Homero odiseja antikinės literatūros sampratos aspektu
5 (100%) 1 vote

Homero odiseja antikinės literatūros sampratos aspektu

Įvadas

Literatūra yra tautos gyvenimo atspindys. Literatūra vienaip ar kitaip veikia tautos gyvenimą, norint suprasti antikinę literatūrą, reikia pažinti ir suprasti ją sukūrusių tautų – senovės graikų ir senovės romėnų gyvenimą.

Seniausi rašytiniai graikų literatūros paminklai išliko iš VIII a. prieš m. e., o seniausi rašytiniai romėnų literatūros paminklai – iš III a. prieš m.e. V m. e. a. žlugus Vakarų Romos imperijai, baigėsi ir antikinės romėnų literatūros epocha, po kurios įsiviešpatavo Bizantijos literatūra. Tad antikinės literatūros epocha, apimanti didžiulį laiko tarpą nuo pirmųjų rašytinių paminklų pasirodymo ligi vidurinių amžių literatūros, truko apie 1200 metų.

Seniausi graikų literatūros paminklai yra Homero poemos ”Iliada“ ir ”Odisėja“. Tačiau jau vien tai, jog šiuose didžiuliuose kūriniuose žymu sudėtinga raida ir nusistojusi poetinė technika, verčia manyti, kad yra egzistavusi gana gausi ikihomerinė kūryba, be kurios negalėtų atsirasti ir Homero poemos. Užuominų apie šią ikihomerinę kūrybą yra ir Homero poemose. Poemose vaizduojami tik kurie-ne-kurie Trojos mitologijos momentai, iš kurių galima numanyti buvus ir kitų poemų, kur, turėjo būti aprašytos ir kitos šios mitologijos dalys. Būta ne tik epinio žanro poemų, bet ir lyrinių, lyrinių-epinių ir draminių kūrinių, kurie nėra išlikę ligi mūsų laikų, bet apie kuriuos galima spręsti iš vėlesnių atpasakojimų ir nuorodų antikinėje literatūroje. Čia, kaip ir bet kurioje kitoje tautosakoje, buvo įvairių darbo, vestuvinių, laidotuvių ir kitų dainų. Liko žinomi žymūs dainiai ir dainų kūrėjai – Orfėjas, Linas, Musajas, Eumolpas ir kiti, kurių vardai buvo minimi per visą antikos laikotarpį. Tos gausios meninės kūrybos visuma šių laikų tyrinėtojui yra žuvusi. Liko tik poemos ”Iliada“ ir ”Odisėja“, atstovaujančios jau vėlesniam laikotarpiui, būtent vergovinės visuomenės išvakarėms, bet savo šaknimis siekiančios tūkstantmetę bendruomeninės-gimininės formacijos laikų kūrybą.

Homero poemos sukurtos pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pirmajame trečdalyje toje senovės Graikijos srityje, kuri vadinama Jonija. Šias poemas tikriausiai sukūrė daugelis asmenų, bet iš meninio poemų vientisumo galima spręsti buvus kažkokį mums nežinomą vieną autorių, kuris visu antikos laikotarpiu ir vėlesnėje kultūroje buvo laikomas aklu ir išmintingu dainiumi Homeru.

I Homero “Odisėja” grožinės literatūros neįkainojamas lobis

Kiekviena civilizacija stengiasi atkurti savo praeitį, ieško savo ištakų, kad geriau suprastų savo istoriją. Mūsų kultūros formavimuisi greta baltų palikimo, kurį šiandien liudija archeologinės iškasenos, lietuviškos pasakos, mitai, padavimai ir tradicinės apeigos, didžiausią įtaką turėjo antika ir su krikščionybe atėjusi judėjų kultūra. Šiame darbe aptarsiu vieną antikos palikimo dalį – senovės graikų kultūrą bei literatūrą, ir vieną svarbiausių jo kūrinių “Odisėją” .

Žemyninė Graikijos dalis, Kreta ir Egėjo jūros salos yra sudėtingas pasaulis, kuriame viena po kitos keitėsi Europos kultūros.

Pagal legendinį Kretos karaliaus vardą vadinama Minojo kultūra (3000 – 1450 m. per. Kr. ) yra pirmoji labai aukšta Europos kultūra. Kretiečiai, iš pradžių garsėję kaip kviečių, miežių, vynuogių ir alyvuogių augintojai, vėliau tapo sumaniais jūrų plaukiotojais, prekiaujančiais visoje Egėjo jūroje iki Mažosios Azijos ir Egipto. Apie 2000 m. per. Kr. ima rastis miestų, kuriuose, kaip Knose, statomi didžiuliai prabangūs rūmai, beje, neturintys jokių įtvirtinimų. Tačiau prašmatni ir įmantri Minojo kultūra apie 1450 m. per. Kr. staiga dingsta, tikriausiai sunaikinta augančios Mikėnų kultūros, o galbūt ugnikalninės kilmės stipraus žemės drebėjimo.

II tūkst.. per Kr. po Aziją ir Europą pasklinda indoeuropiečių tautos, atsikėlusios iš Vidurinės Azijos, tarp jų germanų, slavų, baltų, graikų ir romėnų protėviai. Apsigyvenusieji Graikijoje yra vadinami jonėjais, istorikai jiems davė bendrą helėnų vardą. Romėnai vėliau juos pavadino graikais.

Achajai įsikuria Peloponese, stato miestus. Vienas iš jų yra Mikėnai. Penketą amžių, nuo 1600 iki 1100 m. per. Kr., Egėjo jūroje viešpatauja Mikėnų, arba achajų, kultūra. Achajai, iš pradžių žemdirbiai ir gyvulių augintojai, vėliau tampa jūreiviais ir karaliais. Turtingieji gyvena saugiuose rūmuose- tvirtovėse, o jų galybė remiasi jūrų ir laivynu, grėsmingu ir efektyviu tiek karo, tiek prekybos požiūriu.

Mikėnai tai puikiausias pavyzdys, kaip tvarkėsi karingasis pasaulis, buvo pastatytos pilys su didžiulėmis gynybos sienomis, gerai organizuota, visuomet pasirengusi gynybai valdžios sistema, turinti ištisą kelių ir tiltų tinklą. Taigi Achajai pamažu įsiviešpatauja visame Egėjo jūros pasaulyje, sužlugdo Minojo, arba Kretos, kultūrą, sugriauna Trojos miestą Mažojoje Azijoje po apgulties, kuri, pasak legendos, trukusi dešimt metų.

Mikėnų kultūra apie 1100 m. per. Kr. pasidavė aukštesnei dorėnų civilizacijai, mat dorėnai prieš bronzinius achajų ginklus panaudoja geležinius.

Mikėnų rūmų pasaulį, kuris išnyksta 11000 m. per. Kr., ir graikų miestų pasaulį, kuris atsiranda IX a.
per. Kr. pabaigoje, skiria mažiausiai trys dešimtmečiai. Mikėnų pasaulis jau Homero laikais atrodė esąs herojiškas didybės amžius. Vieninteliai rašytiniai dokumentai, kurie pasakoja apie tą dar blogai pažįstamą pasaulį, yra “Odisėja” Ši poema susidarė iš žodžių perteikiamų pasakojimų apie įvykius ir žygdarbius, kurie plito iš kartos į kartą miestuose ir kaimeliuose galbūt jau Mikėnų kultūros laikais. Homeras, kaip sako legendos, buvo aklas poetas, kilęs iš Vidurinės Azijos graikų kolonijų. Galbūt Homero iš viso nėra buvę, o po jo vardu slepiasi keletas nežinomų, skirtingais laikais gyvenusių autorių.

Baltijos pajūrio gintaro paplitimo istorija leidžia manyti, kad mūsų protėviai baltai yra palikę ryšius su senosiomis graikų civilizacijomis. Homero “Odisėjoje” pasakojama, kad Penelopė nešiojo gintaro ir aukso vėrinį “kaip saulę”. Daug gintaro atrasta Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Karoliai dažniausiai būdavo suploto rutuliuko formos su pergręžtomis skylutėmis siūlui įverti. Savita cheminė šio gintaro sudėtis patvirtina, kad jis atvežtas iš Baltijos jūros pakrančių. Intensyvi prekyba su Mikėnų kultūra tęsėsi daugiau nei 400 metų.

II “Odisėja” – epas

2. 1. Turinys

Trojai žlugus likę gyvi graikų herojai, įveikę karo pavojus ir jūros vargus, grįžo į namus. Tačiau Odisėjo kelionė į gimtinę užtruko, jis patiria gausybę nuotykių ir tik po dešimties ilgų metų klajonių pasiekia Itakę. Odisėjas ilgisi tėvynės ir savo žmonos Penelopės, bet jį savo oloje prievarta laiko nimfa Klipsė, trokšdama padaryti savo vyru. Visi dievai, išskyrus Poseidoną, gailisi didvyrio ir siunčia į Odisėjo namus deivę Atėnę, kuri padrąsina Odisėjo sūnų Telemachą ir ragina jį vykti ieškoti žinių apie dingusį tėvą. Tuo metu Odisėjo namai pilni jauniklių. Jie peršasi Penelopei, puotauja ir švaisto šeimininko turtą, laukdami, kol ji sutiks ištekėti. Dvidešimt metų ištikimoji Penelopė apgaudinėja jaunikius dieną ausdama, o naktį ardydama nepabaigiamą audinį.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1201 žodžiai iš 3704 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.