplys. Dar kitaip vadinamas lygiuoju žalčiu. Kūno viršus pilkas, nugaros žvynai lygūs, gelsvai ar pilkai rusvas, kartais rusvai rudas, patinėlių ilgis 47 – 62 cm., patelių – 44 – 62 cm. Patinėliai paprastai rusvesni, patelės – pilkšvos. Išilgai nugaros yra 2 – 4 tamsių dėmių eilės. Ant kaklo yra 2 rudos ar tamsiai rudos
juostelės ar dėmės. Jos susijungia viršugalvyje sudarydamos karūną primenantį raštą. Pilvelis pilkšvai rudas, oranžinis su tamsiomis dėmelėmis bei taškeliais. Apatinė uodegos dalis šviesesnė už pilvelį. Lietuvoje labai reta rūšis. Pirmą kartą 1921 m. T. Ivanausko pagautas Rūdininkų girioje, vėliau aptikti Čepkelių rezervate, Molėtų rajone, Rūdininkų girioje Pirčiupių apylinkėje, Varėnos rajono Musteikos ir Rudnios kaimuose. Paskutinius Kartus Lietuvoje pagautas Rūdininkų paligono prieigose (2005 rugsėjo mėn.). Gyvenamos vietos panašios į vikriojo driežo ir gluodeno. Gyvena sausuose, mišriuose ir spygliuočių miškuose. Mėgsta gerai saulės įšildomas vietas: kalvotas miško aikšteles, pamiškes, kirtavietes. Lygieji žalčiai aktyvūs dieną. Esant pavojui slepiasi kelmų tuštumose arba po jais, apleistuose driežų ir smulkiųjų žinduolių urvuose, po nuvirtusiais medžiais, stuobriais. Kartais susisuka į kamuolį, šnypščia ir gąsdina staigiais kūno judesiais. Gąsdinimo poza panaši į nuodingos gyvatės, dėl to žmonės dažnai jų bijo ir negailestingai naikina. Paimti į rankas kandžiojais, tačiau įkandimai žmogui visai nepavojingi. Literatūros duomenimis veisimosi ciklas nereguliarus. Vaikus veda kasmet arba kas 2 – 3 metus. Poruojasi gegužės mėnesį. Gyvavedžiai. Kiaušiniai vystosi patelių viduje. Jauniklius veda rugpjūčio – rugsėjo mėn., spalio pradžioje. Viena patelė atveda 2 – 9 jauniklius, kurie subręsta trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais. Neriasi 2 – 3 kartus per metus. Minta daugiausia gyvavedžiais ir vikriaisiais driežais, smulkiais žinduoliais, gluodenais, gyvatėmis, paukščių jaunikliais, vabzdžiais. Sugautą grobį užsmaugia apsivyniodamas aplink jį savo kūnu. Smulkų grobį ryja gyvą.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1064 žodžiai iš 3302 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.