Įvadas
Šią temą pasirinkau, nes bandysiu apžvelgti, kaip idealizmas pasireiškia ugdyme. Idealizmas, ko gero, yra pati seniausia Vakarų kultūroje filosofijos tradicija, prasidėjusi dar antikoje nuo Platono. Žinoma, filosofijos ir filosofų būta ir iki Platono, tačiau būtent jis sukūrė vieną iš didžiausia įtaka padariusių filosofijų.
Apskritai idealistai vienintele tikra būtimi laiko idėjas. Tai anaiptol nereiškia, kad jie nepripažįsta materijos, veikiau manoma, kad materialusis pasaulis yra kintamas, nepastovus ir netikras, o idėjų esama pastovių. Taigi gal tiksliau šią filosofiją apibudintų ne idealizmo, bet idėjizmo pavadinimas. Vis dėlto reikėtų vengti perdėm supaprastinti šią sudėtingą filosofiją ir pasistengti suvokti ją kuo išsamiau ir plačiau.
Norint adekvačiau suprasti idealizmą, būtina apžvelgti iškiliausių šiai filosofijai priskiriamų filosofų veikalus. Nėra buvę, kad bent du filosofai vienodai aiškintų visus klausimus, taigi, norint susidaryti išsamų idealizmo ar bet kurios kitos mąstymo mokyklos vaizdą, protingiausia panagrinėti įvairių pavienių filosofų pažiūras.
Idealizmas kaip ugdymo filosofija
Ugdymas idealistams itin svarbus ir rūpimas, daugelis yra plačiai apie jį rašę. Ugdymas yra Platono utopinės Valstybės šerdis. Augustinas atkreipė dėmesį į būtinybę krikščionims suprasti ugdymo reikšmę. Apie ugdymą rašė arba savo darbuose šią temą svarstė Kantas ir Hegelis. Idealizmo principus ugdymo teorijoje ir praktikoje sistemingai bandė taikyti tokie artimesnių laikų idealistai kaip Williamas Torey Harrisas, Hermanas Horne’as, Williamas Hockingas, Giovannis Gentile ir J.Donaldas Butleris.
Ugdymo tikslai
Paprastai idealistai sutaria, kad ugdyme reikia pabrėžti ne tik proto lavinimą, bet ir siekimą sužadinti mokinių domėjimąsi visais neprarandančiais reikšmės dalykais. Kaip ir Platonas, jie yra įsitikinę, kad ugdyme turi būti orientuojamasi į tikrų idėjų paieškas. Kitas svarbus idealistų uždavinys – tobulinti charakterį, nes, ieškodamas tiesos, asmuo turi būti drausmingas ir tvirto būdo. Kanto, Harriso, Horne’o, gentile ir kitų darbuose ši nuostata vyrauja. Visuomenei reikia ne tik mokytojo ir apsišvietusio, bet ir gero žmogaus.
Tiesos paieškos.
Idealistinėje filosofijoje ypač pabrėžiamas tiesos ieškojimas. Pasak Platono, tiesos negalima surasti materijos pasaulyje, nes jis nepastovus ir nuolat mainosi. Materialusis pasaulis jokiu būdu nėra tikrasis pasaulis, jį galima palyginti su iliuzijomis ir atspindžiais, kuriais tenkinasi kaliniai. Platonas manė, kad būtina nusimesti nežinojimo, godumo ir abejingumo pančius. Tada toks asmuo pateksiąs į šviesos kelią ir galėsiąs tapti filosofu. Platono požiūriu, žmonės turi siekti aukščiausio ugdymo tikslo – filosofinės išminties, arba tikrų idėjų supratimo.
Idealistai visuomet pabrėžia proto viršenybę. Platonikai teigia, kad tinkamas ugdymas paprastai apima tokius mokslus ir tokius menus, kurie veda mokinį prie labiau teorinių ir abstraktesnių dalykų – matematikos ir filosofijos. Idealistams rūpi prieiti tiesą, o ties niekada negali būti kintanti ir nepastovi.
Esama idealistų, kurie, kad ir pritardami Platono požiūriui dėl tiesos amžinumo ir tobulumo, mano, mano, jog tiesa yra substanciali ir santykinai nekintanti. Taigi jiems gali būti daug tiesų, netgi viena kitai prieštaraujančių, tačiau visos jos esti patvarios, dėl to daugelis idealistų palankiai žiūri į religijos ir klasikos, dviejų pastovias idėjas apimančių sričių, studijas.
Neoplatonikas Augustinas sutiko su Platonu, kad aukščiausiasis tikslas esąs tiesos ieškojimas, bet buvo įsitikinęs, net labiau už Platoną, jog tiesoje numanoma tik dvasia. Tiesos ieškojimas – tai Dievo ieškojimas. Tinkamas ugdymas vedąs prie Dievo. Kadangi Dievas yra gryna idėja, tai prieiti Dievą galima tik mąstant idėjas, taigi tinkamas ugdymas yra tas, kuris siejasi su idėjomis, o ne su materija.
Kiti idealistai teigė, kad tiesos gali būti įvairių lygių. Pavyzdžiui, Kantas tvirtino, kad esama ir grynojo proto, ir praktinio proto tiesų, Hegelis manė, kad tiesa vystosi judėdama nuo paprastesnių prie išsamesnių ir sudėtingesnių idėjų. Ne viena religija pretenduoja (teisingas idėjas, nors jos viena kitai ir prieštarauja. Kaip tik dėl to daugelis idealistų supranta, kad ne tiesa per se yra svarbu, bet tiesos ieškojimas. Jau Sokratas, regis, turėjo tai galvoje, tvirtindamas, kad kiekvienai idėjai galima paprieštarauti, o žodis „filosofas“ tiksliau nusako ne tiesą suradusįjį, bet jos ieškantįjį.