1. Įvadas
Apie 50% visų namo šilumos nuostolių sudaro šiluma, kurios netenkama per
sienas, nes jų plotas lyginant su kitomis atitvaromis yra pats didžiausias.
Mintis, kad daugelis šiuolaikinių statybinių konstrukcijų labiau kenkia
žmogaus sveikatai, nei ją saugo, skatina mus prisiminti tradicines
natūralias medžiagas. Tokios yra senai žinomas keramzitas, polistireno
putplastis, akytbetonis (dujų silikatas), termoputos, ekovata.
2. Keramzitas
2.1 Gamyba. Norint trumpai jį apibūdinti, užtektų pasakyti, kad tai geras
termoizoliacines savybes turintis bei išoriniams poveikiams atsparus birus
užpildas, maždaug 4-5 kartus lengvesnis už gamtinius analogus, kurio
sudėtyje nėra tirpiklių ar plaušinių dalelių.
Keramzitas gaunamas kepant natūralų molį sukamosiose krosnyse 1150°C
temperatūroje. Prie tokio karščio žaliavos gabaliukai išsipučia ir tampa
lengvomis, porėtą struktūrą bei tvirtą lukštą turinčiomis granulėmis. O
molis, kaip žinia, jau tūkstančius metų naudojamas statybose dėl savo
patvarumo bei puikių mikroklimatinių savybių. Gauto produkto ypatumai
priklauso nuo naudotų priedų bei pačios gamybos technologijos. Esant
nestabiliai krosnies temperatūrai ar nepakankamai kepimo trukmei, keramzito
granulės viduryje lieka neiškepusio molio, kuris, gavęs drėgmės, ima
plautis. Tai smarkiai sumažina tiek termoizoliacines, tiek ir
konstruktyvines keramzito savybes. Taip pat labai svarbu, kad kepimo metu
nebūtų utilizuojamos chemijos pramonės atliekos. Pastarosios dažniausiai
naudojamos kaip išsipūtimą gerinantys priedai, tačiau turi didelę įtaką
keramzito higieninėms savybėms. Todėl, iš pažiūros panaši medžiaga, gali
smarkiai skirtis.
2.2 Atsparumas ir savybės. Keramzitas gaunamas didelėje temperatūroje –
dėl to ir pats yra nedegus bei atsparus ugniai (atitinka A1 klasės
priešgaisrinius reikalavimus). Kepimo metu išpūstų granulių poros sudaro
apie 75% vidinio tūrio. Didelė dalis šių porų yra uždaros, todėl keramzitas
yra mažai įgerianti , atspari drėgmei bei šalčiui medžiaga. Ventiliuojamas
10-20mm frakcijos keramzito sluoksnis turi tik 0,5%masės drėgmės.
Keramzitas – laidus garui , nekaupia savyje vandens, o kartu yra ir
cheminei aplinkai atspari medžiaga.
„Iškeptas“ keramzitas yra suskirstomas į frakcijas pagal skersmenį, o tuo
pačiu ir pagal savybes. Frakcijų dydžiai apsprendžia keramzito tankį, taip
pat jų atsparumą mechaniniam poveikiui bei termines savybes. Smulkus 2-4mm
frakcijos keramzitas sveria 400-600 kg/m³,tačiau jo atsparumas gniuždant
siekia 3MPa – jis kietas, nors ir lengvas. Viena populiaresnių yra 10-20 mm
frakcija, jos piltinis tankis yra apie 250-300 kg/m³, o šiluminio laidumo
koeficientas λ10 – apie 0.09 (W/mK), jei jį lygintume su mineralinės vatos
termoizoliacinėmis savybėmis, tai keramzitas šiek tiek atsilieka,
mineralinės vatos – λ10 = 0.035 – 0.04 W/mK. Tačiau keramzitas turi daug
didesnę šiluminę inerciją kuri yra proporcinga jo tankiui. Dėl šios
inercijos keramzitu apšiltinta patalpa ne taip greitai reaguoja į
temperatūrinius pokyčius viduje ar išorėje.
Kaip ir daugelis termoizoliacinių medžiagų, keramzitas puikiai absorbuoja
garsą, nepaversdamas patalpos hermetiška uždara erdve. Naudojant jį tarp
vidaus medinių perdangų, yra sudaromas garso barjeras. Šio užpildo tai pat
nepuola grybelis, neveikia korozija, jis nesukrenta.
2.3 Technologija. Keramzitą reikalui esant, galima panaudoti net kelis
kartus, taip pat įmanoma transportuoti pneumatine pompa net į 22-24m
aukštį, arba paskleisti 40m spinduliu horizontalia kryptimi. Kaip
apšiltinimo medžiaga, nenaudojant jokių rišiklių, keramzitas yra tiesiog
pilamas į tarpą tarp vidinės ir išorinės sienos, pasklisdamas jis užpildo
visas ertmes, todėl jo nereikia spausti mechaniškai. Tai dar labiau
pagreitina statybos procesą.
Neretai pastato rekonstrukcijos metu paaiškėja, kad pamato laikomoji
galia nedidelė. Tada stengiamasi kaip galima mažiau apkrauti esamą
konstrukciją – naudoti lengvas medžiagas. Net ir čia, ypač atliekant
betonavimo darbus, keramzitas yra nuostabus pagalbininkas. Naudojant jį
kaip užpildą, galima gauti betoną, kurio tankis nuo 400 iki 2300kg/m³.
Taigi, pasirinkus norimą betono stiprumą ,apkrova bus sumažinta, o tuo
pačiu pagerės ir sienos termoizoliacinės savybės.
3. Akytbetonis
3.1 Gamyba. Jau 19 a. pabaigoje buvo žinoma, kaip gaminti akytbetonį.
Amžių sandūroje akytbetonio gamybos technologija buvo patobulinta:
kietinimui imta naudoti suslėgtus garus. Taip buvo pradėta gaminti porėta
medžiaga – akytbetonis. Anksčiau ši medžiaga buvo vadinama dujų silikatu,
tačiau dabar šis pavadinimas būtų netikslus, nes porų išpūtimui naudojama
aliuminio pudra, išsisklaido dar iki medžiagos kietinimo proceso. Gaminant
akytbetonį, labai smulkiai sumaltą kvarco smėlį rišiklis paverčia tiršta
želę primenančia mase. Smiltelės stipriai sukimba. Vėliau iš šios masės
autoklave gaminamas porėtas kalcio silikatas.
3.2 Atsparumas ir savybės. Porose
uždarytas oras suteikia išskirtinių
šilumos izoliacinių savybių. Atitvarinių konstrukcijų iš akytbetonio
pasipriešinimas šilumos skverbimuisi yra 3 kartus didesnis už keraminių
plytų ir 8 kartus didesnis už sunkaus betono. Labai svarbu yra tai, kad
akytbetonį galima naudoti ne tik išorinių ar vidinių sienų statybai, bet ir
perdangoms, ir denginiams. Taip šilumos nuostoliai sumažinami visame name.
Nors iš akytbetonio lengvai pasišalina perteklinė drėgmė, tačiau, statant
pastatus, akytbetonio konstrukcijas reikėtų apsaugoti nuo kritulių.
Akytbetonis ne tik puikiai sulaiko, bet ir akumuliuoja šilumą, todėl žiemą
sumažėja šilumos nuostoliai, o vasarą patalpos neįkaista, be to, išvengiama
staigių temperatūros svyravimų. Akytbetonis sugeba sugerti drėgmę, o vėliau
ją grąžinti: taip reguliuojamas oro drėgnumas patalpose ir sukuriamas
palankus mikroklimatas. Akytbetonis pasižymi dar viena puikia savybe – tai
ekologiška medžiaga, neišskiriant! į aplinkų jokių toksiškų junginių.
Gaminant akytbetonį, kuro sudeginama daug mažiau, nei gaminat tokį patį