Gyvenimo prasmė
5 (100%) 1 vote

Gyvenimo prasmė

Juk aš niekada nepagalvojau, kad taip gali atsitikti. Man rodos, daug kas galėjo atsitikti, tik ne tai. Tai per daug žiauru. O mes buvome laimingi, nes mes mylėjome. Atimk iš gyvenimo meilę ir jis bus tuščias kaip dykuma. Ir kas norės joje gyventi? Kaip nuostabu gyventi laukimu, susitikimo džiaugsmais, net gi išsiskyrimo liūdesiu! Ir visa tai Mes patyrėm, ir visa tai Mes supratom. Mes supratom, kad negalim gyventi vienas be kito. Bet kad visuomet yra dar „bet“, kuris būtinai turi sugriauti Mūsų laime. Mes nepagalvojom, kad juodi debesys virš Mūsų galvų ir tuoj iš po jų trenks likimo žaibas. Mes per daug buvome laimingi, kad apie tai galvotume. O paskui Mes, tiksliau Aš, nutariau pasitraukti. Tam per daug buvo sunku, buvo daug kas prieš, kas trukdė Mums būti kartu. Kad ir kaip buvo sunku, Mes išsiskyrėm, bet tą lemtingą Rugsėjo 29 dieną, tai padaryti buvo be galo sunku. Ir vardan ko Aš padariau? Mes praverkėm visą naktį, nes mylėjom iki paskutinės akimirkos ir taip išsiskyrėm. Tik Aš niekad nepagalvojau, kad tai bus paskutinis kartas, kada Aš Tave palikau, palikau amžiams. Aš pati negalėjau įsivaizduoti, kad Mes daugiau jau nebūsim kartu. Išlydėjau Aš Tave, kaip ir visuomet, ir dar pabučiavau tris kartus! Tu Manęs dar paklausei:

– Kam bučiuoji, jeigu palieki?

Bet Aš netikėjau, širdim netikėjau, kad Tu jau nebegrįši. O Tu išėjai. Paskui Aš išvažiavau. Manęs Tu jau nelydėjai. O Man buvo taip sunku. Praeidama pro Tavo namą vos sulaikiau ašaras ir vos nepašaukiau Tavęs. Bet nuėjau, nes tikėjausi, kad dar galim susitikti prie ežero. Bet Tavęs ten nebuvo. Autobusas dar ilgai stovėjo, o Aš kupinomis ašarų akimis žiūrėjau į kelią ir laukiau Tavęs. Jeigu Tu tik būtum pasirodęs, būčiau atsiprašius ir paprašius vėl grįžti. Bet Tavęs nebuvo. Aš išvažiavau. Ašaros, ašaros, ašaros ir taip visą savaitę, nes Manyje kažkas baisaus nutiko. Gal jautė širdis nelaimę. O trečiadienį gavau Tavo laišką… Aš verkiau. Tai buvo kraujo ašaromis rašytas laiškas, bent jau Man taip atrodė. Aš jaučiau, kaip Tau sunku, nors ir Man ne lengviau. Bet Aš iškart neatrašiau. O tą lemtingą šeštadienį Aš buvau išėjusi su Karoliu prie ežero. Mes išbuvom visą dieną, bet Man buvo liūdna. Prie laužo Aš verkiau. Jis dar Manęs paklausė, kas atsitiko ir Aš atsakiau, kad išsiskyriau su Tavimi. Tu niekaip neišėjai Man iš galvos. Ašaros liejosi savaime. Aš to negaliu sau atleisti. Aš jaučiuosi kalta, Aš nekenčiu Savęs už tai: kaip Aš galėjau išeiti? Gal būtų to neatsitikę?

Aš parėjau namo ir ant širdies taip negera. Nežinau gal tuo metu šaukeisi Mano pagalbos, gal Aš Tau buvau be galo reikalinga, o Aš buvau su kitu. To negaliu sau atleisti. Man rodos, Aš nužudžiau Tave. O kur Tu ten lėkei? Kas Tavęs ten laukė? Nejaugi Tu netikėjai Mūsų meile? Nejaugi netikėjai, kad busim kartu? Aš nežinau, ką Tu galvojai apie Mane, ar iš vis galvojai? Ar buvau Aš tau viskas? Tu viską nusinešei su Savim, nepanoręs atsisveikinti su Manimi, nepasakęs paskutinio žodžio, palikęs viską spręsti Man. O Aš taip mažai žinojau. Nejau turėjo įvykti ta baisi nelaimė, kuri Tave ištiko spalio 6–sios naktį. Aš dar nežinau, kuriuo laiku tai įvyko, bet gal dar sužinosiu. Tik žinau, kad Tave rado gulintį be sąmonės ir nuvežė į ligoninę. Tu nepratarei nė žodžio, bet dar gyvenai. O sekmadienį 8 valandą nutrūko kvėpavimas. Bet dar nenorėjai atsisveikinti su gyvenimu, palikti Tau brangių žmonių, šeimos. Bet kova tarp gyvenimo ir mirties truko tik dvi valandas, 10 valandą sustojo širdis. Tu amžiams atsisveikinai su šiuo pasauliu, neprataręs nė žodžio. O Aš sužinojau tik pirmadienį, tai buvo kraupi žinia. Aš netikėjau, kaip netikiu ir iki šiol, bet man plyšo iš skausmo širdis. Aš galvojau, kad neištversiu, o kai pasiekiau Tavo namus Aš buvau beveik be sąmonės. Ar ten Aš sutikau Tave? Ne, Tu jau Manęs nepasitikai. Tai buvo žiauru. Aš neturėjau net jėgų liūdėti dėl Tavęs. Bet Tu tikriausiai Man atleidai, nes ir pats nematei kokia Aš buvau. O paskui, o paskui viskas baigta. Atėjo pati baisiausia diena Mano gyvenime (tai buvo trečiadienis), atsisveikinimo metas. Man norėjosi gulti šalia Tavęs, bet Tave atėmė iš Manęs. Atėmė visiems laikams. Ir Mano meilė buvo bejėgė sugrąžinti Tave. Paskutinį kartą Tau skaisčiai švietė saulė, paskutinį kartą Tau giedojo paukščiai ir vėjas švelniai glamonėjo Tave. Gėlėmis nubarstytu keliu, Mes Tave išlydėjome, atsisveikinome. Dabar Tu pasukai niekam nežinomu keliu, Tu iškeliavai į nežinomybę. Man atsisveikinant su Tavimi, rodos, laikrodis sustojo, kad pagerbtų Tave, ir visuomet Man primintų tas akimirkas skausmo ir kančių pilnas minutes, tai buvo 13.35 val. Paskui Aš dar ilgai buvau prie Tavo kapo, būčiau dar pabuvus ir nežinia dar kiek, bet nepaliko Manęs Tavo brolis. Jis nusivedė Mane į Jūsų namus. Aš atsisveikinau su Tavimi, o su Juo dar buvome Tavo kambaryje. Atleisk, Aš žiūrėjau piešinius. Jie nuostabūs, juose tiek atsidavimo, kiekvienas brūkšnelis čia turėjo savo reikšmę, bet Man buvo skaudu į juos žiūrėti. Aš žiūrėjau ir Tavo albumus, ir dabar Tu pasilikai gyventi tame kambaryje, kuriame gyvenai. Ir kas labiausiai Tave primins: ten liko Tavo drabužiai, kuriais Tu jau nebeapsivilksi, liko ir Tavo daiktai, Tavo knygos,
kurių Tu jau nebeatversi. O Aš turėjau, išeiti. Gal dar kartą čia sugrįšiu. Todėl atleisk, jeigu ką paimsiu. Aš myliu Tave ir noriu, kad kas nors Tave Man amžinai primintų. Nežinojau, kad gali būti toks baisus mūsų išsiskyrimas. Aš pirmą kartą, taip artimai susidūriau su mirtimi. O dabar taip sunku. „13

Šiuo metu Jūs matote 46% šio straipsnio.
Matomi 1054 žodžiai iš 2289 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.