Ia ir dabar ir įsisąmoninimo didinimas f perls geštalt terapijoje
5 (100%) 1 vote

Ia ir dabar ir įsisąmoninimo didinimas f perls geštalt terapijoje

11213141

„Čia ir dabar“, įsisąmoninimo svarba

Įsisąmoninimas- yra turinys ir procesas ir, anot, F. Perls, tai vienas iš pagrindinių geštalt terapijos įrankių. Galima teigti, kad vienas iš terapijos tikslų – didinti žmogaus sąmoningumą. Įsisąmoninimas visada vyksta čia ir dabar. Ankstesni įvykiai gali būti sąmoningumo objektu, bet sąmoningumo procesas (pvz. atsiminimas ) visada yra dabar.

Jeigu klientas iš tiesų pradės kiekvieną momentą įsisąmoninti save ir savo veiksmus visuose lygiuose- fantazijų, žodžių ir veiksmų lygyje – jis gali pamatyti, kokie yra jo sunkumai ir kokiais būdais jis sukuria tuos sunkumus ir kokie jo sunkumai yra dabartyje. Tada jis galės užsitikrinti sau galimybę taip pat dabartyje- čia ir dabar- juos išspręsti. Kiekvienas sunkumas, kurį jis išsprendžia, palengvina kito sunkumo sprendimą, todėl, kad, kai klientas kiekvieną kartą išsprendžia savo problemą, jam padidėja galimybės pasikliauti savimi.

Kaip žinome geštalt terapijos pagrindas yra patyrimas, o ne žodžiai ar interpretacijos. Terapeutas neprašo kliento apie savo praeities traumas ir problemas kalbėti ir prisiminti praeities įtampas atskirai nuo dabarties. Atvirkščiai siūloma savo traumas ir problemas per-gyventi, kurios dabartyje iš tiesų yra nesibaigusios situacijos. Jeigu žmogus nori užversti savo problemų knygą, tai šitai jis turi padaryti dabartyje. Jis turi suprasti, kad jeigu jo praeities problemos būtų praeities, tai jos jau senai būtų išsisprendę, ir savaime suprantama jų nebūtų dabarties momente.

Geštalt terapija reikalauja, kad klientas kiekvieną duotą momentą patirtų save tiek pilnai, kiek jis gali. Terapeutas prašo, kad klientas įsisąmonintų savo gestus, kvėpavimą, emocijas, balsą, veido išraišką, ir savo minčių spaudimą. Kuo daugiau jis įsisąmonina save, tuo daugiau jis sužino, kas gi jis yra. Jeigu jis savo asmeniniame patyrime pergyvena tai, kaip jis priešinasi savo , pertraukdamas save, taip pat jis pradės patirti tą , kurį jis pertraukia/nutraukia.

Terapiją pradedama ir nuolat prie tos frazės grįžtama terapijos procese. Tai yra: „dabar aš įsisąmoninu/ dabar aš esu įsisąmoninęs…“ (angl. )

palaiko mus dabarties momente ir primena apie tai, kad tik dabartyje galimas koks nors patyrimas. O dabartis- tai savaime suprantama nuolat besikeičiantis patyrimas. Klientas naudodamas žodį lengviau grįžta prie esaties momento ir atsiranda galimybė dirbti fenomenologiniu pagrindu. Tas leis priartėti prie to praeities patyrimo, leis užbaigti geštaltą, dėl asimiliuojant atsiminimus, kuriant pakankamą pusiausvyrą.

Žodis naudojamas kaip priešprieša ir sukuria klientui atsakomybės už savo jausmus, mintis ir simptomus patyrimą.

F. Perls teigia, kad tai egzistencinis simbolis. Jis nukreipia kliento dėmesį į tai, kad jo nerimavimas – dalis jo būties ir kartu su jo esamu- jo tapimas. Jis greitai pastebi, kad kiekvienas naujas skiriasi nuo buvusio.

Žodis <įsisąmoninu (angl. aware) užtikrina klientui savo galimybių pajautimą, pasuka jį link nuosavų jutimų, judėjimo, intelektualinių gebėjimų. Tai nukreipta ne tik į sąmonę/supratimą (angl. consciousness), kas iš reiškia, pasak F. Perls, grynai protinį ir kiaurą išsijojimą- žodžių ir proto rėtį. Įsisąmoninimas reiškia kur kas daugiau nei vien supratimas/sąmonė. Tada įmanoma „pamatyti“ ką pacientas turi, kokie jo manipuliacijos būdai, o ne tai, ką jis sugebėjo įgyti ir prarasti. Įsisąmoninimas tiek terapeutui, tiek klientui geriausias žemėlapis, nurodantis kliento resursus.

Įsisąmoninimas visada yra dabartyje. Ji atveria veiksmo galimybes. Įsisąmoninimas, kontaktas ir buvimas- tai skirtingi vieno ir to paties proceso aspektai- savirealizacijos proceso. Tik čia ir dabar mes galime įsisąmoninti savo pasirinkimo galimybes, nuo menkų patologiškų sprendimų (pvz., ar pieštukas guli pakankamai arti?) iki egzistencinių sprendimų.

Neužtenka vien pasakoti apie praeitą patirtą situaciją, reikia į ją psichodramatiškai sugrįžti. Kalbėjimas gali būti pasipriešinimas prieš jaudinimąsi (nerimą), pasakojimas apie atsiminimą palieką patį atsiminimą izoliuotą, atskirtą nuo gyvenimo. Gaunama tik galimybė intelektualioms rekonstrukcijoms, bet negalima jų atgaivinti. Tas neužbaigtas įvykis, kuris buvo nutrauktas, nors dar gyvas ir kuris laukia asimiliacijos ir integracijos. Ir ta asimiliacija turi įvykti čia ir dabar- dabartyje.

Terapeuto reikalavimas koncentruotis nėra vien kvailas priekabumas. Kad klientas galėtų priartėti prie pilno savo dalyvavimo dabartyje, priimti pirmą žingsnį produktyviam gyvenimui, jis turi išmokti nukreipti savo energiją- o tai ir yra koncentracija. Jis galės pereiti nuo to, ką mano esant reikalingu vienu momentu prie to, kas bus reikalinga kitu momentu, jeigu iš tiesų galės patirti kiekvieną ir kiekvieną poreikį.

Koncentracijos technika terapijoje mums suteikia galimybę eiti į gylį, o ne į platumas. Klientas susiduria su tikru savo nerimo turiniu ir su tuo, kaip jis tai patiria. Jis pamato, kaip jo jausmai vienoje srityje susiję su jo jausmais ir elgesiu kitoje srityje. F. Perls teigia, jeigu terapijoje susiduriame su noru nutraukti/ pertraukti, tada reikia kelti klausimą, ar klientas suvokia, kad save pertraukia, ar žino,
ką jis daro. Toks būdas parodo, kad koncentracijos metodas į patį nutraukimą/ pertraukimą- į jį , o ne leidžia klientui įsisąmoninti, kad jis pertraukia ir dar įsisąmoninti tai, kad tai būtent jis pertraukia. Tada pasirodo, kad jis yra įgalus išsklaidyti savo pertraukinėjimus, patirti ir užbaigti neužbaigtus pergyvenimus.

F. Perls išskiria tokias įsisąmoninimo būdus, kaip antai: atsiminimą, kūno pojūčių ryškesnį pajautimą, emocijų nepertraukiamumo pajautimą ir verbalizaciją. Visa tai galiausiai yra apjungiama integruotame įsisąmoninime.

Žmogus ir jį supanti aplinka nėra atskiri, o sudaro tarpusavy susijusią sistemą. Be aplinkos jo jausmai, mintys, tendencijos nebūtų organizuoti, neturėtų krypties ir galimybės susikoncentruoti ties reikiama veikla. Be to, be diferencijuojančio, organizuoto įsisąmoninimo aplinka žmogui neegzistuotų. Visuminis bendras savęs ir aplinkos funkcionavimo pajutimas ir yra kontaktas. Tai figūros/fono formavimas.

Atsiminimas

Kol žmogus priima aplinką- kaip kažką duotą arba primestą- su kuo geriausiu atveju reikia susitaikyti, tada prailgina nepageidaujamų savo aspektų egzistavimą. F. Perls siūlo, jeigu norite praplėsti savo įsisąmoninimo ribas, reikia atkreipti dėmesį į spontaniškas savojo „aš“ dalis ir pabandyti pajausti skirtumą tarpo spontaniškų ir valingų veiksmų. Iš pradžių reikia atskirti įsisąmoninimą nuo introspekcijos. Įsisąmoninimas – tai spontaniškas pajautimas to, kas jumyse kyla: ką jūs darote, jaučiate, planuojate. Introspekcija atvirkščiai yra valingas dėmesio atkreipimas į tas veiklas, įtraukiant ir vertinimą. Dažnai toks valingas dėmesio nukreipimas trukdo tęsti veiksmus ar pasiekti, kad jie būtų įsisąmoninti. Pradedant terapiją iš pradžių nėra lengva siekti įsisąmoninimo. Jeigu žmogus jaučia, kad blokuoja savo jutimus ar introspektuoja, tada reikia atkreipti dėmesį į tuos blokus (pasipriešinimą) ir konfliktus- jėgų konfrontaciją, kurių dalimis konfliktai ir yra.

Nors F. Perls teigia, kad yra patologiška gyventi praeityje arba ateityje, bet gana sveika iš dabarties pozicijos atsiminti tai, kas jau buvo arba kas dar bus. Fundamentali organizmo tendencija- užbaigti situacijas ar sąveikas, kurios yra pertrauktos. Todėl, jei jūs prisimindami laikotės apibrėžto konteksto, tada figūra/ fonas bus formuojama be jūsų pastangų. Nereikia versti save atsiminti, tiesiog žiūrėti į iškilusius objektus, tarsi jie būtų „čia ir dabar“.

Su atsiminimu yra susijusi ir regimoji atmintis. Žmonės skiriasi savo regimąja atmintimi: vieni išvis jos neturi, kitų ji yra tiesiog eidetinė (fotografinė). Jeigu žmogus pastebi, kad turi silpną regimąją atmintį arba išvis jos neturi, gali būti, kad jis tiesiog „pastatė“ tarp savęs ir aplinkos sieną iš minčių ir žodžių.

Atsirandantys sunkumai atsiminti gali būti susiję su kylančiu pasipriešinimu. Pasipriešinimas- tai iš esmės akių raumenų spaudimas. Tada siūloma tiesiog užsimerkti lyg žmogus miegotų. Gali būti, kad jis ir užmigs, bet su laiku jis lengviau išlaikys ribą tarp to, kai jau sapnuoja ir pilno budrumo. Tada gali iškilti įvairūs keisti vaizdiniai, netgi šizofreniški, bet nereikia jų išsigąsti. Jie gali padėti gebėjimui vizualizuoti ir atsiminti.

Kvapus, skonį, judesius ne taip lengva dar kartą gyvai patirti kaip realybėje. F. Perls teigia, jog tai panašu į haliucinaciją. Jeigu žmogui pavyktų ką nors panašaus atsiminti, jis greit pajaustų, kad tie pojūčiai yra emociškai įaudrinti. F. Perls teigia, kad emocija – tai geštaltas, apjungiantis eksteroreceptorių ir proprioreceptorių signalus. Klausa ir rega yra „atitolę“ pojūčiai ir palyginus gali būti lengviau atitraukiami nuo gyvo dalyvavimo ir gali būti be emocinio krūvio, išskyrus tuos atvejus, kai jie išreiškiami vaizduojamojo meno ar muzikiniais kūriniais. Jie stengiasi prasiskverbti pro blokavimą.

Skonis ir kvapas- žmogui „artimi“ modalumai, todėl lengvai išlaiko emocinį krūvį, bet gana dažnai sutinkamas pasipriešinimas šių pojūčių atgaminimui. Taigi bandant atsiminti ką nors nereikia koncentruotis vien tik į vaizdo „regėjimą“, bet ir į kitus sensorinius pojūčius. Kalbant apie F. Perls cituojamus klientų patyrimus, galima išskirti, kad daugelis sunkiai atsimena judančius objektus ir scenas, jie vizualizuoja juodai- baltais tonais. Aišku asmeninis suinteresuotumas ir situacijos svarbumas veikia atminties gyvumą. Kalbant apie garso atsiminimą sako, kad gali būti įvairiai: arba išvis nepavyksta prisiminti balso, arba jis iškyla taip gyvai ir natūraliai, kad net baugina.

Kūno pojūčių paaštrėjimas / paryškinimas

Įsisąmoninimo siekiama įvairiomis kryptimis. Reikalinga, kad būtų atkreiptas dėmesys į tas mūsų patyrimo dalis, kurios yra dažnai atsiejamos ir nepriimamos kaip nuosavos. Pamažu iškyla ištisos blokavimo sistemos, kuriose galima pamatyti įvairias pasipriešinimo įsisąmoninimui strategijas. Kada galima tai pastebėti savo elgesyje, tada terapeutas betarpiškai susitelkia ties tomis strategijomis ir jų specifinėmis išraiškos formomis ir stengiasi su klientu perorientuoti energiją, kuri naudojama atitinkamų kūno vietų spaudimui/ tempimui ir paversti į konstruktyvų organizmo funkcionavimą.

Žmonės dažnai įsisąmonina ir lengvai
priima tai, kas yra susiję su valingais judesiais. Spontaniški raumenų judesiai ir įtampos jėga lieka neįsisąmoninti.

Kai daromi praktiniai pratimai, klientams nesakoma: „atsipalaiduokit“, kad žmonėms nereikėtų daryti neįmanomo. Galima prievarta pasiekti atsipalaidavimo tam tikrose kūno vietose, bet tik kitų kūno vietų sąskaita. Šiuo metu įmanoma įsisąmoninti pasipriešinimą atsipalaidavimui, bet dabar dar neįmanoma pasiekti visos įtampos atpalaidavimo.

Ilgalaikis kartojimas „dabar aš įsisąmoninu“ nėra klientui lengva užduotis. Dažnai bent jau terapijos pradžioje tai veda į „galvojimą“: į prisiminimus arba planavimą. Iš pradžių jį sunku išlaikyti- tai gali trukti kelias minutes, bet nepraraskite kantrybės. Laikydamiesi šios formulės („dabar aš įsisąmoninu“) laikykitės ties tuo, kas yra paviršiuje ir akivaizdu. Nereikia stengtis įsisąmoninti „pasąmoninga“ ar užslėptą medžiagą. Tiesiog siūloma tvirtai stovėti ant to, kas jau yra. Be išankstinių nusistatymų, be kažkokių modelių ar teorijų, nukreipkite dėmesį į savo vidų. Tai darydamas žmogus įgauna galimybę sutapatinti save su savo spontanišku patyrimu kartu su įprastu savęs tapatinimu su valingais veiksmais. Tikslas – patirti savo ribų platumą ir tai, ką žmogus įvardina kaip nuosavą. Siūloma atkreipti dėmesį, kokie procesai tada vyksta, kai vyksta bandymas įsisąmoninti. Pamažu žmogus pajaučia atsakomybę. F. Perls teigia, kad atsakomybė- tai ne gėda ar kaltė, o galėjimas priimti savo atsakomybėn iškilusius simptomus ir blokus. Gerai, kai pradžioje atkreipiamas dėmesys, kad mintys – tai ne erdvėje plaukiantys objektai, o procesai užimantys apibrėžtą laiko tarpą.

Klientams siūlomas pratimas, kuriame liepiama nukreipti dėmesį į savo kūno pojūčius ir leisti jam klaidžioti po visą kūną. Jeigu žmogus jaučia spaudimą ar maudimą kurioje nors kūno vietoje, nereikia stengtis jų atpalaiduoti, o tiesiog leisti tai įtampai būti, pasistengti tiksliai nustatyti įtampos vietą. Autorius teigia, kad, jeigu žmonės išsako, kad ši užduotis yra labai lengva, tada iš tiesų jie ją daro neteisingai, nes žmonės vietoj to, kad pajaustų tam tikras kūno vietas, tiesiog išvysta jas prieš akis. Juk žmogus žino, kur turi būti jo kaklas ar kojos.

Kūno patyrimų įsisąmoninimas iššaukia pasipriešinimą ir pasiruošimo/susikaupimo būseną, bet, anot F. Perls, tai labai svarbi terapijos proceso dalis. Tai psichosomatinių ligų gydymo būdas. F. Perls tvirtina, kad per keletą minučių gali dingti seni neurotiniai simptomai, kai yra pajaučiama simptomų struktūra ir ryšys su kūnu. Neurotikas sukuria savo simptomus nesąmoningai judindamas raumenis. Gaila, kad neurotikas negali patirti, kad simptomas yra figūra, o pati neurotinė asmenybė – fonas. Neurotikas prarado ryšį su savo asmenybe ir įsisąmonina tik savo simptomą.

F. Perls teigia, jog reikia praktikuoti ir bandyti kiek įmanoma daugiau įsisąmoninti savo kūno pojūčius atliekant įvairią veiklą: einant, kalbant ar sėdint, bet jokiais būdais į tą veiklą neįsitraukiant. Be to, tuo pačiu nereikia išsigąsti, jeigu tai pasirodys gana sunku. Žmonės yra taip įpratę paviršutiniškai koreguoti savo pozą, kalbėjimo toną, kad įsisąmoninus nepriimtiną išraiškos būdą, ėjimas toliau tokiu keliu terapijoje atrodo beveik neįmanomas. Atliekant šį pratimą galima netyčia aptikti, kad žmogus tarsi padalintas į tą, kuris pyksta ir tą, ant kurio pyksta. Kai tik žmogus pastebi tai, jam siūloma tai užfiksuoti ir pajausti kiek galima aiškiau. Jei tai pavyksta, reikia pabandyti patirti save kiekvienoje iš tų rolių: pykstančiojo ir to, ant kurio pyksta.

Šie pratimai nėra skirti vien tai, kad padėtų žmogui geriau susivokti savo kūno pojūčiuose, bet svarbiau, kad jis galėtų įgauti kiek įmanomą didesnį sąmoningumą sąveikaudamas su aplinka.

Po praktikos F. Perls suprato, kad pasipriešinimas ir raumenų įtampa – yra to paties dalys arba ir yra tas pats. Kai tik jis galėjo tai pastebėti, tada atsirado galimybė nuo tos įtampos staigiai išsilaisvinti. Kartu su greitu išsilaisvinimu atėjo ir pakylėta nuotaika, nelauktas laisvės patyrimas, pasitenkinimas ir pasiruošimas viskam, kas gali nutikti. Bet tas išsilaisvinimas trukdavo neilgą laiko tarpą, po jo vėl sekdavo įtampa. Taip kartodavosi keletą sesijų. F. Perls teigia, kad jeigu įtampa taip greitai atslūgdavo, nors ir gana staigiai vėl atsirasdavo, tai reiškia, kad konfliktas yra negiliai ir, jeigu klientas nukreiptų dėmesį į juos, vietoj to, kad bandytų juos atpalaiduoti, tada jie iš tiesų, anot F. Perls, išsispręstų kartui ir visiems laikams.

Emocijų nepertraukiamumo patyrimas

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2382 žodžiai iš 4605 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.