Hiperaktyvūs vaikai
5 (100%) 1 vote

Hiperaktyvūs vaikai

1121

Turinys

Turinys ………………………………………………………………………………..2psl.

Įvadas ………………………………………………………………………………….3psl.

DSHS istorija ………………………………………………………………………..4psl.

Dėmesio sutrikimo ir per didelio aktyvumo priežastys ………..5psl.

Pagalba pernelyg aktyviems ir sutrikusio dėmesio vaikams …6psl.

Gydimas vaistais …………………………………………………………….7psl.

Išvados …………………………………………………………………………………9psl.

Literatūra ………………………………………………………………………………10psl.



2

Įvadas

Pastaraisiais metais nebuvo kito taip dažnai visuomenėje minimo vaikų sveikatos sutrikimo, kaip per didelis aktyvumas (hiperaktyvumas) ir dėmesio sutrikimai. Hiperaktyvumas apibūdinamas kaip emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba centrinės nervų sistemos pažeidimų turinčių vaikų padidėjęs jautrumas, neramumas. Tokie vaikai yra neatidūs, elgiasi impulsyviai, nesugeba sukaupti dėmesio, todėl jiems dažnai kyla mokymosi problemų.

Jungtinėse Amerikos Valstijose DSHS ( dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas ) šiuo metu diagnozuota dvidešimčiai procentų vaikų. Vokietijoje statistiniai duomenys svyruoja nuo 3 iki 10%. Tuo tarpu Lietuvoje, tvirtinama, jog 5-8% jaunesniojo amžiaus berniukų ir 1% mergaičių pasižymi hiperaktyvumu. Be to, mergaitės su šiuo sindromu dažniau negu berniukai reaguoja „hipoaktyviai“, tai reiškia, kad jos atrodo užsisvajojusios ir abejingos. Berniukai, priešingai, dažnai negali sutramdyti savo judrumo.

3

DSHS istorija

Iš esmės šis medicininis fenomenas žinomas jau seniai, tiesa, ne dabartiniu pavadinimu. Tai buvo išsamiai aprašyta dar XIX a. viduryje vokiečių neuropatologo Heinricho Hofmano išleistoje knygoje vaikams „Susivėlęs Pėteris“ – istorijose „Nenuorama Filipas“, „Hanso žvilgsnis į orą“, pasakojimuose apie piktąjį Frydrichą ir Paulincheną, kurie, nepaklausę tėvų, žaidžia su žiebtuvėliu ir sukelia gaisrą.

Britų medicinos žurnalas „Lancetas“ (The Lancet) 1902 m. išspausdino taiklų DSHS apibūdinimą. Anglų pediatras George`as F. Stillas aprašė vaikus, kurie nenustygsta vietoje, yra labai impulsyvūs ir sunkiai gali susikaupti. Jis pastebėjo įgimtus šių vaikų gabumus.

Nuo septintojo dešimtmečio ši tema susilaukė didelio ne tik gydytojų, bet ir pedagogų bei psichologų dėmesio. Kitoks elgesys įgavo daug kitokių pavadinimų, pradedant „minimalia cerebrine disfunkcija“, baigiant šių dienų kai kurių diagnostikų vartojamu „hiperkinetiniu sindromu“. Kalbant šnekamąja kalba, buvo kalbama apie hiperaktyvius vaikus.

Vaikas, kuriam reikia daug meilės

Kai kurie suaugusieji savo aktyvius nenuoramas bando sutramdyti griežtomis priemonėmis. Tačiau pyktis ir bausmės ne tik nepadeda, bet dar ir pablogina padėtį. Vaikas tampa dar agresyvesnis ir neramesnis. Tėvai, nesuprasdami, kas iš tiesų vyksta, pradeda kaltinti save, kad atžalą blogai išauklėjo. Jie net neįtaria, kad jų namuose auga hiperaktyvus vaikas. Tai ypatingas mažylis, kuriam reikia kur kas daugiau dėmesio ir meilės nei paprastam vaikui.

Dar kūdikystėje tokie vaikai būna labai neramūs, verksmingi, reikalauja daugiau dėmesio. Jiems dažnai kartojasi valgymo ar miego sutrikimai. Darželyje ir mokykloje šiems vaikams pasireiškia mokymosi, kalbos, nerviniai bei nuotaikos sutrikimai. Dėl savo elgesio šie nenuoramos tikrai nekalti. Tai tam tikras psichikos sutrikimas.

Atmintis ir suvokimas

Vaikas, be kita ko, nesugeba tinkamai atrinkti tai, kas svarbu, jis dažnai sutelkia dėmesį į antraeilius dalykus, nepakankamai kaupia svarbią informaciją ir eikvoja savo energiją nereikšmingiems dalykams bei nesvarbiam turiniui. Dažnai susidaro įspūdis, kad vaikas klausosi mokytojo, bet, atidžiau pažiūrėjus, matyti, kad jis užsiima kuo kitu, pavyzdžiui, už mokytojo nugaros spokso į paukštį, tupintį ant palanges. Taip vaikas praleidžia svarbią informaciją. Dėmesio trukmę gali mažinti daugelis veiksnių. Tačiau per ilgesnį laiką jo dėmesys nukrypsta į kitus dalykus, jis negali susikaupti, ypač tada, kai užduotis jam atrodo nuobodi ir neįdomi. Hiperaktyvus vaikas nesugeba sąmoningai reguliuoti savo elgesio. Jis impulsyviai priima sprendimus ir veikia skubotai. Vaiko jausmai yra nepastovūs, kartais jis reiškia juos netinkamai .

Sutrikusio dėmesio ir pernelyg aktyvūs vaikai išsiskiria ir kitais elgesio ypatumais :

● Vaikas dažnai nenustygsta vietoje, nuolat mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje.

● Sunkiai ramiai nusėdi net tada, kai to reikalaujama – valgant, piešiant ir pan.

● Jį lengvai išblaško pašaliniai dirgikliai.

● Nekantriai trypčioja ir nervinasi, kai tenka ko nors palaukti.

● Dažnai skuba atsakyti į klausimą, nors dar neišgirdo jo viso.

● Niekada nebaigia piešti, daryti namų darbų, nesutvarko žaislų.

● Sunkiai susikaupia, atlikdamas tam tikras užduotis (rašydamas, mokydamasis ar net žaisdamas).


Dažnai, nebaigęs vienos veiklos, ją meta ir imasi kitos.

● Ypač daug kalba, klausinėja, komentuoja, įsiterpia į kitų pokalbius.

4

● Dažnai trukdo kitiems – kišasi į kitų vaikų žaidimus, reikalauja dėmesio.

● Paprastai atrodo, kad niekada neklauso, kas jam sakoma.

● Dažnai pameta savo daiktus, būtinus mokykloje ar namuose (žaislus, pieštukus, knygas, užduotis).

● Neretai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į pasekmes (neapsidairęs išbėga į gatvę).

Sutrikimą galima diagnozuoti tik tada, kai daugiau nei 6 mėnesius trunka bent 8 aukščiau išvardinti požymiai.

Dėmesio sutrikimo ir per didelio aktyvumo priežastys

Kas sukelia DSS (dėmesio sutrikimo sindromas) ir DSHS (dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas), nėra aišku. Daugelis ekspertų mano, jog tai yra genetiškai nulemta biochemine smegenų anomalija ir bando įvairiais būdais rasti DSS ir DSHS požymių turinčių vaikų smegenų neurobiologinių pokyčių. Jų nuomone, išsiskiriantis elgesys yra susijęs su neurobiologiniais pokyčiais ir tokį, organinių priežasčių nulemtą elgesį galima koreguoti medikamentais. Iš tiesų, iki šiol nenustatyta, kad vaikų, kuriems diagnozuota DSS ir DSHS, smegenyse būtų struktūrinių organinių pakitimų.

Vienapusiai priežasčių tyrimai, kuriuos atlieka biologai, neurofiziologai ir medikai, yra labai ginčytini, nes jie visiškai nekreipia dėmesio į įvairias žmogaus elgesio aplinkybes, pavyzdžiui, į psichologinius ir sociokultūrinius veiksnius.

Biologiniai veiksniai.

Specialistai nustatė, kad esama vaikų, kurie, dar būdami naujagimiai, buvo kur kas žvalesni, guvesni, smalsesni ir lengviau paskatinami arba tiesiog tik „neramesni“ už kitus. Ar šie požymiai nulemti genetiškai, ar atsiradę nėštumo metu, ar ką tik gimus- nėra pakankamai išaiškinta. Tačiau svarbu, kaip vaikas šiuos įgimtus talentus naudoja.

Kadangi tolesnis smegenų brendimas priklauso nuo to, kaip dažnai ir kokiu būdu jos yra aktyvinamos naujais dirgikliais. Jų smegenys aplinkos dirgiklius priima kur kas intensyviau, negu „normalių“ vaikų. Todėl tokius vaikus skatina ir aktyvina bet kokie nauji dirgikliai. Šios teigiamos raidos trūkumas yra tas, kad vaikai visus gaunamus dirgiklius priima be vadinamojo apsaugos filtro ir negali jų atskirti iš gausios pasiūlos, kurią teikia aplinka. Biologinė apsauga nuo dirgiklių padeda žmonėms apsisaugoti nuo pernelyg didelių apkrovų ir išlaikyti tokį visinės įtampos lygį, kuris leistų lengviau apdoroti dirgiklius.

Jei artimieji ( svarbiausia motina ir tėvas ) nesugeba suvokti šių ypatumų ir perimti apsauginio filtro funkcijų, kad galėtų reguliuoti aplinkos dirgiklių kiekį, kurį vaikas pajėgtų atlaikyti, vaiko privalumai tampa akivaizdžiais jo trūkumais. Toks imlus dirgikliams vaikas negali savo impulsyvumo sukontroliuoti ir suvaldyti. Jis turi nuolat atrasti kažką nauja, žavėtis, strakalioti.

Psichologiniai veiksniai.

Dėmesio sutrikimo ir per didelio aktyvumo priežasčių kompleksą pirmiausia nagrinėja vaikų ir jaunimo gydytojai psichoanalitikai. Jų nuomone, šių sutrikimų priežastys yra ankstyvoje vaikystėje patirtos traumos ( vienkartinis šoko išgyvenimas, kaip, pavyzdžiui, staigi mylimų artimųjų netektis ).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1164 žodžiai iš 2282 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.