Homoseksualizmo priežastys ir homoseksualistų bendruomenės
5 (100%) 1 vote

Homoseksualizmo priežastys ir homoseksualistų bendruomenės

11213141

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO

AKADEMIJA

Humanitarinių mokslų katedra

HOMOSEKSUALIZMO PRIEŽASTYS IR HOMOSEKSUALISTŲ BENDRUOMENĖS

Socialinės edukologijos referatas

Tikrino: doc. dr. N. Janulaitienė

2002

VILNIUS

Turinys

Įvadas

1. Homoseksualizmas ir homoseksualistų bendruomenės

1.1. Homoseksualistų skaičius

1.2. Homoseksualistų bendruomenės

2. Homoseksualizmo priežastys

2.1. Savęs atradimas

2.2. Išėjimas į viešumą

3. Diskutuotinos koncepcijos

4. Homoseksualistų problemos ir kova su jomis

5. Homoseksualistų socialinė padėtis Lietuvoje

5.1. Viešoji nuomonė

5.2. Žiniasklaida

5.3. Smurtas prieš lesbietes ir gėjus

5.4. Karo tarnyba

5.5. Bažnyčia ir religija

5.6. Santykiai su tarptautinėmis institucijomis

6. Gėjų ir lesbiečių judėjimai pasaulyje ir Lietuvoje

7. Homoseksualistų teisinė padėtis pasaulyje ir Lietuvoje

7.1. Homoseksualizmas ir įstatymai pasaulyje

7.2.Homoseksualistų teisinė padėtis Lietuvoje

7.2.1. Baudžiamoji teisė

7.2.2. Darbo įstatymai

7.3. Šeimos teisė. Santuoka ir partnerystė

7.3.1. Turto teisinis režimas

7.3.2. Pareiga remti

7.3.3. Įvaikinimas

7.3.4. Ginčai dėl bendravimo su vaiku

7.3.5. Paveldėjimo teisė

7.3.6. Aprūpinimas būstu

7.3.7. Socialinis draudimas

Išvados

ĮVADAS

Homoseksualizmas – (graikiškai homos – vienodas, lotyniškai semalis -lytinis) yra lytinis potraukis savo „lyties atstovui. Žodį „homoseksualizmas“ pirmą kartą pavartojo šveicarų gydytojas K.M.Benkertas 1896. Homoseksualizmas yra tam tikra seksualinė nuostata, kurią sąlygoja jausmų kryptingumas. Homoseksualistai elgesiu, emocinių ryšių raidos dinamika nesiskiria nuo heteroseksua-lių žmonių, tik jie sudaro mažumą, todėl sunkiai randa partnerį. Homoseksualinės sąjungos dažniausiai būna trumpos, nes iš jų negimsta vaikai, be to, Lietuvoje jos nėra įteisintos. Apie 1/3 vyrų ir 1/5 moterų būdingi epizodiniai homoseksualiniai kontaktai, 5-6% vyrų ir 3-4% moterų seksualinė orientacija yra išimtinai homoseksualinė. Vyrų lytinis potraukis į vyrus vadinamas pederastija, o moterų lytinis potraukis į kitas moteris – lesbijizmu. Pavadinimas kilo nuo Lesbo salos vardo, kur kažkada moterų draugijoje gyveno graikų poetė Sapfo. Vyrai homoseksualistai dažnai vadinami gėjais, o moterys les-bietėmis. Homoseksualistai turi teisę būti piliečiais, turėti visas pilietines teises ir laisves. Paskutiniu metu vyksta homoseksualistų revoliucija pačių savęs identifikavime. Jie bando atmesti supratimą apie homoseksualizmą kaip apie ligą. Tarptautinio masto gėjų judėjimai yra iškėlę šūkį: „homoseksualizmas – tai jėga“. Šiuose judėjimuose terminas „homoseksualistas“, pakeistas terminu „gėjus“, kuris reiškia linksmas, nerūpestingas, pasiklydęs.

Homoseksualizmu ir lesbijizmu, kaip reiškiniu, plačiai domėjosi JAV mokslininkai R.Bayer (1981), R.M.Berger (1983), J.H.Gaydron, W.Simon (l972)

1.HOMOSEKSUALIZMAS IR HOMOSEKSUALISTŲ BENDRUOMENĖS

1.1. HOMOSEKSUALISTŲ SKAIČIUS

Tiksliai nustatyti homoseksualių žmonių skaičiaus yra neįmanoma. Teigiama, kad visuomenėje yra apie 10% homoseksualistų. Šis procentas moterų tarpe, kaip sako JAV sociologai, gali būti netgi didesnis. Dažniausiai lesbietės yra labiau pažeidžiamos, nei vyrai – homoseksualistai, todėl jos propaguoja uždarą gyvenimo būdą (R.M.Berger).

Daugelis lesbiečių yra nepasiekiamos jokiems tyrimams, o dar mažiau statistikams. Bet asmeninių kontaktų pagalba, bendraujant su lesbietėmis, kurios negyvena atsiskyrėlių gyvenimo, buvo nustatyta, kad lesbiečių esti visuose visuomenės sluoksniuose, visose etninėse ir amžiaus grupėse. Šiuolaikiniai biografiniai leidiniai, autobiografijos ir grožinės literatūros leidiniai apie įvairų homoseksualistų gyvenimą. Socialiniams darbuotojams svarbu suprasti, koks įvairus yra gėjų ir lesbiečių gyvenimo būdas, kiek daug yra įvairių gėjų ir lesbiečių pogrupių, kokie įvairūs jų interesai.

1.2. HOMOSEKSUALISTŲ BENDRUOMENĖS

Kiekviename dideliame JAV mieste veikia gėjų ir lesbiečių bendruomenės. Skirtingas tik jų organizuotumo lygis. Pavyzdžiui, San Franciskas yra visų pasaulio gėjų sostinė. Tyrimai rodo, kad būtent šie (20% gyventojų) gėjai ir duoda toną visų kitų gėjų gyvenimo stiliui. Tokioje bendruomenėje lengva legalizuotis, ir daugelis čia atvyksta tai žinodami. Išėję į viešumą, šie žmonės didesnę laiko dalį praleidžia „gėjų scenoje“, kuri yra palyginti jaunatviška. Sendami gėjai paprastai apsiriboja artimų draugų raiu. Nemažai jų gyvena su savo meilužiu ar partneriu. Moterys ypač linkusios į ilgalaikius ryšius su viena partnere.

Skirtingos lesbiečių bendruomenės vienija skirtingo am˛iaus moteris, turinčias skirtingų problemų, interesų, skirtingą gyvenimo būdą, gyvenimo patirtį.

Turinčioms vaikų lesbietėms yra daug sunkiau, nes, joms prisipažinus, gali būti atimtos motinystės teisės. Kad to išvengtų, kai kurios bendruomenės yra sukūrę slaptas „socialinių ir kitų problemų sprendimo grupes“. Yra ir kitų specifinių grupių, kurios sprendžia problemas, susijusias su
moterų materialine padėtimi, socialiniu aprūpinimu, padeda įsigyti išsilavinimą, gina jų teises. Moterys, kurios turi savo porą, nenoriai bendrauja su pavieniui gyvenančiomis lesbietėmis. Tos, kurios gyvena atskirai, suformuoja grupeles, dažnai negaunančias jokios išorinės pagalbos. Tai yra vienas iš faktorių, kurio pasėkoje formuojasi neigiamas požiūris viena kitos atžvilgiu.

2. HOMOSEKSUALIZMO PRIEŽASTYS

Homoseksualizmas yra vienodai paplitęs visose šalyse ir kultūrose. Manoma, kad jį lemia biologiniai veiksniai, įgimti polinkiai, o taip pat neatitikimas tarp vaisiaus genetinės lyties ir androgenų koncentracijos kritiniu smegenų diferenciacijos periodu. Pvz., nėščiosios kraujyje dėl streso gali sumažėti testosterono koncentracija. Pastaruoju metu pastebėta, kad vaisiaus smegenų seksualinei diferenciacijai ir suaugusio lytiniam elgesiui turi įtakos sintetiniai nesteroidiniai moteriškieji lytiniai hormonai. Berniukams gali užtrukti arba sutrikti seksualinės orientacijos formavimasis. Tokie berniukai gerai jaučiasi moterų draugijoje. Vyriškumą laiko tartum nepasiekiamu idealu, o bręsdami ieško kontaktų (nebūtinai lytinių) su moteriškesniais berniukais, šalia kurių gali jaustis vyriškesni.

Homoseksualizmas plinta taip pat ir dėl aplinkos sąlygų: lytimo tvirkinimo, mados, vyrų ilgalaikių izoliuotų sambūrių (internatuose, darbo stovyklose, kariuomenėse, kalėjimuose), vyro ir moters visuomeninių vaidmenų kitimo, auklėjimo, heteroseksualinių kontaktų draudimo.

2.1. SAVĘS ATRADIMAS

Lesbijizme biologiniai faktoriai išsiskiria daug rečiau nei tarp vyrų. Be to, moterys daugiau dėmesio skiria asmeninėms problemoms, o ne lytinėms, todėl moterų homoseksualizmas pasireiškia daug vėliau, nei vyrams: moterims vėlyvoje paauglystėje arba suaugus, o vyrams homoseksualinių požymių atsiranda jau vaikystėje. Moterys gali turėti potraukį viena kitai, bet tuo pačiu gali ir jausti, jog neįmanoma lytiškai bendrauti viena su kita arba nenori patirti šio jausmo, todėl jos dažnai sukuria šeimas su vyrais. Jos gali ištekėti ir susilaukti vaikų, bet visą laiką jausti, kad kažko trūksta. Kažkuriuo metu sustiprėjus šiam jausmui, sustiprės ir susidomėjimas savo lyties asmeniu. Didesnę reikšmę moters gyvenime gali įgauti lygybės ir asmeninės nepriklausomybės teorijos. Moterys labiau vengia joms klijuojamų „lesbietės“ etikečių. Jos nenori būti suvaržytos, įspraustos į rėmus. Termino „lesbietė“ vartojimas, pačių moterų nuomone, – tai visuomenės noras kaip nors apriboti asmenybės saviraišką, o ne seksualinės orientacijos apibūdinimas Be to, pati moteris lyties at˛vilgiu visuomenėje turi kai kurių apribojimų, o moterims – lesbietėms tie apribojimai dar didesni. Visuomenėje, kur mažai paisoma įstatymų, tai gali būti priežastimi netekti darbo, materialinės paramos, gyvenamojo ploto. Informacija moterims apie tai, kad lesbietės yra persekiojamos, kova, kurią pradėjo šios moterys už savo teises, sukelia realią arba menamą baimę. Lesbietės visuomenėje suvokiamos kaip svetimos ir netgi jų draugės turi vengti jausmų, kurie gali asocijuotis kitiems kaip „lesbietiškas“ poelgis. Netgi elementaraus atstumo nesilaikymas nuo moterų – lesbiečių dažnai būna stimulu formuotis neigiamam stereotipui.

2.2. IŠĖJIMAS Į VIEŠUMĄ

Svarbiausias gėjo gyvenimo įvykis, pasak R.M.Bergen (1983), eiti į viešumą ir ginti save kaip asmenybę. Šie žmonės nori viešai susitikinėti su panašiais į save, nesivaržyti dėl homoseksualizmo ir gyventi pagal savo principus. Tai gali įvykti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, ypač vėlyvoje paauglystėje bei sulaukus dvidešimties metų. Jie realizuoja tai:

1. skaitydami knygas, gėjų žurnalus ir susirašinėdami;

2. kalbėdami paguodos telefonu, susitikinėdami su gėjų agentūrų darbuotojais, dalyvaudami moterų lesbiečių organizacijų veikloje;

3. lankydamiesi gėjų baruose, susirinkimuose, diskotekose.

Anksčiau gėjoms buvo daug sunkiau legalizuotis, bet devintame, dešimtame dešimtmečiuose ypač dideliuose miestuose, kur yra nemažos viešos gėjų bendruomenės, tai padaryti tapo lengviau.

2. DISKUTUOTINOS KONCEPCIJOS APIE HOMOSEKSUALIZMĄ

Dauguma žmonių neteisingai galvoja apie homoseksualistus, todėl pastaieji dažnai būna apkalbų ir šmeižto objektais. Apžvelgsime keletą labiausiai pailitusių koncepcijų, kurias pateikia R.M.Berger.

l. Daugelis psichologų galvoja, jog vyriškas homoseksualizmas atsiran-da tik dėl baimės moteriai. Jie galvoja, kad nekenčiant motinos, atsiranda neapy-kanta ir moteriai, todėl pradeda joms jausti panieką ir stengiasi nuo jų būti nepri-klausomi. Psichologų nuomone, kai kūne homoseksualistai bijo moterų todėl, kad bijo netekti lytinio organo heteroseksualinio santykio metu.

Klaidinga manyti, jog heteroseksualios vedybos išgydo nuo homoseksualizmo. Tai tampa nelaimingų santuokų priežastimi. Daugelis vyrų homoseksualistų turi ir hetero-seksualinę patirtį ir netgi daugelis turi lytinius santykius tiek su moterims, tiek suvyrais.

Baimė moteriai gali būti viena iš homoseksualizmo priežasčių, bet ji nevaidina lemiamo vaidmens.

2. Homoseksualizmo priešininkai neigiamai nusiteikę jų atžvilgiu. Jie teigia, kad gėjai ir lesbietės nusipelno tų teisių, kurias turi rasinės ir etninės mažumos, nes
homoseksualistai patys pasirinko savo statusą. Kyla klausimas- ar homoseksualistu tampama pagal savo pasirinkimą? Kai kurie sako, kad pasirinkimo problema jiems nebuvo iškilusi Homoseksualistais jie tapo todėl, jog atsirado toks potraukis. Manoma, kad paslėpta orientacija gali sukelti psichologines problemas, nes homoseksualinio potraukio slopinimas pakenkia savigarbai. Jų tėvai, kaip taisyklė – heteroseksualai ir jie užaugę tokiose šeimose. Daugelis homoseksualistų (nuo 1/3 iki 1/5) taip pat sudaro heteroseksualias santuokas, auklėja vaikus. Kai kurie homoseksualistai kuria netradicines šeimas su savo lyties žmogumi, kiti įregsitruoja homoseksualią santuoką ir auklėja vaikus iš pirmosios santuokos. Yra atvejų, kai įsivaikindavo mažylius. Homoseksualistai gali ir kitokiu būdu dalyvauti šeimyniniame gyvenime. Jų tarpe egzistuoja toks reiškinys, kaip „homoseksualinis dėdė“, kuris gali dalyvauti heteroseksualios poros vaikų auklėjime. Tai gali būti koks nors giminaitis, draugas.

3. Visos religijos tvirtina, kad homoseksualizmas yra nuodėmė. Nors daugelis religinių konfesijų priešiškai nusiteikę homoseksualistų atžvilgiu, tačiau klaidinga manyti, jog visos religijos kovoja su jais. Paskutiniu metu JAV atsirado religinių bendruomenių, kurios viešai palaiko gėjus ir lesbietes, bet atmeta homoseksualios poroą bažnytinės santuokos galimybę. Taip pat jos negali leisti homoseksualistams tapti dvasiškiais. Dabartiniu metu homoseksualistai patys kuria alternatyvias bažnyčias. Pati didžiausia V geriausiai žinoma bažnyčia JAV yra „Mėtropoliten Community“, įsikūrusi 1960 metų pabaigoje. Ji skirta žmonėms, neslepiantiems savo seksualinės orientacijos.

4. XX amžiaus pradžioje dauguma psichiatrų manė, kad tai psichinė liga. XX amžiaus viduryje įsitikinta, kad homoseksualistams būdinga neurozė ir depresija susijusi ne su seksualine orientacija, o su konfliktu visuomenėje. Dėl Šio potraukio slėpimo ar slopinimo, dėl baimės būti demaskuotu, dėl nuolatinio menkavertiškumo jausmo, sunku išlaikyti psichinę pusiausvyrą.

Dabar homoseksualizmas, pažymi R.M.Berger (1983), prie psichinių ligų nepriskiriamas. Homoseksualistų neurozės ir depresijos profilaktikai bei psichoterapijai būtina normali jų socialinė padėtis. Olandijoje, Vakarų Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ieškoma būdų, kaip ją palengvinti. Anksčiau manyta, kad homoseksualizmas mažina gimstamumą, skatina žalingus estetinius – seksualinius išgyvenimus, platina lytines ligas, tvirkina jaunimą, sąlygoja įvairią nusikalstamą veiklą. Tačiau kai kuriose šalyse panaikinus teisinę atsakomybę už homoseksualizmą, gimstamumas nesumažėjo, o lytinių ligų plitimas sumažėjo, nes drąsiau kreipiamasi į gydytojus.

5. Dažnai visuomenė mano, kad homoseksualistai yra jautresni ir artistiškesni už heteroseksualius vyrus. Nors ši tezė yra labai populiari, bet R.M.Berger jos patvirtinti negali, nes šiuo klausimu homoseksualistai niekada nebuvo testuojami. Kaip jau anksčiau buvo minėta, tyrimų rezultatai rodo, kad tokių kaip dailė, teatras ir kt. Tai paaiškinama tuo, kad tradiciškai homoseksualistai išreiškia savo seksualinę orientaciją būtent tose profesijose. Šių profesijų homoseksualistai yra drąsesni ir laisvesni žmonės, jie nebijo pripažinti savo pažiūrų..

Homoseksualizmo problemą gvildeno ir kiti mokslininkai. Štai Joe Jen-kins šią lytinę orientaciją aptaria religijos, teisiniu ir humanistiniu aspektais.

Autorius teigia, jog „Prad˛ios knygoje (Senajame Testamente) rašoma apie tai, kaip Dievas siera ir ugnimi sunaikino Sodomos ir Gomoros miestus veikiausiai dėl jų „gėdingų įpročių“, tarp kurių buvo ir homoseksualizmas. Neabejotina, kad Senojo Testamento autoriai smerkė homoseksualizmą“

J.Jenkins, kaip ir R.M.Berger nurodo, jog JAV ir Vakarų Europoje įstatymai buvo ir yra labai tolerantiški homoseksualistų atžvilgiu.

„Humanistų nuomone, jeigu du suaugę tos pačios lyties žmonės gali suteikti vienas kitam seksualinį malonumą, tai yra tik jų privataus apsisprendimo dalykas, o ne visuomenės reikalas“.

K.Plameris (1981) laikosi priešingos nuomonės, smerkdamas homoseksualizmą šiais žodžiais: „Mūsų kultūroje homoseksualizmas yra gėdos žymė. Būti pavadintam homoseksualistu – reiškia būti pažemintam, apšauktam, niekinamam, blogąja prasme išskirtam“.

Katalikų Bažnyčios Katekizme (1996) rašoma: „Bažnyčios tradicija, remdamasi Šventuoju raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną..

Nemaža vyrų ir moterų jaučia stiprų poveikį į homoseksualizmą. Jis nepareina nuo jų valios ir daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti“

Lietuvos visuomeniniai moterų judėjimai, griežtai pasisako homoseksualistų atžvilgiu.

Prof. O.Voverienė smerkia už Danijos pinigus Vilniuje atidarytą homoseksualistų lizdą „Amsterdamas“.

JAV mokslininkų A.P.Bell, M.S.Weinberg, H.Hidalgo, T.Peterson, NJ.Woodman (1985) tyrinėjimai rodo, jog dabartiniu metu homoseksualistų problemos domina daugelį žmonių. Jiems padėti bando psichologai, gydytojai, mokytojai. Dėl to kuriasi įvairios organizacijos,
komisijos. Paskutiniu metu homoseksualistų problemomis susidomėjo netgi daugelis tradicinių religinių bendruomenių. Savo narių tarpe jos turi lesbiečių ir gėjų grupes. Tokių grupių turikatalikų, anglikonų, liuteronų bendrijos, jų yra ir judėjų tarpe. Šių grupių esti kiekviename dideliame mieste. Jų nariai domisi homoseksualistų asmeniniu gyvenimu, teikia jiems dvasinę ir materialinę pagalbą.

Įvairūs gėjų ir lesbiečių klubai bei rateliai šiuo metu yra daugelyje JAV koledžų, universitetų. Jie padeda tenkinti mažumų norus, poreikius. Tokius klubus organizuoja ir kai kurių Vakarų šalių vidurinės mokyklos.

Vietinės nacionalinės komisijos skyriai taip pat rūpinasi homoseksualistų reikalais: teikia medicininę pagalbą, domisi antidiskriminaciniais įstatymais, kviečia juos dalyvauti rinkimuose.

Profesionalios socialinio darbo įstaigos kovoja su jų diskriminacija, sudaro specialias komisijas lesbiečių ir gėjų klausimams spręsti. Šios tarnybos bando suteikti profesionalią paramą, organizuoja politines akcijas. Kuriasi asociacijos, kurios stengiasi patenkinti specifines homoseksualistų reikmes. Pvz., yra anoniminio gydymo nuo alkoholizmo grupės specialiai lesbietėms, laisvalaikio organizavimo grupės, kurios jungia muzikantus, sportininkus.

JAV yra išleistas žinynas „Lesbiečių ir gėjų problemos“. Jame pateiktas asmenų ir adresų sąrašas. Tai leidžia užmegzti kontaktus su oficialiomis organizacijomis ir seksualinių mažumų grupių atstovais. Socialinės komisijos pateikia informaciją apie vietinę socialinę pagalbą, specialiai lesbietėms ir gėjams dirba „karštos linjos telefonai“, informacinės agentūros.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2471 žodžiai iš 4880 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.