Hematologiniai tyrimai ir tyrimų interpretacijos
5 (100%) 2 votes

Hematologiniai tyrimai ir tyrimų interpretacijos

HEMATOLOGINIAI TYRIMAI IR TYRIMŲ INTERPRETACIJOS

(paskaitų konspektas Biomedicininės diagnostikos specialybės studentams)

TURINYS

1. Kraujo gamybos organai 4

1.1. Kaulų čiulpai 4

1.2. Užkrūčio liauka 5

1.3. Limfmazgiai 5

1.4. Blužnis 5

2. Eritropoezė 6

2.1. Eritrocitai 6

2.2. Eritropoezės organai 7

2.3. Eritropoezė 8

2.4. Normoblastinė eritropoezė 8

2.5. Eritropoezės ląstelių sudėtis 9

3. Hemoglobinas ir eritrocitai 10

3.1. Hemoglobinas 10

3.2. Eritrocitų metabolizmas 11

3.3. Eritrocitų membranos struktūra ir funkcijos 12

3.4. Eritrocitų transportinė funkcija 12

3.5. Eritrocitų produkcija 13

3.6. Fiziologinė eritrocitolizė 13

4. Morfologiniai eritrocitų patologijos požymiai 14

4.1. Dažniausiai pasitaikantys eritrocitų pokyčiai 15

5. Anemijų klasifikacija 17

5.1. Patofiziologinė anemijų klasifikacija 18

5.2. Anemijų klasifikacija pagal eritrocitų indeksus 19

5.3. Anemijos dėl ūmaus nukraujavimo 20

5.4. Anemijos dėl eritrocitų produkcijos sutrikimų 21

5.5. Anemijos dėl DNR sutrikimų 22

5.6. Hematologinė anemijų semiotika 22

6. Leukocitai 25

6.1. Leukocitų klasifikacija 26

6.2. Granuliocitų vystymasis 27

6.3. Granuliocitų patologija 32

6.4. Agranuliocitai 33

6.5. Plazminės ląstelės 37

6.6. Trombocitai 38

6.7. Leukocitų patologiniai pakitimai 40

6.8. Leukozės 41

7. Kraujo tyrimų interpretacija 43

Pratarmė

Ruošiant šiandieninį biomedicininės diagnostikos specialistą, iškyla vis daugiau uždavinių mokymo įstaigai, paruošti sumanų, turintį pakankamai teorinių žinių, mokantį jas taikyti praktikoje specialistą. Laboratorinė diagnostika gana plati sritis, apimanti visą eilę įvairių rūšių laboratorinės diagnostikos metodų.

Šioje knygelėje bandyta labai trumpai paaiškinti eritropeozę, leukopoezę, eritrocitų ir leukocitų pokyčius bei paminėtos dažniausia pasitaikančios kraujo ligos.

Atsižvelgiant į skaitytojo interesus ir leidinio paskirtį aprašoma tik pačių dažniausių ligų laboratorinė diagnostika.

Leidinys skiriamas biomedicininės diagnostikos specialybės studentams, tačiau juo gali sėkmingai naudotis ir kitų profilių medicinos ir socialinių mokslų centro studentai.

1. KRAUJO GAMYBOS ORGANAI

Temos tikslai:

• Žinoti žmogaus organizmo kraujo gamybos organus.

• Paaiškinti amžinius kraujo gamybos kitimus.

• Žinoti eritropoezę ir pagrindinius jos etapus.

• Žinoti leukopoezę ir pagrindinius jos etapus.

Terminų žodynėlis:

Epifizė – sustorėjęs vamzdinio kaulo galas;

Sinusas – nedidelė ertmė (antis);

Osteogeninės (gr. osteon – kaulas) – pirmoji sudėtinio žodžio dalis rodo jų sąsają su kaulais, su kauliniu audiniu.

Stroma – gyvo organizmo atraminis audinys, karkasas, griaučiai, ant kurių išsidėsto tų organų elementai, ląstelės.

Parenchima – tikrųjų audinių pradmuo, vienodų ląstelių sankaupa ar įvairių ląstelių darinys.

Mieloidinis – susijęs su kaulų čiulpais, mieloidinis audinys – kaulų čiulpų audinys, kuriame susidaro granuliocitai.

Parakortikalinė – (gr. para ) pirmoji sudurtinio žodžio dalis , rodanti jų buvimą šalia ko nors. Kortikalinis – žievinis.

Moduliarinė – pereinamoji zona, vieta.

Pulpa – (lot. minkštimas) blužnies minkštimas

Mielopoezė – daugumos kraujo forminių elementų (išskyrus limfocitus) susidarymas, viena iš dviejų kraujo gamybos linijų.

Periferinė – esantis periferijoje, pakraštinis, nutolęs nuo centro.

Kortikalinė – žievinė dalis.

1.1. Kaulų čiulpai

Kaulų čiulpai yra universalus kraujo forminių elementų gamybos organas. Kaulų čiulpuose formuojasi visi kraujo forminiai elementai. Visi kraujo forminiai elementai (eritrocitai, leukocitai ir trombocitai) gaminasi iš kamieninių ląstelių. Kaulų čiulpai sudaro apie 5% žmogaus kūno masės. Suaugusiame organizme skiriami dviejų rūšių kaulų čiulpai – raudonieji ir geltonieji. Šių kaulų čiulpų santykis žmogaus gyvenimo eigoje kinta. Naujagimių organizme vyrauja raudonieji, o vėliau dalis jų virsta geltonaisiais kaulų čiulpais.

Raudonieji kaulų čiulpai yra išsidėstę vamzdinių kaulų epifizėse ir plokščiųjų kaulų tinklinėje medžiagoje. Jų pagrindą sudaro retikulinis jungiamasis audinys su gausiu smulkių kraujagyslių ir sinusišku hemokapiliarų tinklu. Šiame audinyje gausu fibroblastų, gaminančių kalogenines skaidulas, kurios sudaro kaulų čiulpų skeletą.

Kaulų čiulpuose gausu makrofagų, jie fagocituoja atgyvenusias kraujo ląsteles. Iš jų eritroblastai gauna geležies, kuri reikalinga eritrocitų sintezei. Raudonuosiuose kaulų čiulpuose yra nedaug riebalinių ir osteogeninių ląstelių, jos dalyvauja susidarant kraujo kamieninėms ląstelėms, taip pat įeina į kaulų čiulpų sudėtį.

Taigi raudonųjų kaulų čiulpų stromą sudaro: retikulinis jungiamasis audinys, kuriame gausu fibroblastų ir
retikulinių ląstelių, fagocituojančios ląstelės – makrofagai, riebalinės ląstelės ir osteogeninės ląstelės. Visos šios ląstelės, išskyrus makrofagus, yra mezenchiminės kilmės.

Kaulų čiulpų parenchimą sudaro hemopoezės elementai:

• Kamieninės kraujo ląstelės, kurios yra visų kraujo forminių elementų pirmtakai.

• Visos bręstančios ir subrendusios mieloidinės ląstelės.

Kaulų čiulpų formavimasis – kaulų čiulpų užuomazgos atsiranda iš mezenchimos jau antrą gemalo vystymosi mėnesį raktikauliuose, trečią mėnesį formuojasi plokščiuosiuose kauluose, o vėliau ir vamzdiniuose kauluose. Penktą – septintą mėnesį kaulų čiulpai pradeda savo funkcijas ir tampa kraujodaros organu. Devintą embriogenezės mėnesį vamzdiniuose kauluose atsiranda riebalinių ląstelių, kurios vėliau užpildo vamzdinius kaulus.

1.2. Užkrūčio liauka

Ši liauka priklauso kraujo gamybos ir imuninės apsaugos organams. Liauką sudaro gausybė skiltelių, tarp kurių eina kraujagyslės ir limfagyslės, kiekvienos skiltelės periferinė dalis užpildyta limfocitais.

Periferinėje užkrūčio liaukos žievinės dalies srityje yra didžiųjų limfocitų (limfoblastų), truputį giliau – vidutinio didumo limfocitų, o vidinėje žievinės dalies srityje – mažųjų limfocitų ir makrofagų. Didieji ir vidutiniai limfocitai dažnai mitofoziškai dalijasi. Bręsdami jie tampa mažais limfocitais, kurie patenka į periferinį kraują ir vadinami T limfocitais pagal užkrūčio liaukos pavadinimą (Thymus).

1.3. Limfmazgiai

Limfmazgiai išsidėstę įvairiose kūno vietose. Žmogaus organizme yra apie 1000 limfmazgių. Į limfmazgį įeina limfagyslė, arterijos ir nervai, o iš jų išeina venos ir limfagyslės. Limfmazgio stromą sudaro retikulinis jungiamasis audinys. Retikulinio audinio kilpos yra užpildytos limfocitais, plazmocitais ir klajojančiais makrofagais.

Limfmazgyje skiriamos trys zonos: kortikalinė, parakortikalinė ir meduliarinė.

Kortikalinėje zonoje yra išsidėstę limfiniai mazgeliai, tarp kurių gausu difuziškai pasklidusių limfocitų, čia vyrauja daugiau ar mažiau subrendę B limfocitai.

Parakortikalinėje zonoje vyrauja T limfocitai.

Meduliarinėje zonoje yra B limfocitų ir plazmocitų.

Į kiekvieną limfmazgį įeina arterija, kuri limfmazgyje skyla į kapiliarinį tinklą, vėliau šie kapiliarai pereina į pokapiliarines venules, kurių sienelės išklotos kubinėmis ląstelėmis, kurios ,,atpažįsta” subrendusius limfocitus ir praleidžia juos į periferinį kraują.

Limfmazgiai pradeda formuotis antro embriogenezės mėnesio pabaigoje iš mezenchiminių ląstelių. Limfmazgiai galutinai susiformuoja trečiais gyvenimo metais.

Senatvėje limfmazgių centrai nyksta, juose gausėja stromos elementų, mažėja makrofagų aktyvumas, kai kurie mazgai atrofuojasi ir perauga riebaliniu audiniu.

1.4. Blužnis

Blužnies stromą sudaro kalogeninės skaidulos su fibroblastais, elastinės skaidulos ir lygiųjų raumenų ląstelės. Tarp skaidulinio jungiamojo audinio elementų yra retikulinio jungiamojo audinio, kurio kilpose išsidėsčiusios limfoidinės ląstelės, makrofagai ir kraujo forminiai elementai. Blužnyje skiriama raudonoji ir baltoji pulpa.

Baltąją pulpą sudaro limfoidinės ląstelės, išsidėsčiusios retikulinio jungiamojo audinio kilpose aplink centrines arterijas. Baltojoje blužnies pulpoje yra blužnies mazgelių, kuriuose yra T ir B limfocitų.

Raudonąją pulpą sudaro retikulinis jungiamasis audinys su veniniais sinusais ir kraujo forminiais elementais. Šiame audinyje gausu makrofagų, limfocitų ir plazmocitų.

Blužnies užuomazga atsiranda penktą gemalo formavimosi savaitę, penktą embriogenezės mėnesį blužnyje vyksta intensyvi mielopoezė, kuri palengva silpsta ir prieš gimimą visiškai sustoja.

Senyvo amžiaus žmonių blužnyje atrofuojasi baltoji ir raudonoji pulpa, ryškėja skaidulinio jungiamojo audinio stroma.

2. ERITROPOEZĖ

Temos tikslai:

• Žinoti eritropoezės organus, jų vystymąsi ir kaitą.

• Paaiškinti eritropoezės eigą nuo kamieninės ląstelės iki eritrocito.

• Žinoti normoblastinę eritropoezę.

• Apibūdinti eritropoezės ląstelių sudėtį.

Terminų žodynėlis:

Eritropoezė – eritrocitų susidarymas.

Mezoblastinė – (gr. mesos – tarpinis, vidurinis tarpinė) eritrokariocito forma.

Postnatalinis – periodas po gimimo.

Hiperproliferacija – suaktyvėjęs vystymasis.

Redukcija – sunykimas, susilpnėjimas, gali būti dalies atitaisymas.

Hemopoezė – kraujo forminių elementų susidarymas žmogaus organizme.

Hiperplazija – padidėjęs, pagreitėjęs vystymasis.

Trabekulės – mikrovamzdeliai.

Ekstravaskulinė – (ekstra – buvimas už ko nors ribų; vaskulinė – gyslelė (kraujagyslė)) už kraujagyslės (ne kraujagyslėje).

Vaskulinė – kraujagyslinė.

Normoblastinė – normalus kraujo ląstelių vystymasis.

Leptochrominė – branduolyje chromosomos plonų siūlų pavidalo.

Eritrokariocitas – nesubrendęs eritrocitas, turintis branduolį.

Parcialinis – dalinis, atskiras, suskaidytas į atskiras daleles.

2.1. Eritrocitai

Eritrocitus atrado A. van Leeuwenhoekos ir 1674 metais apie tai raštu pranešė Karališkajai draugija Londone. Juos jis pavadino kūneliais, nudažančiais kraują raudona spalva.

Eritrocitų kilmę nustatė Neummanas. 1868 metais jis paskelbė,kad
eritrocitai vystosi kaulų čiulpuose, iš branduolį turinčių pirminių ląstelių.

Bendras eritrocitų skaičius vidutinės kūno masės suaugusio žmogaus organizme prilyginamas 25 bilijonams .Eritrocitai sudaro 1/40 dalį visų organizmo ląstelių. Kartu su eritropoezės ląstelėmis kaulų čiulpuose, cirkuliuojantys kraujyje eritrocitai sudaro funkcinę sistemą, kuri vadinama eritronu. Šios sistemos ląsteliniai elementai išsisklaidę ir todėl nesudaro anatomiško darinio, tačiau funkciniu požiūriu bendrą eritropoezės ląstelių ir cirkuliuojančių eritrocitų masę galima apibūdinti kaip savitą organą, kurio biologinė paskirtis nulemia jo specifinę morfologinę būseną.

2.2. Eritropoezės organai

Embrioniniu periodu pirminė eritropoezė prasideda jau trečią ketvirtą nėštumo savaitę, trynio maišelyje, o netrukus visame embriono kūne mezodermos audiniuose atsiranda kraujo salelės, kurias sudaro iš mezoblastinių ląstelių išsivysčiusios kamieninės hemopoezinės ląstelės. Jos diferencijuojasi į primityvius eritroblastus, kuriuose sintetinamas embrioninis hemoglobinas.

Tarp penktos ir šeštos nėštumo savaitės eritropoezė prasideda kepenyse, pamažu jai nykstant mezodermos audiniuose. Galutinai mezoblastinės eritropoezės periodas baigiasi trečio nėštumo mėnesio pabaigoje. Tuo metu kepenys tampa svarbiausiu eritropoezės organu, kur vyksta pagrindinė eritrocitų produkcija iki šešto nėštumo mėnesio. Vėliau per visą embriogenezę nuosekliai mažėdama eritropoezė kepenyse, baigiasi tik praėjus dviem savaitėm po gimimo.

Mieloidinis eritropoezės periodas (eritrocitų gamyba kaulų čiulpuose) prasideda tarp ketvirto ir penkto nėštumo mėnesių ir pamažu didėjant eritropoezės mastams nuo šešto mėnesio kaulų čiulpai tampa svarbiausiu eritropoezės organu.

Postnataliniu periodu, praėjus dviem savaitėm po gimimo, fiziologinėmis sąlygomis kaulų čiulpai tampa vienintele eritrocitų produkcijos vieta organizme. Ir tik esant tam tikroms aplinkybėms, pvz., hiperproliferacinės anemijos atveju, kai eritrocitų produkcija labai padidėja, vėl atsiranda eritropoezės židinių kepenyse, blužnyje, limfmazgiuose, kartais ir kt. mezenchiminės kilmės audiniuose.

Pirmomis naujagimystės periodo dienomis vyksta labai aktyvi eritropoezė ir faktiškai visos kaulų čiulpų ertmės prisipildo raudonųjų kaulų čiulpų. Tačiau netrukus prasideda raudonųjų kaulų čiulpų redukcija ir ji trunka visą gyvenimą. Raudonuosius kaulų čiulpus pakeičia geltonieji (riebaliniai) čiulpai.

20 metų amžiaus žmogaus blauzdikauliuose visiškai išnyksta raudonieji kaulų čiulpai, 30 metų – šlaunikauliuose, mažėja raudonųjų kaulo čiulpų kiekis šonkauliuose, stuburkauliuose, krūtinkaulyje ir dubens kauluose sumažėja dvigubai. Iki 70 metų raudonųjų kaulų čiulpų kiekis išlieka beveik pastovus, po 70 metų raudonųjų kaulų čiulpų vėl pradeda mažėti, bet visiška raudonųjų kaulų čiulpų atrofija neišsivysto.

Pagrinde suaugusio žmogaus organizme hemopoetiškai aktyvūs čiulpai lokalizuojasi dubens kauluose, krūtinkaulyje, šonkauliuose, stuburkauliuose, kaukolės kauluose. Visų kitų kaulų ertmės prisipildžiusios riebalinių kaulų čiulpų ir eritropoezėje nedalyvauja.

Patologijos sąlygomis, kai eritropoezė ima didėti, iš esmės keičiasi raudonųjų ir geltonųjų kaulų čiulpų santykis. Vystosi eritropoezės hiperplazija, eritropoezė atsinaujina daugelyje skeleto kaulų, iš jų ir vamzdiniuose.

Ši geltonųjų kaulų čiulpų savybė nepaprastai svarbi , kadangi patologijos sąlygomis, kai padidėja eritrocitų produkcijos poreikis, pvz., ištikus ūmiam kraujavimui arba hemolizei, organizmas dėl geltonųjų kaulų čiulpų retransformacijos į raudonuosius geba gerokai padidinti eritrocitų produkciją.

Teigiama, kad kaulų čiulpai yra vienas iš didžiausių unikalios sandaros žmogaus organų. Jie lokalizuojasi kaulų ertmėse, kurių 85 proc. užima patys čiulpai, o likusius 15 proc. – trabekulės, dėl kurių savito išsidėstymo medulinė kaulo dalis yra korėtos struktūros ir todėl ji dar vadinama akytkauliu.

Raudonieji kaulų čiulpai dalijami į du struktūrinius komponentus: ekstravaskulinę, kur ir vyksta hemopoezė, ir vaskulinę (tai plonasieniai veniniai kraujo indai, vadinami sinusais). Arterinis kraujas patenka į čiulpus maitinamosiomis arterijomis ir arteriniais kapiliarais, kurie įsilieja į centrinius veninius sinusus. Arteriolių ir veninių sinusų sandūroje pamatinė membrana atskiria arterinį kraują nuo veninio.

Pamatinę membraną sinusų spindžio pusėje dengia vienas endotelinių ląstelių sluoksnis, o išorinėje pusėje – retikulinės ląstelės, kurių citoplazminės ataugos nusidriekia į perivaskulinius tarpus ir susipindamos sudaro tarsi tinklelį, ant kurio tarp sinusų grupėmis išsidėsčiusios hemopoezės ląstelės. Vadinasi, besivystančios kraujo ląstelės anatominiai dariniai patikimai atskirti nuo kraujo ir todėl sveiko žmogaus nesubrendusios ląstelės negali patekti į kraują, tad paprastai kraujotakoje neaptinkamos.

Nustatyta, kad sveiko suaugusio žmogaus kaulų čiulpuose per parą pasigamina ir išmetama į cirkuliaciją apie 2.5 milijardo eritrocitų 1 kg kūno masės. Tam tikrais atvejais, pvz., nukraujavus ar vykstant hemolizei, eritrocitų produkcija padidėja 5-6 ir netgi 10 kartų. Ši eritropoezės
nepaprastai svarbi organizmo adaptacijai.

2.3. Eritropoezė

Eritropoezė – tai nuolatinė eritrocitų raida, vykstanti išimtinai kaulų čiulpuose.

Eritrocitų genezės ištakas sudaro kraujodaros kamieninės ląstelės diferenciacija, iš pradžių išsivystant eritropoetinui jautriom ląstelėms, kurių visa tolesnė raida ir morfologiniai pokyčiai atspindi dėsningą tikslinės ląstelių funkcinės specializacijos seką.

Anatominis eritropoezės vienetas yra eritroblastų salelė. Ji susideda iš vieno arba dviejų makrofagų, apie kuriuos išsidėstę visų diferenciacijos stadijų eritrokariocitai. Makrofagai eritroblastų salelėje užima centrinę poziciją, o eritrokariocitai per visą vystymosi laikotarpį glaudžiai kontaktuoja su makrofago citoplazmos ataugėlėmis ir ima kontaktuoti su čiulpų sinusų endotelinėmis ląstelėmis išorinėje sinuso pusėje. Prasideda diapedezė, kurios metu paprastai įvyksta ir oksifilinio normoblasto enuklacija – išvaromas branduolys. Oksifilinis normoblastas virsta retikuliocitu.

Diapedezė – tai subrendusių eritrokariocitų patekimas iš kaulų čiulpų į kraujotaką. Šio proceso pradžioje ląstelėje susiformuoja citoplazminė išauga – pseudopodija, kuria ji kilio pavidalu ima skverbtis per sinuso sienelę dviejų gretimų endotelinių ląstelių sandūros zonoje. Pseudopodijai prasiskverbus į sinuso ertmę, visa likusi ląstelės dalis tarsi persilieja į sinuso ertmę ir ląstelė atsiduria kraujotakoje, vėl įgauna normalų morfologinį pavidalą, o branduolys su negausiomis citoplazmos atplaišomis lieka išorinėje sinuso pusėje – čiulpų parenchimoje ir į cirkuliaciją nepatenka.

Branduolį fagocituoja ir lizosominių fermentų padedamos suardo makrofagas.

Eritroblastų salelės anatomiškai nepatvarios ir todėl, atliekant kaulų čiulpų aspiraciją, lengvai suyra veikiamos aspiracijos sudaromo neigiamo slėgio – vakuumo. Dėl šios priežasties kaulų čiulpų tepinėliuose jų nerandama.

2.4. Normoblastinė eritropoezė

Normoblastinės eritropoezės ląstelių morfologija glaudžiai susijusi su biocheminiais procesais besivystančiuose eritrokariocituose. Eritropoetinas ir kiti citozinai indikuoja eritropoezę, pirmtakinės eritropoezės ląstelės virsta eritroblastais, kurie diferencijuodamiesi ir bręsdami virsta retikuliocitais. Tada formuojasi hemoglobino ir fermentų sintezei reikalinga ląstelės proteinus produkuojanti sistema. Šią sistemą sudaro specializuotos ląstelės organelės: mitochondrijos, Goldžio aparatas, poliribosomos, siderosomos, kurios po enukleacijos ilgainiui išnyksta. Tuo baigiasi hemoglobino sintezė, retikuliocitas subręsta ir tampa eritrocitu.

Per visą eritrocitų vystymosi periodą įvyksta keturios mitozės ir kiekvieną kartą ląstelės skersmuo atitinkamai sumažėja. Vidutinis eritroblasto skersmuo yra 25 mkm, o oksifilinio normoblasto tik 9 mkm. Šie dėsningi eritrocitų dydžio pokyčiai daugiausia vyksta dėl branduolio matmenų mažėjimo, tad santykiškai didėja ląstelės citoplazma.

Branduolio išvaizda yra susijusi su funkcine ląstelės būsena. Ankstyvose vystymosi stadijose branduolys yra leptochromatinės struktūros, branduolyje yra branduolėlių, nukleolių.

Ląstelei diferencijuojantis, ribosomų mažėja, prasideda funkcinė branduolio inaktyvacija, pasireiškianti nukleolių išnykimu ir chromatino kondensacija, vadinama branduolio piknoze. Įvykus ketvirtajam – paskutiniam mitoziniam pasidalijimui, branduolio piknozė baigiasi ir ląstelė pasiruošusi enukleacijai, t.y. išvaryti jau nebereikalingą piknozišką branduolį.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2512 žodžiai iš 8229 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.