I kanto moralės teorija
5 (100%) 1 vote

I kanto moralės teorija

TURINYS

1.Įvadas………………………………………………………………………………2 2.Moralės teorija…………………………………………………………………..3 3.Asmenybės idėja………………………………………………………………..5 4.Gera valia…………………………………………………………………………6 5.Laisvės problema……………………………………………………………….7 6.Religija ir moralė………………………………………………………………..8 7.Mokslas ir moralė………………………………………………………………9 8.Epilogas………………………………………………………………………….10 9.Naudota literatūra……………………………………………………………11

ĮVADAS

APIE KANTĄ IR JO FILOSOFIJĄ

Imanuelis Kantas gimė 1724 m. Karaliaučiuje, kur ir nugyveno beveik visą savo gyvenimą. Jis baigė valstybinę Karaliaučiaus gimnaziją, vėliau Karaliaučiaus universitete studijavo įvairius dalykus: mediciną, fiziką, literatūrą. Visas filosofo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Karaliaučiaus universitetu. Čia jis brendo, čia nuėjo kelią nuo bibliotekininko iki rektoriaus.

Kadangi Rytų Prūsija buvo atskirta nuo kitų intelektualinių Vokietijos centrų, I.Kantas neturėjo filosofinės aplinkos, kurioje galima išklausyti priešingų nuomonių ir argumentų. Apie viską jis sužinodavo tik iš spaudos ir knygų. Ir visgi jis nugyveno ilgus kūrybingus metus, kuiuos atidavė viską nustelbiančiam savo gyvenimo interesui – filosofijai. Gyventi jam reiškė dirbti, darbas jam teikė didžiausią džiaugsmą. I.Kanto gyvenimas – žodžių ir darbų, skelbiamų idėjų ir elgesio vienybės pavyzdys.

I.Kantas savo filosofinių pažiūrų raidą skirstė į du laikotarpius – ikikritinį ir kritinį. Tačiau antrasis laikotarpis organiškai išplaukia iš pirmojo, per kurį filosofas taip pat pasiekė gražių rezultatų. Jis domėjosi įvairiausiais mokslais, tyrinėjo gamtos sandarą, žmogaus kilmę, suformulavo savo garsiąją Žemės kilmės hipotezę.

I.Kantas kūrė bendrą filosofijos sistemą ir jos pagrindu aiškino įvairius reiškinius. Jam reikėjo nustatyti savo filosofijos santykį su kitomis koncepcijomis. Jam gyvenant, didelę įtaką turėjo švietėjai, kurie stipriai veikė ir I.Kantą. Anot jo, švietimas – tai žmogaus išėjimas iš savo nepilnametystės, kurioje jis atsiduria dėl savo kaltės.

Visą sąmoningą savo gyvenimą Kantas ieškojo tiesos. Tačiau tiesa – procesas. Jo niekada neapimdavo jausmas, kad viskas padaryta, kad pasiektas absoliutas. Savo mokslą Kantas gerino, tikslino, gludino. Kanto gyvenimas – nepaliaujamas dvasios ugdymas, amžinas ieškojimas. Iki pat paskutiniųjų metų, kai mintis ištrūko iš jo kontrolės.

MORALĖS TEORIJA

Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome,- žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje.

I.Kantas

I.Kanto „Praktinio proto kritika“ –pagrindinis mąstytojo etikos veikalas, kuriame išdėstyti moralės teorijos pagrindai. Jame tiriama, kiek protas gali a priori nulemti valią ir determinuoti privalėjimą moralės srityje.

I.Kantas lyginamas su Sokratu, nes jo filosofija yra žmogiška. Jam žmogaus problema yra pagrindinė. I.Kantas mąstė apie būties ir sąmonės dėsnius, turėdamas vienintelį tikslą – kad žmogus taptų žmogiškesnis, kad jis geriau gyventų, kad nebūtų liejamas jo kraujas, kad jam nekvaršintų galvos utopijos ir iliuzijos.I.Kantui rūpėjo problemų, su kuriomis susiduria žmogus, sprendimas.

Kuriant moralės teoriją, esminis dalykas yra dorovinio elgesio objekto ir moralumo kriterijaus nustatymas. I.Kantas nesutiko su eudemonistine dorovės samprata, kuri laimę laikė didžiausia vertybe ir moralumo kriterijumi. Jis teigė, kad laimė negali būti moralumo kriterijus, kad ji pati reikalinga pagrindimo. Etikos objektas yra ne laimė, ne tai, kaip žmonės turi pasidaryti laimingi. Etika – mokslas apie tai, kaip žmonės turi tapti verti laimės.

Moralę I.Kantas skirstė į legalią, sąlygotą proto, ir nelegalią, sąlygotą jausmų. Legalioji moralė yra paremta pareigos vykdymu, o nelegalioji – egoistiniais polinkiais. Mąstytojas suformulavo teorinius moralės principus, iškėlė atitinkamus dorovės reikalavimus. Anot jo, dorovė yra sąlygota gamtos, todėl ji natūrali. Pagrindinis dorovės principas – elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

Jau „Grynojo proto kritikoje“ I.Kantas kėlė mintį, kad dorovės dėsnis ir apskritai žmogaus moralinis gyvenimas tegalimas pripažinus tris sąlygas – valios laisvę, sielos nemirtingumą ir Dievo buvimą. Ir nors teorinis protas nepajėgus įrodyti šiuos teiginius, tačiau tą nepajėgumą įveikia praktinis protas: teoriškai neįrodyta, kad žmogus laisvas, kad siela nemirtinga ir kad Dievas yra, bet reikia gyventi taip, tarsi tai būtų įrodyta.

Filosofinė dorovės sąvokų analizė liudija, kad jos kyla ne iš patyrimo, bet a priori glūdi žmogaus prote. I.Kantas netyrinėja moralės apskritai, kaip sąmonės formos, kuri atsirado kartu su visuomene ir
kartu su ja trnsformavosi, kilmės. Jis kalba tik apie individo dorovinį statusą.

Kad poelgiai būtų vertinami kaip moraliai geri, nepakanka, kad jie atitiktų dorovės dėsnį; reikia, kad būtų pasielgta vadovaujantis dėsniu, kaip besąlygiška norma, sukuriančia privalėjimą. Moralus poelgis atrodo kaip tam tikro vidinio imperatyvo rezultatas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 778 žodžiai iš 2585 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.