Gyvenimas yra sunkus
5 (100%) 1 vote

Gyvenimas yra sunkus

Gyvenimas yra sunkus“, – šia trumpa fraze primena mums Scottas Peckas (1978), ir naivu būtų teigti, kad tapti labiau pasitikintiems savimi mūsų kasdieniame gyvenime nėra sunku. Daugelis iš mūsų kartais pajunta, jog sunku gauti iš gyvenimotai, ko nori. Kitiems lygiai taip pat sunku suvokti, ko jie iš tiesų nori. Galbūt jaučiamės įsipinklioję į netikrus santykius, tačiau stinga drąsos iš jų išsipinklioti patiems. Gal miglotai suprantame, kad kai kurų jausmų neturime arba nerizikuojame jų reikšti, jei norime, kad žmonės ir toliau mus mėgtų. O kiti žmonės, atvirkščiai, beveik neįstengia suturėti juos užplūdusių jausmų ir pratrūksta pykčiu, bloga nuotaika, įniršiu.

Visiems mums kartais būna sunku aiškiai ir ryžtingai pasakyti, ko norime arba ką jaučiame. Toks neryžtingas elgesys, be abejo, sukuria problemų visuomeniniame ir šeimos gyvenime, tačiau profesinėje plotmėje tos problemos esti dar opesnės ir aktualesnės. Pradinės mokyklos vidurinės grandies vadovas, arba ugdymo programos vadovas, norintis sėkmingai atlikti savo vaidmenį, turi mokėti bendrauti. Taigi būtina pasvarstyti šiuos klausimus. Nuo ko prasideda savižina ir saviraiška? Kaip išmokti būti skirtingiems? Kaip išmokti geriau pažinti savo jausmus ir mintis ir reikšti juos teigiamais, santykius skatinančiais būdais? Kokių įgūdžių reikėtų pradinių klasių mokytojui, kuris atsako už vadovavimą ugdymo programai?

Kiekvienas pradinės mokyklos mokytojas širdyje žino, ką reiškia būti vadovu. Jis žino, nes patiria tai savo kailiu kiekvieną dieną. Šie mokytojai puikiai išmano, kaip vodovauti klasei, ir yra puikūs šios srities žinovai. Juos profesiškai parengė, suteikė vadovavimo mokymui įgūdžių ir supažindino su įvairiais vadovavimo klasei būdais; tačiau vadovavimas vaikams klasėje yra nelengvas dalykas, kuris paprastai būna ryškiausias studijų metų prisiminimas. Mūsų atmintyje dažnai atgyja pedagoginė praktika ir ta skrandžio skausmą kelianti baimė, patirta, kai pirmą kartą buvome palikti vieni „atsakingi“ už klasę, pirmieji mėginimai kūrybai kūrybiškai planuoti pamoką ir kurti santykius, o vėliau – jau brandesnis supratimas apie tai, kaip padrąsinti, palaikyti ir skatinti vaikus, jiems atliekant svarbiausią savo uždavinį – mokantis. Keista, bet mes galime suvokti, jog tas pasitikėjimas, kurį mes kaip vadovai lėtai ir sunkiai įgyjame klasėje, ir mūsų vadovavimo įgūdžiai nėra lengvai perkeliami į kitas situacijas už klasės ribų. Mokytojų kambaryje, esančiame tame pačiame aukšte už keleto durų, galėtume susidurti su didžiulėmis psichologinėmis kliūtimis, jei mums pasiūlytų vadovauti kolegoms.

Kad ir kas būtumėte – direktorius, jo pavaduotojas ar mokytojas, kai tampate ugdymo programos vadovu, turite remtis ir vidiniais, ir išoriniais rezervais, kurie ilgai buvo užmiršti ir nenaudojami. Požiūris į pačius save kaip į gerus mokytojus grindžiamas darbu su vaikais, bet nebūtinai su kolegomis. Nepaisant vadybos ekspertų raginimų, darbas su kitais mokytojais tobulinant ugdymo turinį dažnai laikomas antraeiliu dalyku, palyginti su svarbiausiu darbe atliekamu uždaviniu – mokymu klasėje. Iš tiesų mokytojai teigia, kad jų pasitenkinimas darbu daugiausia piklauso nuo darbo su vaikais, o ne su kitais mokytojais. Daugelis mokytojų patiria tikrą atlygį ir džiaugsmą, matydami rūpestingai globojamų vaikų atsiskleidusias galias. Galime išgirsti mokytojus sakant: „Vaikus aš myliu, o mokytojus galiu pakęsti“. Mokytojų savęs vertinimo poreikiai patenkinami jiems rezultatyviai bendraujant su vaikais. Mes išvystame savo pačių vertę ir gyvenimo tikslą, kai duodame postūmį teigiamai vaikų brandai. Tačiau tas pats poreikis palaikyti savo vertingumo pojūtį gali mus skatinti priešintis ugdymo programos vadovo vaidmeniui ir neleisti pasitikinčiai ir brandžiai imtis atsakomybės.

Mokykloje pradėjau dirbti 1994-1995 m./m. Paskyrė dirbti ne ti pradinių klasių mokytoja, bet ir vedėja. Štai tada susidomėjau ir ėmiau klausti pati savęs „Ar galėsiu imtis šios atsakomybės?“ Tada įvyko didelis lūžis ne tik mano gyvenime, bet ir mano pačios viduje. Vis dažniau pradėjau save vertinti kitų atžvilgiu, vienoje ar kitoje situacijoje, pradėjau labiau pasikliauti savimi. To tikrai labai reikėjo, kadangi, prieš tai buvau dirbusi tik porą metų grupės auklėtoja darželyje. Ten vedėja buvo moteris, kurios dauguma kolegų vengė, sunkiai sekėsi bendrauti, reikėjo paprasčiausiai paklusti. Po to auginausi vaikučius namuose. Čia jausdavausi lyg „pelė po šluota“. Bendraudavau su savo šeima ir kaimynais kaime, buvau uždaro būdo ir tikrai niekada gyvenime nesiruošiau vadovauti, nebent retkarčiais savo vyrui. Trūko drąsos vienoje ar kitoje situacijoje.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 773 žodžiai iš 1359 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.