I kurso ekologijos
5 (100%) 1 vote

I kurso ekologijos

Ekologijos egzamino klausimų konspektas

Turinys

1. Ekologijos samprata. Ekologijos mokslo objektas. Makroekologija.

2. Pesticidai sausumos ir vandens ekosistemose. Poveikis kalcio apykaitai.

3. Ekologijos ryšys su kitais mokslais.

4. Ekologinė niša.

5. Vanduo kaip ekologinis veiksnys. Vandens ciklas. Vandens taršos ekologinės problemos.

6. Ekosistemų pagrindinės savybės.

7. Demografija ir demografiniai sprogimai.

8. Ekosistemos, biosfera, ekosfera.

9. Populiacijų skaitlingumo svyravimo priežastys.

10. Producentai, konsumentai ir reducentai kaip pagrindiniai funkciniai biocenozės elementai.

11. Saugomos teritorijos (nacionaliniai ir regioniniai parkai, rezervatai, draustiniai).

12. Energijos ir maisto medžiagų apytaka ekosistemose.

13. Taršos problema pasaulyje ir Lietuvoje. Ekologinis monitoringas.

14. Mitybinės grandinės supratimas. Trofiniai lygiai.

15. Žmonijos ir gamtinės aplinkos santykiai istoriniu aspektu.

16. Ekologinis imperatyvas.

17. Parazitizmas.

18. Biotinių ekologinių veiksnių klasifikacija su pavyzdžiais. Tarprūšiniai santykiai.

19. Mitybinės grandinės supratimas. Ekologinė piramidė.

20. Limituojantys veiksniai. Libicho minimumo ir Šelfordo tolerancijos dėsniai.

21. Ekologinė sukscesija

22. Sausumos ekosistemų pasiskirstymas pasaulyje (biomai).

23. Homeostazė ekosistemoje, individo, populiacijos ir bendrijos lygmenyse.

24. Ekologinio veiksnio samprata. Ekologinių veiksnių klasifikacija (abiotiniai, biotiniai, antropogeniniai).

25. Plėšrūnas ir auka.

26. Populiacijos augimo tipai.

27. Sunkieji metalai ir rūgštūs lietūs. Poveikis biotai.

28. Oro teršimo esamos ir galimos pasekmės (ozono skylės, šiltnamio efektas).

29. Ekologinė etika. Mutagenai gamtoje.

30. Ekodėsniai.

31. Ekoteisė.

1. Ekologijos samprata. Ekologijos mokslo objektas. Makroekologija.

Ekologija – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka. Šis mokslas nagrinėja organizmų, rūšių, jų populiacijų, bendrijų bei ekosistemų organizacinius ryšius, raidą, tiria energijos ir medžiagų apytakos dėsningumus.

Dažnai ekologija vadinama tarpdisciplininiu mokslu. Ekologiniai tyrimo metodai ir žinios integruojami į kitų mokslų sritis. Ekologija glaudžiai susijusi su chemija, fizika, geochemija, geografija, dirvotyra, medicina. Šių mokslų sankirtoje atsiranda naujos mokslo šakos, kaip antai paleoekologija, kraštovaizdžio ekologija, dirvožemio ekologija, žmogaus ekologija ir kt.

Makroekologija – visaapimanti.

2. Pesticidai sausumos ir vandens ekosistemose. Poveikis kalcio apykaitai.

Pesticidai, patekę į paukščių maistą, įtakoja paukščius dėti kiaušinius plonu lukštu.

3. Ekologijos ryšys su kitais mokslais.

Ekologijos struktūra:

1. bendroji ekologija – visos ekologijos mokslo pagrindas

2. bioekologija – visos ekologijos pirmtakė:

• autekologija (individų)

• populiacinė ekologija

• biocenozių ekologija

• sinekologija (ekosistemų)

3. geoekologija (geografinės priklausomybės požiūriu)

4. socialinė ekologija: (žm sąlytį su gamt ir soc aplinka)

• demografinė

• kultūros

• civilizacinė

5. taikomoji ekologija:

• inžinierinė ekologija

• bioresursinė ir verslinė ekologija

• medicininė

• rekreacinė ekologija (siejasi su kurortologija)

4. Ekologinė niša.

Ekologinė niša – tam tikros rūšies tolerancijos sritis visiems aplinkos veiksniams. Gamtoje ekologinė niša suprantama kaip tam tikra teritorijos ar erdvės dalis, kurioje aplinkos sąlygos yra palankiausios tam tikrai rūšiai ar jos populiacijai tarpti (t. y. Jai pakanka šviesos, šilumos, maisto, mažai apribojančių aplinkos veiksnių. Į tą pačią nišą gali pretenduoti kelios ar keliolika rūšių.

5. Vanduo kaip ekologinis veiksnys. Vandens ciklas. Vandens taršos ekologinės problemos.

Vandens ekologinė reikšmė organizmams yra nepaprastai didelė, nes be vandens negalėtų egzistuoti gyvybė. Vanduo yra daugelio mineralinių ir organinių medžiagų tirpiklis. Dėl šios vandens savybės vyksta medžiagų apytaka tarp organizmų ir gyvenamosios aplinkos. Šildamas vanduo absorbuoja daug šilumos ir sunkiai ją grąžina. Dėl to vandenynai daro labai didelę įtaką Žemės terminiam režimui. Atmosferos vandens garai praleidžia trumpabangius Saulės spindulius, bet sulaiko atsispindėjusius nuo žemės paviršiaus ilgabangius, apsaugodami žemę nuo staigių temperatūros svyravimų.

Vanduo sudaro apie 50 – 90 %gyvūnų kūno masės (65 – 70 % žmogaus). Vandens kiekis augaluose svyruoja. Vanduo skatina medžiagų apykaitą augalų audiniuose.

Žemėje vanduo aptinkamas trijų fizinių būsenų: skystosios, dujinės ir kietosios. Iš viso Žemės paviršiuje yra apie 1,5 mlrd. km3 vandens atsargų visų trijų būsenų kartu paėmus. Tik apie 10 mln. km3 gėlo vandens dalyvauja apytakoje, nes likusi dalis (apie 70 %)yra sukaupta kaip ledas ir sniegas ir sudaro gėlo vandens rezervinį fondą.

Vandens apytakai energiją teikia Saulės spinduliuotė, didelės reikšmės turi teritorijos temperatūros režimas. Nuolatinė vandens apytaka vyksta tarp atmosferos, hidrosferos, kontinentinės litosferos ir šiose sferose esančių gyvųjų organizmų. Vandens apytakos ciklą sudaro šie procesai: garavimas kondensacija, krituliai, nuotėkis infiltracija ir transpiracija. Nuotėkis – vanduo grįžta į
vandenyną. Infiltracija – lietaus vanduo susigeria į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Transpiracija – dalis į dirvą susigėrusio vandens augalų šaknimis yra siurbiama ir pakeliama į žaliąsias augalų dalis, iš kurių yra transpiruojama (šalinama) per žioteles, epidermį ir kituką. Transpiracijos intensyvumas priklauso nuo: oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, apšvietimo sąlygų, vėjo greičio, reljefo ir kt. Daugiausia kritulių iškrinta ekvatorinėje aplinkoje.

Labai svarbi vandenų užterštumo problema. Pasaulinis vandenynas daug teršalų gauna iš oro su rūgščiaisiais lietumis bei su įtekančių upių užterštu vandeniu. Iš upių nešami trąšų ir pesticidų likučiai. Nitratai ir fosfatai sukelia pakrančių vandenų eutrofizaciją (pagausėja maisto medžiagų, dėl to v telkiniai dumblėja, nusenka ir užželia, vyksta jų senėjimas). Išbujojus dumbliams jų liekanų skaidymui sunaudojama daug deguonies, kurio trūkumas sukelia žuvų, moliuskų, vėžiagyvių ir kitos v faunos nykimą. Upėmis į jūras ir vandenynus patenka pramoniniai ir buitiniai nutekamieji vandenys, kurių sudėtyje yra nuodingų chemikalų ir sunkiųjų metalų, naftos. Į jūras ir vandenynus verčiamos pramoninės ir radioaktyviosios atliekos (pvz., pramoninių nutekamųjų vandenų dumblas). Užterštos Šiaurės, Baltijos, Juodoji, Adrijos, Viduržiemio jūros, Biskajos įlanka, Lamanšo sąsiauris. Ypač pavojingos naftos tanklaivių katastrofos, dėl kurių į vandenis išsipila tūkst. tonų naftos (jų yra buvę JAV, Prancūzijos, D Britanijos ir kitų šalių pakrantėse). Į pasaulinį vandenyną kasmet patenka apie 20 mln. t naftos, apie 5000 t gyvsidabrio. Naftos plėvelė vand. paviršiuje nepraleidžia saulės spindulių, trikdo vandens apytaką. Susitepę nafta plunksnas paukščiai žūva, nes pradėję valytis snapu, apsinuodija. Į dugną patekusi nafta sunaikina vandens bestuburių kolonijas. Nafta ypač pavojinga lagūnų ir šelfų biotai. Dėl to sumažėjo žaliųjų jūrų vėžių (dedančių kiaušinius Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynų pakrantėse) populiacija. Daug vandens gyvūnų rūšių atsidūrė RK.

Svarbiausios jūrų ir vandenynų ekologinės problemos:

• Intensyvi žvejyba ir brakonieriavimas;

• Žuvų ir kt. vandens gėrybių mažėjimas;

• Tarša naftos produktais, pesticidais ir radioaktyviomis medžiagomis;

• Jūros ir priekrančių gyvūnų rūšių nykimas dėl užterštumo.

6. Ekosistemų pagrindinės savybės.

Ekosistema (biogeocenozė) – abipusiais ryšiais susijęs gyvosios ir negyvosios gamtos kompleksas, tarp kurio elementų ir komponentų nuolat vyksta medžiagų ir energijos apykaita.

Ekosistemą apibūdina energijos ir medžiagų srautai, produktyvumas, struktūra, sukcesijos, medžiagų apykaita, biogenų balansas.

Pagal dydį būna: mikroekosistema, mezoekosistema ir makroekosistema.

Vienoje makroekosistemoje galima išskirti kelias ar net keliolika mažesnių ekosistemų. Tam tikros teritorijos ekosistemos sudaro tvarkingą gamtinę mozaiką, vadinamą kraštovaizdžiu. Šias ekosistemas sieja paviršinio ir gruntinio vandens nuotėkis, organizmų migracija, vandens, energijos ir medžiagų apytaka.

Ekosistemų komponentinę struktūrą sudaro komponentai:

• Materialieji

• Funkciniai

Visi ekosistemos komponentai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, pasikeitus kuriam nors iš jų, kinta ekosistemos komponentinė struktūra.

Ekosistemų erdvinę struktūrą sudaro biotinių komponentų erdvinis išsidėstymas jos antžeminėje ir požeminėje dalyje arba vandenyje. Ekosistemos biotiniai komponentai išsidėstę vertikalia ir horizontalia kryptimi.

7. Demografija ir demografiniai sprogimai.

Demografija – mokslas, tiriantis gyventojų sudėtį, jos kokybinius ir kiekybinius pakitimus; gyventojų statistikos duomenys.

Žmonių populiacija.

Ši populiacija laikui bėgant didėja, jai būdingas tiek gyvūnų populiacijai būdingos didėjimo ypatybės, tiek ir įvairūs ekonominiai ir socialiniai veiksniai vadinami sociumais. Visa žmonių populiacija vadinama – žmonija. Žmonių populiacijos augimą riboja gamtiniai ištekliai, įvairūs ekonominiai, socialiniai veiksniai, gyvenimo sąlygos , genetiniai veiksniai. Beveik per visą žmonijos istoriją žmonių skaičius buvo daugmaž pastovus. Iš esmės tik 19a. pabaigoje pradėjo sparčiai augti . Tuo metu žmonija suprato higienos svarbą, o ne už ilgo buvo atrasti vaistai kovai su paplitusiomis infekcinėmis ligomis. Maždaug 20a. pradžioje žymiau sumažėjo kūdikių mirtingumas. Iš pradžių žmonių skaičius augo pagal aritmetinę progresiją , o vėliau pagal eksponentinį dėsnį. Šis didėjimas buvo pavadintas demografiniu sprogimu. Apie 1930m. žmonių buvo 2 milijardai, o dabar >6mlrd. Didžioji dalis didėjimo tenka besivystančioms šalims apie 85mln. Esant panašiam augimo tempui po 50m. bus 9-12mlrd. Kai kuriose šalyse vaikai iki 15m. sudaro pusę gyventojų . Europoje jie sudaro 18%. Kai kuriose valstybėse žmonių skaičius gali sumažėti, o mažėjimo tendencijos stebimos dabar. Ypatingai tai pasireiškia išsivysčiusiose šalyse prieaugis būtų sustabdytas reikia gimdyti po 2,4 vaiko. Esant didesniam gimstamumui žmonių skaičius didėja. Jis didėja dėl reprodukcijai tinkamos žmonių dalies. Tačiau net jei gimstamumas stabilizuotųsi, žmonių skaičius ateityje vis tiek dar
40-50m. į priekį žmonių skaičius didės. Gyventojų skaičiaus didėjimui beveik neturi reikšmės žuvusieji stichinių nelaimių metu. Daugiausiai gyventojų turinčios šalys riboja gimstamumą, tam tikslui taikoma ekonominė politika. Šiuo metu šiose šalyse sumažintas gyventojų skaičiaus didėjimas. Tačiau Tailande gimstamumui sumažėjus šeimoje nuo 7,5-4,5 vaikų , didėjimo tempai pakankami.

Žmonijos techninės galios augimas, demografinis sprogimas keliskart kiekybiškai padidino poveikį aplinkai ir sutrikdė gamtinius ciklus.

8. Ekosistemos, biosfera, ekosfera.

Ekosistema (biogeocenozė) – abipusiais ryšiais susijęs gyvosios ir negyvosios gamtos kompleksas, tarp kurio elementų ir komponentų nuolat vyksta medžiagų ir energijos apykaita.

Pagal dydį būna: mikroekosistema, mezoekosistema ir makroekosistema.

Biosfera – erdvė, kurioje gyvena gyvieji organizmai ir kuri dėl tų organizmų veiklos yra įgijusi naujų bruožų. Biosfera apima viršutinę kontinentinės litosferos dalį, troposferą ir hidrosferą.

Ekosfera – Žemės rutulio gyvybės visuma kartu su negyvąja gamta; litosferos, atmosferos ir hidrosferos kompleksas.

Sąvokos “ekosfera” ir “biosfera” dažnai vartojamos kaip sinonomai. Šiuolaikinei ekologijai labiau priimtinesnis terminas yra “ekosfera”.

Litosfera – tai kietoji Žemės rutulio sfera, apimanti Žemės plutą ir mantijos viršutinę dalį. Į ją įeina kontinentinės (30 km storio) ir okeaninės (5 – 10 km storio) Žemės plutos plokštės, plūduriuojančios ant viršutinio klampaus Žemės mantijos sluoksnio. Kontinentinę Žemės plutą sudaro daugiausia granitas, joje daug silicio ir aliuminio. Viršutinę kontinentinės litosferos dalį – augalų sfera (fitosfera) ir dirvožemio sfera (pedosfera).

Hidrosfera – tai Žemę gaubiantis vandens apvalkalas. Okeaninę Žemės plutą sudaro bazaltas. Be to, joje gausu silicio ir magnio.

Atmosfera – tai litosferą ir hidrosferą gaubiantis oro sluoksnis.

Gyvenamąją aplinką Žemėje sudaro sausumos (terasfera) ir dirvožemio (pedosfera) bei vandens (hidrosfera) sfera.

9. Populiacijų skaitlingumo svyravimo priežastys.

Populiacijų įvairovė priklauso nuo rūšių biologinių savybių, gyvybingumo, gebėjimo prisitaikyti prie vienokių ar kitokių sąlygų.

Populiacijų dinamikos rodikliai yra gimstamumas, mirtingumas, individų imigracija ir emigracija.

Gimstamumas priklauso nuo rūšies biologinių savybių ir aplinkos sąlygų. Mirtingumas priklauso nuo aplinkos sąlygų.

Biologinis populiacijos prieaugis – tai skirtumas tarp gimstamumo ir mirtingumo.

Bendrasis populiacijos prieaugis priklauso ne tik nuo gimstamumo ir mirtingumo santykio, bet ir nuo individų imigracijos, emigracijos.

10. Producentai, konsumentai ir reducentai kaip pagrindiniai funkciniai biocenozės elementai.

Ekosistemų komponentinę struktūrą sudaro komponentai:

• Materialieji

• Funkciniai

Svarbiausi ekosistemos materialieji komponentai:

• Klimato režimas (drėgmė, temperatūra, vėjas ir kt.);

• Mineralinės medžiagos, dalyvaujančios apytakoje;

• Organinės medžiagos, dalyvaujančios apytakoje;

• Gamintojai (producentai);

• Vartotojai (konsumentai);

• Skaidytojai (reducentai);

• Antropogeniniai įrenginiai ir statiniai (miestai, keliai, geležinkeliai ir kt.).

Patys svarbiausi ekosistemų komponentai – tai gyvoji ekosistemos dalis – gamintojai, vartotojai ir skaidytojai. Gamintojai yra žalieji augalai ir kai kurios chemosintetinančios bakterijos. Jie gamina organinę medžiagą, kuri būtina vartotojams maitintis. Skaidytojai skaido mirusius gamintojus ir vartotojus (augalus ir gyvūnus), išlaisvindami jų biogeninius elementus. Gamintojų, vartotojų ir skaidytojų evoliucija yra labai svarbi ekosistemų būklei ir raidai.

Biocenozės – daugiarūšės bendrijos.

11. Saugomos teritorijos (nacionaliniai ir regioniniai parkai, rezervatai, draustiniai).Steigiant saugomas teritorijas Lietuvoje, laikytasi kompensacinio principo: kuo daugiau ploto užima urbanizuotos teritorijos, tuo didesni plotai skiriami saugomoms teritorijoms.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme nustatytos 4 kategorijų saugomos teritorijos:

1) konservacinės, arba išsaugančios, teritorijos – jose saugoma kraštovaizdžio biologinė įvairovė, unikalūs arba tipiški gamtinio bei kultūrinio (sukultūrinto) kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Šiose teritorijose ūkinė bei rekreacinė veikla ribojama arba draudžiama. Šiai kategorijai priskiriami rezervatai, draustiniai bei pavieniai ir pripažinti paminklais, gamtos ir kultūros objektai:

• rezervatai, tarp jų rezervatinės apyrubės,- steigiami moksliniu požiūriu gamtinio arba kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams saugoti bei tirti, juose uždrausta ūkinė veikla;

• draustiniai – steigiami moksliniu ir pažintiniu požiūriais vertingiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams, ansambliams bei vietovėms saugoti, juose reguliuojama bei ribojama ūkinė, rekreacinė veikla;

• saugomi kraštovaizdžio objektai – paskiri arba kompaktiškas grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo elementai, kuriems dėl mokslinės, istorinės, meninės bei pažintinės vertės taikomas specialus apsaugos režimas.

2) Prezervacinės, arba apsaugančios teritorijos, kuriose norint išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros
paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai, ribojama tam tikra ūkinė, rekreacinė ir kitokia veikla. Šiai kategorijai priskiriamos apsaugos zonos.;

3) Rekuperacinės, arba gamtos išteklius atkuriančios teritorijos – kuriose norint, kad atsikurtų, pagausėtų bei būtų apsaugoti gamtos ištekliai, ribojama ir reguliuojama ūkinė, rekreacinė ir kitokia veikla. Šiai kategorijai priskiriami saugomi gamtos išteklių sklypai.

4) Integracinės, arba kompleksinės paskirties saugomos teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Šiai kategorijai priskiriami valstybiniai parkai (nacionaliniai ir regioniniai) bei biosferos monitoringo teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai).

(plačiau – J. Bučo KRAŠTOTVARKOS PAGRINDŲ 245 – 255 psl.)

12. Energijos ir maisto medžiagų apytaka ekosistemose.

Energijos šaltinis yra saulės energija, kuri producentų lygiu pereina per visą sistemą. Energijos apytaka vienakryptė ir vadinama energijos srautu. Kiekvienam iš šių lygių dalis energijos prarandama organizmams kvėpuojant ir išsisklaido aplinkoje, per ilgesnį laiką sistema prarastų visą savo energiją, jei ji nepasipildytų. Energija yra paduodama energijos lygiais ir grandinėmis. 1-ą lygį sudaro producentai, 2-ą žolėdžiai, 3-ą smulkieji plėšrūnai, 4-5 stambūs plėšrūnai. Kiekvienas perėjimas iš vieno lygio į kitą vadinamas mitybos grandine. Ta pati rūšis gali priklausyti skirtingiems lygiams. Mitybos grandinės visuma sudaro mitybos tinklą. Šiuo atveju galioja 10% dėsnis, nes kiekvienas aukštesnis lygis įsisavina tik apie 10% žemesnio lygio energijos.

13. Taršos problema pasaulyje ir Lietuvoje. Ekologinis monitoringas.

Tarša pasireiškia, kai į aplinką patenka įvairios kitos kietos, dujinės ar skystos atliekos. Į aplinką gali patekti įvairūs mikroorganizmai arba įvairios energijos rūšys. Pvz.: Triukšmas, spinduliuotė ir kt. Ši tarša sutrikdo iki tol buvusią pusiausvyrą gamtoje. Dažniausiai tarša klasifikuojama pagal tai, koks objektas yra teršiamas. Pvz.: oro, vandens ar dirvožemio tarša. Tarša gali būti natūralios arba antropogeninės kilmės. Natūrali tarša pasireiškia, kai kyla smėlio audros, išsiveržia ugnikalniai ar kyla miškų gaisrai. Taršos sąvoka dažniausiai apima žmonių antropogeninės veiklos padarinius. Biosferai ypač kenksmingi tie junginiai kurie anksčiau natūraliai neegzistavo. Anksčiau daugelį medžiagų suardydavo mikroorganizmai, o dabar atsiradus naujiems junginiams jie to padaryti negali. Dažnai tarša klasifikuojama pagal taršos pobūdį į: fizikinę, cheminę, biologinę.

Fizikinei taršai priskiriama: triukšmas, spinduliuotės, šiluminė tarša.

Mikrobiologinei taršai priskiriama: mikroorganizmai. Taip pat biologinei taršai priskiriama įvairių augalų ar gyvūnų rūšių nebūdingų tai geografinei sričiai įveisimas.

Pavojingiausia cheminė tarša: sunkieji metalai, plastmases, hologeniniai angliavandeniliai ir kt. Sunkieji metalai ir hologeniniai angliavandeniliai įeina į žemės ūkyje naudojamų pesticidų sudėtį. Konkretus cheminis junginys, fizinis ar biologinis agentas vadinamas teršalu. Antrinio teršalo sąvoka turi prasmę jeigu iš pirminio teršalo susidaręs antrinis teršalas yra nemažiau pavojingas už pirminį. Antriniai teršalai dažnai susidaro atmosferoje fotocheminių reakcijų metu.

Aplinkos pokyčių stebėjimą, vertinimą bei prognozavimą atlieka ekologinis monitoringas. Jis atliekamas trimis lygiais: lokaliniu, regioniniu ir globaliniu. Vis didesnę reikšmę įgauna globalinis monitoringas, nes teršalai gali būti laisvai „importuojami“ iš vienų valstybių į kitas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2680 žodžiai iš 8698 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.